Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-234-450/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-25
Bylos Nr.: 2A-234-450/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Kazys Kailiūnas, Asta Radzevičienė
Ieškovas: I. V.
Atsakovas: M. V., D. V., akcinei bendrovei „Swedbank“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, I. V., notarė N

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
2.1.2.4.2.8Įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. 2A-234-450/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00272-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.2.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovams M. V., M. V., D. V., akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl sandorio nuginčijimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, I. V., notarė N. I. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. V. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas M. V., veikdamas savo ir ieškovės vardu, pardavė, o atsakovai M. V. ir D. V. nupirko 0,0770 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); 2) taikyti dvišalę restituciją – grąžinti natūra ieškovei ir atsakovui M. V. parduotą turtą, priteisiant atsakovams M. V. ir D. V. iš atsakovo M. V. 82 541,70 Eur, arba taikyti vienašalę restituciją – grąžinti natūra ieškovei ir atsakovui M. V. parduotą turtą, nepriteisiant iš M. V. pinigų M. V. ir D. V., kadangi atsakovai buvo nesąžiningi; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento sutartinę hipoteką (hipotekos lakštas Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria atsakovai M. V. ir D. V. kreditoriui „Danske bank A/S“ Lietuvos filialui („Danske bank A/S“ Lietuvos filialo teises ir pareigas 2015 m. gruodžio 9 d. sutarties dėl verslo dalies perleidimo pagrindu perėmė atsakovė akcinė bendrovė (toliau–AB )„Swedbank“), 2009 m. vasario 13 d. sutartimi įkeitė žemės sklypą su statiniais; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas M. V. buvo sutuoktiniais, jų santuoka bendru sutuoktinių sutarimu nutraukta 2012 m. spalio 17 d. 2002 m. vasario 8 d. ieškovė ir M. V. nupirko ginčo namų valdą (žemės sklypą su statiniais), kurią 2009 m. vasario 11 d. atsakovas M. V., pasinaudojęs ieškovės išduodu įgaliojimu, pardavė. Ieškovė žinojo apie šio turto pardavimą ir jam neprieštaravo, tačiau ji nežinojo, kam šis turtas yra perleistas. Atsakovas M. V. buvo nurodęs ieškovei, kad namų valdą pardavė išsimokėtinai, ir patikino ją, kad ieškovė gali gyventi name iki tol, kol su ja bus visiškai atsiskaityta. Nupirktame name ieškovė ir jos nepilnametė dukra Milana gyvena iki šiol.

3. Neseniai ieškovė sužinojo, kad namų valdą įgijo M. V. sesuo M. V. su sutuoktiniu D. V. ir jai kilo įtarimų, kad namų valdos pirkimo–pardavimo sutartis yra nesąžininga. Ieškovė sužinojo, kad žemės sklypas su statiniais buvo parduotas už 285 000 Lt (82 541,70 Eur). Dalį kainos – 99 999 Lt (28 961,71 Eur) – pirkėjai sumokėjo M. V. iki sutarties pasirašymo, o kitą kainos dalį įsipareigojo sumokėti, dengdami M. V. individualios įmonės, atsakovo M. V. ir ieškovės įsiskolinimus bankui, taip pat sumokėti pavedimu į I. V. sąskaitą.

Šalies argumentai

4. Ieškovė nurodė, kad sudarius ginčijamą sandorį buvo pažeisti nepilnamečio vaiko interesai – nei sandorio sudarymo metu, nei dabar ieškovės šeima neturėjo (neturi) kito būsto, todėl šiam sandoriui sudaryti turėjo būti išduotas teismo leidimas. Negavus teismo leidimo, sandoris pripažintinas negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis, 3.85 straipsnio 2 dalis). Atsakovai apgavo ieškovę, nes ji negavo pinigų už parduotą namų valdą, iš gautų pinigų buvo dengiamos M. V. skolos. Ieškovė neišreiškė sutikimo, kad jos turtas būtų panaudotas atsiskaitymui su atsakovo M. V. kreditoriais, o dalis pinigų už parduotą turtą atitektų M. V. motinai. Dėl šios priežasties sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudarytas dėl šalies atstovo (ieškovės atstovo M. V.) piktavališko susitarimo su pirkėjais M. V. ir D. V.. Namų valdos pardavimo sutartis sudaryta iš esmės tik atsakovo M. V. interesais, ieškovė negavo jai priklausančios pinigų dalies, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 2.135 straipsnio pagrindu. Patys atsakovai M. V. ir D. V. pripažino, kad sandoris yra fiktyvus, sudarytas dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, todėl šis sandoris naikintinas dėl jo tariamumo (CK 1.86 straipsnis).

