- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-04
- Bylos Nr.
- 2S-460-278/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01883-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- V. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-460-278/2012
Teisėjas Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01883-2010-3
2012 m. rugsėjo 4 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-204-839/2012 pagal J. S. ieškinį atsakovui V. P. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo bei atsakovo priešieškinį J. S. dėl motinos valdžios neterminuoto apribojimo ir,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė teismą nustatyti nepilnametės dukters K. gyvenamąją vietą su ja ir ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigoti atsakovą V. P. netrukdyti jai bendrauti su dukra ir nustatyti bendravimo su ja tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2012-04-30 nutartimi prašymą atmetė. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė J. S. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2012-04-30 nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, jog teismas nebuvo aktyvus, kas privaloma nagrinėjant šeimos bylas, netinkamai vertino jos nurodytas aplinkybes dėl V. P. trukdymo bendrauti su dukra, todėl nepagrįstai atmetė jos prašymą. Mano, kad įrodymu, patvirtinančiu atsakovo draudimą matytis ir bendrauti su dukra, laikytinas tas faktas, jog ji antrą kartą prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesutinka su teismo išvada, jog bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas ir jos nurodytos aplinkybės yra ginčo nagrinėjimo dalykas, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškiniu prašoma pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, atsakovui neleidžiant jai bendrauti su dukra, tuo pažeidžiant tiek nepilnamečio vaiko, tiek ir jos interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą, atsakovas V. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad vaiko motinai nėra trukdoma matytis ir bendrauti su dukra, todėl nėra pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad J. S. jau yra kreipusis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, teismui atmetus prašymą, nutarties neskundė. Nurodo, kad pati motina daro žalą dukrai, nuteikinėdama ją prieš jį bei žadėdama neįvykdomus dalykus. Mano, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus pažeistas proporcingumo principas - pažeisti jo, kaip vaiko tėvo, interesai bei nepilnametės dukros interesai kartu ilsėtis ir atostogauti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, numatytomis Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Bylos duomenimis nustatyta, jog Utenos rajono apylinkės teismo 2010-11-19 sprendimu patvirtinta šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria nepilnametės K. P. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu V. P. bei nustatyta, jog nepilnametės tėvai kartu rūpinasi dukters Kamilės auklėjimu, jos priežiūra, fiziniu vystymu, mokymu bei lavinimu (b. l. 6-7). 2011-12-29 J. S. pateikė teismui prašymą pakeisti nepilnametės dukters K. gyvenamąją vietą, nurodydama, jog pasikeitė aplinkybės buvusios santuokos nutraukimo metu ir ji turi galimybę rūpintis dukra bei kartu su ja gyventi, o atsakovas pateikė priešieškinį dėl motinos valdžios neterminuoto apribojimo (b. l. 2-4, 107-109). Pareiškime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo J. S. nurodė, jog V. P. nesilaiko šalių susitarimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir trukdo jai bendrauti su dukra (b. l. 115-116). CK 3.170 straipsnyje nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, todėl vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais ir tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų įgyvendinti šias teises (CK 3.156, 3.170 straipsniai). Kaip nurodyta aukščiau 2010-11-19 sprendimu K. P. gyvenamoji vieta yra nustatyta su jos tėvu, atsakovu V. P., tačiau motinos bendravimo su dukterimi tvarka sprendimu nenustatyta ir dėl bendravimo tvarkos tėvai susitarė draugiškai. Tai, jog J. S. bendrauja su dukra, patvirtina ir ieškovės 2012-04-25 pateiktas prašymas teismui (b.l. 115-116). Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose, todėl nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti vertinama, ar, priėmus ieškovei palankų sprendimą, t. y. patenkinus pareikštus reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą, tačiau negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, tačiau nagrinėjamu atveju vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta ir neginčijamų duomenų, kad vaiko teisės yra pažeidžiamos, teismui nepateikta. Ieškovė prašo pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, teigdama, jog pasikeitė santuokos nutraukimo metu buvusios aplinkybės bei trukdoma bendrauti su dukra, tačiau nepagrindžia prašymo dėl kokių priežasčių ir kaip galimai jos reikalavimus tenkinantis teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Be to, nurodydama, kad tarp šalių yra nesutarimų dėl bendravimo su vaiku, atskiro reikalavimo nustatyti bendravimo tvarką, ieškovė nebuvo ir nėra pareiškusi, o įrodymų, jog atsakovas nevykdo 2010-11-09 sprendimo netrukdyti J. S. bendrauti su dukra ir dalyvauti jos auklėjime, nepateikė, todėl teismas darė pagrįstą išvadą, kad tenkinti prašymo nėra pagrindo. Ta aplinkybė, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo J. S. kreipėsi antrą kartą, neduoda pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant jos reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo gali būti taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, kad neišnagrinėti vaikų teisių apsaugos tarnyboms siųsti J. S. skundai dėl trukdymo bendrauti su dukra neįrodo, jog jie yra pagrįsti. Šios aplinkybės bus nustatinėjamos nagrinėjant bylą iš esmės.
Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.