Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankas dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta pirkėjams įvykdžius esmines sąlygas ir iš sutarties kilusias pareigas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė R. D. teismui pateikė ieškinį atsakovei valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankas, kuriuo prašo pripažinti sudaryta 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu R. D. ir P. D. iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės įsigijo: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (stoginę, wc, šulinį) ½ jų dalį, priklausančią pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjams įvykdžius esmines sąlygas (apmokėjus už turtą) ir iš sutarties kilusias pareigas.

Ieškovės R. D. atstovas advokatas Gintaras Gricius teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ieškovė prašo pripažinti sudarytą 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ji ir jos miręs sutuoktinis P. D. iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės įgijo nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), konstatuojant jog pirkėjai įvykdė esmines sąlygas, t. y. apmokėjo už perkamą turtą. Ieškinys grindžiamas pridėtais rašytiniais įrodymais. (Duomenys neskelbtini) seniūnija išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad P. D., miręs (duomenys neskelbtini)ir R. D. nuo 1985 m. birželio 3 d. gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad buvo priimti sprendimai tuometinėje (duomenys neskelbtini) žemės įmonėje, parduoti minėtus statinius P. D. ir R. D. Suskaičiavus mokėjimo dokumentuose nurodytas sumas susidaro pinigų suma atitinkanti pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri nebuvo patvirtinta notaro, neaišku dėl kokių priežasčių, bet buvo sudaryta 1992 m. rugsėjo 30 d. Pažymėjo, kad po sutuoktinio P. D. mirties palikimą priėmė jo sutuoktinė R. D.

Teismo posėdžio metu (vykusio civilinėje byloje Nr. e2YT-163-1079/2023) pareiškėja R. D. parodė, kad ji su savo sutuoktiniu P. D. dirbo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonėje (kolūkyje) ir iš žemės ūkio įmonės gavo namą. Kai griuvo kolūkiai, ji su savo sutuoktiniu susitvarkė visus dokumentus reikalingus namo privatizavimui, jį privatizavosi, sumokėjo visus reikalingus pinigus, o kodėl iki galo nesusitvarkė ir neįregistravo nuosavybės į namą atsakyti negali. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo, bet ar ją pasirašinėjo nebepamena, atsimena, kad viskas buvo sumokėta. Neatsimena ar vyko pas notarą pasirašyti sutarties dėl namo. Sutarties sudarymu ji rūpinosi pati. 1992 m. notarų registruose nebuvo nieko apie šią pirkimo-pardavimo sutartį. Iki vyro mirties ir po jo mirties, pareiškėja manė, kad tai yra jų turtas. Niekada niekas nepareiškė jokių pretenzijų, jokių įspėjimų, kad reikia pabaigti susitvarkyti dokumentus. Po namu ir aplink jį yra išpirkta žemė pačios pareiškėjos. Iš pradžių iš kolūkio pirko 3 ha žemės, o vėliau 1995 m. ir 25 a žemės esančios po statiniais, tačiau posodybinis sklypas nėra suformuotas, taip pat neturi ir nuosavybės teisės dokumentų. Sutvarkius dokumentus dėl namo, bus formuojamas ir žemės sklypas. Tuo metu kai išsipirkinėjo žemę, niekam nekilo klausimų dėl namo ir esančių statinių nuosavybės. 2022 m. gegužės mėnesį reikėjo važiuoti į žemės ūkio valdybą, jie pasakė, kad po pastatais žemė yra išpirkta du kartus ir pastebėjo, kad namas nepriklauso pareiškėjai. Už tai, kad išpirkta žemė buvo du kartus, pareiškėja gavo 16 a žemės. Pas ją namie nebuvo visų namo dokumentų, jie buvo seniūnijoje, namie buvo tik namo byla. Ji visuomet manė, jog namo dokumentai tvarkingai sudėti namuose. Buvo metas, kai pareiškėja sunkiai sirgo ir jos vyras išnešė namų dokumentus į seniūniją. Visus namo dokumentus atgavo prieš 2-3 metus.

