Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-36-259/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-07
Bylos Nr.: e2A-36-259/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-51-3-00180-2020-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Arvydas Žibas
Pareiškėjas: B. S., R. R.
Suinteresuotas asmuo: Varėnos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius, Dzūkijos nacionalinio parko, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

3.4.5.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas

Civilinė byla Nr. e2A-36-259/2021Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00180-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2.; 2.4.2.13.; 2.1.3.4. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų B. S. ir R. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. S. ir R. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuoti asmenys - Varėnos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai B. S. ir R. R. kreipėsi su pareiškimu į teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai B. S. nuosavybės teise priklausančiame 10,8100 ha miškų ūkio paskirties sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurio 307/1081 dalys nuo 2000-03-03 iki 2005-06-30 priklausė R. R., buvo sodybvietės du ūkiniai pastatai apie 80 kv. m. ir 69 kv. m., kurie yra sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sudedamoji dalis, tikslu įgyvendinti žemės savininko teisę statyti, atstatyti ir įteisinti saugomoje teritorijoje visus sodybos pastatus (1 t., e. b. l. 78-80). Nurodė, kad šiuo metu pareiškėjai B. S. asmeninės nuosavybės teise priklauso gyvenamosios teritorijos 0,3000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei eilė statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Žemės sklypą su namų valda ji įgijo 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėjui R. R. 307/1081 dalys šio sklypo priklausė nuo 2000-03-03 iki 2005-06-30, kuriam buvo atkurta nuosavybės teisė į minėtą žemę. 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėja B. S. įgijo ir šalia esantį 10,8100 ha žemės miškų ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 0,3500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Šie sklypai ribojasi vienas su kitu ir natūroje nėra jokių ribų. 2005 m. įgyjant statinius, dauguma statinių buvo labai apleisti ir apgriuvę. Iš jų buvimo akivaizdu, kad teritorijoje, kurioje jie išsidėstę, t. y. (duomenys neskelbtini), yra sodybvietė. Todėl pareiškėja B. S. nebūdama matininke ir neturėdama specialių žinių net nežinojo natūroje tikslių namų valdos ribų. Kadastriniai matavimai namų valdos sklype pirmą kartą buvo atlikti tik 2005 m. kovo mėnesį ir tik 30 arų namų valdos sklype, nepažymint visų kitų statinių, nors (duomenys neskelbtini) esanti sodybvietė išdėsčiusi didesniame plote. Minėtame miško paskirties žemės sklype daugiau nei 2 ha kitos paskirties žemės. Pagal viešojo registro duomenis 10,81 ha miško ūkio paskirties sklype yra 2,2900 ha žemės ūkio naudmenų, pievų ir ganyklų plotas. Pareiškėja B. S. nuo 2005 metų iki 2018 m. palaipsniui vykdė sodybos pastatų renovaciją, remontą, ko pasėkoje renovavo ir du ūkinius pastatus. 2015 m. buvo parengtas pagalbinio ūkio paskirties pastato rekonstrukcijos projektas, kuriuo buvo suprojektuotas pagalbinio ūkio paskirties pastatas esamo ūkio paskirties pastato vietoje panaudojant esamus pamatus, bendro 80 kv. m. ploto ir neaukštesnis nei 8,5 m. II grupės nesudėtingas statinys. Šis projektas buvo suderintas su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vyr. specialistui V. K.. Šis asmuo atvyko į vietą, įsitikino statinio buvimu ir patvirtino projektą. Taip pat 2015 m. buvo parengtas pagalbinio ūkio paskirties pastato-malkinės paprasto remonto projektas. Šio paprasto remonto tikslas buvo pakeisti malkinės pastatą į malkinę su stogu. Esamas malkinės pastatas buvo renovuotas į malkinę su stogine seno pastato vietoje. Pareiškėja B. S. negali šių statinių įteisinti, nes šie du ūkiniai pastatai nebuvo įregistruoti viešajame registre, ir statiniai yra miško paskirties žemėje, nors ir prie pat kitų sodybos statinių. Tam, kad pareiškėja B. S. galėtų užregistruoti šiuos statinius reikia nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, nes Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo 2020-02-27 pažymos patvirtina, jog nėra pilnai išlikę dalis svarbių archyvinių dokumentų, todėl nepakanka duomenų ne ginčo tvarka nustatyti prašomą faktą. Ankstesnį rekonstruotų ir suremontuotų pastatų egzistavimą patvirtina tai, kad namų valda dar 1952 m. susidėjo iš 60 arų sodybinės žemės, kas neginčytinai įrodo, jog namų valda jau tuomet buvo dvigubai didesnė nei buvo suformuota 2005 m. atlikus kadastrinius matavimus. Kaip matyti iš ūkio duomenų, sodybiniame sklype buvo pastatytas 1925 m. kluonas, 1900 m. klėtis ir tvartas, kurie vėliau nebuvo registruoti, vėliau atsirado tvartas (1962 m.), svirnas (1940 m.), rūsys (1970 m.), šulinys, ir t.t. Kadangi pareiškėja yra tiek (duomenys neskelbtini) Žemės sklypo su statiniais savininkė, tiek šalia esančių žemės sklypų savininkė, susidariusiai situacijai spręsti turi būti taikomos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies norma.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir NŽT) Varėnos skyrius atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė jį spręsti teismo nuožiūra (1 t., e. b. l. 105-108). Nurodė, kad juridinę reikšmę turinčiam (sodybos buvimo) faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba. Ši aplinkybė – sodybos buvimo žemės sklype faktas, yra esminė ir suteikianti statybos teisę (nustačius juridinę reikšmę turintį faktą). Tokią praktiką (statybos galimybę siejant su sodybos fakto nustatymu) formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009). Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 111 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, vienas iš atvejų – buvusios sodybos privačioje žemėje atstatymas Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jš pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

3. Suinteresuotas asmuo Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė pareiškimo netenkinti (1 t., e. b. l. 111-113). Nurodė, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 95 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog miško žemėje draudžiama statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius. To paties straipsnio 2 punkte nurodyta, kad miško žemėje draudžiama paversti miško žemę kitomis žemės naudmenomis, išskyrus Miškų įstatyme nustatytus atvejus. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, vienas iš atvejų - buvusios sodybos privačioje miško žemėje atstatymas Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę - nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pareiškėja B. S. šių sąlygų neatitinka, nes žemės sklypą įgijo 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėjas R. R. buvo 307/1081 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas nuo 2000-03-03 iki 2005-06-30. Minėtą sklypą 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė B. S., todėl net jei ir būtų nustatytas juridinis faktas, R. R. jis nesukels jokių teisinių padarinių, t. y. pareiškėjas nebūdamas žemės sklypo savininku neįgis tam tikros subjektinės teisės, nepasikeis jo teisinis statusas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos B. S. papildomai pateiktoje, Pastatų išdėstymo sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), schemoje nurodyta, kad du pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o pateiktuose pagalbinio ūkio paskirties pastato rekonstrukcijos ir pagalbinio ūkio paskirties pastato - malkinės paprasto remonto projektuose nurodyta, jog šie pastatai suprojektuoti kitame žemės sklype (namų valdoje), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėja B. S. nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad miškų ūkio paskirties žemės sklype apskritai buvo du ūkiniai pastatai.

