Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1152-402/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-09-12
Bylos Nr.: eI-1152-402/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02054-2017-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Gintaras Čekanauskas, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas: K. T.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: R. S., Kauno miesto savivaldybės administracijai

Kategorijos

18.4.2Miesto žemė
18.6.6.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
18.7Atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
18.10Valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimas
53.1Jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI-1152-402/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02054-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.6.1.1; 18.7; 18.10; 53.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 12 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,dalyvaujant pareiškėjos K. T. atstovėms L. T. ir advokatei D. J.,atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei N. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. T. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. S., Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo, pažymos panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 8S-279-(14.8.3), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į A. (P.) S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2450 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais – 165 Eur; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymą dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės Nr. 8PAŽ1-213; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Kauno miesto skyriaus, atkurti nuosavybės teises į pilietės A. (P.) S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2450 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), natūra.

Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjai priklausė atkurti nuosavybės teises į 0,2450 ha žemės. 2003 m. kovo 26 d. prašymu pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą pageidavo, kad visa žemė būtų grąžinta natūra. 1998 m. sausio 21 d. Kauno apskrities sprendimu Nr. 1191 K. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, perduodant neatlygintinai naują 0,19 ha žemės sklypą. Pagal Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 615 1.3 punktą už pareiškėjos tvoros iš jos žemės buvo suformuotas laisvas grąžinimui 600 kv. m sklypas, tačiau pareiškėja apie tai nebuvo informuota. 2004 m. gegužės 27 d. raštu Nr. R13-T3955 kreiptasi į Kauno miesto savivaldybės merą dėl laisvos (neužstatytos) žemės. 2004 m. birželio 25 d. gautas atsakymas Nr. (T595)-RS13-206, kad nėra laisvos žemės, nors tas laisvas sklypas dar buvo, tai pareiškėjai nebuvo žinoma. Pasinaudojusi pareiškėjos nežinojimu Kauno apskrities viršininko administracija 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 5006 atkūrė nuosavybės teises M. S. ir suteikė jai neatlygintinai 600 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabar 3H), kurį M. S. 2004 m. birželio 25 d. pardavė. 2017 m. rugpjūčio 21 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priėmė sprendimą Nr. 8S-279-(14.8.3) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atkūrė nuosavybės teises K. T. į A.P.S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0423 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais – 165 Eur. Su šiuo sprendimu pareiškėja visiškai nesutinka, kadangi buvo aiškiai išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra, be pareiškėjos valios pakeistas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kuris yra visiškai nepriimtinas. Nurodė, jog pareiškėja sutiktų, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos suteikiant žemės sklypą kitoje vietoje. Be to, 165 Eur piniginė kompensacija neatitinka nei protingumo, nei sąžiningumo kriterijų, nustatyta suma neatitinka realios žemės sklypo kainos, mieste neįmanoma rasti žemės sklypo už tokią kainą. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atsakovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad K. T. 1993 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į S. P. iki 1940 metų turėtą žemę. Prašyme išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos natūra. 2003 m. kovo 26 d. prašymu pageidavo grąžinti visą likusią žemę natūra, o už negrąžintą kiekį atlyginti vertybiniais popieriais. K. T. priklauso atkurti nuosavybės teises į 0,2450 ha. Nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra turėtoje vietoje 0,2027 ha: 0,19 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 0,0127 ha (duomenys neskelbtini), bei ginčijamu Sprendimu už 0,0423 ha atkurta atlyginant pinigais. Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-3936-713/2016 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po S. P. (mirusio (duomenys neskelbtini)) mirties palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti nuosavybės teise lygiomis dalimis priėmė vaikai A. P. (S.) ir J. P. ir nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė žemės sklypą Kauno apskrityje, A. P. vlsč., (duomenys neskelbtini) po S. P. mirties iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.). Taip pat šiuo teismo sprendimu K. T. ir R. S. buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 8SD-5185-(14.8.7.) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrių prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei, planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2016 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 70-2-3264 informavo, kad pakartotinai išnagrinėtoje teritorijoje A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad nėra laisvos (neužstatytos) žemės A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės ribose ir kad pagal pateiktus prašymus (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašymuose nurodytais būdais, atsakovė priėmė ginčijamą Sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipė dėmesį, kad antruoju pareiškėjos reikalavimu prašoma panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažyma dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės Nr. 8PAŽ1-213 nėra administracinis aktas, todėl jos nuginčijimas nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija laisvos (neužstatytos) žemės schemą buvusioje S. P. žemėje pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. 40-2-870. Pažymėtoje laisvoje (neužstatytoje) žemėje buvo suformuotas 379 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio planas patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A-664. Daugiau laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko turėtos žemės ribose nustatyta nebuvo. Apie tai Kauno miesto savivaldybės administracija informavo atsakovę. Šių Kauno miesto savivaldybės administracijos raštų pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Pažymėjo, jog atsakovė 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5492 bei 2016 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 8SD-5687-(14.8.7.) pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai kadastro žemėlapio ištrauką, kurioje pažymėtos buvusio savininko S. P. iki 1940 m. turėto žemės sklypo preliminarios ribos. Ši schema patvirtina, kad buvusi žemė yra užimta suformuotais ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) bei privažiavimu prie žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Likusioje laisvoje (neužstatytoje) buvusio savininko žemėje suformuoti grąžintinų žemės sklypų nėra galimybės. Žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal Savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas. Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338, 9 priedo 3 punkte nustatyta, jog, projektuojant, statant naują statinį, rekonstruojant statinį ar keičiant statinio paskirtį, gyvenamajam pastatui skirtas žemės sklypas negali būti mažesnis kaip 400 kv. m, o vienbučio blokuoto užstatymo tipo kiekvienam gyvenamajam pastatui skirtas sklypas (ar jo dalis) – ne mažesnis kaip 200 kv. m. Įvertinus laisvos (neužstatytos) žemės plotus (mažesnius nei 200 kv. m), taip pat tai, jog jie patenka į šlaitų, statesnių nei 15 laipsnių, teritoriją, darytina išvada, jog suformuotų žemės sklypų nebūtų galimybės naudoti pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytą naudojimo būdą. Be to, nagrinėjamu atveju prie laisvos (neužstatytos) teritorijos nėra privažiuojamųjų kelių, abi teritorijos yra apribotos privačių žemės sklypų. Atsakovė, neturėdama galimybės priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusią žemę buvusioje vietoje natūra, t. y. pareiškėjos pasirinktu būdu, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir priėmė Sprendimą atkurti nuosavybės teises už 0,0423 ha žemės atlyginant pinigais. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėja prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 8S-279-(14.8.3), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į A.P.S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2450 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), A. P. vlsč., Kauno apskr., atlyginant pinigais – 165 Eur; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymą dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės Nr. 8PAŽ1-213; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Kauno miesto skyriaus, atkurti nuosavybės teises į pilietės A.P.S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2450 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), A. P. vlsč., Kauno apskr., natūra.

