Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rasos Bartašienės (kolegijos pirmininkės), Irenos Stasiūnienės ir Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui V. P. dėl žemės nuomos mokesčio skolos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu ir 2016-06-09 patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. P. 2366,22 Eur nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme už 2009-2014 metus, 143,58 Eur delspinigių, viso – 2509,80 Eur ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad nuomos mokesčio už valstybinę žemę nustatymo, administravimo ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) - 6 punktas nustato, kad nuomos mokesčio už valstybinę žemę mokėtojas yra fizinis ar juridinis asmuo, nuomojantis ar naudojantis valstybinę žemę, minėtų taisyklių 8.2 punkte numatyta, kad prievolė mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę atsiranda įgijus nuosavybės teise pastatus, statinius ar patalpas, stovinčius ant valstybinės žemės, kurios nuomos klausimas neišspręstas ir ji nėra valdoma panaudos teise. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Finansų skyrius išsiuntė atsakovui pranešimą apie valstybinės žemės nuomos mokestį už 2009-2014 metus, vėliau išsiuntė pakartotinį pranešimą dėl žemės nuomos mokesčio sumokėjimo, tačiau skola nebuvo sumokėta. Tuo atveju, kai valstybinės žemės naudotojai nėra sudarę žemės sklypų nuomos sutarčių, žemės nuomos mokesčio dydis apskaičiuojamas taikant 4 procentų tarifą nuo žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius, atsakovas naudojosi trimis žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), už kuriuos nebuvo mokamas žemės nuomos mokestis, todėl buvo pakviestas deklaruoti, tačiau to nepadarė.Atsakovas V. P. nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ir nurodė, kad su padidintu 4 procentų tarifu nesutinka, mano, jog valstybinės žemės nuomos sutarties nebuvimas nėra pagrindas taikyti didžiausią tarifą. UADB „Ergo“, buvęs patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas buvo sudaręs valstybinės žemės nuomos sutartį, kuri galiojo iki 2014-02-25, todėl negalėjo sudaryti minėto žemės sklypo nuomos sutarties, kol ji nebuvo nutraukta. Nurodė, jog Taisyklių 17 punktas numato, nustačius, kad buvo naudojamasi valstybine žeme, bet nebuvo pateikta mokėtojo deklaracija, Finansų skyrius turi teisę reikalauti deklaruoti valstybinės žemės naudojimą ir apskaičiuoti nuomos mokestį už valstybinę žemę nuo nekilnojamojo turto įsigijimo datos, bet ne ilgiau, kaip už einamuosius ir penkerius ankstesnius mokestinius metus, todėl žemės nuomos mokesčio išieškojimui turi būti taikomas 5 metų senaties terminas ir ieškovas nuomos mokesčio iš atsakovo už 2009 m. neturi teisės reikalauti, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise V. P. ir V. P. įgijo 2007-12-14, po patalpomis esantis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise V. P. ir V. P. įgijo 2007-12-14, po patalpomis esantis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise V. P. įgijo 2005-01-10, po patalpomis esantis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. 2014-04-14 su atsakovu V. P. buvo pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas 25 metams išsinuomojo 0,1024 ha ploto žemės sklypo dalį bendrai naudojamame 0,5505 ha sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2014-05-28 su atsakovu V. P. buvo pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas 80 metų išsinuomojo 0,0097 ha ploto žemės sklypo dalį bendrai naudojamame 0,1752 ha sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Dėl naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės nuomos sutartis nėra sudaryta iki šiol.

Byloje kilęs ginčas dėl nuomos mokesčio už žemės sklypus apmokėjimo 2009 - 2014 m. taikant 4 proc. mokesčio tarifą apskaičiuotą pagal galiojančius aktus, 2003 m. lapkričio 10 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1387, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. T-116, 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. T-71 bei 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 141. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl CK 6.552 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamų imperatyvių nuostatų taikymo, žemės nuomos mokestį administruojant Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, žemės nuomos mokesčių tarifus nustatant kartą per metus Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimais.

Dėl prejudicijos taikymo

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).

Apelianto argumentas dėl nepagrįsto prejudicijos taikymo iš esmės grindžiamas tuo, kad nagrinėjamoje byloje ir Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje skiriasi įrodinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

Ieškovas 2014-10-14 kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą (civilinė byla Nr. 2-356-772/2015) su ieškiniu dėl 4 procentų tarifo sumažinimo, dėl mokesčio patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), taikymo nuo to momento, kai buvo sudaryta jo žemės nuomos sutartis, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu jo ieškinys atmestas (civilinė byla Nr. 2-356-772/2015, 131-138 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-356-772/2015, 165-177 b. l.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartimi kasacinį skundą atsisakyta priimti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Šiaulių apylinkės teismo įsiteisėjusiame 2015 m. lapkričio 26 d sprendime ginčo klausimai jau yra išspręsti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teikiami atsikirtimai yra grindžiami iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, kurios, be kita ko, sudarė reikalavimų pagrindą Šiaulių apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, o apeliantas, grįsdamas apeliacinį skundą, remiasi tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi jau išnagrinėtoje byloje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. procesiniame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-356-772/2015 nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą.

