Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutarties apriboti šio suinteresuoto asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mediniai gaminiai“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis apriboti suinteresuoto asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų

12. Apeliantas V. P. prie atskirojo skundo pateikė BUAB „Medžio gaminiai“ 2024 m. preliminarų balansą, sudarytą 2025 m. sausio 31 d.

14. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

15. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021).

16. Pareiškėjos pateiktas 2024 m. gruodžio 10 d. pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui kartu su pareiškimu iškelti bendrovei bankroto bylą. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) ir iš kitų informacinių sistemų bei registrų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepriima minėto įrodymo, nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę naudotis visais LITEKO duomenimis, informacinėmis sistemomis ir registrais.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal atskirąjį skundą išnagrinėjimui, todėl visi apelianto ir pareiškėjos pateikti nauji įrodymai nepriimami, nes jie sudaryti iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

18. 2014 m. gruodžio 9 d. bendrovė buvo įregistruota Juridinių asmenų registre, jos vadovu nuo įregistravimo buvo V. P. Bendrovės vieninteliu akcininku 2014 m. gruodžio 9 d.–2018 m. lapkričio 22 d. laikotarpiu buvo V. P., nuo 2019 m. lapkričio 11 d. – MB „Misena“.

19. 2025 m. vasario 24 d. VSDFV kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti bendrovei bankroto bylą. Nurodė, kad bendrovės įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2025 m. vasario 24 d. sudarė 28 220,96 Eur, iš jų 25 542,41 Eur – valstybinio socialinio draudimo įmokos už samdomus darbuotojus, 2 678,55 Eur – valstybinio socialinio draudimo delspinigiai už samdomus darbuotojus. Įsiskolinimas susidarė nuo 2024 m. vasario 26 d.

21. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. kovo 13 d. nutartyje iškelti bendrovei bankroto bylą nustatė, kad Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinių ataskaitų duomenimis bendrovė turėjo 853 132 Eur turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 041 302 Eur. Pagal 2025 m. vasario 28 d. balanso duomenis bendrovės turtas sudarė 719 334 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 924 143 Eur, t. y. bendrovės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę. Pagal pateiktą 2025 m. vasario 28 d. pelno (nuostolių ) ataskaitą bendrovė 2024 m. patyrė 8 690 Eur nuostolių, 2025 m. – 7 949 Eur nuostolių. Bendrovėje 2025 m. kovo 13 d. buvo 8 apdrausti darbuotojai, tačiau bendrovė buvo skolinga 28 220,96 Eur valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, turėjo 45 289,36 Eur mokestinę nepriemoką.

22. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. gegužės 27 d. nutartimi patvirtino BUAB „Medžio gaminiai“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, kuris buvo tikslinamas 2025 m. birželio 19 d., 2025 m. liepos 14 d. ir 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutartimis, dėl 1 022 531,71 Eur finansinių reikalavimų. 2025 m. liepos 14 d. nutartimi papildomai patvirtintas antstolės S. K. 1 383,16 Eur finansinis reikalavimas.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

23. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

24. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos alternatyvios sąlygos, todėl teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti pareigas, esant bent vienai iš nurodytų sąlygų.

25. Apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

26. Iš esmės identiškas teisinis reguliavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant ĮBĮ nuostatas.

27. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020; 2022 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-795-910/2022).

28. Teismas, spręsdamas klausimą dėl teisių apribojimo juridinio asmens vadovui taikymo, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).

29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, bendrovei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo bendrovės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus bendrovės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. bendrovei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025).

30. Juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, įtvirtinta JANĮ 5 straipsnio 1 punkte. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

31. Juridinio asmens vadovas privalo laiku, tinkamai reaguoti į įmonės nemokumą. Tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga, į kilusias juridinio asmens mokumo problemas būtina reaguoti kuo operatyviau, dėl to netinkamas (uždelstas) juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas ar šios pareigos neįvykdymas gali būti atsakomybės, nustatytos JANĮ 13 straipsnyje, pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-399-854/2025).

32. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo apelianto teisę vieneriems metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad bendrovė 2024 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė 2023 m., nes bendrovės finansinių ataskaitų duomenimis bendrovė turėjo 853 132 Eur turto, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 041 302 Eur, bendrovė patyrė 141 685 Eur nuostolių. Pagal bendrovės vadovo pirmosios instancijos teismui pateiktų 2025 m. vasario 28 d. finansinių ataskaitų duomenis (2024 m. ir 2025 m. vasario 28 d.) bendrovės turtas 2024 m. sudarė 736 410 Eur, per vienerius metus mokėtinos skolos – 933 270 Eur, pardavimo pajamos – 168 692 Eur, nuostoliai – 8 690 Eur. Iki 2025 m. vasario 28 d. bendrovės turto vertė sumažėjo iki 719 334 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 924 143 Eur, pardavimo pajamos – 5 140 Eur, patirta 7 949 Eur nuostolių. Bendrovės vadovas, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikė 2025 m. vasario 28 d. kreditorių sąrašą, pagal kurį visi jame nurodyti kreditorių 923 367,21 Eur finansiniai reikalavimai buvo pradelsti nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2025 m. vasario mėn. Taigi, visu minėtu 2023 m. sausio mėn.–2025 m. vasario 28 d. laikotarpiu bendrovės skolos buvo didesnės už turto vertę, bendrovė vykdė nuostolingą veiklą, o 2025 m. veiklos praktiškai nevykdė, tačiau bendrovės vadovas nesiėmė veiksmų mokumui atstatyti ar inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.

33. Pagal pareiškėjų VSDFV ir VMI duomenis bendrovė sistemingai nemokėjo mokesčių nuo 2024 m. vasario mėn., dėl to skolos padidėjo, susidarė delspinigiai. VMI 2023 m. gruodžio 13 d. inicijavo priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, tačiau mokestinė nepriemoka nebuvo išieškota, nes bendrovė neturėjo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, įskaitant piniginių lėšų kredito įstaigose. Bendrovės bankroto byloje patvirtinti daugiau nei 1 mln. kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant VMI 47 423,81 Eur ir VSDFV 36 626 Eur bei 12 darbuotojų 43 633,69 Eur finansinius reikalavimus. Taigi, delsimas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą lėmė, kad bendrovės bankroto byloje buvo patvirtinti net didesni kreditorių finansiniai reikalavimai nei nurodė bendrovės vadovas 2025 m. vasario 28 d. kreditorių sąraše.

34. Be to, priešingai nei nurodė apeliantas, VMI į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik po 2025 m. vasario 24 d. sprendimo neišdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą priėmimo. VMI atsiliepime į atskirąjį skundą paaiškino, kad minėtas sprendimas buvo priimtas, nes bendrovė nepateikė dokumentų ir (ar) informacijos, kurie svarbūs vertinant bendrovės finansinę būklę.

35. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovės vadovas apie sunkią bendrovės turtinę padėtį žinojo 2023 m. sausio mėn.–2025 m. vasario mėn. laikotarpiu, todėl nuo nemokumo atsiradimo momento 2024 m. gruodžio 31 d. privalėjo inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, tačiau to nepadarė. Taigi, bendrovės vadovas nevykdė JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos pareigos, bendrovei tapus nemokia, nedelsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Apelianto, kaip bendrovės vadovo pareigos, nuo 2024 m. gruodžio 31 d. žinant apie bendrovės nemokumą, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymas yra vadovo neteisėtas neveikimas, pasireiškiantis imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymu.

36. Atsižvelgiant į tai, kad JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos yra imperatyvios, apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis kartu su vienintele bendrovės akcininke siekė išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklą, tenkinti kreditorių reikalavimus, atkurti bendrovės mokumą, nepanaikina buvusio bendrovės vadovo JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos pareigos, bendrovei tapus nemokia, nedelsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą.