Bylos duomenimis, K. T. 1993 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į S. P. iki 1940 metų turėtą žemę. Prašyme išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos natūra. 2003 m. kovo 26 d. prašymu pageidavo grąžinti visą likusią žemę natūra, o už negrąžintą kiekį atlyginti vertybiniais popieriais. K. T. priklauso atkurti nuosavybės teises iš viso į 0,2450 ha žemės plotą. Nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra turėtoje vietoje 0,2027 ha: 0,19 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 0,0127 ha (duomenys neskelbtini), bei ginčijamu sprendimu už 0,0423 ha nuosavybės teisė atkurta atlyginant pinigais.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-3936-713/2016 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po S. P. (mirusio (duomenys neskelbtini)) mirties palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti nuosavybės teise lygiomis dalimis priėmė vaikai A. P. (S.) ir J. P. ir nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė žemės sklypą Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) po S. P. mirties iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.). Taip pat šiuo teismo sprendimu K. T. ir R. S. buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 8SD-5185-(14.8.7.) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrių prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei, planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2016 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 70-2-3264 informavo, kad pakartotinai išnagrinėtoje teritorijoje A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad nėra laisvos (neužstatytos) žemės A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės ribose ir kad pagal pateiktus prašymus (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašymuose nurodytais būdais, atsakovė priėmė ginčijamą Sprendimą.