Dėl mokesčio tarifo taikymo

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šioje byloje kilo ginčas, kokio dydžio žemės nuomos mokesčio tarifas turi būti taikomas ieškovės naudojamiems valstybinės žemės sklypams, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) už laikotarpį, iki atsakovas sudarė žemės nuomos sutartis dėl šių žemės sklypų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 2003 m. lapkričio 10 d. Nr. 1387 - 3 punkte numatyta, kad Savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-09-03 nutarime Nr. 892 - 1.3 punkte numatyta, kad Nuomojant valstybinę žemę be aukciono, nuomos mokesčio tarifas metams negali būti mažesnis kaip 0,1 procento ir didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybės dalį pajamų gauna iš mokesčių, kurių tarifus, neviršydamos numatytų dydžių, didina ar mažina savivaldybių tarybos.

Pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas naudojosi valstybine žeme, kurioje nebuvo suformuotas valstybinės žemės sklypas, nebuvo sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, todėl remiantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimais (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės nuomos mokestis turi būti apskaičiuojamas taikant 4 procentus žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius. 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir mokėjimo terminų nustatymo“ bei 2013 m. balandžio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų nustatymo“ 1.3. papunkčiuose nustatytas 4,0 procentų žemės tarifas, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius, kurie nėra sudarę žemės sklypų nuomos sutarčių. Atsakovas žemės sklypų nuomos sutarčių, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sudaręs nebuvo, todėl buvo taikomas atitinkamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatytas 1.3. papunktyje kriterijus, ir būtent toks Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatytas žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę dydis. Pažymėtina, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai atsakovo nebuvo skundžiami. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės argumentams, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba, priimdama 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2013 m. balandžio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini), vadovavosi anksčiau aptartais teisės aktais ir nustatydama atitinkamus tarifus, neviršijo nustatyto maksimalaus dydžio, o nustatytas 4 procentų dydžio žemės nuomos mokesčio tarifas yra tinkamas.

Dėl nuomos sutarties sudarymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė įrodymų, nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarčių. Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovė 2014 m. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių, anksčiau atsakovas kreipęsis nebuvo. Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymo atsakovas kreipėsi tik 2014 m. vasario mėnesį, ir tuo pagrindu 2014-05-28 buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, o nuomininkas sutartį įregistravo viešame registre tik nuo 2015-10-20. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai skelbiami viešai, su jais gali bet kuris asmuo susipažinti, todėl ieškovė galėjo laisvai apsispręsti, ar naudotis valstybine žeme, nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties ir mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą tarifą 4 procentų, ar teikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai ir sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, prisiimti įsipareigojimus ir mokėti mažesnį savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą tarifą, kuris taikomas asmenims, kurie yra sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis.

Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neįrodė, jog negalėjo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarčių dėl kokių nors objektyvių priežasčių ir pažymėjo, kad iki šiol nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovo argumento, jog minėtos sutarties jis negali sudaryti, nes nesutinka gyventojai, nepatvirtina jokie įrodymai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas naudojosi valstybine žeme, tačiau mokesčio už tai faktiškai nemoka, valstybinės žemės nuomos sutartys nebuvo sudarytos ne dėl ieškovės ar kieno kito kaltės, o dėl paties atsakovo nerūpestingumo, neatidumo ir neapdairumo, todėl mažinti žemės nuomos mokesčio, atleidžiant nuo papildomo tarifo taikymo, nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija pritaria ieškovės argumentams, kad neteisingai apeliantas nurodo, kad nuomos mokestį turėjo mokėti UAB „Ergo Lietuva“, iš kurios atsakovas įsigijo patalpas dar 2007 m. Pripažintina, kad atsakovas žemės nuomos mokestį privalo mokėti nuo nuosavybės įgijimo, o ne nuo valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo dienos. Taisyklių 6 punktas nustato, kad „nuomos mokesčio už valstybinę žemę mokėtojas yra fizinis ar juridinis asmuo, nuomojantis ar naudojantis valstybinę žemę“. Taisyklių 8.2 punkte numatyta, kad „prievolė mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę atsiranda įgijus nuosavybės teise pastatus, statinius ar patalpas, stovinčius ant valstybinės žemės, kurios nuomos klausimas neišspręstas ir ji nėra valdoma panaudos teise“. Taisyklių 13 p. numato, jog nuomos mokesčio už valstybinę žemę mokėtojai, naudojantys (t. y. Nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių) turi užpildyti valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojo deklaraciją ir pristatyti į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Finansų skyrių. Nustačius, jog buvo naudojamasi valstybine žeme, bet nebuvo pateikta mokėtojo deklaracija, Finansų skyrius turi teisę reikalauti deklaruoti valstybinės žemės naudojimą ir apskaičiuoti nuomos mokestį už valstybinę žemę nuo žemės naudojimosi pradžios, bet ne anksčiau kaip nuo 2003 m. sausio 1 d. (17 p.). Jei valstybinės žemės nuomos sutartis nesudaryta, tokiam naudotojui nuomos mokestis už valstybinę žemę skaičiuojamas už užstatytą žemės sklypą arba žemės sklypą pagal patvirtintą naudojamo žemės sklypo plotą; jeigu asmuo įsigijo ne visą pastatą, o jo dalį, žemės nuomos mokestis skaičiuojamas už žemės sklypą, tenkantį proporcingai įsigytų ar išnuomotų patalpų daliai (pagal Nekilnojamojo turto registrų duomenis). Nuomos mokestis už ankstesnius kalendorinius metus skaičiuojamas pagal galiojančią nuomos mokesčio už valstybinę žemę apskaičiavimo tvarką ir galiojančiais tarifais.

