Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „NTTI“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui P. P. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas palaikė ieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus; CK 2.87 str. 7 d., Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 8 str. 4 d. pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 550 753,46 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas 550 753, 46 Eur žalą padarė tuo, kad būdamas įmonės vadovu laiku, t.y. jau nuo 2007-05-01 įmonei būnat nemokiai, nevykdė ĮBĮ 8 str. 1 d. pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nemokiai UAB „NTTI“. Be to, iškėlus bankroto bylą, nei per teismo nustatytą terminą, nei vėliau neperdavė bankroto administratoriui jokio įmonės turto, nors balanso, sudaryto nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, bendrovė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto iš viso už 316 516,16 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

3. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2009-12-23 nutartimi UAB „NTTI“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta asociacija „Intekta“; nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010-01-05. Vilniaus apygardos teismo 2010-10-25 nutartimi atstatydinus bankroto administratorių asociaciją “Intekta“, ieškovo bankroto administratore paskirta J. G.. 2014-07-11 teismo nutartimi bankroto administratoriumi paskirta UAB „Lexuna“. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovo vieninteliu vadovu nuo bendrovės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos (2005-04-19) iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2010-01-05) buvo atsakovas P. P.. 2006 m. įmonės balanso duomenimis, įmonės turtas sudarė 1 661 504,58 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 1 664 794,37 Eur.

4. Ieškovas reiškia reikalavimus dėl žalos atlyginimo dviem pagrindais: a/ atsakovas, buvęs įmonės vadovas, esant įmonei nemokiai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo; b/ atsakovas, iškėlus įmonei bankroto bylą, neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto. Atsakovas su ieškiniu nesutiko; tvirtino, esą kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuomet įmonė tapo nemoki. Taip pat teigė perdavęs dalį turto bankroto administratoriui. Prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.

5. Dėl ieškinio senaties.

5.1. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį; atsakovo tvirtinimu, bankroto administratorius praleido 3 metų senaties terminą; tvirtina, jog senaties termino pradžia skaičiuojama nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, t.y. nuo 2010-01-05, tuo tarpu bankroto administratorius su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2015-09-08. Pasak ieškovo, senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2014-07-11, kuomet bankroto administratoriumi buvo paskirtas UAB „Lexuna“; ieškinys pareikštas 2015-09-08, todėl senaties terminas nepraleistas.

5.2. Ieškinio senaties samprata yra pateikta CK 1.124 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino nustatymas yra teisinio materialiųjų ginčo santykių kvalifikavimo dalis, atsakovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai reglamentuoja ginčo santykius, be kita ko, kuri materialioji įstatymo norma, nustatanti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamam reikalavimui turi būti taikoma.

5.3. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, todėl taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės. Byloje nustatyta, kad bankroto byla buvo iškelta 2009-12-23 nutartimi; vadovui buvo nustatytas 15 d. terminas nuo teismo nutarties įsitesėjimo dienos perduoti įmonės turtą. Nutartis įsiteisėjo 2010-01-05, todėl senaties terminas pradžia reikalavimams dėl žalos atlyginimo skaičiuotina nuo 2010-01-20.

5.4. Pritartina ieškovo atstovui, jog tai, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų veiksmais (neveikimu) įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Byloje nustatyta, kad bankroto administratorius buvo paskirtas iškėlus įmonei bankroto bylą, todėl suėjus teismo įmonės vadovui nustatytam 15 d. terminui perduoti įmonės turtą, bankroto administratorius turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Tai, kad vykdant bankroto procedūras bankroto administratoriai keitėsi, nesudaro pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią kaip nurodo ieškovas, t.y. kiekvieną kartą nuo naujo bankroto administratoriaus paskyrimo dienos. Todėl ieškovas nepagrįstai ieškinio pradžią skaičiuoja nuo 2014-07-11, t.y. jo paskyrimo bankroto administratoriumi.

