Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. rugpjūčio 12 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas ar jo atstovas ir atsakovės atstovo Pravieniškių PN-AK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negauta, byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo pareiškėjui J. V. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Pravieniškių pataisos namai - atviroji kolonija yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis - valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę - suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes (Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. l.R-65 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 1R-148 redakcija) 1 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškina, kad pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo patalpose. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laisvalaikiu vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami.

Reikalavimus dėl minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose ir pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose asmeniui nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Žin., 2003, Nr. 76-3498), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194. Minėtų taisyklių 11¹ 1 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 2019 m. birželio 14 d. pažymos Nr. 61-2359 (b. l. 17), Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio 17 d. pažymos Nr. 77-906 (b. l. 20), Nuteistųjų, kurie 2017 m. rugpjūčio 16 d. buvo nurodytame miegamajame, sąrašo (b. l. 18), Nuteistųjų, kurie 2018 m. sausio 9 d. buvo nurodytame miegamajame, sąrašo (b. l. 19) matyti, jog pareiškėjas buvo paskirtas į 3 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 20,67 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos - nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d., taip pat paskirtas į 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,62 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų – nuo 2018 m. sausio 9 d. Skaičiuojant ploto normą pagal įrengtas miegamąsias vietas, matyti, jog 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui teko 3,24 kv. m. ploto, o 3 būrio 3 patalpoje - 3,45 kv. m. ploto.

Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ p.) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2288-525/2019). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

Nors pareiškėjas skunde ir nurodo, jog ginčo laikotarpiu 1-oje gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma nuo 12 iki 14 asmenų, patalpos plotas 35,54 kv. m., ir vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 2,97 kv. m., tačiau teismas vertina, jog tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių yra esminiai neatitikimai. Skunde pareiškėjas nurodo, jog buvo laikomas 3 būrio patalpoje Nr. 1 nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. kartu su 12-14 asmenų, skundo papildyme nurodo, jog buvo laikomas 1-oje sekcijoje 3-iame būryje iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., kur įrengta 12 miegamųjų vietų. Iš atsakovės atstovo pateiktų aukščiau paminėtų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas buvo paskirtas į skirtingas gyvenamąsias patalpas, t. y. 2017 m. rugpjūčio 16 d. į 3 būrio 3 gyvenamąją patalpą (laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. buvo išsiųstas į Lukiškių tardymo izoliatorių), o nuo 2018 m. sausio 9 d. į 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą ir ten buvo kalinamas iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 28 d., nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 13 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. – išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 30). Taigi, pagal skunde pateiktus pareiškėjo paaiškinimus lieka neaišku, kaip 12-14 nuteistųjų galėjo tilpti gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 (apie kurias skunde jis iš vis nenurodo), kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos (pvz. 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, ar jiems nebuvo skiriama lova). Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas gyvenamosios patalpos plotas – 35,64 kv. m., skiriasi nuo atsakovės atstovo teikiamų duomenų. Vertintina tai, kad pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyvenamoji patalpa ginčo laikotarpiu daug kartų nesikeitė, todėl pagal aukščiau paminėtą LVAT praktiką laikytina, jog pareiškėjas privalo pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o esant neatitikimams, vadovaujamasi atsakovės atstovo teikiamais duomenimis apie nuteistųjų skaičių, kamerų plotą. Pagal aukščiau nurodytus atsakovės atstovo duomenis, akivaizdu, kad vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimus (svyravo nuo 3,24 iki 3,45 kv. m.), todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo, kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nenustačius nacionalinės teisės pažeidimo dėl ploto normos, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.

Teismas neturi pagrindo remtis pareiškėjo skunde nurodyta teismine praktika: administracinėmis bylomis Nr. I-2847-422/2017 ir Nr. I-260-554/2019, kadangi minėtose bylose nagrinėtas ginčo laikotarpis nesutampa su šioje byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu, nėra jokio pagrindo spręsti, jog kalinamų asmenų skaičius sutapo su pareiškėjo ginčo laikotarpiu esančiu nuteistųjų skaičiumi.

Nurodytų aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo, neužtikrinus vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos, atmestinas kaip nepagrįstas.

EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų nepažeidė. Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taip pat neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis dėl Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos veiksmų patyrė neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo J. V. skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.