Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės ir trečiojo asmens atstovui advokatui Antanui Jonikaičiui, trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei E. K., nedalyvaujant ieškovės atstovui, atsakovei M. J. ir trečiajam asmeniui D. G.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei M. J. dėl dalies išmokėtų draudimo sumų priteisimo; tretieji asmenys: UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2015 m. spalio 31 d. buvo sudaryta transporto priemonės Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutartis Nr. SGB2437332 su transporto priemonės savininke atsakove M. J. per jos atstovę D. J., t. y. sutartyje draudėja nurodyta atsakovė, o sutartį sudaręs asmuo – D. J.. TPVCAPD sutartis buvo sudaryta per tarpininką UAB „(duomenys neskelbtini),“, kuri veikė pagal 2011 m. gegužės 31 d. pavedimo sutartį Nr. PT34/11, sudarytą su draudiku AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialu (po reorganizavimo nuo 2016 m. sausio 11 d. pavadinimas pakeistas į Akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“). TPVCAPD sutartyje nurodyta sutarties galiojimo pabaigos data 2016 m. spalio 30 d., tačiau tuo pačiu nurodyta sutarties nutraukimo data 2016 m. balandžio 29 d. Atsakovė M. J. tą pačią dieną sumokėjo 36 Eur draudimo įmoką už pusės metų laikotarpį, t. y. iki sutarties nutraukimo dienos - 2016 m. balandžio 29 d.

2016 m. balandžio 29 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu D. J., vairuodama transporto priemonę Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. Dėl eismo įvykio kalta pripažinta D. J., todėl draudikas (ieškovė) nukentėjusiam asmeniui atlygino 3452,28 Eur dydžio padarytą turtinę žalą. Po eismo įvykio paaiškėjo aplinkybė, kad transporto priemonės valdytoja D. J., gim. (duomenys neskelbtini),., buvo 22 metų amžiaus, nors TPVCAPD sutartis buvo sudaryta įvertinus draudimo riziką, kad transporto priemonė nebus naudojama asmenų, jaunesnių kaip 30 m. amžiaus ir asmenų su mažesniu nei 2 m. vairavimo stažu (sutarties 1,5 punktas). Ieškovė 2016 m. lapkričio 8 d. išsiuntė atsakovei pretenziją, kurioje, remdamasi taisyklių 62.2 punktu pareikalavo grąžinti 50 proc. (1726,14 Eur) išmokėtos draudimo sumos, dėl to, kad atsakovė nepranešė draudikui apie draudimo rizikos pasikeitimą, t. y. kad transporto priemonę valdys jaunesnis, kaip 30 metų asmuo. Atsakovė savo 2016 m. gruodžio 6 d. atsiliepime į pretenziją nurodė, kad su draudiko reikalavimu ji visiškai nesutinka, nes draudikui buvo pateikta visa informacija apie D. J. amžių ir jos vairavimo stažą, t. y. draudėjas įvykdė savo pareigą suteikti draudikui visą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti įtakos draudiminio įvykio atsitikimo galimybei ir galimų nuostolių dydžiui, todėl pats draudikas nepagrįstai per aplaidumą įraukė standartines sąlygas, susijusias su valdytojo amžiaus apribojimu, dėl ko draudiko reikalavimas grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovei atsisakius grąžinti išmokos dalį, ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą.

Trečiasis asmuo D. G. savo atsiliepime ir jos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad ieškovės reikalavimas yra pareikštas ne tam atsakovui, nes draudimo sutartį sudarė D. G. (buv. J) ir būtent ji yra laikytina draudimo sutartį sudariusiu asmeniu, t. y. draudimo sutarties šalimi. Šiuo atveju teismas su trečiojo asmens argumentais nesutinka, nes Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Šio įstatymo 2 straipsnio 19 dalis nustato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudėjas (toliau – draudėjas) – pagal šį įstatymą atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku. Minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, kuria yra grindžiamas ieškovės reikalavimas, nustato, jog jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog būtent atsakovė M. J., būdama automobilio savininke, yra laikoma atsakingu už draudimo sutarties sudarymą asmeniu (draudėja) ir įstatymo nustatyta tvarka bei esant tam tikroms sąlygoms draudikas turi teisę reikalauti išmokėtos sumos dalį ne iš valdytojo ar sutartį sudariusio asmens (atstovo), o iš draudėjo, šiuo atveju atsakovės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir draudimo sutartyje draudėju yra nurodyta būtent atsakovė M. J., o D. J. (G) yra nurodyta kaip sutartį sudaręs asmuo, kuri TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme yra laikytina draudėjo atstove sudarant draudimo sutartį, todėl reikalavimas yra pareikštas netinkamam atsakovui.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3A-510-212/2013; Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-527-657/2013).