4. Suinteresuotas asmuo Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė civilinę bylą nutraukti (1 t., e. b. l. 141-143). Nurodė, kad tikslas, kurio siekiama nustatant šioje byloje prašomą juridinį faktą, yra įgyvendinti žemės sklypo savininkės, t. y. B. S. teisę įteisinti sodybos pastatus. Tuo tarpu kitas pareiškėjas R. R. po 2005-06-30 nebeturi jokių nuosavybės teisių į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, tad jis taip pat neturi reikalavimo teisės atstatyti du ūkinius pastatus miškų ūkio paskirties žemės sklype ir nuo prašomo nustatyti juridinio fakto šiam asmeniui nepriklauso jo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad buvusios sodybos du ūkiniai pastatai buvo būtent miškų ūkio paskirties žemės sklype. Du ūkiniai pastatai, kuriuos pareiškėja B. S. siekia statyti ir įteisinti miškų ūkio paskirties žemės sklype, pagal prie pareiškimo pridėtus dokumentus (2015 m. parengtą pagalbinio ūkio paskirties pastato rekonstrukcijos projektą suderintą su V. K. ir 2015 m. parengtą pagalbinio ūkio paskirties pastato-malkinės paprastojo remonto projektą) yra gyvenamosios teritorijos (namų valdos) sklype. Pareiškėjai B. S. nuosavybės teise priklausantis miškų ūkio paskirties žemės sklypas pagal Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo plano), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 740, sprendinius, didžiąja dalimi yra miškų ūkio paskirties žemės bendrojo apsauginio ūkininkavimo (MAb), ūkinių miškų (MŪ) ir nedidele dalimi žemės ūkio paskirties žemės specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) kraštovaizdžio tvarkymo zonose, kur statinių statyba yra nenumatyta. Pareiškėjams B. S. ir R. R. neturint reikalavimo teisės atstatyti buvusios sodybos du ūkinius pastatus, juridinio fakto, kad nuosavybės teise priklausančiame 10,8100 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurio 307/1081 dalys nuo 2000-03-03 iki 2005-06-30 priklausė R. R., buvo sodybos du ūkiniai pastatai, pareiškėjams nesukels jokių teisinių pasekmių.

5. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau ir VTPSI) Teisės departamento Vidurio Lietuvos teisės skyrius atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė civilinę bylą nutraukti pareiškėjo R. R. atžvilgiu, o tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad pagrindo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti nėra, prašė patikslintą pareikšimą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., e. b. l. 55-65, 141-143). Nurodė, kad pareiškėja B. S. 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi iš pareiškėjo R. R. asmeninės nuosavybės teise įgijo 0,3000 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir jame esančius statinius: 1) pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 1A1m (toliau – gyvenamasis namas), 2) pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 2I1p (toliau – viralinė), 3) pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 3I1m (toliau – ūkinis pastatas), 4) pastatą – rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 4I1m (toliau – rūsys), 5) kitus inžinerinius statinius – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane K (toliau – šulinys), taip pat 10,8100 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – miškų ūkio (toliau – miškų ūkio žemės sklypas), bei 0,3500 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – žemės ūkio (toliau – žemės ūkio žemės sklypas). Tai reiškia, kad pareiškėjas R. R., sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2501M su pareiškėja B. S., nuo 2005-06-30 jokiais pagrindais nebevaldo nei žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nei miškų ūkio žemės sklypo ir statinių – gyvenamojo namo, viralinės, ūkinio pastato, rūsio bei šulinio. Pareiškėjas, nors ir įstojo į bylą bendrapareiškėju, tačiau teismo sprendimas, net ir tuo atveju, jeigu būtų tenkintas patikslintas pareiškimas, būtent pareiškėjui jokių teisių ir/ ar pareigų nesukurtų, kadangi pareiškėjas turėtą nekilnojamąjį turtą bei reikalavimo teisę nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą prarado 2005-06-30 sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2501M su pareiškėja B. S.. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalies ir Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje, t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties, apskritai galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Tai reiškia, jog net ir teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog miškų ūkio žemės sklypas tariamai buvo (ar yra) sodybos, esančios žemės sklype (duomenys neskelbtini), dalis, tačiau ūkinio pastato ir malkinės statyba miškų ūkio žemės sklype yra negalima pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalies bei Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vien ta aplinkybė, kad miškų ūkio žemės sklypas tariamai buvo (ar yra) sodybos žemės sklype (duomenys neskelbtini) dalis, savaime nereiškia, jog pasikeis ir pagrindinė žemės naudojimo paskirtis. Remiantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu, miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, t. y. buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Šiuo atveju pareiškėja 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2501M asmeninės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), miškų ūkio žemės sklypą ir ūkio paskirties žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, viralinę, ūkinį pastatą, rūsį, šulinį, y. y. pareiškėja aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą įgijo ne paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu, tačiau sudarydama šio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Šios aplinkybės reiškia, jog ūkio pastato ir malkinės, kaip ir kitų pareiškėjos pastatytų statinių, statyba nagrinėjamu atveju yra negalima. Pareiškėja jokių dokumentų, pagrindžiančių ūkinio pastato bei malkinės statybos teisėtumą, neturi ir tokių dokumentų teismui kartu su pareiškimu nepateikė. Tuo tarpu byloje pateikti savavališkos statybos aktai, privalomieji nurodymai ir privalomieji nurodymai nevykdyti statybos darbų patvirtina šių statinių neteisėtumo faktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu netenkino B. S. pareiškimo, o R. R. atžvilgiu bylą nutraukė, nes prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių (1 t., e. b. l. 175-185).

7. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro 2019-11-18 išrašų (registro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuos kartu su pareiškimu pateikė pareiškėja, nustatė, jog pareiškėja 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2501M asmeninės nuosavybės teise įgijo 0,3000 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – kita, o naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, ir jame esančius statinius: 1) pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 1A1m, 2) pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 2I1p, 3) pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 3I1m, 4) pastatą – rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 4I1m, 5) kitus inžinerinius statinius – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane K, taip pat 10,8100 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – miškų ūkio, bei 0,3500 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – žemės ūkio. Pareiškėja pripažino ir neginčijo, jog ji 2005 metais įsigijo 0,3000 ha namų valdos sklypą pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ir atstatė statinius, kurie buvo namų valdos sklype bei vėliau atstatė dar du statinius, kurie yra miškų ūkio paskirties žemės sklype. Dėl namų valdos sklypo dydžio niekada jokių ginčų nekėlė bei tokių įrodymų teismui nepateikė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjos papildomai pateiktoje Pastatų išdėstymo sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) schemoje nurodyta, kad du pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pateiktuose pagalbinio ūkio paskirties pastato rekonstrukcijos ir pagalbinio ūkio paskirties pastato - malkinės paprasto remonto projektuose nurodyta, jog šie pastatai suprojektuoti kitame žemės sklype (namų valdoje), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Be kita ko, teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog miškų ūkio paskirties žemės sklype apskritai buvo du ūkiniai pastatai. Paanalizavus kartu su pareiškimu pateiktą projektuotojos K. S. 2015 metais parengtą techninį projektą „Pagalbinio ūkio paskirties pastatas Rekonstrukcija (duomenys neskelbtini).“ (toliau – projektas), pirmiausia nurodoma, kad tai yra „Techninis projektas. Rekonstrukcija“, tačiau tame pačiame antraštiniame projekto lape „Statybos rūšis“ yra nurodyta „Nauja statyba“. Antra, 2015-08-08 projektavimo užduotyje teigiama, kad „Reikalinga suprojektuoti naujai pagalbinio ūkio paskirties pastatą esamo ūkio paskirties pastato vietoje, panaudojant esamus pamatus. ,,<...>“ Pastate projektuojamos šios patalpos: pagrindinė bendra patalpa su virtuvės zona, WC patalpa“. Pažymėtina, jog analogiškai nurodyta ir projekto aiškinamajame rašte, t. y. „Šiame pastate numatoma pagrindinė bendra patalpa su virtuvės zona, WC patalpa“. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog „Projektas parengtas vadovaujantis STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ ,,<...>“. Iš projekto aiškinamojo rašto dalies Nr. 5 „Vanduo“ žinoma ir tai, jog „Ūkio – buities nuotekos iš namo bus išleidžiamos į nuotekų – buitinį valymo įrenginį TRAIDENIS“. Projekte esančiame pirmo aukšto plane M1:100, Nr. SK-05, ir pateikta patalpų eksplikacija, pažymima, jog ūkio pastate projektuojama „Kambarys 50,50“, „Virtuvė 12,45“, „WC 4,40“ bei „Terasa 34,25“. Teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, nors ir siekiama tariamo buvusio ūkio pastato rekonstravimo, tačiau aptartas projektas yra dviprasmiškas (ar statomas ūkinis pastatas, ar gyvenamasis), prieštaraujantis pačiame projekte nurodytiems sprendiniams bei neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, o ir pats statinys, t. y. ūkio pastatas, kaip jau minėta, pastatytas miškų ūkio žemės sklype, kuris taip pat patenka į Dzūkijos nacionalinį parką, nors aiškinamajame rašte nurodoma, kad sklypas, kuriame bus statomas statinys priklauso B. S., sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plotas 3000 m².