5.5. Akivaizdu, jog ieškovas, pareiškęs ieškinį 2015-09-08, praleido CK 1.125 str. 8 d. sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Nagrinėjamu atveju ieškovas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo.

5.6. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas dėl to, kad juridinio asmens valdovas neatliko savo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą, šiuo ieškiniu siekiama apginti tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesus, ieškinio senaties termino taikymas neatitiktų teisingumo principo; todėl svarstytinos termino praleidimo priežastys ir, įvertinus jas kaip svarbias, pažeistoji teisė gintina, o ieškinio senaties terminas atnaujintinas. Byloje nustatytos aplinkybės, kad nuo bankroto bylos, t.y. 2010-01-05, iškėlimo buvo pakeisti 3 bankroto administratoriai, turi būti pripažintos praleisto termino atnaujinimo priežastimi. Kaip minėta, reikalavimas atlyginti žalą yra kildinamas būtent dėl įmonės vadovo netinkamo pareigų vykdymo, todėl nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, prioritetas teiktinas ne civilinių teisinių santykių stabilumui (taikant ieškinio senaties institutą), į ką apeliuoja atsakovas, tačiau pažeistų įmonės ir jos kreditorių teisėms gynimui, todėl ieškinio senaties terminas atnaujintinas (CK 1.131 str. 2 d.).

6.1. Ieškovas reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia ĮBĮ 8 str. 1 d., 4 d. nuostatomis, kurios numato: a/ įmonės vadovui pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir b/ vadovo atsakomybę – žalos padengimą kreditoriams dėl netinkamos pareigos vykdymo. Nurodo, kad pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. nuostatas 2006 m. įmonė jau buvo nemoki, t.y. jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės; atsakovui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „NTTI“ kreditoriams padaryta 550 743,46 Eur žala (bendra patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma). Pasak ieškovo, atsakovui apie įmonės nemokumą turėjo būti žinoma sudarius 2007-04-16 įmonės balansą; laiko, kad nuo 2007-05-01 atsakovas jau privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

6.2. Atsakovo teigimu, ieškovas neteisingai vertina įmonės būklę; bylos duomenys paneigia administratoriaus teiginius, kad 2007-05-01 įmonė buvo nemoki. Pažymėjo, jog įmonė turėjo sėkmingų vystymo planų, 2007 m. prisiimti įsipareigojimai buvo užtikrinti turtu, kurio vertė viršijo įsipareigojimų dydį, įmonė sėkmingai veikė. 2007 m. vieno mėnesio apyvarta sudarė 400 000 Lt, pelnas buvo 25 procentai. Įgyvendinti įmonės vystymo planus sužlugdė 2008 m. ekonominė krizė.

6.3. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Viena iš tokių pareigų, numatytų Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), yra juridinio asmens vadovo pareiga, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

6.4. ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms (jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte), privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.

6.5. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-130/2011; 2011-05-05 nutartis c.b. Nr. 3K-3-228/2011, 2013-10-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.).

6.6. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.246 str. – 6.249 str.). Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju reikšminga aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.

6.7. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties nustatymu.

6.7.1. Byloje nustatyta, kad bankroto byla įmonei buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009-12-23 nutartimi įmonės vadovo P. P. pareiškimo pagrindu. Atsakovas P. P. ėjo UAB „NTTI“ vadovo pareigas nuo 2005-04-19 iki 2010-01-07. Ieškovo atstovo tvirtinimu, pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. nuostatas bendrovė jau 2007m. buvo nemoki; iš balanso, sudaryto už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2006-12-31, matyti, kad bendrovės turimo turto vertė 1 661 504,58 Eur (5 736 843 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 664 794,37 Eur (5 748 202 Lt), kas rodo, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovo atstovas, grįsdamas savo argumentus, taip pat apeliuoja į tai, jog nepaisant to, kad bendrovės balansuose už 2007 metus ir 2008 metus galima įžvelgti tendencingą ir stabilų ieškovo turto augimą (atitinkamai 2 358 217,68 Eur ir 2 434 05,44 Eur), tačiau lygiai taip pat didėjo ir įsipareigojimų kreditoriams apimtis (atitinkamai 2 332 863,76 Eur ir 2 383 615,04 Eur). 2009 metais ieškovo turto vertė sumažėja 7,7 karto – iki 316 516,16 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sumažėjo beveik 8 kartus – iki 299 528,50 Eur, ir tik tada atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo teigimu, ieškovas neteisingai vertina pateiktus balansus. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius įmonės finansinę būklę, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija.