CK 6.992 straipsnyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi šio kodekso 6.185-6.187 straipsniai. Draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui. CK 6.993 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo suteikti draudėjui šią informaciją: draudiko pavadinimą, draudiko įmonės rūšį, adresą, draudiko padalinio ar draudiko atstovo adresą (jei draudimo sutartis sudaroma ne draudiko buveinėje), iš draudimo sutarties kylančių ar su ja susijusių ginčų sprendimo tvarką, draudiko elgesį, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas, galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus bei kitą draudimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytą informaciją. Remiantis CK 6.185 straipsniu, standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (1 dalis). Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (2 dalis). Remiantis CK 6.186 straipsniu, negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos (1 dalis). Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant, ar konkreti sutarties sąlyga gali būti pripažinta siurprizine, turi būti vertinama, ar 1) pagal sąlygos turinį, formuluotę ir išraiškos būdą sąlyga yra pakankamai aiški ir 2) ar ji šaliai buvo pakankamai atskleista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006).

Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Sudarydamos draudimo sutartį abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuodama kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006.).

Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad šalių sudaryta ginčo draudimo sutartis yra kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. CK 6.228⁴ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, kaip pavyzdžiui - vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal šio straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. spalio 31 d. į UAB „Adalas“ dėl draudimo sutarties sudarymo kreipėsi atsakovė M. J. kartu su savo dukra D. J. (šiuo metu – G). Kaip nurodė atsakovė, draudimo bendrovės atstovei (darbuotojai) ji pateikė savo asmens dokumentą ir vairuotojo pažymėjimą, bei kartu pateikė ir dukters asmens dokumentą ir vairuotojo pažymėjimą, kurių kopijos liko draudiko įmonėje, bei nurodė, kad automobilį vairuos D. J.. Nors liudytoja (sutarties sudaryme dalyvavusi UAB „(duomenys neskelbtini),“ darbuotoja) D. M. teismo posėdyje parodė, kad ji neprisimena sutarties sudarymo aplinkybių ir ar atsakovė buvo atvykusi kartu su dukra, teismui nėra pagrindo abejoti atsakovės ir trečiojo asmens D. G. paaiškinimais, kurie nėra prieštaringi ir yra pakankamai nuoseklūs, be to atsakovės nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – sutarties tekste yra nurodyta draudėja M. J., o sutartį sudaręs asmuo – D. J.. Tai, kad pati draudėja kartu su dukra dalyvavo sudarant sutartį patvirtina ir tai, jog 36 Eur dydžio draudimo įmoką sumokėjo ir pinigų priėmimo kvite ADD Nr. 0514 tą pačią sutarties sudarymo dieną (2015 m. spalio 31 d.) pasirašė būtent draudėja M. J.. Ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kokia konkreti informacija sutarties sudarymo momentu buvo pateikta atsakovei ir trečiajam asmeniui apie sutarties sąlygas. Kaip nurodė atsakovė, ji iš pat pradžių prieš sutarties sudarymą informavo draudiką, kad jai priklausantį automobilį vairuos jos dukra D. J., dėl ko be savo asmens dokumentų ji pateikė ir dukters asmens dokumentą bei jos vairavimo pažymėjimą, kuriuose buvo matyti dukters amžius ir vairavimo stažas, t. y. pateikė draudikui visą reikalingą informaciją, kuri buvo reikalinga įvertinti ar yra pagrindas įtraukti į sutarties sąlygas draudimo rizikos vertinimą atsižvelgiant į transporto priemonės valdytojo amžių ir vairavimo stažą. Teismas sutinka su atsakovės ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis, kad pateikdama D. J. asmens dokumentą draudiko atstovui, draudėja ir sutartį sudaręs asmuo atskleidė būsimo transporto priemonės valdytojo amžių, tai patvirtina ir draudimo sutarties 6.2 punkte įrašytas draudimo sutartį sudariusios D. J. asmens kodas. Dėl kokių priežasčių draudiko atstovo darbuotojas, rengiantis sutarties tekstą ir atitinkamas individualias sutarties sąlygas, iki sutarties sudarymo žinodamas, kad valdytojo amžius yra mažesnis negu 30 metų, įtraukė į sutarties 1.5 punktą draudėjo patvirtinimą, jog transporto priemonė nebus naudojama asmenų jaunesnių nei 30 m. amžiaus, nei ieškovės atstovas, nei liudytojai negalėjo paaiškinti ar pateikti konkrečių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovės ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes. Teismas atmeta ieškovės argumentus, kad draudikas nebuvo tinkamai informuotas, jog transporto priemonę vairuos jaunesnis nei 30 m. amžiaus asmuo ir tai, kad sutartį sudaręs asmuo negali būti tapatinamas su valdytoju. Teismas iš dalies sutinka su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad formaliai sutartį sudaręs asmuo, kuris veikia kaip draudėjo atstovas sudarant sutartį, nebūtinai gali būti ir būsimas transporto priemonės valdytas, tačiau tokiu atveju dažniausiai sutartį sudaro draudėjo atstovas pačiam draudėjui dėl vienos ar kitos priežasties nedalyvaujant sutarties sudaryme. Konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartį sudariusi D. J. atvyko sudaryti sutarties ne viena, o kartu su pačia draudėja, kuri pasirašė ir pinigų priėmimo kvite, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, jog draudėja atvyko sudaryti sutarties būtent su būsima transporto priemonės valdytoja ir apie tai ji tinkamai informavo draudiką pateikdama jam savo ir būsimo valdytojo asmens dokumentus. Priešingu atveju būtų visiškai nelogiškas D. J. dalyvavimas sudarant sutartį, kai su ja kartu atvyko ir pati draudėja. Liudytoja D. M. taip pat patvirtino, kad įprastai tas asmuo, kuris vairuos automobilį, jei jis nėra savininkas, pateikia savo asmens dokumentus ir jis yra įrašomas į draudimo sutartį. Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad atsakovė, pateikdama draudikui informaciją apie būsimą transporto priemonės valdytoją, asmeniškai dalyvaujant ir pačiam valdytojui, iš esmės tinkamai įvykdė įstatyme numatytą pareigą bendradarbiauti ir atskleisti informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudimo rizikos padidėjimui (CK 6.993 straipsnis), o ieškovė (draudikas), įvertinusi pateiktą informaciją, turėjo pareigą pateikti draudėjai atitinkamas aplinkybes atitinkančias draudimo sutarties sąlygas, t. y. patikslinti sutarties 1.5 punktą bei informuoti atsakovę apie mokėtiną didesnę draudimo įmoką padidėjus draudimo rizikai. Pažymėtina, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia įstatymo ir sutartyje nustatytų pareigų nevykdymu, tačiau šiuo atveju draudėjas savo pareigą informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką (vairuotojo amžių) įvykdė dar iki sutarties sudarymo, todėl nebuvo jokio pagrindo teigti, kad ji šią pareigą pakartinai turėjo įvykdyti vėliau sutarties galiojimo laikotarpiu.

