Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (atsakovo) M. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-5898-1030/2018, išnagrinėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovui M. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas (atsakovas) M. A. patikslintu prašymu prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-5898-1030/2018 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, atnaujinus procesą paskirti bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą bei ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Julianus Inkaso“ ieškinį atmesti. Nurodė, kad procesas minėtoje civilinėje byloje turi būti atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, kadangi 2018 m. birželio 8 d. teismo sprendime už akių buvo neteisingai taikytos teisės normos, t. y. netaikytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.228⁴ straipsnio, Vartojimo kredito įstatymo 8, 21 ir 22¹ straipsnių, CPK 177, 179, 285 straipsnių normos, kurios, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, turėjo būti taikomos. Aiškios teisės normų taikymo klaidos lėmė neteisėto teismo sprendimo už akių priėmimą. Paaiškino, kad anksčiau sirgo priklausomybių ligomis ir neprisimena, kad būtų sudaręs kredito sutartį su pradiniu kreditoriumi UAB „Nordecum” dėl ginčo sumos. Tuo tarpu ieškovė į bylą pateikė nepasirašytą Vartojimo kredito sutartį. Pareiškėjas yra vartotojas, todėl teismas, būdamas aktyvus šioje byloje, turėjo spręsti, ar tokios sutarties sudarymas buvo akceptuotas pareiškėjo, t. y. teismas privalėjo įsitikinti, ar pareiškėjas akceptavo Vartojimo kredito sutartį konkrečiomis sąlygomis, ar buvo tinkamai nustatyta jo tapatybė, išreikalaudamas pareiškėjo pasirašytą Vartojimo kredito sutartį. Nesant rašytinės kredito sutarties, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl faktinio kredito suteikimo/nesuteikimo, jo dydžio. Taip pat nurodė, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės, nes reikalavimo teisės įgijimo nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais (į bylą pateiktos nepasirašytos reikalavimų perleidimo sutartys), be to, ieškovė negalėjo įgyti reikalavimo teisės į pareiškėją, nes nebuvo įrašyta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip tai numatė reikalavimo perleidimo metu galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies redakcija. Nurodė ir tai, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, nepagrįstai netaikė vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Be to, pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Pažymėjo, kad niekada nebūtų refinansavęs kitų kredito sutarčių, kai nauja paskola sudaroma vos 36 mėnesių laikotarpiui, o jos palūkanos siekia net 29 procentus. Net jei sutartis buvo sudaryta, tokios sąlygos pareiškėjui nebuvo tinkamai atskleistos. Ieškovės pateikta Vartojimo kredito sutartis kelia pagrįstų abejonių ne tik dėl jos sudarymo fakto, bet ir dėl jos sąžiningumo, realiai suteiktų kredito sumų, sutikimo refinansuoti kitas sutartis, sutikimo su itin didelėmis palūkanomis, pareiškėjo kreditingumo vertinimo, todėl sutarties sąlygų netikrinimas vartotojo teisių apsaugos kontekste, ypač, kai vartotojas nežinojo apie inicijuotą bylą ir joje nedalyvavo, yra aiški teisės normų taikymo klaida, kuri lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad suteiktu kreditu buvo refinansuotos kitos paskolos, bei spręsti, ar nebuvo iš esmės pažeistos pareiškėjo teisės atsisakyti kredito ir ar atsirado pagrindas vartojimo kredito kainos mažinimui. Teismas ex officio nesiaiškino, ar kredito davėjas atliko tinkamą pareiškėjo kreditingumo įvertinimą, kaip tai numato Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo daugiau kreditų, kurių mokėjimo terminas buvo pradelstas, pareiškėjas neturėjo galimybės gintis ir reikalauti pateikti jo mokumą patvirtinančius įrodymus, nes nebuvo informuotas apie teismo procesą. Teismas nepagrįstai sutartines palūkanas priteisė iki visiško kredito grąžinimo dienos, kai tuo tarpu pelno palūkanos galėjo būti priteistos tik iki 2017 m. gegužės 6 d. Nurodė ir tai, kad ieškovė savo pateiktame ieškinyje nepateikė prašymo priimti sprendimą už akių, tik nurodė, kad neprieštarauja tokio sprendimo priėmimui, be to, teismas neišnaudojo visų galimybių realiai informuoti pareiškėją apie teismo procesą, t. y. nesprendė galimybės procesinius dokumentus pareiškėjui įteikti per kuratorių, viešo paskelbimo būdu, nesiaiškino, ar ieškovei žinomas pareiškėjo elektroninio pašto adresas, dėl ko nebuvo pagrindo priimti sprendimą už akių.