6.7.2. Pirma, nagrinėjamu atveju vertinant įmonės finansinę būklę reikalingas retrospektyvinis pateiktų rašytinių įrodymų įvertinimas; iš pateiktų 2007-2010 m. įmonės balansų, aiškinamųjų raštų, pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad nors įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 8 054 912 Lt viršijo įmonės turtą – 6 832 454 Lt, tačiau taip pat matyti, jog 7 355 820 Lt įsipareigojimai nebuvo pradelsti, ši suma turėjo būti mokama po vienerių metų (pvz., 2007 m. balansas). Iš aiškinamojo rašto matyti, jog 2006 m. įmonė pasirašė kredito sutartį su AB „Ūkio bankas“ 5 metų laikotarpiui; ataskaitiniais metais bendra kredito suma sudarė 7 144 974 Lt; 2006 m. 3 690 000 Lt buvo panaudota nekilnojamojo turto pirkimui; ataskaitiniais metais pastatas dalinai išnuomojamas, o dalinai vyksta renovacijos darbai. 2007 m. įmonė su užsienio partneriais įsteigė dukterinę įmonę UAB „Alorensa Largo“. 2007 m. įmonė gavo muitinės sandėlio steigimo leidimą, įgijo teisę vykdyti veiklą. 2007 m. įmonės gautos pajamos sudarė 1 185 133 Lt, įmonės nuostolis 1 211 098 Lt. Tačiau jau 2008 m. įmonės pajamos sudarė 4 150 701 Lt, o nuostolis sumažėjo iki 124 400 Lt.

6.7.3. Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-108/2013). Taigi vien vadovo veiksmai laiku neiškėlus įmonei bankroto bylos negali būti vertinami kaip neteisėti, kai egzistuoja vadovo aktyvūs veiksmai bei siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, remiantis pagrįsta verslo rizika. Nagrinėjamu atveju įmonės finansiniai dokumentai patvirtina, jog įmonė aptariamu laikotarpiu veiklos vystymui pasiėmė kreditą, pirko nekilnojamąjį turtą, gavo papildomus leidimus naujai veiklai vystyti, o tai suponuoja išvadą, jog buvo imtasi aktyvių veiksmų siekiant pagerinti bendrovės finansinę padėtį; aptariamus vadovo veiksmus vertinti kaip netesėtus, neatitinkančius verslo subjektams būdingos, pagrįstos verslo rizikos, pagrindo nėra.

6.7.4. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.). Teismo vertinimu, byloje surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai nesudaro teismui pagrindo daryti išvados, kad 2007 m. metais buvo prielaidos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytu laikotarpiu, ar kad atsakovas, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, elgėsi akivaizdžiai aplaidžiai. Iš ieškovo pateiktų duomenų: turto arešto aktų registro išrašo, įmonei inicijuotų civilinių bylų sąrašo, Lietuvos antstolių rūmų atsakymo matyti, kad turto areštas įmonei taikytas nuo 2009-06-05 ir vėliau, civilinės bylos daugiausia irgi pradėtos 2009 m. antroje metų pusėje, vykdomosios bylos pradėtos 2009-05 mėnesį; vadovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo 2009 m. pabaigoje.

6.7.5. Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog susiklosčius sunkai ekonominei situacijai, kuomet įmonė dėl ekonominės krizės jau nebegaudavo pajamų ir negalėjo vykdyti veiklos, būtent vadovas 2009 m. pabaigoje ir inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Duomenų, sudarančių pagrindą vienareikšmiškai išvadai, jog pagrįstos prielaidos bankroto bylos iškėlimui buvo anksčiau, nei vadovas kreipėsi su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, byloje nėra.

