- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-12
- Bylos Nr.
- e2S-1231-826/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03221-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei SEB bankui
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. S. (A. S.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5798-1032/2019 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašalį 2010 m. rugpjūčio 4 d. kredito sutarties Nr. 04A101821448-20, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko, nutraukimą ir atnaujinti jos vykdymą bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti vykdymo veiksmus antstolės B. T. vykdomojoje byloje Nr. 0005/19/00091. Paaiškino, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismui priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, jo vykdymas būtų iš esmės pasunkintas, t. y. pardavus ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą iš varžytynių ieškovo reikalavimas nebetektų prasmės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi prašymo netenkino. Teismo motyvai:
3.1. Nurodė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio dalyku. Pagal ieškinio reikalavimą, t. y. pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu su banku sudarytos kredito sutarties vienašališką nutraukimą, būsimas palankus teismo sprendimas turėtų įtakos tik ieškovo finansinių įsipareigojimų vykdymui ateityje, bet neturėtų jokios įtakos jau pradelstų piniginių prievolių išieškojimo iš įkeisto turto vykdymui.
3.2. Ieškovui neginčijant savo skolinio įsipareigojimo pagal kredito sutartį vykdytinumo, tačiau sustabdžius išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, būtų nepagrįstai ignoruojama hipotekos instituto prasmė ir akivaizdžiai neproporcingai apribotos atsakovės teisės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Ieškovas A. S. (toliau – apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išnagrinėti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės neturės įtakos jo reiškiamų ieškinio reikalavimų patenkinimo atveju. Kasacinis teismas išaiškino, jog pripažinus, kad sutartis nutraukta neteisėtai, turi būti sudaromas naujas kredito dalių mokėjimo grafikas laikino sutarties nutraukimo laikotarpiu pratęsiant sutarties įvykdymo terminą. Jo tikslas yra išsaugoti šalių santykius, buvusius iki sutarties nutraukimo momento, įskaitant ir prievolių užtikrinimo priemonių būklę – tolimesnį prievolių pagal grafiką vykdymo užtikrinimą jam priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, hipoteka. Visą sutarties nutraukimo momentą jis įsipareigojimus bankui vykdė tinkamai, sumokėjo daugiau nei 1/3 suteikto kredito, palūkanų ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Yra pajėgus sutartinius įsipareigojimus vykdyti toliau. Vykdoma priverstinė išieškojimo procedūra, kurios laikino stabdymo prašo, galiausiai turėtų baigtis priverstiniu turto, kuriam įgyti kreditas buvo suteiktas pardavimu, eliminuojant jo kainos išmokėjimo (kredito grąžinimo) per šalių sutartą terminą galimybę, dėl to ieškinio reikalavimo tenkinimas taps betikslis, o galimo atnaujinto Kredito sutarties vykdymas – nebegalimas.
Atsiliepimas
5. Atsakovė AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai konstatavo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio dalyku. Teismui pripažinus vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir atnaujinus jos vykdymą neatsirastų jokio teisinio pagrindo įpareigoti banką sudaryti kredito dalies ir palūkanų mokėjimo grafiką, laikino sutarties nutraukimo laikotarpiui pratęsiant sutarties vykdymą. Patenkinus byloje pareikštą reikalavimą sutarties šalys būtų grąžinamos į status quo, t. y. grąžinamos į sutarties vykdymą jos nutraukimo taške sutartyje nurodytomis sąlygomis, todėl kredito grąžinimo termino pratęsimas nėra nei įmanomas, nei galimas, nebent šalys dėl to susitartų ir sudarytų sutarties pakeitimą. Skolos dengimas po sutarties nutraukimo, kai pats skolos faktas ir dydis nėra net ginčijamas, neturi įtakos pareikšto ieškinio reikalavimams. Ieškovas su prašymais dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo peržiūrėjimo nesikreipė. Vykdomasis raštas yra išduotas pagal sutartinės hipotekos sandorį, o ne kredito sutartį. Ieškovas turėtų pasirūpinti skolos bankui padengimu iki turto realizavimo kitais būdais negu šioje byloje pareikštas ieškinys, tai užtikrintų hipoteka įkeisto turto išsaugojimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
7. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti vykdymo veiksmus antstolės B. T. vykdomojoje byloje Nr. 0005/19/00091, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo – taikymo galimybę. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju – sustabdant vykdymo veiksmus, būtina siekti proceso šalių – išieškotojo ir skolininko – interesų pusiausvyros, nepažeisti proporcingumo principo. Be to, vykdymo veiksmų sustabdymas turi būti būtinas, teisėtas ir pagrįstas bei adekvatus pagal bylos aplinkybes siekiamam tikslui.
9. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvuodamas tuo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio dalyku. Ieškovas atskirajame skunde nurodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas teismo sprendimas neteks prasmės, nes bus išieškota iš hipoteka įkeisto turto, o jis siekia išsaugoti ir tęsti šalių sutartinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais.
10. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, atsižvelgdamas į aplinkybes, ar pasunkės būsimas galutinis teismo sprendimas, jeigu nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
11. Pažymėtina, kad galutinis teismo sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies ar ieškinys atmetamas. Taigi būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Vien tik kreipimasis į teismą ir tam tikrų reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį bei savaime nesudaro pagrindo taikyti bet kokias laikinąsias apsaugos priemones.
12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apelianto prašomos pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu pagrindu yra išduotas 2017 m. rugsėjo 8 d. vykdomasis įrašas Nr. 5398, kuris pateiktas antstoliui ir jo pagrindu užvesta vykdomoji byla Nr. 0005/19/00091 bei pradėti priverstinio vykdymo veiksmai. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašalį 2010 m. rugpjūčio 4 d. kredito sutarties Nr. 04A101821448-20, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės AB SEB banko nutraukimą ir atnaujinti jos vykdymą. Ieškovas ieškiniu nereiškia reikalavimų dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo ar vykdomojo įrašo panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reiškiamas reikalavimas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, nereiškiant kitų materialinių teisinių reikalavimų, ieškinio patenkinimo atveju reikštų tik prejudicinio fakto kitai civilinei bylai nustatymą ir toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai. Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį (t. y. pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu (negaliojančiu) nuo ab initio (nuo pradžios)), būtų pratęstas (atstatytas) ieškovo su atsakove sudarytų sutarčių galiojimas tomis pačiomis sąlygomis ir atsakovė negalėtų remtis aplinkybėmis, kad šalių sutartis buvo nutraukta teisėtai. Teismų praktikoje pažymima, jog ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2498-661/2015; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2893-450/2018). Taigi ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebus reikalingas priverstinis vykdymas, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju užtikrintų ne galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o ieškovo pareigų, kylančių iš ginčo sutarties, tolimesnį ir nepertraukiamą vykdymą.
13. Pažymėtina, ieškovas nagrinėjamu atveju siekia taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prevenciniu tikslu, t. y. motyvuodama galimomis neigiamomis pasekmėmis ir galima žala, bet ieškovas nereiškė prevencinio ieškinio. Patenkinus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal pareikštus reikalavimus, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, paskirtis ir tikslai, o teismas, spręsdamas tarpinį procesinį klausimą, neteisėtai ir nepagrįstai a priori išspręstų šalių ginčą, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės įsiterptų į materialiuosius teisinius santykius bei sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų pagal sandorį vykdymą, taip akivaizdžiai būtų pažeisti atsakovo, hipotekinio kreditoriaus, interesai ir pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
14. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad priverstinai pardavus įkeistą turtą išieškojimo procese apeliantas netektų turto, tačiau vien ta aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas ir turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (kurios neužtikrina būsimo teismo sprendimo), kadangi apeliantas turėtų teisę ginti savo pažeistas teises kitais būdais (pvz., reikšti prevencinį ieškinį, prašyti pripažinti išduotą vykdomąjį įrašą neteisėtu, prašyti sugrąžinti išieškotas lėšas ir pan.), o byloje nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas – bankas, būdamas finansų įstaiga, dėl kokių nors priežasčių būtų nepajėgus ir (ar) vengtų ieškinio tenkinimo atveju inicijuoti išieškotų pinigų grąžinimo (o šių negrąžinus, tai jau būtų kito ginčo dalykas), dėl to ieškovo interesai būtų iš esmės užtikrinti ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.
15. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
16. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui spręsti tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą 2019 m. gegužės 7 d. teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.