Ieškovė UAB „Julianus Inkaso“ atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-5898-1030/2018, ieškovės UAB „Julianus Inkaso“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo M. A. 7 612,52 Eur negrąžinto kredito, 2 763,34 Eur sutartinių palūkanų, 29 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžinto kredito sumos už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 149,88 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 10 525,74 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2018 m. balandžio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 358,84 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas M. A. pateikė prašymą atnaujinti bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu.

CPK 365 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal CPK 370 straipsnio, reguliuojančio prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimą, 3 dalies nuostatas, išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje, ir pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra šioje dalyje nurodyti trūkumai. Taigi remiantis šiomis nuostatomis, teismas pirmiausia turi patikrinti, ar pareiškėjo prašymas paduotas CPK 368 straipsnyje nustatytu terminu, taip pat ar pagrįstas vienu iš CPK 366 straipsnyje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo termino

CPK 368 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias (geras šeimos tėvas), t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2018). Pažymėtina ir tai, kad paduodant prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, CPK 368 straipsnyje nustatyto termino eiga dalyvavusiems byloje asmenims pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai byloje buvo priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas (nutartis), kuriame teismas, pareiškėjo manymu, padarė aiškią teisės taikymo klaidą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2010; 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2011).

Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad ieškinio kopija atsakovui įteikta vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį 2018 m. birželio 8 d. priimtas sprendimas už akių. Byla teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka šalims nepranešus (CPK 285 straipsnio 6 dalis). Teismas, vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 7 dalies nuostatomis, 2018 m. birželio 11 d. sprendimo kopiją išsiuntė atsakovui. 2018 m. birželio 8 d. sprendimas už akių įsiteisėjo 2018 m. birželio 29 d., o 2018 m. liepos 9 d. ieškovei išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti antstoliui A. S.. Antstolis 2018 m. liepos 24 d. patvarkymu Nr. S-18-10-10121 priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, užvesta vykdomoji byla Nr. 0010/18/02489. Kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, antstolis priverstinio išieškojimo veiksmus pradėjo 2018 m. rugpjūčio 30 d., areštuodamas atsakovo banko sąskaitas. 2018 m. rugsėjo 20 d. ieškovei pervesta iš atsakovo išieškota 328,92 Eur suma, 2018 m. spalio 22 d. ieškovei pervesta 315,83 Eur išieškota suma, 2018 m. lapkričio 20 d. – 316,99 Eur, ir t. t., iš viso iki 2020 m. birželio 26 d. iš atsakovo išieškota 2 855,21 Eur. Nors atsakovas nurodo, kad apie proceso atnaujinimo pagrindą sudarančias aplinkybes sužinojo 2020 m. balandžio 27 d., kai domėdamasis dėl jo atžvilgiu vykdomų vykdomųjų bylų sužinojo, kad iš jo vykdomas išieškojimas ir ieškovės naudai dėl ginčo skolos, tačiau, pažymėtina, kad CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ne tik sužinojimo, bet ir turėjimo sužinoti kriterijus. Teismo vertinimu, apie priimtą sprendimą pareiškėjas turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2018 m. rugsėjo mėn., kai buvo areštuotos jo sąskaitos ir pradėtos išieškoti piniginės lėšos. Laikytina, kad areštavus sąskaitas banke ir antstoliui pradėjus išieškojimą iš jų, kiekvienas protingas, rūpestingas, apdairus asmuo neabejotinai netrukus sužinotų apie antstolio atliekamus veiksmus. Nors pareiškėjas nurodo, kad sirgo priklausomybių ligomis, dėl ko neva buvo abejingas jo atžvilgiu vykdomiems išieškojimas, ir ši aplinkybė neva sutrukdė apie priimtą teismo sprendimą sužinoti anksčiau, tačiau šį argumentą teismas laiko deklaratyviu: pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie šių aplinkybių egzistavimą, jų trukmę, kada jos išnyko, kad jos buvo tokio masto, jog objektyviai trukdė per protingą terminą naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis (CPK 178 straipsnis). Taigi, atsakovas neįrodė, kad apie teismo galimai padarytą aiškią teisės normos taikymo klaidą sužinojo tik 2020 m. balandžio 27 d., ir anksčiau tokios galimybės objektyviai neturėjo (CPK 178, 185 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas pusantrų metų, skaičiuojant nuo datos, kada, būdamas atidžiu, rūpestingu asmeniu, objektyviai turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą ir priteistas sumas (2018 m. rugsėjo mėn.), praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Pareiškėjas neprašo atnaujinti CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (CPK 78 straipsnio 1 dalis), bei į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų manyti, jog įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) dienos prašymui atnaujinti procesą buvo praleistas dėl objektyvių, svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnis).

