Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovai S. V. ir R. L. ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame ieškovas S. V. prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 18 000 Eur neteisėtais Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimą bei 14 558,19 Eur turtinės žalos atlyginimą, o ieškovė R. L. – 1 183,31 Eur turtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 2 d. suėjo ieškovo S. V. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas, todėl nuo šios datos visi procesiniai veiksmai, kuriais buvo suvaržyta jo laisvė, yra neteisėti. Ieškovo laisvė nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 5 d. Jungtinėje Karalystėje buvo apribota neteisėtai. Šio neteisėto laisvės apribojimo trukmė – 248 dienos. Lietuvos Respublikai S. V. buvo perduotas 2017 m. sausio 5 d. ir laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje atlikinėjo iki 2017 m. birželio 30 d. Šiuo laikotarpiu Lietuvos Respublikos atliekamas S. V. kalinimas laikytinas neteisėtu, kuris truko 176 dienas. Ieškovų manymu, visi Lietuvos Respublikos baudžiamojo persekiojimo institucijų S. V. atžvilgiu atlikti ar inicijuoti veiksmai nuo 2016 m. gegužės 2 d., kai suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, yra neteisėti. Konkrečiai ieškovai neteisėtais veiksmais laiko ieškovo S. V. tarptautinį baudžiamąjį persekiojimą Jungtinėje Karalystėje Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. išduoto Europos arešto orderio pagrindu, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 5 d.; Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų veiksmai, suponuoti 2015 m. gruodžio 7 d. Europos arešto orderio, kai buvo apribota S. V. laisvė ir paskirtas sekimas elektroniniu būdu, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 5 d.; S. V. išdavimą Lietuvos Respublikai 2017 m. sausio 5 d.; ieškovui S. V. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublika, atstovaujama Klaipėdos apygardos teismo, kuris išdavė 2015 m. gruodžio 7 d. Europos arešto orderį ir jo nepanaikino 2016 m. gegužės 2 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kurios prokurorai atstovavo valstybei ieškovo tarptautinio baudžiamojo persekiojimo ir išdavimo iš Jungtinės Karalystės procese, atliko neteisėtus veiksmus ir tuo ieškovui S. V. padarė neturtinės ir turtinės žalos, o jo partnerei ieškovei R. L. – turtinės žalos.

12. Apeliaciniu skundu ieškovai S. V. ir R. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat priimti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Skundžiamame sprendime išdėstyta teismo pozicija apeliantui siekiama perkelti Lietuvos Respublikos ir jai atstovaujančių institucijų pareigą laikytis norminių teisės aktų reikalavimų ir tinkamai bei sąžiningai atlikti baudžia­mojo persekiojimo veiksmus. Priešingai nei civiliniame procese, baudžiamajame procese senaties terminai yra taikomi net ir tais atvejais, kai to neprašo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, ir jie taikomi valstybės iniciatyva, nes senaties terminas yra absoliuti baudžiamoji teisinė kategorija. Valstybės baudžiamojo persekiojimo aparatas turi nuolat sekti, ar jo atliekami baudžiamojo proceso veiksmai yra teisėti, taigi ir nagrinėjamos situacijos kontekste svarbu, kad valstybė, prašydama asmenį išduoti pagal Europos arešto orderį, turi nustatyti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių asmens baudžiamasis persekiojimas yra negalimas. Viena iš šių aplinkybių būtent ir yra nuosprendžio vykdymo senaties terminas.

12.2. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Apeliantų manymu, klaida, turėjusi esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, tai visi Lietuvos Respublikos veiksmai apelianto atžvilgiu, kurie buvo priimti po 2016 m. gegužės 2 d., kai suėjo apkaltina­mojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas arba, kitaip tariant, tai tiesiog valstybės pareigūnų neapsižiūrėjimas, lėmęs visus tolesnius neteisėtus veiksmus apelianto atžvilgiu.

12.3. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Bendroji pareigūnų rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismas sprendime formaliai nurodė, kad visi atsakovės ir jai atstovaujančių institucijų veiksmai iki 2017 m. birželio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties priėmimo laikytini teisėtais.

12.4. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartyje konstatuota, kad S. V. atžvilgiu priimto nuosprendžio vykdymo senaties terminas suėjo ne 2017 m. birželio 28 d., o 2016 m. gegužės 2 d., taigi darytina išvada, kad visi po šios dienos S. V. atžvilgiu atlikti baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra de jure (pagal teisę) neteisėti. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsniu, šia nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės bei priimtos išvados yra privalomos vykdyti ir iš naujo nebeturėtų būti nustatinėjamos, tačiau pirmosios instancijos teismas šią nutartį sprendime ignoravo.

12.5. Šiuo atveju esminis Lietuvos Respublikai atstovavusių Klaipėdos apygardos teismo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškia tuo, kad S. V. išdavimo iš Jungtinės Karalystės procedūra nebuvo nutraukta 2016 m. gegužės 2 d., kai suėjo nuosprendžio vykdymo senaties terminas. Valstybės pareigūnų neveikimas ir aplaidumas lėmė tai, kad nesant teisinio pa­grindo buvo apribota, o vėliau ir atimta S. V. laisvė.