Teismo posėdžio metu (vykusio civilinėje byloje Nr. e2YT-163-1079/2023) liudytojas B. J. paaiškino, kad jis (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonėje dirbo statybos inžinieriumi ir jis buvo įgaliotas asmuo pasirašinėti turto pirkimo-pardavimo sutartis. Iš viso tokių sutarčių buvo pasirašyta apie 15-20. Ar su D. pirkimo pardavimo sutartis buvo pasirašyta pasakyti negali. Paprastai pirkimo pardavimo sutarčių pasirašymo procedūra vykdavo taip: iki sutarties pasirašymo būdavo įkainuojami namai, žmonės susimokėdavo ir tada važiuodavo pas notarą patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties. Sutartys negalėjo būti paliktos nepasirašytos, bet kodėl su D. sutartis nebuvo užbaigta pasakyti negali. Neatsimena ar su D. vyko pas notarą pasirašyti pirkimo pardavimo sutarties.

Suinteresuoto asmens valstybės įmonės Turto banko atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą suinteresuotam asmeniui pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant

Teismas atkreipia dėmesį, jog byloje remiamasi civilinėje byloje Nr. e2YT-163-1079/2023 ištirtais įrodymais, liudytojų parodymais bei nustatytais faktais, kurie turi prejudicinę galią šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš teismui pateiktų įrodymų bei teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė R. D. ir jos sutuoktinis P. D. 1992 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) miesto, rajono Tarybai pateikė pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškimas įregistruotas notarinių veiksmų įrašų knygoje Nr. 1524. 1992 m. rugsėjo 23 d. Žemės ūkio įmonės vadovas A. J. pasirašė įsakymą Nr. 223, kuriuo nurodė vykdant butų privatizavimo įstatymą, parduoti gyvenamą namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkėje (duomenys neskelbtini) kaime, D. P. ir D. R. Iš gyvenamojo namo, buto įkainojimo akto matyti, kad pirkėjai D. R. ir D. P., pardavėjas įmonės atstovas J. B., parduodamas namas – (duomenys neskelbtini); bendro naudingo ploto 117,3 kv. m; 4 žmonės; statybos metai 1962; sienų konstrukcijos lentų ir plytų; nustatyta kaina 3334 rubliai bei valstybinis mokestis 33 rubliai. Nekilnojamieji daiktai sutuoktinių vardu nebuvo įregistruoti. Nuosavybės teisės registruotos (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei.

Byloje reiškiamas reikalavimas ­– sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnio 4 dalis.). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1992 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų Civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek 2000 metų Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Tiek dėl 1964 metų Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl 2000 metų Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė R. D. ir P. D. buvo sutuoktiniai – susituokė (duomenys neskelbtini), pareiškėjos sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini) P. D. įpėdinei R. D. (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą deklaravo 1985 m. birželio 3 d. Iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos apie faktinę gyvenamąją vietą matyti, kad P. D. ir R. D. nuo 1985 m. birželio 3 d. gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini).

Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. spalio 20 d. išrašą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nekilnojamieji daiktai – pastatai, – esantys adresu: (duomenys neskelbtini): gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 1A1p, statytas 1962 m.; plytinis; 3 kambarių; bendras plotas – 65,59 kv. m); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėta 2I1m); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 3I1m); sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 4I1p); tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 5I1p); daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 6I1m); kiti inžineriniai statiniai (stoginė, tualetas, šulinys) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registruoti (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės nuosavybės teise. Įregistravimo pagrindas – 1992 m. rugsėjo 29 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkis Nr. 275. Nekilnojamojo turto registro išraše taip pat yra nurodyta pastaba, kad adresai objektams nesuteikti.

