Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį skolininkui A. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorė UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko A. S. 105,87 eurų skolos, 187,07 eurų delspinigių, 10,59 eurų baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą. Teismas sprendė, kad kreditorės reikalavimas dėl netesybų (delspinigių) išieškojimo, kurių suma (187,07 eurų) yra ženkliai didesnė nei skola (105,87 eurų), yra nepagrįstas ir neatitinkantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis; CPK 435 straipsnio 2 dalis).

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorė UAB „Kapitalo valda“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui A. S. bei išduoti teismo įsakymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas tokio pobūdžio civilinėse bylose savo iniciatyva negali ginti (t. y. būti aktyvus) nesąžiningos, siekiančios išvengti įsipareigojimų įvykdymo, proceso šalies; taip pat spręsti klausimų, kurie priskirtini tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės LR CPK 439 str. nustatyta tvarka (ginčo teisenoje); tai neatitinka teismų praktikos. Reikalavimas skolininkui nėra aiškiai nepagrįstas ar per didelis; jis grindžiamas išperkamosios nuomos sutartimi. Be to, pareiškėjas delspinigių dydį savo iniciatyva sumažino nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc. Pažymi, kad skolininko teisė pareikšti prieštaravimus garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditorės reikalavimo pareiškimo. Priešingas teisės doktrinos aiškinimas, pasak apeliantės, nepagrįstai suvaržytų kreditorės teisę pasirinkti savo pažeistų teisų gynybos būdą, kreipiantis į teismą su tokiais reikalavimais įstatyme nustatyta tvarka, tai nepagrįstai didintų byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo išlaidas bei pažeistų LR CPK 435 str. 3 d.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 daslis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą.Bylos duomenimis, kreditorė UAB „Kapitalo valda“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko A. S. 105,87 eurų skolos, 187,07 eurų delspinigių, 10,59 eurų baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog prašomų priteisti netesybų (delspinigių) suma (187,07 eurų) yra ženkliai didesnė, nei skola (105,87 eurų) laikė, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neatitinkantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų. Kreditorė UAB „Kapitalo valda“, nesutikdama su nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami Civilinio proceso kodekse įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. CPK 435 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Pagal CPK 435 straipsnio 3 dalį, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita), tačiau tai nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. Kaip minėta, CPK 435 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Šiuo atveju, nors apeliantė pagrįstai nurodo, jog reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas, tačiau pažymėtina, jog teismai, spręsdami šalių ginčus, kuriuose yra vartotojų (priešingai, nei atskirajame skunde nurodo apeliantė), privalo būti aktyvūs. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Susipažinęs su kreditorės pateiktu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.Pažymėtina, kad bylos šalis sieja išperkamosios nuomos sutartiniai santykiai, t.y. skolininkas yra vartotojas. Taigi, priešingai, nei atskirajame skunde nurodo apeliantė, šiuo atveju, teismas turi būti aktyvus. Aplinkybė, kad skolininkui suteikta teisė pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimo nepaneigia teismo pareigos pareiškimo priėmimo stadijoje patikrinti šių reikalavimų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir, teismo vertinimu, negarantuoja skolininko teisių apsaugos nuo nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo pareiškimo.Kaip matyti iš pareiškimo bei atskirojo skundo turinio, šiuo atveju, delspinigiai skolininkui paskaičiuoti už 3534 dienas (nuo 2007 m. sausio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d.), t.y. už beveik devynerius metus. Apeliantė teigia, kad skolininkas yra nesąžiningas, vengia vykdyti įsipareigojimus, tačiau aplinkybių, galinčių pateisinti paties kreditoriaus delsimą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nenurodė. Be to, šiuo atveju, prašoma priteisti delspinigių suma ženkliai (beveik dvigubai) viršija pagrindinės skolos sumą. Tai, kas anksčiau nurodyta, suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog paskaičiuodama delspinigius, pareiškėja vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis ir delspinigių dydį savo iniciatyva nuo 0,2 proc. sumažino iki 0,05 proc., nereiškia, jog delspinigiai buvo sąžiningi skolininko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apeliantės reikalavimai dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsti ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apeliantės interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles. Pirmosios instsancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl konkretaus šioje byloje priteistino delspinigių dydžio, todėl atskirojo skundo argumentai dėl to, kad teismas sprendė klausimus, kurie priskirtini nagrinėjant bylą iš esmės CPK 439 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. ginčo teisenoje, yra nepagrįsti. Taip pat nesutiktina su kreditoriaus teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka teismų praktikos, nes priešingai, būtent tokia teismų praktika yra suformuota (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1911-112/2014, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1779-232/2016; 2016 m.liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2S-1511-553/2016; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1808-565/2016, kt.).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.