Nors CPK 368 straipsnyje nustatyto termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą, tačiau teismas vertinta ir aplinkybes, svarbias proceso atnaujinimui CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo

Nagrinėjamus atveju prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujino pagrindu, t. y. kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad terminas „aiški klaida“ yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018, nutarties 24 punktas).

Pirmiausia, pareiškėjas nurodo, kad padaryti CPK 177, 179 straipsnių pažeidimai, t. y. teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas su UAB „Nordecum“ sudarė Vartojimo kredito sutartį, ar pareiškėjas akceptavo Vartojimo kredito sutartį konkrečiomis sąlygomis, ar buvo tinkamai nustatyta jo tapatybė, neišreikalavo pareiškėjo pasirašytos Vartojimo kredito sutarties, nesiaiškino, ar ieškovė UAB „Julianus Inkaso“ turėjo reikalavimo teisę į atsakovą, kadangi jos reikalavimo teisės įgijimas nebuvo pagrįstas leistinais rašytiniais įrodymais, t. y. teismas prieš priimdamas sprendimą už akių neįvykdė pareigos visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, juos tyrė paviršutiniškai, į juos nesigilino ir jų nevertino pagal įrodymų vertinimo taisykles.

Pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Formalus įrodymų vertinimas iš esmės netiriant įrodymų turinio reiškia, kad teismas vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą; be to, teismas tokiu atveju privalo formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2008).

Šiuo atveju teismas, priimdamas 2018 m. birželio 8 d. sprendimą už akių, nustatė, kad 2016 m. gruodžio 16 d. atsakovas su pradiniu kreditoriumi UAB „Nordecum“ nuotolinio ryšio priemonėmis sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal sutartį pradinis kreditorius atsakovui suteikė 7 750 Eur kreditą 36 mėnesių terminui. Iš šios sumos 7 715,09 Eur skirta kitų atsakovo kreditorinių įsipareigojimų refinansavimui (1 500,06 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“, 4 928,85 Eur AB „(duomenys neskelbtini)“, 1 287,08 Eur AB „(duomenys neskelbtini)“), o 34,01 Eur pervesta į atsakovo asmeninę banko sąskaitą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis šio kredito faktiškai negavo, t. y. kad jis neturėjo finansinių įsipareigojimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei AB „(duomenys neskelbtini)“, kuriuos būtų reikėję refinansuoti iš UAB „Nordecum“ pasiskolintomis lėšomis, ar, kad šių subjektų lėšos nepasiekė (CPK 178 straipsnis). Taip pat nepagrįstas pareiškėjo tvirtinimas, kad ieškovė rašytiniais įrodymais nepagrindė savo reikalavimo teisės į atsakovą. Byloje esančiais duomenimis matyti, kad pradinis kreditorius UAB „Nordecum“ savo reikalavimą atsakovo atžvilgiu perleido OÜ AF Volamenetlus. Šiam faktui pagrįsti į bylą pateikta 2017 m. gegužės 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartis su vertimu iš estų į lietuvių kalbą. Sutartyje nurodyta, kad ji sutarties šalių pasirašyta elektroniniu būdu. Taip pat į bylą pateikta 2017 m. gegužės 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartis, su sutarties šalių parašais, kuria antrinis kreditorius OÜ AF Volamenetlus savo reikalavimą atsakovo atžvilgiu perleido ieškovei UAB „Julianus Inkaso“. Be to, pareiškėjas tvirtina ir tai, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu) vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui, o tuo tarpu nei OÜ AF Volamenetlus, nei UAB „Julianus Inkaso“ nėra ir nebuvo įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju UAB „Nordecum“ perleido ne teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis, bet finansinius reikalavimus fizinių asmenų atžvilgiu, tame tarpe ir atsakovo (2017 m. gegužės 30 d. Reikalavimo perleidimo sutarties 1.1. punktas), todėl Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalis (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija) nebuvo pažeista. Maža to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2016 m. gruodžio 16 d. Vartojimo kredito sutartis su atsakovu nutraukta nuo 2017 m. gegužės 6 d., o pradinio kreditoriaus reikalavimas naujajam kreditoriui perleistas 2017 m. gegužės 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi, t. y. po ginčo sutarties nutraukimo. Vartojimo kredito teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, 28.4 punkte (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 241-176 redakcija) nurodyta, kad asmeniui, neįrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį gali būti perleistos tik tuo atveju, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovės pateikti įrodymai patvirtina vartojimo kredito atsakovui suteikimą bei reikalavimo teisės ieškovei perleidimą, tokio perleidimo galimumą. Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas priimdamas sprendimą už akių tinkamai atliko ieškovės rašytinių įrodymų vertinimą, todėl minėtas pareiškėjo argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad buvo pažeistas CPK 285 straipsnis, t. y. sprendimas priimtas atsakovui už akių, kai ieškovė to neprašė, neišnaudotos visos galimybės atsakovui faktiškai įteikti procesinius dokumentus, o ieškovės kartu su ieškiniu pateikti įrodymai teismui turėjo sukelti rimtų abejonių. Su tokiais teiginiais vėlgi nėra pagrindo sutikti dėl žemiau nurodomų motyvų.