9. Teismas pažymėjo, kad taip pat nurodoma ir kitame pagalbinio ūkio paskirties pastato – malkinės paprastojo remonto techninio projekto aiškinamajame rašte, jog šis pastatas priklauso B. S., sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, jog abiejuose techniniuose projektuose nurodoma, kad statiniai yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame namų valdos sklype, kelia dideles abejones, ar projektą rengusi K. S. buvo vietoje, ar ji tinkamai susipažino su dokumentais ir nekilnojamojo turto registre įregistruota informacija.

10. Teismas nustatė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000-03-03 sprendimu Nr. 38-8305 buvo atkurtos nuosavybės teisės R. R. kartu su kitais bendraturčiais į buvusio savininko A. R. turėtą žemę, mišką (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog B. S. nuosavybės teisę į žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) įgijo 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šis žemės sklypas, kurio naudojimo būdas yra gyvenamosios teritorijos buvo suformuotas 2008-03-04 atliktų kadastrinių matavimų pagrindu. Taigi, teismas darė išvadą, jog šiuos kadastrinius matavimus užsakė pareiškėja, nes ji jau buvo šio įsigyto žemės sklypo savininkė ir jai buvo žinomos jos suformuotos gyvenamosios teritorijos ribos. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktų archyvinių dokumentų matyti, jog (duomenys neskelbtini) kaime gyvenusio A. R. ūkinėse knygose 60 (arų) buvo įvardinta kaip iš viso jo turėtos žemės, o gyvenamaisiais pastatais užimtos žemės buvo 15 (arų).

11. Teismas taip pat nustatė, kad atlikus patikrinimus dėl gautų skundų dėl nelegalių statybų, VTPSI 2019-09-16 organizavo statybos patikrinimą miškų ūkio žemės sklype ir 2019-10-29 surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. BIPA-20-191029-00165 (toliau – patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, jog pranešimas (skundas) yra pagrįstas, kadangi statiniai, tarp jų – ir ūkinis pastatas bei malkinė, pastatyti „Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, miško žemėje“ ir pažeidžia Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Miškų įstatymo bei statybos techninių reglamentų reikalavimus.

12. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalis numato, kad miško žemė – apaugę mišku žemės plotai – medynai, taip pat neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško laukymės, miško aikštės, mažosios miško pelkės, miško medelynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir klonų rinkiniai, miškui įveisti skirta žemė. Prie miško žemės priskiriami tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai, kvartalų, technologiniai proskiebiai ir linijos, priešgaisrinės juostos, medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų) užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Atitinkamai, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą, miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus priskiriama žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Remiantis to paties įstatymo 21 straipsniu, žemės savininkai ir kitų naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų, statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus ir kt. Taigi pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalies ir Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje, t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties, apskritai galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, jog miškų ūkio žemės sklype nei ūkinio pastato, nei malkinės statyba yra negalima pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalies bei Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas.

13. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos eilės, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

14. Teismas pažymėjo, kad buvusioje A. R. sodybos vietoje, sodyba yra atstatyta. Ją atstatė B. S., nupirkusi žemę ir pastatus iš A. R. įpėdinių. Tuo tarpu kitus sodyboje buvusius pastatus, kurie yra miškų ūkio paskirties žemėje, atstatyti galėtų tik įpėdiniai, tačiau šiuo atveju visi įpėdiniai jau yra perleidę turtą pareiškėjai ir jokių veiksmų toje sodyboje atlikti negali. Be to, teismas pažymėjo, kad nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog buvusios sodybos du ūkiniai pastatai buvo būtent miškų ūkio paskirties žemės sklype. Liudytoju apklaustas V. K. nurodė, kad dar jam dirbant Dzūkijos nacionaliniame parke ir atvykus apžiūrėti situacijos vietoje dėl leidimų B. S. išdavimo, ten miško nebuvo, o dabar jis užaugo. Tačiau visiems yra gerai žinoma aplinkybė, kad miškui užaugti reikia daug laiko. Per ketverius metus, kaip nurodė liudytojas, miškas neužauga. Todėl teismas darė išvadą, kad ir tuo metu liudytojui jau buvo žinoma, jog pastatai, kuriuos siekia atstatyti pareiškėja yra miško ūkio paskirties žemėje. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, jog pastatai, kurie savavališkai pastatyti, yra atstatyto būtent senųjų pastatų vietoje. Teismui nepateiktos nei buvusių pamatų nuotraukos, nei savivaldybės komisijos aktas, kuriuo būtų konstatuota, jog yra sodybos pastatų liekanos, nei kitokie dokumentai. Šią aplinkybę tvirtino tik apklausti liudytojai ir pareiškėjai, tačiau teismas nesivadovavo jų parodymais, nes pareiškėjai turi interesą byloje, o liudytojos N. K. parodymai nebuvo labai išsamūs, detalūs, konkretūs, todėl teismas sprendė, jog šių parodymų nepatvirtinant jokiais kitais dokumentais, jų nepakanka, pareiškėjos prašomam faktui nustatyti.

15. Teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, statybos miško žemėje santykių teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad pareiškėjos B. S. pastatyti statiniai nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją bei nenustatė aplinkybių, kurios leistų toje vietoje apskritai statyti tokio pobūdžio statinius miškų ūkio paskirties žemėje. Teismas pažymėjo, kad teismui nebuvo pateikta neginčijamų, objektyvių įrodymų, jog tokie pastatai apskritai stovėjo anksčiau miškų ūkio paskirties žemės sklype ir kad jie buvo atstatyti toje pačioje vietoje, todėl sprendė, jog pareiškimas netenkinamas.