37. Pažymėtina, kad priemonės atkurti bendrovės mokumą, turi rodyti bendrovės vadovo realias pastangas ir galimybes atkurti mokumą, t. y. priemonės turi atitikti esamą bendrovės turtinę padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, jog būtų pasiektas konkretus rezultatas, t. y. realus bendrovės turtinės padėties pagerėjimas. Taigi, bendrovės turtinė padėtis turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad atitinkamomis priemonėmis bendrovės mokumas dar gali būti atkurtas.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto argumentai, kad jis dėjo pastangas mažinti bendrovės įsipareigojimus ir išvengti bankroto, yra nepagrįsti įrodymais ir savaime nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą pažeidimo ir skolų kreditoriams didėjimo bei nesudaro pagrindo netaikyti atsakomybės pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, juolab kad 2023 m. sausio mėn.–2025 m. vasario mėn. bendrovės finansinė situacija nesudarė pagrindo spręsti, jog bendrovė turi finansines galimybes tęsti veiklą ir mažinti skolas. Taigi, vien tai, kad bendrovė turėjo 1 089 namų brėžinius, nepatvirtina, jog bendrovė turėjo finansinių išteklių pastatyti nurodytą skaičių namų.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal JANĮ nuostatas būtent bendrovės vadovas, o ne vienintelė akcininkė, turėjo pareigą spręsti dėl bankroto bylos bendrovei inicijavimo. Bendrovės vadovas turėjo suprasti, kad priešingi veiksmai pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises bei blogina bendrovės finansinę padėtį, tačiau bendrovės vadovas bankroto bylos neinicijavo ir nepateikė įrodymų apie realius ketinimus tęsti veiklą. Priešingai, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pagal VMI ir VSDFV pareiškimus, apeliantas, kaip tuometinis bendrovės vadovas, neprašė nekelti bendrovei bankroto bylos, o pateikė minėtas 2025 m. vasario mėn. finansinės atskaitomybės ataskaitas ir kreditorių bei debitorių sąrašus, t. y. bankroto bylos iškėlimui neprieštaravo.

40. Be to, 2025 m. vasario 28 d. debitorių sąraše nurodyti 113 913,12 Eur debitoriniai įsipareigojimai buvo pradelsti 2022–2024 m., jų išieškojimo realumo apeliantas neįrodė, todėl apelianto argumentai, kad bendrovė su kreditoriais galėjo atsiskaityti iš debitorių atgautinų sumų yra nepagrįsti, juolab kad bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai sudaro daugiau nei 1 mln. Eur. Taigi, debitorinių skolų išieškojimas, kaip veiklos tęstinumo prielaida, nepateisina delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

41. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad konstatuoti apelianto neteisėti veiksmai atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą teisinį pagrindą. Atskirojo skundo argumentai (planai vykdyti veiklą, Europos Sąjungos, kredito įstaigų ir valstybės institucijų veikla, valstybei taikytini standartai ir pan.) yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepateisina apelianto veiksmų bei nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, kad apeliantas, žinodamas apie bendrovės nemokumą, laiku neinicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimo dėl nepateisinamų priežasčių.

42. Apeliantas nepagrindė, kad paskirta poveikio priemonė yra neproporcinga ir varžo jo teises daugiau nei būtina užtikrinti materialiųjų ir procesinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą. Kaip minėta, bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, susidarę nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2025 m. vasario mėn., sudaro 1 mln. Eur, bendrovė sistemingai nemokėjo mokesčių nuo 2024 m. pradžios, todėl akivaizdu, kad delsimas dėl nepateisinamų priežasčių inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus.

43. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo apeliantui teisę vieneriems metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nes apeliantui buvo paskirta proporcinga ir minimali sankcija, atsižvelgiant į byloje nustatytų pareiškėjo veiksmų pobūdį, mastą ir sukeltas pasekmes. Paskirtos sankcijos terminas neviršija sankcijos vidurkio, atitinka jos paskirtį, t. y. pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančius turtinius praradimus.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

44. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko (teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo) yra pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

45. Apelianto atskirasis skundas atmetamas, todėl jis neįgijo teisės į žyminio mokesčio grąžinimą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.