- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-15
- Bylos Nr.
- e2S-295-925/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-03414-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jorūnė Pukinskienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jorūnė Pukinskienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) V. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. spalio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas po savo sutuoktinės G. P. mirties 2023 m. lapkričio 12 d., nuo 2023 m. lapkričio 13 d. faktiškai valdydamas nekilnojamąjį turtą – teisiškai neregistruotą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), o taip pat 0,4000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 0,1500 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o taip pat transporto priemonę Audi A4 Avant, kurie registruoti pareiškėjo arba mirusios pareiškėjo sutuoktinės vardu, priėmė savo mirusios sutuoktinės palikimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. spalio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą.
3. Teismas pažymėjo, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas, konstatavo teismas, negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, t. y. tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.
4. Teismas paminėjo, kad juridiniai faktai - tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos, o kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, tad tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai).
5. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), aiškindamas ypatingosios teisenos nuostatas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (CPK 444-448 straipsniai), nurodė, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos, kaip pabrėžė teismas, yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Be to, teismas konstatavo, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje.
6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad po sutuoktinės mirties liko teisiškai neregistruotas nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), ir teisiškai registruoti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad jis negali atlikti visų funkcijų, kurias gali atlikti tik teisėtas turto savininkas, todėl iškilo būtinybė išspręsti turto paveldėjimo klausimą.
7. Teismas nurodė, kad pagal CPK, tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu (CPK 448 straipsnis). Teismas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) įtvirtinta, kad neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis).
8. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nurodė, kad statiniai yra teisiškai neregistruoti, tačiau tuo pačiu pareiškėjas preziumavo, jog jie priklausė pareiškėjo sutuoktinei ar abiem sutuoktiniams ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas priėmė sutuoktinės palikimą faktiškai jį valdydamas. Teismas akcentavo, jog ši pareiškėjo prezumpcija, kaip faktinė aplinkybė, turi būti įrodyta kitoje civilinėje byloje, su kuo sutiko ir pats pareiškėjas, nurodydamas, jog dėl statinių nuosavybės teisės nustatymo kreipsis kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais. Teismas pažymėjo ir tai, kad tokio fakto nustatymas nesukeltų materialinių teisinių padarinių, kadangi neregistruoto nekilnojamojo turto pareiškėjas negalėtų paveldėti, o priimti palikimą iš dalies neleidžiama.
9. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybių taikyti pareiškimo trūkumų šalinimo instituto, nes pareiškime aiškiai nurodyta, jog statiniai yra teisiškai neregistruoti ir nėra įrodymų, patvirtinančių, kam priklauso statinių nuosavybės teisė, todėl atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, į pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes ir jo pareikšto reikalavimo turinį, į pateiktus įrodymus, teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. spalio 23 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškime yra visi duomenys, kurie privalomi pagal CPK 447 straipsnio nuostatas, tai yra juridinio fakto nustatymas objektyviai būtinas siekiant priimti pareiškimą; jokia kita valstybės institucija neturi teisinio pagrindo išduoti arba atkurti dokumentą, patvirtinantį palikimo priėmimo faktą; prie pareiškimo pridedami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo, kaip savininko, elgesį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pareiškime nekeliamas reikalavimas pripažinti teisiškai neregistruotus statinius bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas turi teisę pareiškimą tenkinti iš dalies, t. y. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas, faktiškai valdydamas žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir transporto priemonę, priėmė mirusios sutuoktinės turto dalį. Tokiu atveju notaras, gavęs teismo sprendimą, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas, faktiškai valdydamas nekilnojamąjį turtą, priėmė sutuoktinės palikimą, neturės teisinio pagrindo išduoti paveldėjimo teisės liudijimo į tą nekilnojamojo turto objektą, kuris yra teisiškai neregistruotas. Tik kitoje civilinėje byloje pareiškėjui (ir jo sutuoktinei) pripažinus nuosavybės teises į statinius, notarui atsirastų pareiga išduoti papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į įteisintus statinius. Įstatymas nenumato pareiškėjui pareigos pirmiau nustatyti nuosavybės teises į visus valdomus ir naudojamus nekilnojamojo turto objektus ir tik po to įrodinėti, kad palikimą priėmė juos faktiškai valdydamas. Pareiškėjo teigimu, CK 5.50 straipsnio 1 dalies nuostata nebus pažeista, jei teismas patenkins pareiškimą iš dalies ir sprendime aptars tik teisiškai registruotus nekilnojamojo turto objektus. Pareiškėjo tikslas disponuoti registruotais turto objektais negali būti ignoruojamas dėl priežasties, kad vienas jų yra neregistruotas.