16. Dėl pareiškėjo R. R. galimybės pareikšti prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, jog faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001). Faktas yra juridinis, jeigu jis gali sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių: jį nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę, galės įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeis jo teisinis statusas. Tai reiškia, kad teismine tvarka negali būti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2004). Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, teismas sprendė, jog pareiškėjui R. R. neturint reikalavimo teisės atstatyti buvusią sodybą, kadangi 2005 metais pardavus sodybą jis nebėra šios sodybos savininkas, prašomo juridinio fakto nustatymas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių, t. y. nustačius šį faktą, pareiškėjas R. R. neįgis subjektinės teisės atstatyti buvusią sodybą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo R. R. atžvilgu civilinė byla nutrauktina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjai B. S. ir R. R. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą pareiškimą tenkinti pilnai (2 t., e. b. l. 1-12). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

17.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, didžiosios dalies jų apskritai nevertino, dėl ko buvo pažeistos CPK 185 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad pareiškėjai nepateikė buvusių pamatų nuotraukų, savivaldybės komisijos akto, kuriuo būtų konstatuota, jog yra pastatų liekanos, t. y. nurodydamas konkrečius įrodymus, kuriais pareiškėja turėjo įrodinėti prašomą nustatyti juridinį faktą, neleistinai susiaurino galimų teikti įrodymų apimtį, visiškai paneigiantį pareiškėjų teisę pareiškimo pagrindą įrodinėti liudytojų parodymais.

Šalies argumentai

17.2. Pareiškėjas R. R. pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu nuosekliai paaiškino, kad B. S. nuosavybės teise turimoje sodyboje anksčiau gyveno ir žino, kokie ūkiniai pastatai buvo sodyboje, nurodė šių pastatų charakteristikas ir patvirtino, kad naujai atstatyti pastatai yra buvusių kluono ir malkinės vietoje. Ydinga situacija susidarė dėl to, kad buvo blogai atlikti kadastriniai matavimai nuosavybės teisių atkūrimo metu, nes namų valdos sklypas iš tiesų buvo dvigubai didesnis. Taigi, pareiškėjas R. R. ne tik patvirtino senųjų pastatų egzistavimo ir jų atstatymo faktą, bet ir paaiškino dėl kokių, nuo pareiškėjų nepriklausančių, priežasčių išėjo taip, kad atstatyti statiniai nepatenka į dabartinį namų valdos sklypą. Pareiškėja B. S. pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu nuosekliai paaiškino, kad 2005 metais įsigijusi sodybą, nežinojo jos tikslių ribų, nes jos nebuvo pažymėtos ir statybos darbus vykdė ten, kur akivaizdžiai matėsi, jog būta sodybos, atstatydama anksčiau buvusius pastatus ir gavusi architekto V. K. patikinimą, kad galimas anksčiau egzistavusių pastatų atstatymas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priimdamas sprendimą nesivadovavo pareiškėjų parodymais vien dėl procesinės padėties, nors pareiškėjų duoti parodymai atitiko tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, tiek sutapo su rašytine bylos medžiaga.

17.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos N. K. parodymais, kuri paaiškino, kad užaugo kartu su pareiškėju R. R., nes buvo jo kaimynė, patvirtino, jog apie 1967 metus šalia gyvenamojo namo buvo tvartas, malkinė ir pamatai, todėl taip pat gali patvirtinti, jog pareiškėja B. S. atstatė anksčiau buvusius pastatus būtent tose vietose, kur jie buvo. Ši liudytojai taip pat nurodė, kad R. valdos dydis buvo didesnis, o per ilgą laiką pasikeitė gamtinė aplinka, nes iš ganyklų ir pievų suaugo miškas praplėsdamas savo teritoriją. Taigi, liudytoja nuosekliai paaiškino visas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti jos parodymais. Liudytojas V. K. parodė, kad jis 28 metus dirbo nacionalinio parko vyriausiuoju architekto ir teritorija bei jai keliami reikalavimai jam puikiai žinomi. Šis liudytojas patvirtino, kad tikrai apžiūrėjo teritoriją ir buvo įsitikinęs pastatų liekanų egzistavimu, nes jas tikrai matė. Todėl šis liudytojas vadovaudamasis Dzūkijos parko apsaugos reglamentu, architektūriniais reikalavimais, įvertinęs formuojamą kaimo turizmo sodybą rekreacinėje zonoje, pritarė projektiniams pasiūlymams kaip tuometis vyriausiasis architektas. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad 2015 m. kompiuteriuose nebuvo pažymėtos tikslios ribos. Šis liudytojas nenurodė, kad atstatytų statinių vietoje nebuvo miško, ners jis nurodė, jog ten buvo keli medžiai, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė jį pasakius esą ten nebuvo miško. Be to, tai nebuvo esminės jo paaiškintos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis jo parodymais. Tuo labiau, kad šis liudytojas patvirtino liudytojos N. K. nurodytą aplinkybę, kad miškas išsiplėtė, nes anksčiau toje vietoje buvusios ganyklos.

17.4. Aplinkybes, kad prie pareiškėjai B. S. įsigyjant žemės sklypus, egzistavo du ūkio pastatai (jų pamatai) kaip malkinė ir kluonas patvirtino Kauno regioninio valstybės archyvaro Alytaus filialo 2020-02-27 pateikti archyviniai dokumentai – Varėnos rajono Kibyškių apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto archyvinio fondo Varėnos rajono Kybiškių apylinkės (duomenys neskelbtini) 1952-1957 m., 1964-1970 m. 1980-1985 m. ūkinės knygos dėl R. A., A., turėto namų ūkio; archyvo 1986 – 1990 m. ūkinės knygos dėl R. A., A. turėto namų ūkio. Šiose namų knygose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad sodybiniame sklype be gyvenamojo namo buvo pastatyta ir eilė kitų statinių, kurių dauguma vėliau nebuvo įregistruoti, t. y. fiksuota, kad 1938 m. buvo pastatytas tvartas ir daržinė; fiksuota, kad 1900 m. buvo pastatyta klėtis ir tvartas, o 1925 m. buvo pastatytas kluonas, vėliau 1962 m. atsirado dar vienas tvartas, 1940 m. svirnas, 1970 m. rūsys ir šulinys, t. y. 9 statiniai. Tuo tarpu 2005 m. įgyjant namų valdą buvo teisiškai įregistruota tik gyvenamas namas, ūkio pastatas (buvęs tvartas), viralinė, rūsys ir šulinys. Likę statiniai nebuvo teisiškai registruoti, bet jų pamatai išlikę. Todėl dviejų iš šių statinių (kluono ir daržinės) pamatų buvimo vietoje ir buvo atstatyti du statiniai. Minėtose namų knygose taip pat užfiksuota, kad dar 1952 m. ir vėliau sodybinė žemė užėmė 60 a. Visos šios aplinkybės įrodo namų valdą buvus dvigubai didesnę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl šių įrodymų visiškai nepasisakė. Kaip ir nepasisakė dėl į bylą pateiktų atstatytų ūkinių pastatų nuotraukų.

17.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus atstatytų pastatų projektus, turėjo atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad statiniai yra atstatomi ant išlikusių pamatų, o ne sureikšminti smulkias technines klaidas. Ūkinio pastato rekonstrukcijos projektas buvo suderintas su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vyr. specialistu V. K.. Malkinės remonto projekte taip pat nurodoma, kad statinys statomas ant buvusių pamatų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neteisingai vertino šiuos projektus, t. y. ne taip kaip patvirtinančius, kad senieji pastatai realiai egzistavo ir, kad ginčo pastatai buvo renovuoti ir suremontuoti ant senųjų pastatų pamatų, o visai kitame kontekste, kaip klaidingus dokumentus, nes juose nurodoma, jog pagalbinio ūkio paskirties pastatai yra gyvenamosios teritorijos žemės sklype, o iš tiesų šie pastatai yra miškų paskirties žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino šią aplinkybę, nes pareiškėja B. S. ir vyriausiasis architektas V. K. paaiškino, kad tai yra techninė klaida, o ilgą laiką apie ją niekas nežinojo, nes visi pareiškėjos B. S. įsigyti sklypai sudaro vieną bendrą 10 ha viršijančią teritoriją ir jie tarpusavyje nėra atskirti, todėl 2015 metas niekam, tame tarpe ir projektus rengusiai architektei, nekilo abejonių, kad senųjų pastatų pamatai gali būti ne gyvenamosios paskirties, o miškų žemės sklypo teritorijoje, juo labiau, kad malkinės ir kluono liekanos buvo greta, t. y. per 10 m, nuo tvarto ir sudarė bendros sodybvietės vaizdą.