5. Ieškovės vertinimu, vėlesnis sandoris – hipoteka, kuriuo 2009 m. vasario 13 d. atsakovė M. V. kreditoriui „Danske bank A/S“ Lietuvos filialui įkeitė namų valdą, naikintinas vadovaujantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Įkaito turėtojas yra nesąžiningas, jis turėjo pasidomėti, ar iš ieškovės teisėtai nupirkta namų valda, kurios pirkimą finansavo bankas. Teismui pritaikius restituciją, bankas turės teisę susigrąžinti suteiktą kreditą iš tų asmenų, kuriems pervedė pinigus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad dėl teismo leidimo parduoti šeimos turtą kreipėsi abu sutuoktiniai (ieškovė ir atsakovas). Kupiškio rajono apylinkės teismas tenkinęs jų prašymą, 2009 m. vasario 10 d. nutartimi leido parduoti gyvenamąjį namą. Teismas vertino, kad gyvenamojo namo pardavimas nepažeis nepilnamečių vaikų S. V. ir M. V. interesų, kadangi preliminaria buto pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjai užtikrins nepilnamečių vaikų teises į gyvenamą patalpą. Ieškovė 2017 metais kreipėsi dėl proceso civilinėje byloje, kurioje buvo tenkintas prašymas išduoti teismo leidimą dėl gyvenamojo namo pardavimo, atnaujinimo, nurodydama, kad ji nepasirašė teismui adresuoto prašymo išduoti leidimą parduoti gyvenamąjį namą. Pirmos instancijos teismas šį prašymą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismai konstatavo, kad namo pardavimas tuo metu atitiko ieškovės valią, jai buvo žinoma, kad būstas, kuriame ji gyvena su vaikais, bus parduotas, ir ji to siekė. Teismai taip pat pripažino, kad ieškovės elgesys nėra suderinamas su sąžiningu asmens prašymu atnaujinti procesą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK1.80 straipsnis, 3.85 straipsnio 2 dalis).

8. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) (CK 1.86 straipsnis). Suderintą ieškovės ir atsakovo M. V. valią parduoti namų valdą įrodo tai, kad jie abu kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo išdavimo; ieškovė išdavė M. V. įgaliojimą veikti jos vardu sprendžiant namų valdos pardavimo klausimus; taip pat ieškovės ieškinyje nurodyti faktai, kad ieškovė žinojo, kad atsakovas M. V. ieško namų valdos pirkėjų ir pritarė, kad namų valda būtų parduota. Atsakovai įrodė, kad sandoris įvykdytas ir atsakovai M. V. ir D. V. sumokėjo pinigus pagal sudarytą sutartį. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas anksčiau, nei buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka. Santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje nurodyta, kad sutuoktiniai neturi jų vardu registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, visus namų apyvokos reikmenis ir daiktus šalys pasidalijo geruoju prieš pasirašydamos sutartį, santuokos metu sukauptos lėšos padalijamos po lygiai. Santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl turto ar piniginės kompensacijos priteisimo už parduotą turtą. Todėl teismas padarė išvadą, kad už parduotą namų valdą gauti 99 999 Lt (28 961,71 Eur) buvo panaudoti ieškovės ir atsakovo bendru sutarimu šeimos poreikiams, skolų dengimui ar kitoms reikmėms.

9. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl apgaulės. Teismo vertinimu, ieškovės atlikti veiksmai – įgaliojimo atsakovui M. V. išdavimas namų valdos pardavimo sandoriui sudaryti, apsisprendimas parduoti gyvenamąjį namą, nekilnojamojo turto neįtraukimas į santuokoje dalintino turto sąrašą – sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovė žinojo visas ginčijamo sandorio sąlygas ir joms neprieštaravo.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento sutartinę hipoteką, kuria M. V. ir D. V. kreditoriui „Danske bank A/S“ įkeitė žemės sklypą su statiniais, yra grindžiamas aplinkybe, kad šis bankas buvo nesąžiningas, nes nepasidomėjo, ar teisėtai iš ieškovės nupirktas turtas, kurio pirkimą jis finansavo. Ieškovė nekvestionuoja AB „Swedbank“ pagal 2015 m. gruodžio 9 d. verslo dalies perleidimo sutartį perėmusios visas kreditoriaus teises ir pareigas, kylančias iš M. V. ir „Danske Bank A/S“ sudarytos kredito sutarties, sąžiningumo, todėl banko, kaip sąžiningo asmens teisės, turi būti ginamos prioritetiškai. Kadangi šiuo metu kredito sutartis yra nutraukta ir pradėtas priverstinis išieškojimas iš bankui įkeisto turto, teismas ieškovės veiksmus vertino kaip bandymą vilkinti turto pardavimą ir bankui suteikto kredito grąžinimo apsunkinimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Apeliaciniame skunde ieškovė I. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Ieškovė nesikreipė į teismą su prašymu išduoti teismo leidimą parduoti šeimos turtą, jos parašas yra suklastotas. Ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio nebuvo atliekamas tik dėl to, kad yra pasibaigęs senaties terminas. Siekdamas gauti leidimą parduoti turtą, M. V. pateikė teismui suklastotus duomenis, esą jis ir atsakovė ketina įgyti jo tėvų nekilnojamąjį turtą. Teismui pateikta preliminarioji sutartis, pagal kurią G. V. turėjo parduoti atsakovui M. V. butą, yra niekinė ir fiktyvi. Ieškovė ir atsakovas niekada neketino įsigyti šio buto ir jo neįsigijo. Ieškovė net nebuvo informuota, kad teisme yra nagrinėjama byla dėl teismo leidimo išdavimo, o vėliau teismas atsisakė tenkinti jos prašymą atnaujinti procesą, nes jau buvo pasibaigęs naikinamasis 5 metų terminas. Ieškovė ginčo namų valdoje gyvena su nepilnamete dukra, ji neturi kito būsto ir tuo metu, kai buvo priimta teismo nutartis išduoti leidimą parduoti turtą, neketino jo įsigyti. Ginčijamas sandoris pažeidė vaiko interesus.

11.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, nesiaiškino, ar atsakovas M. V., veikdamas pagal ieškovės išduotą įgaliojimą, atliko įgaliotinei (ieškovei) naudingiausius veiksmus. Atsakovas neveikė ieškovės interesais, kadangi jis neperdavė ieškovei pagal ginčijamą sandorį gautų pinigų, bet panaudojo juos atsiskaitydamas su savo motina ir savo asmeniniais kreditoriais. Ieškovė neišreiškė valios, kad jai priklausanti namų valdos dalis būtų panaudota atsiskaitymui su atsakovo kreditoriais, nesutiko, kad atsakovas gautų ir jai priklausančią pinigų dalį, ir nepageidavo, kad jos pinigai už parduotą turtą atitektų M. V. motinai. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas M. V. sudarė sandorį su savo artimu giminaičiu, nors įgaliojime buvo nurodytas draudimas sudaryti tokį sandorį. Tai reiškia, kad sandorio šalys nebuvo sąžiningos ir atsakovui kilo interesų konfliktas.

11.3. Šalių susitarimas dėl namų valdos pardavimo buvo fiktyvus – atsakovai M. V. ir D. V. neketino įsigyti namų valdos, tačiau siekė gauti paskolą ir ją perduoti atsakovui M. V. (jo kreditoriams), o vėliau grąžinti ginčo namų valdą ieškovei ir M. V..

11.4. Pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais turėtų būti panaikintas ir hipotekos sandoris, pažeidžiantis ieškovės, kaip nekilnojamojo turto savininkės, teises. Turtas įkeistas be ieškovės sutikimo. Įkaito gavėjas (bankas) buvo nesąžiningas, nes jis nesidomėjo, ar teisėtai iš ieškovės yra nupirktas turtas.