Kauno miesto savivaldybės administracija laisvos (neužstatytos) žemės schemą buvusioje S. P. žemėje pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. 40-2-870. Pažymėtoje laisvoje (neužstatytoje) žemėje buvo suformuotas 379 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio planas patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A-664. Daugiau laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko turėtos žemės ribose nustatyta nebuvo. Apie tai Kauno miesto savivaldybės administracija informavo atsakovę. Šių Kauno miesto savivaldybės administracijos raštų pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Atsakovė 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5492 bei 2016 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 8SD-5687-(14.8.7.) pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai kadastro žemėlapio ištrauką, kurioje pažymėtos buvusio savininko S. P. iki 1940 m. turėto žemės sklypo preliminarios ribos. Ši schema patvirtina, kad buvusi žemė yra užimta suformuotais ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) bei privažiavimu prie žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Likusioje laisvoje (neužstatytoje) buvusio savininko žemėje suformuoti grąžintinų žemės sklypų nėra galimybės. Žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal Savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas. Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338, 9 priedo 3 punkte nustatyta, jog, projektuojant, statant naują statinį, rekonstruojant statinį ar keičiant statinio paskirtį, gyvenamajam pastatui skirtas žemės sklypas negali būti mažesnis kaip 400 kv. m, o vienbučio blokuoto užstatymo tipo kiekvienam gyvenamajam pastatui skirtas sklypas (ar jo dalis) – ne mažesnis kaip 200 kv. m. Įvertinus laisvos (neužstatytos) žemės plotus (mažesnius nei 200 kv. m), taip pat tai, jog jie patenka į šlaitų, statesnių nei 15 laipsnių, teritoriją, darytina išvada, jog suformuotų žemės sklypų nebūtų galimybės naudoti pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytą naudojimo būdą. Be to, nagrinėjamu atveju prie laisvos (neužstatytos) teritorijos nėra privažiuojamųjų kelių, abi teritorijos yra apribotos privačių žemės sklypų. Nesant galimybės priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusią žemę buvusioje vietoje natūra, t. y. pareiškėjos pasirinktu būdu, atsakovė pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir priėmė Sprendimą atkurti nuosavybės teises už 0,0423 ha žemės atlyginant pinigais.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu Įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo vienas iš esminių aspektų yra būtent pareiškėjos išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl šio ginčo tinkamam išsprendimui būtina chronologiškai įvertinti visus pareiškėjos prašymus, kuriuose ji nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo (kompensavimo) į žemę būdą. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėja yra tinkamas subjektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad ji 1993 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į S. P. iki 1940 metų turėtą žemę ir prašyme išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos natūra. 2003 m. kovo 26 d. prašymu pageidavo grąžinti visą likusią žemę natūra, o už negrąžintą kiekį atlyginti vertybiniais popieriais. 2010 m. rugsėjo 9 d. prašyme nurodė, kad dėl likusio 0,0423 ha žemės ploto apsispręs vėliau.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytų skundžiamų administracinių aktų turinį, pastebi, jog pareiškėja neinicijuoja ginčo, ar pagrįstai jai ginčijamais aktais buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į 0,0423 ha žemės atlyginant pinigais – 165 Eur, o ne nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais. Iš esmės pareiškėja, ginčydama administracinį aktą, pirma, siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra, antra, nesutinka su 0,0423 ha žemės atlyginant pinigais nurodoma verte – 165 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus aspektus, siekdama aiškumo dėl jų pasisako atskirai.

Byloje nekyla ginčo dėl natūra jau atkurtų pareiškėjai žemės plotų, todėl teisėjų kolegija nevertina nagrinėjamoje byloje administracinių aktų dėl pareiškėjai administraciniais aktais natūra atkurtų nuosavybės teisių į žemę.

