- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-09
- Bylos Nr.
- 2A-1319-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12013-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Andrius Verikas, Tatjana Žukauskienė
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Ieškovas
- L. Ž.
- Atsakovas
- J. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo L. Ž. ieškinį atsakovui J. V. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, dėl termino palikimui priimti pratęsimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pratęsti terminą A. B. Ž. palikimui priimti; pripažinti, kad A. V. neturėjo teisės paveldėti; pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1989-04-12 A. V., negaliojančiu. Ieškovas nurodė, jog jo tėvas A. B. Ž. po skyrybų su savo žmona, iki pat savo mirties gyveno savo tėvų namuose (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), kartu su savo mama E. Ž. ir sesuo A. V. bei kitais šeimos nariais. 1988-09-15 mirė ieškovo tėvas. Nors visa šeima buvo labai artimi ir palaikė gerus santykius, po ieškovo tėvo mirties jo sesuo A. V. nuslėpė nuo savo sūnėno L. Ž. faktą, kad jos broliui mirties dieną priklausė dalis namo (duomenys neskelbtini). A. V. giminėms teigė, kad jos mama E. Ž. visą turtą padovanojo jai, kadangi vienas iš brolių V. B. Ž. jau buvo miręs, o kitas brolis A. B. Ž. buvo nepatikimas, nes piktnaudžiavo alkoholiu, todėl galėjo iššvaistyti turtą, todėl ieškovas neturėjo pagrindo netikėti šia tetos istorija. 2012-10-16 A. V. mirė, po jos mirties name pradėjo šeimininkauti jos sūnus J. V.. Ieškovui pradėjus domėtis, gavus valstybinės įmonės registrų centro duomenis, tapo žinoma, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini) priklausantis A. V., keli mėnesiai iki jos mirties, 2012-04-11 dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleistas atsakovui. Ieškovas, gavęs duomenų iš giminaičių, kad galimai A. V. nuslėpė faktą nuo ieškovo, kad (duomenys neskelbtini) esančio namo dalis priklausė ieškovo tėvui, 2015-02-09 kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą su prašymu susipažinti su paveldėjimo byla, sudaryta po savo tėvo A. B. Ž. mirties. 2015-02-17 gavus atsakymą, paaiškėjo, kad ieškovo tėvo mirties dieną jam nuosavybės teise priklausė 22/100 namo, ūkinių pastatų ir kitų kiemo statinių, esačių (duomenys neskelbtini), taip pat paaiškėjo, kad po ieškovo tėvo mirties, A. V. Vilniaus valstybinei notarinei kontorai pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad po Ž. A. B. mirties liko jam priklausęs turtas – gyvenamojo namo dalis su ūkiniais pastatais, esančiais Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), pareiškime taip pat nurodė, kad be jos, kitų paveldėtojų nėra. Tokiu būdu, antros eilės paveldėtoja A. V. nutylėjo tik jai žinomą faktą, kad ieškovo tėvui jo mirties dieną priklausė nekilnojamasis turtas, notarui pateikė duomenis, kad ji yra vienintelė savo brolio A. turto paveldėtoja, šių apgaulingų duomenų pateikimo pasekmėje A. V. buvo neteisėtai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Šios aplinkybės ieškovui tapo žinomos tik 2015-02-17, gavus informaciją iš Vilniaus apskrities archyvo. Ieškovas prašė pripažinti svarbiomis jo nurodytas priežastis, dėl kurių jis negalėjo įgyvendinti savo kaip įpėdinio, teisės, todėl prašė atnaujinti terminą palikimui priimti ir pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1989-04-12 A. V..