CPK 123 straipsnyje nustatytos bendrosios procesinių dokumentų įteikimo taisyklės, pagal kurias procesiniai dokumentai, teismo šaukimai dalyvaujantiems byloje fiziniams asmenims įteikiami asmeniškai, o jeigu šie neturi civilinio procesinio veiksnumo – tai atstovui pagal įstatymą (šio straipsnio 1 dalis). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (CPK 123 straipsnio 3 dalis).

Šiuo atveju procesiniai dokumentai (ieškinys, teismo pranešimas apie atsiliepimo į ieškinį pateikimo tvarką ir terminus) atsakovui siųsti ieškinyje nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), ir grįžo neįteikti. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis buvo nustatyta, kad atsakovas darbo santykių neturi. Nustatęs, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs ieškinyje nurodytu adresu, teismas procesinius dokumentus pakartotinai išsiuntė atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį toks procesinių dokumentų įteikimas dalyvaujančiam byloje asmeniui laikomas tinkamas (procesiniai dokumentai šiuo atveju laikomi įteiktais praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje). Atkreiptinas dėmesys, kad procesiniai dokumentai viešo paskelbimo būdu įteikiami, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos (CPK 130 straipsnio 1 dalis), o šiuo atveju atsakovas buvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos adresą, todėl pagrįstai taikyta CPK 123 straipsnio 3 dalis. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai, todėl jam teismo nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, buvo pagrindas priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis). Maža to, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, ieškovė, esant CPK 142 straipsnio 4 dalyje, ar 246 straipsnio 2 dalyje, ar 285 straipsnyje numatytoms sąlygoms, prašė teismą sprendimą priimti už akių. Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad ieškovės kartu su ieškiniu pateikti įrodymai teismui turėjo sukelti rimtų abejonių, dėl ko teismas negalėjo priimti sprendimo už akių (CPK 285 straipsnio 3 straipsnio 4 punktas), tačiau, pažymėtina, pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Šiuo atveju teismas pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir sprendė, kad nėra abejonių dėl ieškovės nurodytų aplinkybių bei įrodymų viseto. Pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti, kad į bylą pateikti įrodymai nedavė pakankamo pagrindo sprendimui už akių priimti.

Be to, pareiškėjas tvirtina ir tai, kad buvo pažeistos CK 6.228⁴, Vartojimo kredito įstatymo 8 ir 21 straipsnių nuostatos.

Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatliko vartojimo kredito sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės, vartojimo kredito kainos kontrolės. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad teismas nesiaiškino, ar ieškovė atliko tinkamą pareiškėjo kreditingumo įvertinimą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo daugiau kreditų, kurių mokėjimo terminas buvo pradelstas, neturėjo jokio nekilnojamojo turto, dirbo pagal darbo sutartį, tačiau pajamų išmokėti kitiems kreditams jau neturėjo.

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas nėra nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011), šis institutas neturi būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2009). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėjamu atveju vertintinas prašymo dėl proceso atnaujinimo užbaigtoje civilinėje byloje pagrįstumas, tačiau nėra iš naujo nagrinėjamos aplinkybės, įvertintos užbaigtoje byloje, nes priešingu atveju, tokių aplinkybių vertinimas reikštų pakartotinį bylos iš esmės nagrinėjimą, tačiau tai nėra galima neatnaujinus proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2009). Pareiškėjas, teikdamas prašymą atnaujinti procesą, ir tvirtindamas, kad teismas nepagrįstai nepasinaudojo diskrecijos teise mažinti vartojimo kredito kainą, išreikšdamas nesutikimą su vartojimo kredito sutarties sąlygų įvertinimu bei teismo padarytomis išvadomis, netinkamai naudojasi proceso atnaujinimo institutu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir motyvus, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo (atsakovo) M. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-5898-1030/2018 nėra pagrindo, nes pareiškėjas (atsakovas) praleido terminą tokiam prašymui pateikti (CPK 368 straipsnio 1 dalis) ir nenustatytas proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių atmestinas pareiškėjo (atsakovo) prašymas dėl proceso atnaujinimo (CPK 370 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291, 370 straipsniais, teismas

nutaria:

pareiškėjo (atsakovo) M. A. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-5898-1030/2018.

Grąžinti antstoliui A. S. vykdomąją bylą Nr. 0010/18/02489.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui, paduodant atskirąjį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.