Vertindama, ar pareiškėjai pagrįstai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,0423 ha plotą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka. Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš esmės pirmiau minėto reguliavimo kitimas yra siejamas su nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Atkūrimo įstatymo (2011 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. XI-1650 redakcija) 21 straipsnio pakeitimu, kurio aiškinamajame rašte nurodoma, kad Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo už valstybės išperkamą žemę mieste būdų – atlyginti vertybiniais popieriais ar atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje – piliečiai nesirenka, šie būdai jų netenkina, todėl įstatyme numatytą kompensavimo būdą atlyginimą vertybiniais popieriais Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. spalio 26 d. protokoliniu sprendimu Nr. 69 laikinai sustabdė, ir siekiant paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, svarstytinas papildomo atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdo – pinigais (išmokant juos per keletą metų) – parinkimas. Įstatymų projektu buvo siekiama išplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdus, užtikrinant nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, kurių žemė miestuose priskirta valstybės išperkamai žemei, be to, praplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę miestuose, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdų sąrašą ir tais atvejais, kai piliečio prašyme nurodytu būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių, institucijos, priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėtų priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pinigais (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Teisėjų kolegija, sistemiškai, teleologiniu būdu aiškindama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinį, sprendžia, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis ginčui spręsti aktualiu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka), 106¹ punktu, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis nurodyta tvarka. Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei kitus Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nurodytus šio (šių) žemės sklypo (-ų) duomenis ir šią dokumentaciją perduoda atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam skyriui.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Atitinkamai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Toks Atkūrimo tvarkos 106 ir 106¹ punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1032/2011). Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Atitinkamai aiškinimas, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais inter alia įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, taip būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagal Atkūrimo tvarkos 106 ir 106¹ punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Atkūrimo tvarkos 106¹ punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Kaip jau minėta, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 8SD-5185-(14.8.7.) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrių prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei, planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2016 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 70-2-3264 informavo, kad pakartotinai išnagrinėtoje teritorijoje A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad nėra laisvos (neužstatytos) žemės A. P. (S.) ir J. P. iki 1940 m. turėtos žemės ribose ir kad pagal pateiktus prašymus (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašymuose nurodytais būdais, atsakovė priėmė ginčijamą Sprendimą. Be to, 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. 40-2-870 pažymėtoje laisvoje (neužstatytoje) žemėje buvo suformuotas 379 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio planas patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A-664. Daugiau laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko turėtos žemės ribose nustatyta nebuvo. Apie tai Kauno miesto savivaldybės administracija informavo atsakovę. Šių Kauno miesto savivaldybės administracijos raštų pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Atitinkamai Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Iš esmės toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr. EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Šiame nutarime EŽTT taip pat pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė įgyvendindama tokią politiką turi plačią veiksmų laisvę. EŽTT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (žr. EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimą Broniowski prieš Lenkiją). EŽTT taip pat pažymi, jog pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (žr. EŽTT 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Sivova ir Koleva prieš Bulgariją). Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

Pažymėtina, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – ir Metodika), t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į priimtą teisinį reguliavimą, pateiktus Konstitucinio Teismo, EŽTT išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte. Šiuo atveju pareiškėja konkrečios žemės vertės apskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionuoja, o savo argumentus sieja su tuo, kad numatyta skundžiama įsakyme žemės sklypo vertė neatitinka žemės rinkos vertės, tačiau dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai atlygintina suma už žemę turi atitikti rinkos vertę.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymą Nr. 8PAŽ1-213 dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio vertės (toliau – ir Pažyma). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtąją nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 21, 2011, p. 254–264; 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 21, 2011, p. 359–378). Nagrinėdamas skundus dėl materialinių teisinių padarinių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011; 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 117 punktas numato, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos išperkant visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar jo dalį, kartu su sprendimu išduodama pažyma apie valstybės išperkamos žemės, miško ar vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertę (tvarkos 5 priedas). Pareiškėjos ginčijamoje Pažymoje nustatyta valstybės išperkamo natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė, joje jokių teisių ar pareigų pareiškėjai nėra nustatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-69-438/2016, yra konstatavęs, kad argumentai dėl pažymos, kuria nustatyta išperkamos žemės vertė, gali būti įtraukti į skundą, prašant panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ginčo atveju pareiškėja taip ir pasielgė, jos nuomone, neteisingą išperkamos žemės vertės apskaičiavimą skunde pateikia kaip argumentą ir prašo tuo pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą. Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pažyma pareiškėjai teisinių pasekmių nesukėlė, reikalavimas ją panaikinti negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl bylos dalis dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti pažymą nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Trečiuoju reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Kauno miesto skyriaus, atkurti nuosavybės teises į pilietės A. (P.) .S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2450 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), natūra. Toks reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo dėl skundžiamo akto panaikinimo. Netenkinus reikalavimo dėl akto panaikinimo ir teismui nenustačius skundžiamo akto neteisėtumo pagrindų, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti prašomus veiksmus. Be to, teismas pažymi, jog reikalavimas suformuluotas teismui netinkamai, kadangi tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva.

Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, byla dėl reikalavimo panaikinti pažymą nutrauktina, kita skundo dalis atmestina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Administracinę bylą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymos dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės Nr. 8PAŽ1-213 panaikinimo nutraukti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Gintaras ČekanauskasJanina VitunskienėNatalja Zelionkienė