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių terminas palikimą priimti buvo praleistas. Ieškovo pareiškimas grindžiamas ieškovo nežinojimu apie tai, kad palikimas buvo priimtas atsakovo motinos velionės A. B. V. vardu, o sužinojimo momentu jis laiko 2015-02-17 datą, kai gavo duomenis iš Vilniaus apskrities archyvo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, tai galėtų būti nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai. Ieškovo nurodyta priežastis - nežinojimas, nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Ieškovas neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad priimtų palikimą per įstatymo nustatytą terminą. Į teismą kreipėsi po dvidešimt septynerių metų, todėl negalima teigti, kad ieškovas buvo atidus ir rūpestingas. Atsakovas nesutiko su ieškovo argumentais, jog jo motina, kreipdamasi į notarą dėl jos brolio palikimo priėmimo, turėjo pareigą notarui pranešti apie kitus įpėdinius. Įstatymas neįpareigoja įpėdinio pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžia priimti palikimo už kitą, palikimą priimti kiekvienas įpėdinis turi asmeniškai pats arba per atstovą, A. V. negalėjo už ieškovą išreikšti jo valios priimti palikimą. Ieškovas 1988 metais buvo 34 metų amžiaus, buvo veiksnus žmogus, turėjo galimybę greičiau, nei per 27 metus išsiaiškinti, kad po A. B. Ž. mirties 1988-09-15 palikimą priėmė velionio sesuo A. V.. Remdamasis šiais argumentais, prašė netenkinti ieškovo prašymo pratęsti terminą palikimui priimti po A. B. Ž. mirties. Atsakovas nesutiko ir su reikalavimu pripažinti negaliojančius paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą prieš dvidešimt septynerius metus, t.y. 1989-04-12 A. V., prašė taikyti tuo metu galiojusio 1964 m. civilinio kodekso 84 str. 1d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas nurodė, kad apie ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą sužinojo 2015-02-17, tačiau ieškovas neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad priimtų palikimą per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą arba per protingą terminą, o pradėjo domėtis paveldėjimu praėjus daugiau nei dvidešimt šešeriems metams ir suėjus ieškinio senaties terminui, kai jis turėjo realias galimybes kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. A. V., priėmusi A. Ž. palikimą 22/100 dalis gyvenamojo su kiemo statiniais, yra mirusi, dovanojimo sutarties, sudarytos tarp dovanotojos ir atsakovo - jos sūnaus, pagrindu, atsakovas tapo 22/100 dalių gyvenamojo namo ir kitų ūkinių bei kiemo statinių, bei 854/1024 žemės sklypo, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), savininku.
Liudytoja I. K., ieškovo ir atsakovo pusseserė, nurodė, kad (duomenys neskelbtini), gyvena nuo 1952 metų, palaikė giminystės ryšius su A. Ž., tačiau niekada iš jo nebuvo girdėjusi, kad jis šiame name turi nuosavybę. Nurodė, kad ieškovas dažnai lankė savo tėvą, palaikė artimus ryšius, tačiau niekas iš giminių nežinojo, kad A. Ž. turėjo turto, iš tarpusavio pokalbių giminėje manė, kad viską valdo A. V., A. sesuo. Tik po jos mirties, sužinojo, kad visas turtas priklauso atsakovui. Mirus Antonui, A. V. ieškovui atidavė mirusiajam priklausiusius kai kuriuos daiktus- fotoaparatą, spintą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo L. Ž. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo J. V. naudai;
įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikino teismo 2015-05-07 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - įrašą Nekilnojamojo turto registre, bei draudimą atsakovui J. V. perleisti 854/1024 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą , esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), išsiunčiant teismo sprendimą Nekilnojamojo turto registrui. Teismas nurodė, kad aplinkybę apie tai, kad jo tėvas turėjo turto, ieškovas sužinojo 2015-02-17 gavęs iš Vilniaus apskrities archyvo paveldėjimo bylos kopiją, tačiau šios aplinkybės patvirtinimui nepateikė jokių įrodymų, į bylą pateikė pareiškimo priimti palikimą rusų kalba kopiją, jo vertimą bei paveldėjimo teisės liudijimo kopiją ir jo vertimą, taip įrodymų, kada šiuos dokumentus gavo iš archyvo. Todėl aplinkybę, kad ieškovas apie jam priklausiusį palikimą sužinojo 2015-02-17, teismas laikė neįrodyta. Pažymėjo, kad tiek pats ieškovas, jo kviesta liudytoja I. K., kuri yra ieškovo giminaitė, nurodė, kad tarp giminių buvo palaikomi geri giminiški santykiai, ieškovas dažnai lankė tėvą, kuris gyveno namo dalyje (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo išvadai, kad esant geriems tėvo ir sūnaus santykiams, jis būtų nežinojęs apie tėvo turimą turtą. Taip pat pažymėjo, jog nuo palikimo atsiradimo 1988-09-15 datos iki ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu 2015-04-03, yra praėję 27 metai, tai yra ilgas