Teismas taip pat nesutinka su ieškovės nurodytu argumentu, kad atsakovei turėjo būti žinoma, jog sutartyje yra numatyta atitinkama draudimo rizika (vairuotojo amžius ir stažas), nes atsakovė sumokėjo standartines sutarties sąlygas atitinkančią draudimo įmoką, kai esant padidėjusiai draudimo rizikai, tokia įmoka atitinkamai būtų didesnė. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo – vartotoja, todėl akivaizdu, kad jai iš anksto galėjo būti nežinomos draudimo bendrovės kainos pasiūlymo sąlygos, ir šios kainos skirtumas esant padidėjusiai draudimo rizikai, jeigu draudikas apie tai tinkamai raštu draudėjo neinformavo. Šioje byloje ieškovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei ar trečiajam asmeniui prieš sudarant draudimo sutartį buvo įteiktos draudimo taisyklių kopijos, t. y. draudėjui pateikta informacija apie draudimo įmokos dydžio pasikeitimą, esant tam tikrai draudimo rizikai. Atsakovė sumokėjo ieškovei šios nurodytą draudimo įmoką – 36 Eur. Tokia informacija nepateikta ir teismui, ji yra žinoma tik iš ieškovės atstovo paaiškinimų ir ieškovės 2016 m. lapkričio 23 d. atsakymo Nr. SDR-SDR-127928 atsakovei į jos pretenziją, kuriame nurodyta, jog esant padidėjusiai draudimo rizikai draudimo įmoka būtų buvusi 130,90 Eur, tačiau ši informacija atsakovei buvo pateikta jau po eismo įvykio. Pažymėtina, kad skirtingų draudimo bendrovių pateiktų kainos pasiūlymų sąlygos taip pat yra skirtingos jos atitinkamai kinta ir laiko atžvilgiu, kaip pavyzdžiui po pusmečio (2016 m. balandžio 27 d.) su tuo pačiu draudiku sudarius draudimo sutartį AYAS 01 9850020 draudimo įmoka sumažėjo nuo 36 Eur iki 23 Eur. Todėl akivaizdu, kad atsakovė, neturėdama objektyvios informacijos, galėjo jai nurodytą draudimo įmoką (36 Eur) suvokti kaip įmoką įvertinus draudimo riziką (vairuotojo) amžių.