17.6. Aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai, jų visapusiškas ir nuoseklus vertinimas, patvirtina, kad šioje byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y., kad ginčo teritorijoje egzistavo senų pastatų pamatai (kluono ir malkinės (daržinės)) ir pareiškėja būtent senųjų pastatų vietoje atstatė naujus ūkinius pastatus, kurie visuomet buvo sodybvietės sudedamoji dalis.

17.7. Pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo vertinti aplinkybės, kad pastatyti ginčo statiniai kaip tokie nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją, nes dėl šių aplinkybių ginčo nebuvo. Byloje buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai B. S. nuosavybės teise priklausančiame 10,8100 ha miškų ūkio paskirties sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurio 307/1081 dalys nuo 2000-03-03 iki 2005-06-30 priklausė R. R., buvo sodybvietės du ūkiniai pastatai apie 80 kv. m. ir 69 kv. m., kurie yra sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sudedamoji dalis, tikslu įgyvendinti žemės savininko teisę statyti, atstatyti ir įteisinti saugomoje teritorijoje visus sodybos pastatu. Šį juridinį faktą prašoma nustatyti, nes tik po ūkinių pastatų renovacijos ir remonto paaiškėjo, kad atstatyti statiniai patenka ne į namų valdos žemės sklypo, o į miškų žemės sklypo paskirties teritoriją. Būtent ši aplinkybė kliudo įregistruoti statinius, nors faktiškai jie yra sodybvietės teritorijoje ir dėl to, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis.

17.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai užėmė poziciją, pareiškėja B. S. apskritai negalėjo vykdyti statybos ir atstatyti buvusius statinius. Byloje suinteresuotiems asmenims iškėlus poziciją dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto, numatančio, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) pirmos eilės, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, į bylos nagrinėjimą įsitraukė pareiškėjas R. R., kuris ir yra pirmos eilės įpėdinis. Nepaisant to, kad nekilnojamasis turtas jau buvo perleistas B. S., tai nepanaikina nei pareiškėjo R. R., nei B. S. teisių pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas žemę po pastatytais ūkiniais pastatais paversti kitų naudmenų žeme, juo labiau, kad šiame miškų žemės sklype yra registruotas 2,2900 ha žemės ūkio naudmenų, pievų ir ganyklų plotas. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į minėtą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatą, nes ši nuostata kalba apie neišlikusios sodybos atstatymą apskritai. Šiuo atveju nėra ginčo, kad sodybvietė yra ir pareiškimo esmė yra ne sodybvietės nustatymas, bet, kad žemės sklype buvę du ūkiniai pastatai apie 80 kv. m. ir 69 kv. m., yra sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sudedamoji dalis.

17.9. Bylos duomenimis nustačius, kad sodybvietės žemės sklypas iki atkuriant nuosavybės teises sudarė 60, o ne 30 arų; nustačius, kad ginčo ūkiniai pastatai anksčiau neabejotinai pateko į namų valdos, o ne į miškų žemės sklypą; nustačius, kad pareiškėja B. S. ūkinius pastatus pastatė senųjų statinių (pamatų) vietoje; nustačius, kad pareiškėja ūkinių pastatų statybas vykdė teisėtu pagrindu (kreipėsi į architektus dėl projektų parengimo, parengė projektus, jie buvo suderinti su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vyr. specialistu V. K., gauti reikalingi sutikimai, statyba užbaigta nenukrypstant nuo projektų), pareiškėja B. S. turėjo pagrįstą lūkestį, kad ji teisėtai vykdo statybos darbus jai priklausančiame žemės sklype, todėl galės įregistruoti šiuos ūkinius pastatus ir šiais statiniais galės naudotis kaip bendru kaimo turizmo sodybos kompleksu. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į šį pareiškėjos B. S. teisėtą lūkestį, visiškai nevertino, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėja nesielgė neteisėtai, nei nesąžiningai, nei nerūpestingai, o ydinga situacija susiklostė tik dėl praeityje netinkamai atkurtos namų valdos ribų ir ploto.

17.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė civilinę bylą pareiškėjo R. R. atžvilgiu, nes jis laikytinas specialiuoju subjektu pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą kaip pirmos eilės buvusio savininko įpėdinis, nes net ir perleidęs nuosavybės teisę į ginčo statinius pareiškėjas išlaikė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyto subjekto statusą. Jeigu pirmosios instancijos teismas vertino, kad R. R. negalėjo būti pareiškėju byloje, jis turėjo atsisakyti priimti jo atžvilgiu pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau to nepadarė. Taigi, pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus savo veiksmuose.

17.11. Kauno apygardos teisme 2020 m. gruodžio 1 d. buvo gautas apeliantų atstovės prašymas prijungti papildomus rašytinius įrodymus: matininko A. P. parengtą (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos dokumentų tyrimo aktą; VĮ Registrų centro 0,3000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei statinių esančių (duomenys neskelbtini), 10,8100 ha žemės miškų ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išrašus; pirmiau paminėtų sklypų kadastro vietovės žemėlapį; 1953 m. Varėnos rajono 4 aerofotonuotraukas iš Valstybinio regioninio valstybės archyvo, kuriose fiksuota abiejų žemės sklypų buvimo vieta, sodybvietės vieta, aplinkui esanti teritorija; 1966 m. lapkričio 1d. Respublikinio valstybinio žemėtvarkos projektavimo instituto Varėnos rajono žemėlapį; 2020-02-27 Kauno regiono valstybės archyvo Alytaus filialo archyvinius dokumentus apie A. R. (duomenys neskelbtini), priklausiusios sodybos statinius ir sodybinį žemės sklypą 1952-1957 m., 1964-1970 m., 1980-1985 m. laikotarpiu; Valstybinės miškotvarkos tarnybos patvirtintą 201l-06-29Miškotvarkos projektą, kuriuo atlikta 10,8100 ha žemės miškų ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), inventorizacija, fiksuoti duomenys apie mišką, medžių amžius ir kiti duomenys, būtini rengiant miškotvarkos projektą; dvi išdidintas 1953 m. aerofotonuotraukas, žyminčias sodybos vietą ir konfigūraciją; sodybos priklausiusios A. R. ir priklausančios B. S. adresu (duomenys neskelbtini), buvusių statinių iki nuosavybės atkūrimo 1900-1990 m. laikotarpiu išdėstymo schemą. Atstovė šiais įrodymais grindė apeliantų poziciją, teigė, kad jie paneigia skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo motyvus, bei patvirtina liudytojų parodymų teisingumą.