6.7.6. Kaip minėta, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimus būtina nustatyti visų jos sudėties sąlygų egzistavimą (CK 6.246 str. - 6.249 str. str..). Aukščiau teismo padarytos išvados ir nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovo veiksmų nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos UAB „NTTI“ iškėlimo tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo. Esant nurodytam, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė visų būtinųjų sąlygų buvusio bendrovės vadovo atsakomybei dėl pareigos, įtvirtintos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nevykdymo (CPK 12, 178 str. str., ĮBĮ 8 str. 4 d.); ieškovo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini (CK 2.87 str., 6.246-6.249 str.).

7. Dėl turto neperdavimo. Ieškovo tvirtinimu, iškėlus įmonei bankroto bylą, atsakovas neįvykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą. 2010-01-01 iki 2010-01-04 balanso, sudaryto nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ieškovas nuosavybės teise turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto iš viso už 316 516,16 Eur. Neperduodamas ieškovo bankroto administratoriui balanse nurodyto ir bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto, atsakovas tokiu savo neteisėtu neveikimu padarė ieškovui žalos bendrai 316 516,16 Eur sumai; tarp tokio atsakovo neteisėto neveikimo ir ieškovui bei kreditoriams atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi negalėdamas tinkamai valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančiu turtu ieškovas iki šiol negali užtikrinti kiek įmanoma operatyvesnio ir efektyvesnio viso ar dalinio kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo. Atsakovo teigimu, jis dalį turto perdavė bankroto administratoriui asociacijai „Intekta“, neperduoto turto dalis yra Lenkijoje ir dalis (geležinkelio platforma su pakrovimo-iškrovimo įranga apie 4 633 Eur vertės, fasavimo cecho konstrukcija, apie 7 240 Eur vertės, fasavimo įranga, apie 11 584 Eur vertės, biuro įranga, apie 3 475 Eur vertės) – Varėnoje, Lietuvoje. Mikroautobusas Renault, 2008 m., apie 21 721 Eur vertės, autopakrovėjas, 2008 m., apie 40 546 Eur vertės, grąžinti lizingo įmonėms. Atsakovas nurodė, jog pagal Vilniaus apygardos teismo 2009-12-23 nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškinio pateikimo dienai įmonės turto suma nurodyta 247 605,13 Eur (854 931 Lt), todėl tvirtina, esą administratoriaus 316 516,16 Eur nurodyta turto vertė neteisinga.

7.1. Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p. nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Įmonės vadovo turtinę atsakomybę ir jos apimtį nustato CK 2.87 straipsnis, numatantis, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Kaip jau minėta, įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis). Civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais.

7.2. Nors atsakovas remiasi 2009-12-23 teismo nutarties duomenimis bei nurodo, jog ieškovo turimas bankroto bylos iškėlimo dieną turtas buvo 247 605,13 Eur (854 931,00 Lt) vertės, tačiau byloje esančiuose įmonės finansiniuose dokumentuose, o būtent vadovo pateiktame įmonės 2010-01-04 sudarytame balanse (sudarytas jau įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bylos iškėlimo), nurodoma, jog įmonės ilgalaikio turto – 555 149 Lt vertė, o trumpalaikio – 537 718 Lt vertė, iš viso turto vertė 1 092 867 Lt. Pažymėtina, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 3, 4 dalys). Todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti paties atsakovo sudaryto balanso duomenimis.