Atsiliepimas

12. Atsiliepime į ieškovės I. V. apeliacinį skundą atsakovas M. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

12.1. Pati ieškovė patvirtino žinojusi, kad atsakovas M. V. ieško žemės sklypo su statiniais pirkėjų, ir pritarė, kad namų valda būtų parduota. Tai reiškia, kad ieškovė išreiškė valią dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ir aktyviai veikė, kad šis sandoris būtų realizuotas (ieškovė kartu su atsakovu M. V., kreipėsi į teismą, prašydama išduoti leidimą parduoti šeimos turtą). Kadangi ieškovė žinojo, kad būstas, kuriame ji gyveno su nepilnamečiais vaikais, bus parduotas, ir to siekė, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijama sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

12.2. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, pagrindžiantiems, kad ginčijamas sandoris nebuvo sudarytas tik dėl akių, ir nesutinka su ieškovės teiginiu, esą M. V. ir D. V. nesumokėjo M. V. 99 999 Lt (28 961 Eur) už parduotą namų valdą. 2009 m. vasario 5 d. bankas suteikė šiems atsakovams 53 580 Eur kreditą, kuris kartu su kitomis jų turimomis lėšomis, buvo panaudotas atsiskaitant už įgyjamą nekilnojamąjį turtą.

12.3. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio pagrindu, turi būti nustatyta, kad sandoris prieštarauja atstovaujamojo interesams, kad atstovas pažeidė suteiktas teises, o trečiasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie interesų konfliktą. Nagrinėjamu atveju šių sąlygų nenustatyta – sudarytas sandoris nepažeidė ieškovės interesų, kadangi pati ieškovė žinojo apie numatomą sudaryti sandorį ir jam ruošėsi, o atsakovams sudarius sandorį, neturėjo dėl jo jokių pretenzijų; atsakovas M. V. neviršijo jam suteiktų įgaliojimų; nekilnojamojo turto pirkėjai nežinojo apie bet kokį interesų konfliktą, galintį kilti iš ginčijamo sandorio.

12.4. Sudarydama ginčijamą sandorį, ieškovė nebuvo apgauta – pati ieškovė siekė, kad šis sandoris būtų sudarytas, o pardavus nekilnojamąjį turtą gautas lėšas ieškovė, kartu su atsakovu M. V., išleido tenkindama bendrus šeimos poreikius ir atsiskaitydama su kreditoriais.

13. Atsiliepime į ieškovės I. V. apeliacinį skundą atsakovai M. V. ir D. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo realiai įvykdyta, šios sutarties pagrindu atsakovai įgijo žemės sklypą su statiniais ir atsiskaitė už juos su pardavėjais. Ieškovės argumentai, esą atsakovai teigė, kad ginčijamas sandoris yra fiktyvus, kad atsakovai neturi jokių pretenzijų į parduodamą turtą ir pan., yra klaidingi. Atsakovai leido ieškovei gyventi ginčo name, nes patys laikinai išvyko į užsienį. Ieškovei buvo žinomos visos sandorio sudarymo aplinkybės ir ji nereiškė jokių pretenzijų atsakovams.

13.2. Prašydama taikyti vienašalę restituciją ieškovė siekia pažeisti atsakovų teises, nors žino, kad už įgyjamą turtą buvo atsiskaityta ne tik nuosavomis lėšomis, bet ir iš banko paskolintais pinigais.

Atsiliepimas

14. Atsiliepime į ieškovės I. V. apeliacinį skundą atsakovė AB „Swedbank“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

14.1. Pirkimo–pardavimo sutartis negali būti vertinama kaip tariamas sandoris, nes šios sutarties sąlygos buvo įvykdytos – nupirktas turtas buvo perduotas pirkėjams M. V. ir D. V., įregistruotas jų vardu ir įkeistas bankui, o pirkėjai visiškai atsiskaitė su pardavėjais (nekilnojamajam turtui įgyti M. V. sudarė kreditavimo sutartį su „Danske Bank AS“ Lietuvos filialu ir šios sutarties pagrindu gautus pinigus paskirstė taip, kaip buvo nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje).