laiko tarpas, per kurį ieškovas neatliko jokių veiksmų dėl pažeistų teisių gynimo. Turtas, priklausęs A. Ž., ir kurį paveldėjo A. V., 2012-04-11 dovanojimo sutartimi buvo padovanotas atsakovui, šio sandorio ieškovas neginčijo, todėl atsakovas laikytinas sąžiningu šio turto įgijėju. Teismo nuomone, ieškovo prašymas atnaujinti terminą palikimui priimti pažeistų atsakovo, kaip sąžiningo turto įgijėjo, teises, tai prieštarautų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijams. Iš faktinių byloje nustatytų aplinkybių teismas nustatė, jog ieškovas, kaip pirmos eilės įpėdinis, įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, todėl paveldėjimo teisės liudijimas, suėjus šešiems mėnesiams po palikimo atsiradimo išduotas antros eilės įpėdiniui- mirusiojo seseriai ir tai atitinka 1964 metų redakcijos CK 573 str. nuostatas. Nagrinėjamu atveju nustatė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog apie ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą sužinojo 2015-02-17, todėl ieškinio reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, dėl termino palikimui priimti pratęsimo, negali turėti ieškovui jokių teisinių pasekmių. Ieškovas turėjo realias galimybes kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo, tačiau su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015-04-03. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pratęsti terminą A. B. Ž. palikimui priimti; pripažinti, kad A. V. neturėjo teisės paveldėti; pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1989-04-12 d. A. V., negaliojančiu; priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 102-110). Skundą grindė šiais argumentais:
Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas apie jam priklausiusį palikimą sužinojo tik 2015-02-17, laikytina neįrodyta. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė apžiūrai archyvinės bylos rusų kalba originalą su lydraščiu, kuriame nurodyta, kad archyvinė paveldėjimo byla gauta 2015-02-17. Atsakovas šio fakto niekada neginčijo, todėl formalaus prašymo prie bylos pridėti lydraštį nepareiškimas teismui nėra pagrindas konstatuoti, kad aplinkybė neįrodyta; Teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, teismas turi patikrinti kiekvieno iš jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą ir pakankamumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas prielaida, kad pareiškėjas galimai žinojo apie savo tėvo turimą turtą. Nėra pagrindo teigti, kad net ir esant geriems tėvo ir sūnaus santykiams, pareiškėjas turėjo žinoti apie tėvo turimą turtą; Teismas negalėjo įvertinti tikrųjų palikimo priėmimo padarinių atsakovo turtiniams interesams, nes jų netyrė, o pats atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo interesų pažeidimą. Tam, kad konstatuoti, jog atsakovas yra sąžiningas įgijėjas, teismas turėjo nustatyti, kad atsakovas daiktą įgijo atlygintinai ir kad nežinojo ar neturėjo žinoti, kad daiktas įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti;Teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo pripažinti, kad antros eilės įpėdinė A. V. neturėjo teisės paveldėti; visiškai netyrė ir nevertino jo pagrįstumo ir nurodytų faktų tikrumo pagal įstatyme nustatytas taisykles. Teismas nenagrinėjo ir neaiškino pareiškėjo nurodytų teisės aktų, kuriuos pažeidė antros eilės įpėdinė, nuslėpdama informaciją apie kitus įpėdinius;Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas praleido 6 mėn. terminą palikimui priimti dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių – antros eilės įpėdinės nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, kuriais ji nesąžiningai paveldėjo pareiškėjo tėvo turtą;Atsakovas teismui pateikė tik pavedimo sutartį ir mokėjimo kvitą, patvirtinantį, kad už teisines paslaugas sumokėta 1 000 Eur suma. Iš pateiktų duomenų nėra aišku, už kokias konkrečias advokato paslaugas atsakovas patyrė išlaidas.
Atsiliepimas
A. J. V. pateiktu atsiliepimu į skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 132-134). Nurodė, kad ieškovas galimai nežinojo apie tėvui priklausantį turtą, kadangi velionis piktnaudžiavo alkoholiu, todėl bendravimas su juo buvo apsunkintas. Tokia aplinkybė negalėjo objektyviai sutrukdyti ieškovui išreikšti valią priimti palikimą, nes palikimo atsiradimo metu ieškovas buvo 31 m. amžiaus veiksnus žmogus. Paveldėjimo teisė yra asmeninė teisė ir atsakovė negalėjo už ieškovą išreikšti jo valios priimti palikimą, todėl notaras notarinį veiksmą atliko laikydamasis teisės aktų reikalavimų. Reikalavimas pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą negalioja turi būti atmestas taikant ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias palikimo priėmimą, taip pat termino palikimui priimti patęsimą; tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).