1992 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) miesto, rajono Tarybai ieškovė su savo sutuoktiniu pateikė pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškimas įregistruotas notarinių veiksmų įrašų knygoje Nr. 1524. 1992 m. rugsėjo 23 d. Žemės ūkio įmonės vadovas A. J. pasirašė įsakymą Nr. 223, kuriuo nurodė vykdant butų privatizavimo įstatymą, parduoti gyvenamą namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), D. P. ir D. R. Iš gyvenamojo namo, buto įkainojimo akto matyti, kad pirkėjai D. R. ir D. P., pardavėjas įmonės atstovas J. B., parduodamas namas – (duomenys neskelbtini).; bendro naudingo ploto 117,3 kv. m; 4 žmonės; statybos metai 1962; sienų konstrukcijos lentų ir plytų; nustatyta kaina 3334 rubliai bei valstybinis mokestis 33 rubliai. Iš 1992 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo pranešimo matyti, kad perkamo gyvenamojo namo su priklausiniais kaina yra 16 823 rubliai ir prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, turi būti sumokėtas 168 rublių valstybinis mokestis, perkamo namo dalis grynaisiais pinigais, t. y. 2052 rubliai ir 14 771 rublių mokama investiciniais čekiais ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Iš pateiktų taupomojo banko pranešimų apie nurašymus iš nebalansinių sąskaitų matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. P. D. nurašyta 7000 rublių suma privatizavimo skyriui už gyvenamą namą; 1992 m. rugsėjo 30 d. R. D. nurašyta 7771 rublių suma privatizavimo skyriui už gyvenamą namą. Iš kasos pajamų orderio Nr. 135148 matyti, kad už dokumentų sutvarkymą R. D. sumokėjo 150 rublių (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei. Iš pateiktų mokėjimo kvitų matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. R. D. sumokėjo 168 rublių valstybinį mokestį ir 2052 rublius už privatizuojamą namą.

Byloje pateikta sutarties kopija, iš kurios matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės atstovas B. J. (pardavėjas), veikiantis pagal (duomenys neskelbtini) rajono 1992 m. sausio 27 d. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės vadovo įgaliojimą Nr. 18, ir P. D., R. D. (pirkėjų) sudarė sutartį <...>. Pateikta sutartis nėra pasirašyta nei pardavėjo, nei pirkėjų, taip pat ši sutartis nėra patvirtinta notaro, nėra registro numerio. Sutarties blanke nurodyta, kad Sutartis, pagal Butų privatizacijos įstatymo 11 straipsnį įsigalioja nuo jos patvirtinimo dienos ir registruojama Valstybiniame inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biure.

Iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo pateikto atsakymo į prašymą dėl pirkimo-pardavimo sutarties kopijos matyti, kad 1992 m. notarinių veiksmų registruose žinių apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį tarp (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės ir P. D. nerasta. VĮ Registrų centras, Juridinių asmenų registre, duomenų apie (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę duomenų nėra.

1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Iš esmės tos pačios nuostatos yra įtvirtintos ir galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

Teismas aukščiau aptartų duomenų pagrindu konstatuoja, kad šalys išreiškė savo valią dėl turto pirkimo - pardavimo sandorio ir ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, t. y. Žemės ūkio įmonės vadovas B. J. tapo turto pardavėju ir įsipareigojo įforminti pirkimo - pardavimo sutartį bei perduoti turtą ieškovės nuosavybėn, o ieškovė atliko faktinius nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo veiksmus, sumokėdama nustatytą kainą ir priimdama perkamą nekilnojamąjį turtą, kurį valdo iki šiol.

Butų privatizavimo įstatymas įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo-pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

Ieškovei R. D. faktiškai įvykdžius gyvenamojo namo su statiniais pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis), o (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei (dėl neveikimo) neįforminus sandorio notarine tvarka, akivaizdu, kad sandoris nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusias įstatymines normas - 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio reikalavimus (per tris mėnesius vietinės Liaudies, deputatų tarybos vykdomajame komitete, kaip tai numatė 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovė įvykdė gyvenamojo namo su statiniais pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, todėl pripažintina sudaryta 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo pardavimo sutartis, kurios pagrindu R. D. ir P. D. iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės įsigijo: pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (stoginę, wc, šulinį) ½ jų dalį, priklausančią pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjams įvykdžius esmines sąlygas (apmokėjus už turtą) ir iš sutarties kilusias pareigas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neprašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės R. D. ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti sudaryta 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu R. D. ir P. D. iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės įsigijo: pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (stoginę, wc, šulinį) ½ jų dalį, priklausančią pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjams įvykdžius esmines sąlygas (apmokėjus už turtą) ir iš sutarties kilusias pareigas.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.