14.2. Spręsdamas restitucijos klausimus, teismas turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusios sandorio šalies (ieškovės) interesus, tačiau taip pat turi ginti ir atsakovės AB „Swedbank“, kaip sąžiningos įkaito turėtojos, teises. Šiuo metu kredito sutartis, sudaryta su atsakove M. V., yra nutraukta ir yra pradėtas priverstinis turto pardavimas. Ieškovė bando vilkinti turto pardavimą ir siekia apsunkinti atsakovei AB „Swedbank“ galimybę susigrąžinti suteiktą kreditą. Kadangi atsakovės sąžiningumas nėra kvestionuojamas, jos teisės turi būti ginamos prioritetiškai.

15. Atsiliepime į ieškovės I. V. apeliacinį skundą trečiasis asmuo I. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo nurodė, kad šalims sudarius ginčijamą sandorį, jai buvo pervesta 24 189,21 Lt (7 005,68 Eur) suma. Tokiu būdu trečiajam asmeniui buvo grąžinta dalis ieškovės ir M. V. įsiskolinimo. Ieškovė žinojo kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ir kad jis buvo vykdomas, nes dalis sandorio pagrindu gautos sumos buvo panaudota atsiskaitant su jos ir M. V. kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų.

17. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teisme leidžiamas naujų įrodymų pateikimas, jei tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, apeliaciniame procese gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisme priimami nauji įrodymai, proceso šalims turi būti sudarytos galimybės suformuluoti bei išreikšti savo poziciją apie naujai pateiktą įrodymą, jame nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016), o apeliacinės instancijos teismui tenka procesinė pareiga šiuos šalių argumentus įvertinti priimant procesinį sprendimą. Ši apeliacinės instancijos teismo procesinė pareiga susijusi su fundamentaliais proceso principais, tokiais kaip šalių procesinis lygiateisiškumas ir teisė būti išklausytomis, todėl tokio pobūdžio šalių argumentų, nors ir neišdėstytų apeliaciniame skunde, įvertinimas nelaikytinas neleistinu apeliacijos ribų konkrečioje byloje peržengimu.

18. Ieškovė pateikė 2018 m. gruodžio 17 d. eksperto A. B. surašytą ekspertizės aktą, kuriame padaryta išvada, ar pareiškėjų M. V. ir I. V. prašyme dėl teismo leidimo išdavimo yra pasirašiusi I. V.. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės naujai pateiktas dokumentas realiai galėjo būti pateiktas ir pirmosios instancijos teisme, apeliantė nepagrindė būtinybės jį pateikti vėliau, todėl teisėjų kolegija šios išvados nepriima ir prie bylos neprideda.

Dėl bylos esmės

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir sutartinės hipotekos pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovė nurodo, kad pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovams M. V. ir D. V. perleistas jai ir atsakovui M. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas (žemės sklypas su statiniais), turi būti pripažinta negaliojančia, nes ieškovės įgaliotinis sudarė šį sandorį su savo seserimi, veikdamas esant interesų konfliktui (CK 2.134, 2.135 straipsniai); ši sutartis prieštarauja imperatyvioms šeimos turto teisinį režimą reglamentuojančioms įstatymų nuostatoms (CK 1.80, 3.85 straipsniai); yra tariama (CK 1.86 straipsnis); sudaryta panaudojant apgaulę ir esant jos šalių piktavališkam susitarimui (CK 1.91 straipsnis); prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), o ginčo turto sutartinė hipoteka, kaip išvestinis sandoris, turi būti pripažinta negaliojančia bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

20. Iš byloje esančių duomenų, be kita ko, pačios ieškovės ieškinyje ir apeliaciniame skunde išdėstytų paaiškinimų, matyti, kad ieškovė ir atsakovas buvo susitarę parduoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamą turtą (žemės sklypą su statiniais). Šiam tikslui ieškovė 2009 m. vasario 9 d. išdavė atsakovui M. V. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo jį parduoti namų valdą „<...> už kainą ir sąlygas savo nuožiūra <...>“. Taigi, ieškovė suteikė atsakovui M. V. plačią diskreciją spręsti dėl ginčo turto pardavimo – ieškovė nurodė atsakovui pačiam surasti turto pirkėjus, susitarti su jais dėl pardavimo sąlygų ir kainos. Kartu įgaliojime buvo pažymėta, kad tiek įgaliotojui, tiek ir įgaliotiniui yra žinomas CK 2.134 straipsnio, nustatančio atstovo teises sudaryti sandorius apribojimas, turinys.