Konkrečiu atveju pažymėtina ir tai, jog draudimo sutarties atnaujinimo metu (2016 m. balandžio 27 d.) pati ieškovė jau buvo pakeitusi draudimo rizikos, susijusios su vairuotojo amžiumi ir stažu aplinkybes, t. y. vairuotojo amžius nuo 30 metų buvo sumažintas iki 25 metų, be to amžiaus riba negaliojo vairuotojams, turintiems didesnį negu 3 metų vairavimo stažą. Todėl darytina išvada, jog pati ieškovė 2016 m. (ir eismo įvykio metu – 2016 m. balandžio 29 d.) nustatydama rizikos veiksnius, vairuotojų, turinčių didesnį kaip 3 m. vairavimo stažą, amžių nebelaikė rizikos faktoriumi, o D. J. VĮ „Regitra“ duomenimis (2016 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. (1.25)-24-4608) vairavimo kategorijos AM, B1 ir B buvo suteiktos 2012 m. rugpjūčio 28 d., t. y. ji turėjo didesnį kaip trejų metų vairavimo stažą.

Minėto CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui, šiuo atveju draudikui. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis taip pat nustato, jog būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, o konkrečiu atveju - reikalauti dalies išmokos grąžinimo. Šioje byloje ieškovė jos reikalavimo pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė, t. y. neįrodė, jog su atsakove buvo aptarta draudimo sutarties 1.5 punkte nustatyta draudimo rizikos sąlyga, susijusi su vairuotojo amžiumi ir atitinkamai draudimo išmokos dydžio pasikeitimas. D. G. paaiškino, kad jai buvo pateikta susipažinti sutarties kopija, kurios turinys išdėstytas smulkiu šriftu, tačiau ji visos sutarties teksto tuo momentu neskaitė, o asmeniškai jai buvo perduotas tik draudimo liudijimo polisas. Detaliai ir atskirai jai sutarties 1.5 punkto turinys nebuvo paaiškintas ir tinkamai atskleistas. Liudytojų D. M. ir S. M. parodymais nustatyta, kad įprastai išaiškinus klientams sutarties standartines ir specialias sąlygas bei gavus visą reikiamą informaciją iš draudėjo, apie tai yra pažymima sistemoje (internetinėje erdvėje). Šiuo atveju atsakovei pateikus reikiamą informaciją apie vairuotojo amžių, tokia informacija sistemoje užfiksuota nebuvo ir ieškovės darbuotojų parengtos sutarties sąlygos tapo prieštaringomis, t. y. sutarties 1.5 punkte įrašyta draudimo rizika susijusi su vairuotojo amžiumi iki 30 m., o sutarties 6.2 p nurodyti sutartį sudariusio asmens, kuris ir turėjo vairuoti transporto priemonę, asmens duomenys, iš kurių matyti, kad šis asmuo buvo 21 metų amžiaus. Pažymėtina, kad sutarties tekstą rengė ne atsakovė, o ieškovės pavedimu veikiančios įmonės darbuotojai, todėl ir visa rizika, susijusi su draudimo sutarties sąlygų netinkamu parengimu ir iš to kylančiomis pasekmė mis tenka stipresnei šaliai – ieškovei. Šiuo atveju, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad atsakovei pateikus draudikui reikiamą informaciją apie vairuotojo amžių ir jo vairavimo stažą, jai nepagrįstai buvo pateikta standartinė iš anksto parengta draudimo sutartis, tinkamai neatskleidus draudėjai galimos draudimo rizikos. Darytina išvada, kad 2015 m. spalio 31 d. sudarytos transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5 punkte nurodyta draudimo rizikos sąlyga, susijusi su vairuotojo amžiumi iki 30 m., nebuvo individualiai aptarta, todėl ji yra laikytina nesąžininga vartotojo (atsakovės) atžvilgiu (CK 6.228⁴ str.). Pripažinus šią sąlygą nesąžininga, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas ir atitinkamai, kad draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo sumos dalį, todėl ieškovės reikalavimas yra atmestinas, kaip nepagrįstas. Atmetus ieškovės reikalavimą, teismas dėl reikalaujamo priteisti draudimo išmokos dalies dydžio pagrįstumo nepasisako.

Ieškinį atmetus, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi iš ieškovės priteistina atsakovei M. J. 1754,50 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą, o trečiajam asmeniui D. G. (kuri veikė atsakovės pusėje) – 786,50 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą. Iš ieškovės priteistina valstybei 8,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 260, 263-270, 283, 284 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas: 110057869, buveinė: Vilnius, Žalgirio g. 90, atsakovės M. J. a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1754,50 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės Akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas: 110057869, buveinė: Vilnius, Žalgirio g. 90, trečiojo asmens D. G. a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės Akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas: 110057869, buveinė: Vilnius, Žalgirio g. 90, valstybei 8,22 Eur (aštuonis eurus 22 euro centus) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, įmonės kodas: 188659752, sąskaita Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per 30 dienų Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.