Nagrinėjamoje byloje kilo materialinės teisės normos, reglamentuojančios termino palikimui priimti prailginimą, aiškinimo ir taikymo problema. Ginčas kilo dėl palikėjo A. B. Ž., mirusio 1988-09-15, t.y. šalių teisiniams santykiams dėl palikimo taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso VII skyriaus normos, galiojusios teisinių santykių atsiradimo metu.
Ieškovas ir apeliantas L. Ž. prašė pratęsti terminą jo tėvo A. B. Ž. palikimui priimti; pripažinti, kad A. V. neturėjo teisės paveldėti; pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1989-04-12 A. V., negaliojančiu. Ieškovo (apelianto) tėvas A. B. Ž. mirė 1988-09-15; jo mirties momento jo vardu buvo įregistruotas nekilnojamas turtas – 22/100 dalys namo (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigė, kad jis nebuvo informuotas apie tai, kad tėvas turėjo nekilnojamojo turto. Ši neknojamąjį turtą po tėvo mirties paveldėjo velionio sesuo A. V., antros eilės įpėdinė, kuri pareiškime notarui nuslėpė faktą, jog yra dar ir pirmos eilės įpėdinis. Ieškovo vertinimu, tokios bylos aplinkybės sudaro pagrindą prailginti praleistą terminą palikimui priimti ir pripažinti jai išduotą 1989-04-12 paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu.
Paveldėjimo teisės normos nustato mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. 568 straipsnis, 569 straipsnio 1, 2 dalys). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlygomis arba su išlygomis (1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2 dalys).
Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be to, per įstatymo nustatytą terminą.
Pagal 1694 m. CK 587 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: faktiškai pradėti valdyti paveldimą turtą, arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.
1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalis numato, kad CK 587 straipsnyje nustatytą palikimo priėmimo terminą teismas gali prailginti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškovas prašė laikytini svarbia termino praleidimo priežastimi tėvo sesers A. V. ir kitų giminaičių nesąžiningus veiksmus – jie nepranešė jam, kad tėvas turėjo nekilnojamojo turto, tai sutrukdė ieškovui kreiptis dėl palikimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ieškovo nurodytų aplinkybių svarbiomis ir atsisakė prailginti terminą.
Ieškovui (apeliantui) palikimo atsiradimo momentu buvo virš 30 metų, t.y. jis turėjo suvokti, kad po jo tėvo mirties atsirado palikimas. Ieškovas klaidingai supranta palikimą po tėvo mirties tik kaip jo paliktą nekilnojamąjį turtą ir teigia, kad jis nebuvo tėvo sesers ir kitų giminaičių informuotas, kad po tėvo mirties liko toks turtas; jeigu jis būtų informuotas, tai norėtų tokį palikimą priimti. Tačiau pagal įstatymą palikimo priėmimas dalimis neleidžiamas, negalima priimti tik dalį palikimo (pvz., nekilnojamąjį turtą), o kito turto nepriimti. Palikimą po velionio ieškovo tėvo mirties sudarė ne tik jo nekilnojamas turtas, bet ir jo kilnojamas turtas, mirties momentu buvusios piniginės lėšos, užgyventi namų apyvokos daiktai, kitas turtas; kartu su turtu įpėdinis perima ir paikėjo skolas įstatymo numatyta tvarka. Ieškovas (apeliantas) bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, ka, nors tėvai buvo išsituokę, su tėvu palaikydavo santykius iki jo mirties; kiti bylos dalyviai šių aplinkybių neneigė, t.y. ieškovas (apeliantas) žinojo, koks kitas turtas (skolos) galėjo likti po tėvo mirties, tačiau bylos duomenimis, neišreiškė valios priimti kitą paliktą tėvo turtą.