21. 2009 m. vasario 11 d. atsakovas M. V., veikdamas savo ir ieškovės (savo tuometės sutuoktinės) vardu, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su savo seserimi M. V. ir jos sutuoktiniu D. V., kuria perleido jiems ginčo turtą. Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad parduodamo turto kaina sudaro 285 000 Lt (82 541,71 Eur), o jos 2.1.1–2.1.5 punktuose nustatė atsiskaitymo tvarką. Šiose nuostatose nurodyta, kad pirkėjai (M. V. ir D. V.) iki šios sutarties pasirašymo dienos sumokėjo pardavėjams (ieškovei ir atsakovui M. V.) 99 999 Lt (28 961,71 Eur) sumą (pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.1 punktas), o likusią kainos dalį įsipareigojo pervesti į sutartyje nurodytas banko sąskaitas ir tokiu būdu padengti M. V. individualios įmonės, atsakovo M. V. ir ieškovės kreditorių AB „Hansabank“, UAB „Hansa Lizingas“ reikalavimus, bei sumokėti į I. V. sąskaitą. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.6 punktą, šio sutarties 2.1.2–2.1.5 punktuose nurodytas sumas pirkėjai turėjo sumokėti gavę iš banko 185 001 Lt (53 579,99 Eur) kreditą.

22. Vykdydama pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė M. V. 2009 m. vasario 5 d. sudarė kreditavimo sutartį su „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialu (2015 m. gruodžio 9 d. sutarties dėl verslo dalies perleidimo pagrindu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo teises ir pareigas pagal šią sutartį perėmė trečiasis asmuo AB „Swedbank“), kuria pastarajai atsakovei buvo suteiktas 53 580 Eur kreditas. 2009 m. vasario mėn. mokėjimo nurodymai patvirtina, kad pirkėjai (atsakovai M. V. ir D. V.) atsiskaitė su pardavėjais pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2 – 2.1.5 punktuose nustatyta tvarka. Įrodymų, pagrindžiančių, kad iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovai M. V. ir D. V. (pirkėjai) buvo sumokėję ieškovei ir atsakovui M. V. pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.1 punkte nurodytą 99 999 Lt (28 961,71 Eur) sumą, byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

23. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimu nutraukta ieškovės ir atsakovo M. V. santuoka ir patvirtinta jų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutuoktiniai patvirtino, kad neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, visus namų apyvokos reikmenis ir daiktus pasidalijo geruoju prieš pasirašydami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o santuokos metu sukauptas pinigines lėšas padalijo lygiomis dalimis. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nėra pateikta duomenų, kad sutuoktiniai turi kreditorinių reikalavimų kitiems asmenims, taip pat nėra duomenų apie sutuoktinių tarpusavio prievoles ir jų atlyginimo tvarką.

24. Ieškovė, kaip minėta, teigia, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, be kita ko, CK 2.134 ir 2.135 straipsnių pagrindu. Ieškovės nuomone, atsakovas M. V., pasinaudojęs jos išduotu įgaliojimu ir susitaręs su savo seserimi M. V., bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą panaudojo savo asmeniniams poreikiams patenkinti (atsiskaitė su kreditoriais, pervedė pinigus savo motinai I. V.), kai tuo tarpu ieškovė šios sutarties pagrindu negavo jokio atlyginimo už parduotą turtą. Ieškovė akcentuoja, kad sandoris buvo sudarytas su nesąžininga šalimi – atsakove M. V. atsakovo M. V. seserimi ir žinojusia apie jo ketinimus.

25. Vertinant šiuos ieškovės argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad atstovavimo santykiai tarp atstovo ir atstovaujamojo grindžiami tarpusavio pasitikėjimo principu (fiduciariniai santykiai), kuris, be kita ko, reiškia, kad šalys privalo sąžiningai elgtis viena kitos atžvilgiu, o atstovas privalo būti lojalus atstovaujamajam – ginti atstovaujamojo interesus, neveikti prieš atstovaujamąjį, vengti interesų konflikto ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-469/2018). Atstovui yra suteikiami įgalinimai sudaryti sandorius, saistančius atstovaujamąjį asmenį, todėl atstovas negali piktnaudžiauti teise ir turi veikti tokiu būdu, kad būtų kuo geriau užtikrinti atstovaujamojo (įgaliotojo) interesai.