Atsiliepimas

18. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (2 t., e. b. l. 19-22). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

18.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal pateiktus įrodymus nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui nustatyti. Byloje neįrodyta, kad buvusios sodybos du ūkiniai pastatai buvo būtent miškų ūkio paskirties žemės sklype, taip pat neįrodyta, kad šie du pastatai yra atstatyti senųjų pastatų vietoje. Pirmosios instancijos teismui pateikti archyviniai dokumentai įrodo, kad A. R. gyvenamaisiais pastatai užimtos žemės buvo tik 15 arų. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kadastriniai žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), matavimai buvo atlikti jau B. S. įsigijus sklypą, o tai leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad jai buvo žinomos suformuotos gyvenamosios teritorijos ribos.

Šalies argumentai

18.2. Apeliantė ūkinius pastatus pastatė, nors jos teigimu – atstatė, už gyvenamosios teritorijos ribų miško žemėje, kuri patenka į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją, kur statyba negalima, o miško žemė, kaip numatyta Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte, gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad teismas priėmė teisingą sprendimą nenustatydamas juridinę reikšmę turinčio fakto, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodybvietės du ūkiniai pastatai, kurie yra sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sudedamoji dalis.

18.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, teisę atstatyti neišlikusią sodybą turi tik šios sodybos buvę savininkai ir jų pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Apeliantė B. S. sodybą įgijo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl nėra tinkamas subjektas įgyvendinti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisę. Apeliantas R. R. neturi reikalavimo teisės atstatyti buvusią sodybą, juridinio fakto nustatymas jam nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl teismas nepagrįstai bylą jo atžvilgiu nutraukė.

Atsiliepimas

19. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti (2 t., e. b. l. 24-31). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas, jame išdėstytos aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos byloje, taip pat įvertintos aplinkybės, kurios nurodytos procesiniuose dokumentuose bei paaiškintos žodžiu bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma, todėl, skundžiamo sprendimo nepagrįstumas ar neteisėtumas negali būti grindžiamas tik tuo, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei pareiškėjai.

19.2. Nors apeliacinis skundas ir grindžiamas tuo, jog tariamai pirmosios instancijos teismas nesuprato pareiškėjų reikalavimo ir bylos esmės“, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) yra žinoma, kad 10,8100 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – miškų ūkio (toliau – miškų ūkio žemės sklypas), daliai – 8,36 ha – apskrities viršininko 2000-03-03 įsakymu Nr. 38-200 buvo įregistruoti miško naudojimo apribojimai (XXVI), t. y. pareiškėjai 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2501M nuosavybės teise įgijus miškų ūkio žemės sklypą, šiam taikytini miško naudojimo apribojimai jau galiojo. Byla buvo inicijuota vieninteliu tikslu – B. S. įgyvendinti žemės savininko teisę statyti ir įteisinti saugomojoje teritorijoje visus sodybos pastatus.

19.3. Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus 2019-09-27 rašto Nr. S-01K-01-78 „Dėl statybų (duomenys neskelbtini)“ yra žinoma, jog „<...> statiniai Nr. 2, 3, 4, 5, 6, 22 [t. y. neypatingasis pagalbinio ūkio paskirties pastatas – ūkinis pastatas], 23, 24, 25 [II grupės nesudėtingasis pagalbinio ūkio paskirties pastatas – sandėlis] ir dalis 21 sklype esančios teniso ir kitų sporto šakų žaidimo aikštelės, vadovaujantis valstybės Miškų kadastro duomenimis, yra miško žemėje. Šie statiniai įrengti ne pagal sklypui parengtą ir 2011-06-29 patvirtintą vidinės miškotvarkos projektą Nr. 40469, bei prieštaraujant Miškų įstatymo II sk. „Miško naudojimas“ nuostatoms. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 15.5 punkte numatyta, kad „Privačių miškų savininkai II B, III ir IV A miškų grupių miškuose gali įrengti rekreacinius ir pažintinius takus, poilsio aikšteles su miško baldais, pavėsinėmis, lauko tualetais, laužavietėmis ir įgyvendinti kitas priemones, numatytas miškotvarkos projektuose. Miškotvarkos projekte numatyti statiniai turi būti įrengiami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka“. Pagal Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2019-10-04 raštą Nr. S-769 (10.13) „Dėl statybų patikrinimo“ „<...> vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 6 punktu, valstybiniuose parkuose statyti naujus statinius galima tik valstybinio parko planavimo schemose (ribų ir tvarkymo plane) numatytose vietose. Nagrinėjamu atveju sklypas, kuriame stovi pareiškėjos teigimu atstatyti statiniai pagal Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo plano), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 740, sprendinius, didžiąja dalimi yra miškų ūkio paskirties žemės bendrojo apsauginio ūkininkavimo (MAb), ūkinių miškų (MŪ) ir nedidele dalimi žemės ūkio paskirties žemės specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) kraštovaizdžio tvarkymo zonose, kur statinių statyba yra nenumatyta“.

19.4. Taigi, esant tokiai situacijai, kada pareiškėja nuosavybės teise įgijo miškų ūkio žemės sklypą, kuriam jau buvo taikytini miško naudojimo apribojimai, taip pat situacija, kuomet riba tarp 0,3000 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir 0,3500 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei miškų ūkio žemės sklypo, kaip teigia pareiškėjai, nebuvo aiški, tokia situacija pareiškėją tenkino. Atlikdama statybos darbus pati pareiškėja nesilaikė nei 2011-06-29 patvirtinto vidinės miškotvarkos projekto Nr. 40469, nei Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo plano), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-07-11 nutarimu Nr. 740, sprendinių. Tai, kad VTPSI laikotarpiu nuo 2019-11-12 iki 2019-11-15 surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-20-191112-00126, Nr. SSA-20-191113-00128 bei privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-191113-00126, Nr. PNSSP-20-191115-00128 už ginčo statinių, t. y. neypatingojo pagalbinio ūkio paskirties pastato – ūkinio pastato ir II grupės nesudėtingojo pagalbinio ūkio paskirties pastato – sandėlio – statybą, tik patvirtina faktą, jog pareiškėja kitais būdais, nei tik siekdama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, neturi galimybės įteisinti ginčo statinių, esančių miškų ūkio žemės sklype.

19.5. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalies ir Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje, t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties, apskritai galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Tai reiškia, jog ginčo statinių, t. y. neypatingojo pagalbinio ūkio paskirties pastato – ūkinio pastato ir II grupės nesudėtingojo pagalbinio ūkio paskirties pastato – sandėlio, statyba miškų ūkio žemės sklype negalima pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalies bei Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ta aplinkybė, kad ginčo statiniai buvo (ar yra) sodybos žemės sklype (duomenys neskelbtini) dalis, savaime nereiškia, jog pasikeis ir pagrindinė miškų ūkio žemės sklypo naudojimo paskirtis bei ginčo statinių statyba taps galima. „Žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitucijos ginamas viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. liepos 4 d. nutarimai)“ (LAT 2017-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017).

19.6. Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo pažymėtina, kad pareiškėja, kuri 2005-06-30 įgijusi nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir jame esančius statinius, nuo 2005 metų iki 2018 m. palaipsniui vykdė sodybos pastatų renovaciją ir remontą, tarp jų – ir ginčo statinius, ir kurie, pareiškėjos nuomone, visi sudarė sodybą. Taigi, ši aplinkybė, atitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą nuostatą ir nėra pagrindo jos netaikyti.