Apeliacinės instancijos teismas
kontatuoja :
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Aptariamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jis po savo sutuoktinės G. P. mirties 2023 m. lapkričio 12 d., nuo 2023 m. lapkričio 13 d. faktiškai valdydamas nekilnojamąjį turtą – teisiškai neregistruotą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), o taip pat 0,4000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 0,1500 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o taip pat transporto priemonę Audi A4 Avant, kurie registruoti pareiškėjo arba mirusios pareiškėjo sutuoktinės vardu, priėmė savo mirusios sutuoktinės palikimą. Šiaulių apylinkės teismas pareiškimą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad tokio fakto nustatymas pareiškėjui nesukeltų materialinių teisinių padarinių, kadangi neregistruoto nekilnojamojo turto pareiškėjas negalėtų paveldėti, o priimti palikimą iš dalies neleidžiama. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybių taikyti pareiškimo trūkumų šalinimo instituto, nes pareiškime aiškiai nurodyta, jog statiniai yra teisiškai neregistruoti ir nėra įrodymų, patvirtinančių, kam priklauso statinių nuosavybės teisė. Pareiškėjas atskirajame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, akcentuodamas, kad jo pareiškimas atitinka CPK nustatytus reikalavimus ir palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktas gali būti nustatytas net ir tuomet, jei ne visas jam ir jo mirusiai sutuoktinei priklausęs turtas yra teisiškai įregistruotas.
14. Pažymėtina, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas ypatingosios teisenos tvarka. Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis.). Teismo nagrinėjamos bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nurodytos CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Pareiškime turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių turintį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (CPK 447 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2006).
15. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka su reikalavimu nustatyti jo mirusios sutuoktinės palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą. Pažymėtina, kad teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėdamas bylas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, nuosavybės teisių į konkretų daiktą nenustato. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškime pareiškėjas į mirusios sutuoktinės palikimo sudėtį įtraukia ir teisiškai neįregistruotus statinius, tačiau reikalavimų dėl nuosavybės teisės į pareiškime nurodomus teisiškai neįregistruotus statinius pripažinimo/nustatymo pareiškimu nėra keliama.
16. Lietuvos paveldėjimo teisei būdingas universalumas, kuris įtvirtintas CK 5.50 straipsnio 1 dalyje, – neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, yra laikomas priėmusiu visą palikimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-313/2015 ir joje nurodytą praktiką, 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Paveldėjimo universalumo principas reiškia, kad palikimo priėmimas apima visą palikimą, nepriklausomai nuo to, kokios formos ir kur jis būtų. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, bylos tinkamam išsprendimui nėra reikalinga išsiaiškinti pareiškėjo veiksmų viso po palikėjos mirties likusio ir jos palikimą sudarančio nekilnojamojo turto atžvilgiu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog galima būtų konstatuoti palikimo priėmimo faktą, reikia nustatyti tik tai, jog įpėdinis pradėjo rūpintis kokiu nors į paveldimo turto sudėtį įeinančiu turtu kaip savo, taip išreikšdamas valią priimti atsiradusį palikimą. Teismas, spęsdamas palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą, neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007).