Ieškovas (apeliantas) teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė neįrodytu ieškovo teiginį, jog apie tai, kad tėvui jo mirties diena priklausė namo dalis jis sužinojo tik 2015 m., išreikalavęs iš archyvo paveldėjimo bylą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokais argumentais ir juos atmeta. Bylos duomenimis, ieškovo tėvas A. B. Ž. įgijo 22/100 dalys namo (duomenys neskelbtini) pagal 1985 m. balandžio 22 d. dovanojimo sutartį (b.l. 70-76). Ir dovanojimo sutartis, ir ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas 1989-04-12 A. V. buvo įregistruoti 1964 m. CK 255 straipsnio tvarka Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure, t.y. faktai, kad A .Ž. turėjo nuosavybės teise namo dalį ir kad šis turtas buvo paveldėtas A. V., buvo išviešinti įstatymo numatyta tvarka ir ieškovas, kaip pirmosios eilės įstatyminis įpėdinis turėjo galimybę sužinoti apie tėvui priklausantį turtą. Faktas, kad A. V. pareiškime notarui nenurodė, kad yra pirmosios eilės įpėdinis, neturi reikšmės vertinant termino palikimui priimti praleidimo svarbą. Ieškovo teta A. V. pagal įstatymą neturėjo pareigos pranešti ieškovui, jog jo tėvas turėjo nekilnojamojo turto, ieškovas turėjo pareigą pats rūpintis savo teisės į palikimą įgyvendinimu. Jeigu ieškovas turėtų valią paveldėti turtą po tėvo mirties, jis privalėjo išreikšti tokią valią, pateikdamas pareiškimą notarui ir turėjo pats domėtis, iš ko susideda paveldimas turtas. Kadangi palikėjo nuosavybės teisė į namo dalį buvo išviešinta, ieškovas, kaip įpėdinis, pasidomėjęs, lengvai galėjo tokią informaciją gauti. Tai, kad sesuo ir kiti giminaičiai nepranešė ieškovui apie palikėjo turtėtą nekilnojamąjį turtą, nesudarė objektyvių kliūčių ieškovui išreikšti savo valią dėl palikimo priėmimo per 6 mėnesius po tėvo mirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai nenustatė pagrindų prailginti palikimo priėmimo terminą, praleistą nuo 1988 m., nes nenustatė, kad ieškovas (apeliantas) būtų jį praleidęs dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas (apeliantas) be svarbių priežasčių praleido ne tik terminą palikimui priimti, bet ir ieškinio senaties terminą reikalavimui pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1989-04-12 A. V., negaliojančiu (1964 m. CK 90 straipsnis).
Ieškovas (apeliantas) nurodo, kad teismas nenagrinėjo ieškovo reikalavimo pripažinti, jog A. V. neturėjo teisės paveldėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis ieškinio reikalavimas nėra savarankiškas. 1964 m. CK 572 straipsnis reglamentuoja, kokie įpėdiniai neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą nei pagal testamentą (atlikę veiksmus prieš palikėją ir pan.); ieškovas tokių ar panašių faktinių aplinkybių nenurodė. Ieškovo vertinimu, A. V., būdama antrosios eilės įpėdinė, neturėjo teisės paveldėti po brolio mirties, nes palikimo atsiradimo momentu buvo pirmosios eilės įpėdinis- pats ieškovas. Tačiau 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalis numato, kad antrosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymą, tiktai nesant pirmosios eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmosios eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (572 ir 575 straipsniai). Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas per šešis mėnesius po tėvo mirties neišreiškė savo valios priimti tėvo palikimą, t.y. palikimo nepriėmė; esant tokioms aplinkybėms, antrosios eilės įpėdinė A. V. turėjo teisę paveldėti.
Apelianto argumentas dėl netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų atmetamas. Vadovaujantis CPK 98 str. 1,2 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant civilinę bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau ne didesnes kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl maksimalaus užmokesčio dydžio. Paslaugų teikimo metu (2016 m. balandžio –gruodžio mėn.) galiojo Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose pritiesino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punktas numato, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikimas teisines paslaugas dydį, gali būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, teisinių žinių kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų sudėtingumą ir kt. Nors atsakovo atstovas nepateikė ataskaitos, iš bylos medžiagos seka, kad atstovas parengė atsiliepimą, dalyvavo parengiamajame ir teismo posėdžiuose bendros 1.50 val. trukmės; ieškovas du kartus tikslino ieškinį, kas taip pat pareikalavo atsakovo atstovo laiko sąnaudų susipažinimui su patikslintais procesiniais dokumentais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo patirtų atstovavimo išlaidų pagrįstumas byloje įrodytas, priteistos išlaidos yra adekvačios atstovo laiko sąnaudoms, bylos sudėtingumui, neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių advokato užmokesčio dydžių.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktą apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą(CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme -300 Eur (b.l. 135) (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti J. V. (V.) (a.k. (duomenys neskelbtini) iš L. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
.