19.7. Atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjų teiginiai, neva pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu nutraukė bylą. Kaip jau minėta, pareiškėjai 2005-06-30 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2501M ir tai reiškia, kad pareiškėjas nuo 2005-06-30 jokiais pagrindais nebevaldo nei žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nei miškų ūkio žemės sklypo ir visų pirmiau nurodytų statinių. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė patikslintą pareiškėjų pareiškimą, savaime skundžiamo sprendimo nedaro nepagrįstu bei naikintinu. Taip, kaip ir aplinkybė, jog pareiškėjas, nors ir buvo pirmos eilės buvusio sodybos savininko įpėdinis, bet perleido nuosavybės teisę pareiškėjai ir vis dėlto nuo 2005-06-30 nebeturi jokio suinteresuotumo byloje CPK 5 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, kaip minėta, byla inicijuota tik tuo tikslu, kad būtent pareiškėja, o ne pareiškėjas, įgyvendintų žemės savininko teisę statyti ir įteisintų saugomojoje teritorijoje visus sodybos pastatus.

20. Suinteresuotas asmuo Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (2 t., e. b. l. 33-35). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada miško žemę galima paversti kitomis naudmenomis, o 7 punkte nustatyta, kad miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pareiškėja B. S. miškų ūkio paskirties žemės sklypą įgijo 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl neturi reikalavimo teisės atstatyti du ūkinius pastatus miškų ūkio paskirties žemės sklype. Tuo tarpu tikslas, kurio siekiama nustatant byloje prašomą juridinį faktą, yra įgyvendinti žemės sklypo savininko, t. y. pareiškėjos B. S. teisę įteisinti sodybos pastatus. Pareiškėjas R. R. po 2005-06-30 nebeturi jokių nuosavybės teisių į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, tad jis taip pat nebeturi reikalavimo teisės atstatyti du ūkinius pastatus miškų ūkio paskirties žemės sklype ir nuo prašomo nustatyti juridinio fakto šiam asmeniui nepriklauso jo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas.

20.2. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad buvusios sodybos du ūkiniai pastatai buvo būtent miškų ūkio paskirties žemės sklype. Du ūkiniai pastatai, kuriuos pareiškėja B. S. siekia statyti ir įteisinti miškų ūkio paskirties žemės sklype, pagal prie pareiškimo pridėtus dokumentus (2015 m. parengtą pagalbinio ūkio paskirties pastato rekonstrukcijos projektą suderintą su V. K. ir 2015 m. parengtą pagalbinio ūkio paskirties pastato-malkinės paprastojo remonto projektą) yra gyvenamosios teritorijos (namų valdos) sklype.

20.3. Nei vienam iš pareiškėjų neturint reikalavimo teisės atstatyti buvusios sodybos du ūkinius pastatus, juridinio fakto, kad pareiškėjai B. S. nuosavybės teise priklausančiame 10,8100 ha miškų ūkio paskirties sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodybvietės du ūkiniai pastatai, nustatymas pareiškėjams nesukels jokių teisinių pasekmių, t. y. nustačius šį faktą, pareiškėjai neįgis subjektinės teisės atstatyti dviejų ūkinių pastatų miškų ūkio paskirties žemės sklype). Taigi, faktas, kurį prašo nustatyti pareiškėjai, neturi juridinės reikšmės ir civilinė byla abiejų pareiškėjų atžvilgiu turėjo būti nutraukta. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nenutraukė bylos vienos iš pareiškėjų atžvilgiu, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjų argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

22. Byloje sprendžiamas klausimas dėl juridinio fakto nustatymo, pareiškėjams B. S., R. R. įrodinėjant, kad šiuo metu B. S. priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype buvo du ūkiniai pastatai, kuriuos pagal parengtą projektą atstato pareiškėja, surinktų įrodymų šiam faktui pagrįsti atlikto vertinimo, teisinių pasekmių atsiradimo, teismui nustačius prašomą juridinį faktą.

23. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka nustatė, jog Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000-03-03 sprendimu Nr. 38-8305 R. R. su kitais bendraturčiais buvo atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizavimo buvusio savininko A. R. turėtą žemę, mišką (duomenys neskelbtini). Pareiškėja B. S. 2005-06-30 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2501M asmeninės nuosavybės teise įgijo 0,3000 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos ir jame esančius statinius: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 1A1m, pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 2I1p, pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 3I1m, pastatą – rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 4I1m, kitus inžinerinius statinius – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane K; 10,8100 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – miškų ūkio; 0,3500 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – žemės ūkio. Pareiškėja B. S., įgijusi žemės sklypus, juose nuo 2005 metų iki 2018 m. vykdė esamų pastatų renovaciją, remontą, statybą. Byloje nustatyta, kad pareiškėja pagal 2015 metais parengtą projektą pastatė pagalbinį ūkio paskirties pastatą ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą – malkinę. Statybos procese paaiškėjo, kad B. S. statomi minėti du pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra jai nuosavybės teise priklausančiame 10,8100 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija laikotarpiu nuo 2019-11-12 iki 2019-11-15 surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-20-191112-00126, Nr. SSA-20-191113-00128 bei privalomuosius nurodymus B. S. pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-191113-00126, Nr. PNSSP-20-191115-00128 už pagalbinio ūkio paskirties pastato – ūkinio pastato ir pagalbinio ūkio paskirties pastato – sandėlio neteisėtą statybą.

24. Kad įteisinti pirmiau nutartyje paminėtus du pastatus miškų ūkio paskirties žemės sklype, pareiškėjai kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog B. S. nuosavybės teise priklausančiame 10,8100 ha miškų ūkio paskirties sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurio 307/1081 dalys nuo 2000-03-03 iki 2005-06-30 priklausė R. R., buvo sodybvietės du ūkiniai pastatai apie 80 kv. m. ir 69 kv. m., kurie yra sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sudedamoji dalis. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė, sprendimo motyvuose nurodęs, kad pareiškėjams prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels jokių teisinių pasekmių; be to pareiškėjai byloje nepateikė įstatymo leistinų įrodymų, kad 10,8100 ha miškų ūkio paskirties sklype yra buvę du ūkiniai pastatai. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia pareiškėjai, skundas grindžiamas tais argumentais, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

Dėl bylos nagrinėjimo tvarkos

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Kauno apygardos teismas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, atsiliepimai į apeliacinį skundą yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų papildomų nepagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Byloje nustatyta, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Kauno apygardos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylai apeliacine tvarka išspręsti pakanka byloje esančios surinktos medžiagos, o posėdyje išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis ir jų atstovus šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra būtinybės.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

26. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliantai pateikė Kauno apygardos teismui naujus rašytinius įrodymus – matininko A. P. parengtą (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos dokumentų tyrimo aktą; VĮ Registrų centro 0,3000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei statinių esančių (duomenys neskelbtini), 10,8100 ha žemės miškų ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išrašus; pirmiau paminėtų sklypų kadastro vietovės žemėlapį; 1953 m. Varėnos rajono 4 aerofotonuotraukas iš Valstybinio regioninio valstybės archyvo, kuriose fiksuota abiejų žemės sklypų buvimo vieta, sodybvietės vieta, aplinkui esanti teritorija; 1966 m. lapkričio 1d. Respublikinio valstybinio žemėtvarkos projektavimo instituto Varėnos rajono žemėlapį; 2020-02-27 Kauno regiono valstybės archyvo Alytaus filialo archyvinius dokumentus apie A. R. (duomenys neskelbtini), priklausiusios sodybos statinius ir sodybinį žemės sklypą 1952-1957 m., 1964-1970 m., 1980-1985 m. laikotarpiu; Valstybinės miškotvarkos tarnybos patvirtintą 2011-06-29 Miškotvarkos projektą, kuriuo atlikta 10,8100 ha žemės miškų ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), inventorizacija, fiksuoti duomenys apie mišką, medžių amžius ir kiti duomenys, būtini rengiant miškotvarkos projektą; dvi išdidintas 1953 m. aerofotonuotraukas, žyminčias sodybos vietą ir konfigūraciją; sodybos priklausiusios A. R. ir priklausančios B. S. adresu (duomenys neskelbtini), buvusių statinių iki nuosavybės atkūrimo 1900-1990 m. laikotarpiu išdėstymo schemą. Prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos, jais vadovautis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

27. Kauno apygardos teismas pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus). Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą.