17. Šiuo atveju pateiktame pareiškime pareikštas reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, kai pareiškėjas nurodė, jog jis dėl mirusios sutuoktinės palikimo priėmimo per įstatyme nustatytą terminą į notarą nesikreipė, o jos palikimą priėmė faktiniu valdymu. Taigi pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tokio pobūdžio reikalavimą (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš teismui pateikto pareiškimo turinio iš esmės aiškus nurodomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas – paveldėjimo teisių po sutuoktinės mirties įforminimui - tai yra teismui išnagrinėjus pareiškimą ir sprendimu konstatavus, kad pareiškėjas yra įgijęs palikimą įstatymo nustatyta tvarka (priėmęs palikimą faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti per įstatymo nustatytą terminą), sprendimui įsiteisėjus, šis sprendimas būtų pagrindas pareiškėjui, kaip įpėdiniui pagal įstatymą, paveldėjimo teisei įforminti kreipiantis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Kaip jau aptarta aukščiau, teismui nagrinėjant bylas dėl tokio pobūdžio (palikimo priėmimo faktiniu valdymu) juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės, todėl pareiškėjui nurodant, kad po palikėjos mirties yra likęs tiek teisiškai įregistruotas turtas (žemės sklypai, automobilis), tiek teisiškai neįregistruotas turtas (statiniai), vien pareiškime nurodoma aplinkybė, kad ne visas mirusiosios turėtas turtas yra teisiškai įregistruotas neturi teisinės reikšmės sprendžiant pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą ir negali būti vertinama kaip trukdanti priimti pareiškimą ar sudaranti pagrindą pareiškimą laikyti nenagrinėtinu teisme aplinkybė. Kaip teisingai atskirajame skunde pažymėjo pareiškėjas, pareiškime nekeliamas reikalavimas pripažinti teisiškai neregistruotus statinius bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjas pareiškime reikalavimo nustatyti jo mirusios sutuoktinės palikimo sudėtį jos mirties momentu nepareiškė, taigi tokio pobūdžio bylos nagrinėjimo dalykas yra nustatyti, ar pareiškėjas, kaip palikėjos G. P. įpėdinis, per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą išreiškė savo valią įgyti jos palikimą, t. y. atliko aktyvius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad įpėdinis palikimą priėmė pradėjęs paveldimą turtą faktiškai valdyti. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teismų praktiką, palikimo priėmimo faktui nustatyti pakanka konstatuoti, kad įpėdinis pradėjo valdyti kokią nors palikimo dalį, taigi šiuo atveju nėra svarbu ir įstatymas nereikalauja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu fakto nustatymo, pareiškime tiksliai nurodytų (išvardintų) visą palikimą sudarantį turtą, turtines prievoles.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nurodomo palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukeltų pareiškėjui materialinių teisinių padarinių, akcentuodamas tai, jog neregistruoto nekilnojamojo turto pareiškėjas negalėtų paveldėti, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjant tokio pobūdžio pareiškimą teismas sprendžia tik dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, o ne dėl konkretaus turto paveldėjimo. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, nes aplinkybė, kad dalis pareiškėjo nurodomo turto, kurį jis priskiria prie mirusios sutuoktinės palikimo, nėra įregistruota palikėjos vardu, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti priimti pareiškimą, kuriuo prašoma nustatyti palikimo priėmimo faktą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylas dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, neturi pareigos nustatyti tikslios palikimo sudėties; palikimo sudėtį nustato notaras išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą.
19. Be kita ko, pažymėtina, kad teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo klausimo. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su reikalavimo pagrįstumu, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ne ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje. Teismas šioje stadijoje patikrina, ar ieškinio (pareiškimo) tenkinimas objektyviai gali sukurti teisinius padarinius. Kita vertus, teismas, manydamas, kad ieškinys (pareiškimas) neatitinka procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą. Kaip jau minėta, teismas negali nustatyti palikimo priėmimo konkretaus turto atžvilgiu, o gali nustatyti tik patį palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą nenurodydamas (neįvardindamas) konkretaus turto, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas prašo nustatyti, jog jis kaip palikimą priėmė konkretų turtą, gali apsvarstyti pareiškimo dalyko tikslinimo būtinybę taikydamas pareiškimo trūkumų šalinimo institutą, arba dėl reikalavimo (ne)tenkinimo apimties pasisakyti išnagrinėjęs bylą iš esmės.
20. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai taikė pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir pareiškėjo pareiškimą nepagrįstai atsisakė priimti, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimo priėmimo klausimas yra priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, panaikinus skundžiamą nutartį, pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą tenkinti.
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. P. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.