7.3. Atsakovo tvirtinimu, jis dalį įmonės turto perdavė bankroto administratoriui asociacijai „Intekta“, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Ieškovo tvirtinimu, jam joks įmonės turtas perduotas nebuvo. Savo teiginiams pagrįsti ieškovas pateikė jo susirašinėjimą su buvusiais įmonės bankroto administratoriais, iš kurio matyti, kad pradėjęs eiti bankroto administratoriaus pareigas, ieškovo atstovas kreipėsi į anksčiau buvusius bankroto administratorius su prašymu pateikti informaciją apie perduotą įmonės turtą; iš teiktų atsakymų matyti, kad įmonės vadovas perdavė biuro baldus, kompiuterius ir cecho inventorių. 2012-10-10 kreditorių komiteto nutarta dėl cecho inventoriaus ir kompiuterių nurašymo ir baldų pardavimo; biuro baldai buvo parduoti už 50 Lt, lėšos panaudotos administravimo išlaidoms padengti. Iš asociacijos „Intekta“ atsakymo matyti, kad joks turtas bankroto administratoriui perduotas nebuvo.

7.4. Pažymėtina, jog bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.).

7.5. Taigi įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t.y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami. Akcentuotina tai, jog siekiant šalims sudaryti galimybę pateikti papildomus įrodymus, vadovui perduoti įmonės turtą, kuris, pasak jo, yra Varėnoje Lietuvoje ir Lenkijoje, kelis kartus buvo atidėti teismo posėdžiai, tačiau į bylą daugiau jokių įrodymų nepateikta, įmonės turtas bankroto administratoriui nebuvo perduotas ir bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas deklaratyviai, nepaaiškindamas kodėl, teigė, kad jis negalintis pasiimti Varėnoje esančio turto, neteikė jokių įrodymų dėl neperduoto turto vertės, nepaaiškino, kodėl dalis turto yra Lenkijoje, kodėl jis neperduotas turto administratoriui; vėlgi, tuo pačiu pats sau prieštaraudamas, deklaratyviai teigė, kad turtas perduotas ankstesniam turto administratoriui.

7.6. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas turi pagrindą išvadai, jog atsakovas perdavė bankroto administratoriui kompiuterius, biuro baldus ir cecho inventorių, kas ilgalaikio turto 2010-01-01 sąrašo duomenimis sudaro 48 216,34 Lt; iš 2010 m. balanso matyti, kad finansinis turtas sudaro 386 367 Lt (investicijos, paskolos), todėl apskaičiuojant žalos dydį šios sumos minusuotinos iš ilgalaikio turto nurodytos sumos, taip pat minusuotinos per vienerius metus gautinos sumos – 261 708 Lt (pirkėjų įsiskolinimas, dukterinių įmonių skolos), taigi, laikytina, kad bendra neperduoto bankroto administratoriui įmonės turto vertė 114 856,25 Eur (396 575,66 Lt) (CK 6.249 str.).

7.7. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas, būdamas įmonės vadovas, nevykdė pareigos tinkamai organizuoti įmonės veiklą, veikti apdairiai ir rūpestingai, kad nebūtų pažeisti įmonės ir jos kreditorių teisės bei teisėti interesai; neįvykdė įstatymu nustatytos pareigos perduoti įmonės turtą bankroto administratoriui (CK 6.246 str. 1 d.), ko pasėkoje tiek įmonei, tiek kreditoriams buvo padaryta žalos (CK 6.247 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad atsakovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekiant išvengti civilinės atsakomybės remiantis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas (CPK 178 str., 182 str. 4 d.), tačiau nagrinėjamu atveju jis to nepadarė.

8. Esant nurodytam, ieškovo reikalavimai laikytini pagrįstais dėl 114 856,25 Eur žalos priteisimo iš atsakovo, kitoje dalyje nepagrįsti, todėl atmestini.

9. CK 6.37 str. 2 d. numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; CK 6.210 str. 1 d. pagrindu už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos iš atsakovo priteistinos 5 % dydžio metinės procesinės palūkanos.

10. Iš atsakovo valstybei priteistini 1 836 Eur žyminio mokesčio (CPK 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis CPK 259, 260, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo P. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui BUAB „NTTI“, j.a.k. 300107076, 114 856,25 Eur (vieną šimtą keturiolika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt šešis eurus 25 centus) žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 114 856,25 Eur sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2015-09-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo valstybei 1 836 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.