28. Iš pateiktų įrodymų turinio matyti, jog dauguma jų surašyti seniai, t.y. šie rašytiniai įrodymai egzistavo iki pareiškiant pareiškėjams reikalavimą teisme bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai Alytaus apylinkės teismui būtų teikę į bylą prašomus prijungti dokumentus, o Alytaus apylinkės teismas šiuos dokumentus būtų atsisakęs prijungti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjai turėjo objektyvią galimybę pateikti šios nutarties 26 pastraipoje išvardintus įrodymus pareiškiant reikalavimą ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantų pateiktus naujus įrodymus, kadangi tai užvilkintų bylos nagrinėjimą, pažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Atkreipiamas dėmesys, jog apeliantai prašyme nenurodo, kokias aplinkybes siektų įrodinėti naujai teikiamais įrodymais, prašyme juos priimti tik abstrakčiai teigdami, jog jie paneigia skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo motyvus, bei patvirtina liudytojų parodymų teisingumą.

Dėl teisinių pasekmių atsiradimo, teismui nustatant juridinį faktą

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

30. Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalis numato, kad miško žemė – apaugę mišku žemės plotai – medynai, taip pat neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško laukymės, miško aikštės, mažosios miško pelkės, miško medelynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir klonų rinkiniai, miškui įveisti skirta žemė. Prie miško žemės priskiriami tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai, kvartalų, technologiniai proskiebiai ir linijos, priešgaisrinės juostos, medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų) užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Pagal Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą, miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus priskiriama žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Remiantis to paties įstatymo 21 straipsniu, žemės savininkai ir kitų naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų, statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus ir kt. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalies ir Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje, t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties, galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba.

31. Aiškinant ir taikant šios nutarties 29 ir 30 pastraipose nurodytas teisės normas, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai priklausančiame 10,8100 ha dydžio miškų ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) jokios statybos, apart medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, negalimos. Byloje nėra jokių duomenų, kad 10,8100 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo ar jos dalies teisinis statusas ir naudojimo būdas būtų įstatymo nustatyta tvarka pakeistas. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje žemėje atstatyti LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos eilės, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas R. R. iki 2005 metų yra buvęs10,8100 ha dydžio miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savininkas, o pareiškėja B. S. šį miško ūkio paskirties sklypą yra įgijusi 2005 metų pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nei buvusiam savininkui R. R., nei B. S. teismo sprendimas, kuriuo būtų nustatomas faktas apie buvusius statinius miško sklype, nesukels teisinių pasekmių, kadangi R. R., pardavęs miško sklypą, neteko įstatyme numatytos galimybės ir teisės atstatyti buvusius statinius miško sklype, o B. S. nepatenka į įstatyme nurodomų asmenų sąrašą, turinčių teisę atstatyti miškų ūkio paskirties žemėje buvusius statinius. Nurodomų motyvų pagrindu apeliantų skundo argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti ir atmetami.

33. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą R. R. atžvilgiu, kadangi nustatė, kad jis nėra ginčo miško sklypo savininkas, be to jis nėra ir ginčo statinių miškų ūkio paskirties sklype statytojas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šis asmuo neturi jokio teisinio suinteresuotumo iškeltoje byloje. Ta pareiškėjo byloje deklaruojama aplinkybė, kad jam, kaip buvusiam sklypo savininkui, patinka B. S. veikla atstatant statinius, nelemia R. R. procesinio suinteresuotumo byloje.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodinėjamų aplinkybių apimties

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Taigi, jei asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami išvadoms padaryti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

35. Byloje pareiškėjai įrodinėjo, kad miškų ūkio paskirties žemės sklype buvo du ūkiniai pastatai, sklype yra išlikę pamatai ir kad statiniai yra atstatomi ant išlikusių buvusių dviejų ūkinių pastatų pamatų. Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatyme (2 straipsnio 52 dalis) buvusi sodyba apibrėžiama kaip vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Byloje nėra pateikta objektyvių neginčijamų įrodymų, kad miškų ūkio paskirties sklype buvo du ūkiniai pastatai ar būtų užfiksuoti jų liekanos (pamatai). Nors bylą nagrinėjant teisme pareiškėja įrodinėjo, kad projektiniuose dviejų statomų ūkio pastatų dokumentuose yra nurodoma, jog jie statomi ant išlikusių pamatų, tačiau iš projektinės dokumentacijos matyti, kad jie suprojektuoti ne miškų ūkio paskirties sklype, o kitame žemės sklype (namų valdoje), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, jei byloje apklaustas liudytojas V. K. ir parodė, kad jis apžiūrėjo projektinę teritoriją, įsitikino pastatų liekanų egzistavimu, pritarė projektiniams pasiūlymams kaip tuometis vyriausiasis architektas, tačiau jis analizavo projektinius sprendinius ne miškų ūkio paskirties žemės sklype, o kitame pareiškėjos žemės sklype (namų valdoje), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantai savo poziciją byloje grindė ir liudytojos N. K. parodymais, kuri paaiškino, kad užaugo kartu su pareiškėju R. R., buvo jo kaimynė, patvirtino, jog apie 1967 metus šalia R. gyvenamojo namo buvo tvartas, malkinė ir pamatai, todėl gali patvirtinti, jog pareiškėja B. S. atstatė anksčiau buvusius pastatus būtent tose vietose, kur jie buvo. Tačiau iš byloje gautų archyvinių dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaime gyvenusio A. R. ūkinėse knygose 60 arų dydžio sklypas buvo įvardintas kaip iš viso jo turėtas, o gyvenamaisiais pastatais užimtos žemės buvo tik 15 arų žemės sklypas.

36. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi CPK nustatytų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Kauno apygardos, teismas sprendžia, kad įrodymų vertinimas byloje teismo buvo grindžiamas įrodymų lygybės principu, nė vieno iš jų nelaikant svaresniu. Teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus (tarp jų ir netiesioginius), atsižvelgė į iš skirtingų įrodinėjimo priemonių gautos informacijos prieštaringumą, taip pat įvertino įrodymų visetą ir išvadą apie prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto neįrodytumą padarė iš įrodymų visumos. Apeliantai skunde iš esmės kartoja tuos pačius teiginius, kuriais grindė savo reikalavimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodydami teismo padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų.

Dėl kitų apeliantų skundo argumentų

37. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tų aplinkybių, jog R. valdos dydis anksčiau buvo „didesnis“, o šiuo metu miškas yra „užaugęs“, kad byloje nebuvo atsižvelgta į B. S. teisėtų lūkesčių principą. Kauno apygardos teismas plačiau dėl šių argumentų nepasisako, kadangi jie neturi jokios teisinės ir faktinės reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

38. Nurodomų pirmiau motyvų pagrindu Kauno apygardos teismas apeliantų skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

39. Byloje suinteresuoti asmenys įrodymų apie turėtas išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė. Byloje valstybės turėtos išlaidos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nesudaro poįstatyminiais aktais nustatytos minimalios sumos, todėl šalims nepaskirstomos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Arvydas Žibas