Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje, sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. vengė pareigos išlaikyti vaiką, t. y. jis, žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą privalo išlaikyti sūnų U. S., gimusį (duomenys neskelbtini), mokėti išlaikymą nuo 2012 m. gruodžio 7 d. po 173,77 Eur (600 Lt) dydžio išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį iki vaiko pilnametystės ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikui bei, galėdamas tą paramą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė ir nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. nemokėjo pinigų vaiko išlaikymui, dėl ko susidarė 14 094,24 Eur finansinis įsiskolinimas. Šiais veiksmais S. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje.

Kadangi S. S., kuris yra kaltinamas įvykdęs nesunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta kaltu ir pageidavo tuoj pat duoti parodymus bei sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, o su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokurorė, ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 273 straipsnyje nustatyta tvarka, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis S. S. pilnai pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nurodė, jog 2013 metais buvo informuotas apie teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, taip pat buvo įspėtas apie teismo sprendimo nevykdymo pasekmes. Po to laiko jis Lietuvoje negyveno, buvo išvykęs, bandė dirbti užsienyje, keliavo. Teigė buvęs Ispanijoje, kur darbo ieškojo pas ūkininkus, skaitė darbo skelbimus, dirbo pavienius darbus, o į Lietuvą grįžo tik 2015 m. Nuolatinių pajamų neturi, jo gautų pinigų užteko tik pačiam pragyventi, lėšų vaiko išlaikymui tvirtino neturėjęs ir neturintis. Grįžęs į Lietuvą taip pat ieškojo darbo, skaitė darbo skelbimus, siuntinėjo darbdaviams gyvenimo aprašymus, tačiau darbo biržoje nesiregistravo. Paaiškino bandęs dirbti taksistu, buvo išsiėmęs individualios veiklos pažymą, tačiau dirbo tik kelias dienas, nes uždirbo vos 60 eurų per savaitę, toks atlygis jo netenkino, todėl minėtą veiklą nutraukė. Yra stalius – staklininkas, tačiau darbo pagal susirasti negali. Šiuo metu pretenduoja į darbų vadovo pareigas, laukia atsakymo dėl įdarbinimo. Savo elgesį vertina neigiamai. Su sūnumi bendrauja per sūnaus atostogas, kuomet vaikas atvyksta pas jo (kaltinamojo) tėvus. Sutikęs sūnų jam duodavo 20-50 Eur, bet tai būdavo retai. Per šiuos metus sūnui skyrė apie 50-60 Eur. Kaltinamasis nurodė, kad jam pragyventi padeda tėvai, gyvena mamos bute, mokesčius sumoka motina. Darbo biržoje neužsiregistravo, nes slaugė tėvą, kuris buvo po operacijos, be to, padeda senyvo amžiaus motinai.

Teismui pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. N2-1260-595/2013 patvirtina, jog iš S. S. nepilnamečio sūnaus U. S. išlaikymui priteista mokėti periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 600 Lt nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2012-12-07) iki sūnaus pilnametystės. Taip pat iš S. S. priteistas 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimas nepilnamečiui sūnui U. S. (b. l. 21-24). Minėtoje civilinėje byloje 2013-10-10 buvo išduotas vykdomasis raštas (b. l. 53, 54).

Nagrinėjamoje byloje pareikštas kaltinimas pagal BK 164 straipsnį, numatantį atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais – kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu, tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką.

Pareigos rūpintis vaiku, auklėti jį ir išlaikyti, sudaryti normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pilnai pasitvirtino kaltinamajam S. S. pateiktas kaltinimas dėl vengimo išlaikyti vaiką. Pats kaltinamasis neneigė savo kaltės, pripažino, jog apie teismo sprendimą žinojo, tačiau periodinių išmokų nė karto nepervedė, pavieniais atvejais porą kartų yra davęs smulkias sumas pačiam vaikui, tačiau realiai prie jo išlaikymo neprisidėjo. Aiškindamas tokio elgesio priežastis, kaltinamasis teigė neva negalėjo susirasti nuolatinio, stabilias pajamas užtikrinančio darbo, o uždirbamų lėšų vos užteko pačiam pragyventi, šiuo metu nedirba, realiai jį išlaiko tėvai. Tokie kaltinamojo teiginiai laikytini viso labo bandymu pateisinti savo nusikalstamą elgesį. Pažymėtina, jog baudžiamojon atsakomybėn asmuo negalėtų būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių, o tokių šiuo atveju nenustatyta. Kaltinamasis, būdamas darbingo amžiaus, neturintis sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų dirbti, nepradėjo dirbti, netgi neužsiregistravo darbo biržoje, kas rodo, kad pastarasis nedėjo pastangų susirasti pragyvenimo šaltinį, gauti nuolatines pajamas, kurių dalį būtų galėjęs skirti vaikui išlaikyti. Teismų praktikoje suformuluotos nuostatos, kad tėvai (tėvas ir motina) privalo imtis priemonių, kad uždirbtų pajamas tokio dydžio, kad galėtų patenkinti būtiniausius savo vaikų poreikius. Šiuo atveju kaltinamasis buvo abejingas ir nesiėmė veiksmų teismo sprendimui įvykdyti – neįsidarbino, nesiregistravo darbo biržoje, nesikreipė į teismą su prašymu peržiūrėti teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir pan., o tiesiog ignoravo prievolę išlaikyti savo vaiką. Kaltinamojo S. S. kaltė įrodyta jo paties, taip pat nukentėjusiosios S. R., liudytojos J. B. (antstolės) parodymais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Vaikų išlaikymo fondo administracijos pateiktais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Kaltinamojo S. S. veiksmai baigti, teisingai kvalifikuoti pagal BK 164 straipsnį.