Ieškovė atsiliepime pagrįstai nurodo, kad remiantis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, negyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė V. P. valdo nuo 2005-01-10 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, negyvenamąją patalpą, esančia (duomenys neskelbtini), atsakovas valdo nuo 2007-12-14 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Šio ginčo teisinius santykius taip pat reglamentuoja Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, pagal taisyklių 28 punktą, išnuomojami šie naudojami žemės sklypai - užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Taigi, nekilnojamojo turto savininkams, esantiems valstybinės žemės naudotojais, tačiau nesudariusiems sutarties, Šiaulių miesto savivaldybės taryba galėjo tvirtinti 4 proc. tarifą.

Dėl senaties termino

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žemės nuomos mokestis yra metinis, mokamas vieną kartą per metus, todėl ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo priteisti mokestį už paskutinius penkis metus, t. y. pradedant 2010 metais iki 2014 metų imtinai. Nors atsakovas iš dalies mokėjo žemės nuomos mokesčio įmokas, tačiau jos buvo užskaitytos dengti senesnį įsiskolinimą, pradedant skola už 2008 m. Ieškovės atstovė patvirtino, kad visos atsakovo padarytos įmokos yra įvertintos, paskutinė padaryta įmoka dengia senesnes skolas ir taip pasidengia dalis skolos. Atsakovas ir jo atstovė ieškovės pateikto paskaičiavimo neginčijo, sutiko, kad paskaičiavime nurodytą sumą žemės nuomos mokesčio atsakovas yra sumokėjęs, papildomai neteikė dėl to įrodymų, nurodė, kad žemės nuomos mokestis priteistinas už paskutinius penkis metus, t. y. už 2010-2014 m.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliantas kvestionuoja teismo išvadą dėl žemės nuomos mokesčio tarifo įvertinimo teigdamas, kad teismas neįvertino, jog savivaldybės tarybos nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės, institucijoms ar pareigūnams principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Taip pat nurodo, kad buvo būtina kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir ištirti, ar šioje byloje taikytini Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai, kuriuose įtvirtintas 4 procentu žemės nuomos mokesčio tarifas asmenims, kurie naudojasi valstybine žeme nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių, ta apimtimi, kad esmingai skirtingai traktuojami asmenys, kurie naudojasi valstybine žeme nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių, lyginant su asmenimis, kurie naudojasi valstybine žemė sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis, šių asmenų grupėms nustatant skirtingus žemės nuomos mokesčio tarifus, neprieštarauja CK 1.2 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, protingumo ir teisingumo principams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1-4 punktuose nurodytiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6,10 ir 12 punktuose numatytiems savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams. Apeliaciniame skunde apeliantas kelia analogišką reikalavimą kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą.

Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto reikalavimą, pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-265-440/2016 nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad nutartyje kreiptis į administracinį teismą, atsižvelgiant į ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies 6 dalyje eksplicitiškai įtvirtintą reikalavimą, turi būti pateikiama konkreti teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro jam pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. A442-3065/2011). ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiai bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Analogiškai vertina ir dėl ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytosios bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Todėl pripažinta, jog teisėjas (teismas), priimdamas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimo, joje (nutartyje) iš esmės išdėsto savo (išankstinę) nuomonę dėl šio akto teisėtumo, t. y. dėl norminės bylos esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. A143-355/2014).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad 2016 m. balandžio 27 d. Šiaulių apygardos tesimo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-265-440/2016 konstatuotos išvados nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo išvadai, kad CPK straipsnio 4 dalies nuostatos numatančios, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, draudžia kvestionuoti nustatytas aplinkybes. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad suinteresuotiems asmenims netrukdoma kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas, tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos. Todėl teisėjų kolegija netenkina apeliaciniame skunde išdėstyti prašymo kreipti į Šiaulių apygardos administracinį teismą.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė neprašė priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl šios išlaidos ieškovės naudai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.