12.6. Asmens laisvė yra viena esminių ir prigimtinių asmens teisių, ginama pagal Lietuvos ir tarptautinės teisės normas. Būtina laisvės atėmimo teisėtumo sąlyga yra teisinga ir tinkama procedūra (procesinė tvarka), kuri, apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju ir buvo pažeista.

12.7. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymas ir jo vykdymo senaties termino taikymo klausimas negali būti siejami su papildomų procesinių sprendimų priėmimu ar būtinu nuteistojo prašymu senatį taikyti, nes tai yra absoliuti baudžiamosios justicijos teisinė kategorija, kuri turi būti taikoma iš karto, t. y. nuo suėjimo dienos, ir ex officio (pagal pareigas).

12.8. Apelianto atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 242 straipsnyje – vengimo atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą, 2017 m. vasario 28 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 242 straipsnyje, požymių. Nutarime pažymėta, kad, vertinant ikiteisminio tyrimo duomenis, teigti, kad S. V. tyčia vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę, nėra. Šias aplinkybes patvirtino ir Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartyje. Prokuratūra šios Klaipėdos apygardos teismo nutarties neskundė ir tokiais savo veiksmais patvirtino, kad sutinka, jog nuosprendžio vykdymo senatis S. V. atžvilgiu yra iš tiesų suėjusi, tuo pačiu sutikdama ir su aplinkybe, kad apeliantas nesislapstė ir nevengė nuosprendžio vykdymo.

12.9. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad S. V. būtų buvę siunčiami pranešimai apie tai, jog jis privalo atvykti į Kretingos PK, taigi apelianto paieška buvo vykdoma tik formaliai. Teisės aktai nuteistiesiems nenustato pareigos savanoriškai atvykti atlikti laisvės atėmimo bausmę. Įprastai tokiose situacijose nesuimtiems nuteistiesiems pranešama, kada jie turi prisistatyti į policijos komisariatą, iš kurio bus konvojuojami į laisvės atėmimo vietą.

12.10. Tarptautinio bau­džiamojo proceso taisyklės užtikrina asmeniui, kurį prašoma išduoti pagal Euro­pos arešto orderį, teisę į gynybą. Viena iš sudėtinių šios teisės dalių – tai asmens teisė nesutikti su išdavimu kitai valstybei. Šio nesutikimo priežastys gali būti įvairios, tačiau galima vienareikšmiškai teigti, kad asmens teisės į gynybą realizavimas negali būti prilyginamas vengimui atlikti bausmę.

12.11. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka bei nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi vien faktas, kad apelianto atžvilgiu buvo pradėtas ikiteismi­nis tyrimas, nesuteikė teisės valstybei apelianto atžvilgiu netaikyti nuosprendžio vykdymo senaties termino ir nenutraukti išdavimo Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį procedūros bei laikyti, kad S. V. tariamo slapstymosi faktas yra neginčijamai nustatytas. Valstybė, turėdama abejonių dėl to, kad apeliantas, esą, slapstėsi nuo baudžiamojo persekiojimo, turėjo sulaukti, kol šios abejonės bus patvirtintos arba paneigtos, tačiau išdavimo procedūra buvo tęsiama, neatsižvelgiant į tai, kad buvo suėjęs nuosprendžio vykdymo senaties terminas. Teisėsaugos institucijos turėjo galimybę išduoti Europos arešto orderį dėl baudžiamojo persekiojimo ikiteisminiame tyrime pagal BK 262 straipsnį, tačiau tokio veiksmo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra neatliko, taigi laikytina, kad visi po 2016 m. gegužės 2 d. apelianto atžvilgiu atlikti veiksmai yra neteisėti ir dėl jų valstybei neabejotinai kyla civilinė atsakomybė.

12.12. Teismas nepagrįstai 2018 m. sausio 15 d. posėdyje užbaigė pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadiją, kadangi tuo momentu dar nebuvo pagrindo konstatuoti, jog yra tinkamai pasiruošta bylos nagrinėjimui, taip pat 2018 m. kovo 22 d. posėdyje nepagrįstai atsisakė priimti apeliantų atstovo pateiktus papildomus dokumentus. Kartu su apeliaciniu skundu teikiami dokumentai, kuriuos nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, yra svarbūs, kadangi pagrindžia, jog S. V. ir jo darbdavį nepertraukiamai iki išgabenimo į Lietuvos Respubliką 2017 m. sausio mėnesį bei po grįžimo į Jungtinę Karalystę 2017 m. vasarą siejo ir iki šiol tebesieja darbo santykiai. Šie dokumentai taip pat patvirtina, kad S. V. dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė turtinės žalos, t. y. negautas pajamas.

12.13. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nagrinėjant civilinę bylą nebuvo gauti visi reikalingi dokumentai, nebuvo įmanoma nustatyti, ar nesama būtinybės į bylos nagrinėjimą papildomai įtraukti kitus asmenis arba, galbūt, pašalinti Generalinę prokuratūrą kaip netinkamą atsakovės atstovą. Tokiu būdu civilinė byla buvo išnagrinėta itin operatyviai, t. y. per viena parengiamąjį ir vieną teismo posėdį, tačiau neišsamiai ir neatsklei­džiant bylos esmės.