Kaltinamojo S. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors kaltinamasis nurodė dėl padarytos nusikalstamos veikos besigailintis, tačiau teismas to nelaiko jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi sąlygas: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis iš pradžių savo kaltės nepripažino ir tikino apie priimtą teismo sprendimą dėl sūnaus išlaikymo nežinojęs, tačiau vėliau parodė apie teismo sprendimą visgi buvęs informuotas dar 2013 m. Negalima nepastebėti ir to, kad duodamas parodymus kaltinamasis bandė teisinti savo elgesį, tikindamas neva negalėjo susirasti darbo, tačiau iš esmės nepateikė jokio logiško ir įtikinamo paaiškinimo, kas nulėmė, jog per tokį ilgą laikotarpį pastarasis nesusirado pragyvenimo šaltinio. Klausiamas S. S. miglotai pasakojo darbo ieškantis skaitydamas skelbimus, darbo tikslais vyko ir į užsienį (ten taip pat skaitė skelbimus, prieš išvykdamas jokio pasiūlymo neturėjo, dirbo tik atsitiktinius darbus, per ilgo buvimo užsienyje laikotarpį nuolatinio darbo taip ir nesusirado, parvykęs į Lietuvą taip pat niekur neįsidarbino). Teismas kyla abejonių dėl tikrųjų kaltinamojo pastangų ieškantis darbo, kadangi, kaip matyti, pastarasis net nesugebėjo užsiregistruoti darbo biržoje. Beje, 2017-01-09 apklausos metu S. S. pasižadėjo registruotis kaip ieškantis darbo, tačiau net ir po, praėjus 10 mėnesių laikotarpiui, to nepadarė. Tokios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis nepadarė nieko, kad būtų sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padariniai. Teismo posėdžio metu kaltinamasis dėstė iš esmės analogiškus teiginius ir pažadus, išsakytus pirmosios apklausos metu, kurių be pateisinamų priežasčių neįvykdė ženkliai daugiau nei per pusę metų. Kaltinamasis negalėjo racionaliai pagrįsti savo nenoro registruotis darbo biržoje, nurodė taksistu dirbęs vos kelias dienas, nes jo neva netenkino darbo sąlygos, o gautas 60 eurų užmokestis pasirodė per mažas. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis dėl savo nusikalstamų veiksmų neišgyvena, prioritetinę reikšmę teikia savo norams ir patogumui, o ne nepilnamečio vaiko išlaikymui, nededa realių pastangų situacijai taisyti, net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą jo elgesys iš esmės nepakito. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės rodo, jog kaltinamojo išsakytas gailėjimasis yra ne nuoširdus, o labiau formalus, siekiant švelnesnės baudžiamosios atsakomybės. Taigi, nenustačius kaltininko nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Kaltinamojo S. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustato.

Teismas, skirdamas S. S. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kaltinamasis įvykdė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika baigta, atlikta veikiant tiesiogine tyčia, atsižvelgiama į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertinami kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys: neteistas (b. l. 130, 131), administracine tvarka baustas (b. l. 132, 133), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje tirtas nuo 1999-05-17 iki 1999-05-21, diagnozė: mišrus asmenybės sutrikimas (b. l. 121), į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį dėl gydymo ar konsultacijos nesikreipė (b. l. 126). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017-04-28 specialisto išvadoje Nr. 89TPK-204/2017 konstatuota nesant duomenų, jog S. S. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste, kas galėtų turėti įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ar juos valdyti, todėl jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (b. l. 128). Tokia išvada neleidžia teismui abejoti kaltinamojo pakaltinamumu, dėl ko jis baudžiamojon atsakomybėn trauktinas bendrais pagrindais.

Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam BK 164 straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant artimą galimos skirti bausmės vidurkiui, bei paskiriant BK 48 straipsnio 6 dalies 3 ir 5 punktuose numatytus įpareigojimus pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamasis kaltu prisipažino visiškai, taikytinas BK 64¹ straipsnis ir kaltinamajam skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu.

S. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (b. l. 114, 115).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

S. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje, ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį 1) per 14 dienų nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei 2) per 4 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pirmąjį mėnesį po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbant ne mažiau kaip 25 valandas nurodytų darbų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti 1/3 dalimi ir S. S. paskirti galutinę – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį 1) per 14 dienų nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei 2) per 4 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pirmąjį mėnesį po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbant ne mažiau kaip 25 valandas nurodytų darbų.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

S. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, Kareivių g. 1/Kalvarijų g. 135, tel. +370 5 276 0145).

Daugiau informacijos galima rasti http://www.vrpi.lt.