26. Siekiant apsaugoti įgaliotojo interesus nuo galimai nesąžiningų įgaliotinio veiksmų, atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatyti tam tikri atstovo laisvės sudaryti sandorius atstovaujamojo vardu apribojimai. Vadovaujantis CK 2.134 straipsnio 1 dalimi, atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. CK 2.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

27. Pažymėtina, kad sandoriai, įgaliotinio sudaryti su savimi ar savo artimaisiais giminaičiais (CK 2.134 straipsnis) ar sudaryti esant interesų konfliktui (CK 2.135 straipsnis) nėra laikomi niekiniais sandoriais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, tuo atveju, jei yra nustatomas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008, 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-557/2009). Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tuo atveju, jei jis iš tikrųjų pažeidžia atstovaujamojo interesus ir atstovaujamasis nesiekė, kad toks sandoris būtų sudarytas, o trečiasis asmuo, su kuriuo buvo sudarytas sandoris, buvo nesąžiningas.

28. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas M. V. sudarė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį su savo seserimi atsakove M. V. ir jos sutuoktiniu D. V., tokiu būdu formaliai pažeisdamas CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribojimą įgaliotojui sudaryti sandorį su savo artimaisiais giminaičiais. Ieškovė, grįsdama savo poziciją, kad sandoris neatitinka jos, kaip įgaliotojos, interesų, teigia, esą ji nežinojo, su kuo buvo sudarytas ginčo sandoris, po sandorio sudarymo negavo jokių pinigų, tikėjo atsakovo M. V. patikinimais, kad gavęs pinigus, jis atsiskaitys su ieškove, ir tik vėliau sužinojo, kad atsakovas M. V., susitaręs su savo seserimi M. V., panaudojo už bendrą turtą gautus pinigus asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi, ieškovė savo teisių pažeidimą grindžia tuo, kad įgaliotinis (atsakovas M. V.) neperdavė jai ginčo sandorio pagrindu gautų sumų, kurias panaudojo siekdamas patenkinti savo interesus. Teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

29. Byloje nustatyta, kad ginčo turtas buvo parduotas 2009 m. vasario 11 d.; pati ieškovė pripažįsta žinojusi apie turto pardavimą ir nurodo negavusi jokių pinigų už perleistą turtą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė nuo sutarties sudarymo 2009 m. vasario 11 d. iki 2017 m., kai ji kreipėsi į teismą, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tam, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį jai tekusi pinigų dalis būtų realiai išmokėta. Todėl nagrinėjamu atveju kyla abejonių, kad ieškovė, perleidusi ginčo turtą, negavo už jį atlygio – vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, negavęs atlygio už perleistą turtą, nebūtų delsęs tiek laiko ir neabejotinai būtų pasidomėjęs, kokiomis sąlygomis buvo sudarytas ginčijamas sandoris, kas yra ginčo turto įgijėjai, taip pat būtų ėmęsis priemonių tam, kad būtų išieškotos pagal turto perleidimo sutartį nesumokėtos sumos, juo labiau kad duomenys apie žemės sklypo su statiniais perleidimą Nekilnojamojo turto registre yra išviešinti nuo 2009 m. vasario 11 d. Aplinkybę, kad ieškovė gavo už turto pardavimą mokėtinas sumas tikėtinai pagrindžia ir tai, kad jos ir atsakovo M. V. santuokos nutraukimo byloje, iškeltoje 2012 m., po 2009 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šalys deklaravo neturėjusios jokio nekilnojamojo turto ir nekėlė klausimo dėl įsiskolinimų už ginčo turtą atlyginimo. Tuo atveju, jei atsakovas M. V. būtų panaudojęs už ginčo turto perleidimą gautą sumą tik savo asmeniniais interesais, ieškovė būtų pareiškusi reikalavimus dėl jai tekusios turto kainos dalies išmokėjimo santuokos nutraukimo byloje. Esant tokioms aplinkybėms yra labiau tikėtina, kad ieškovė žinojo, kokiu būdu pirkėjai turi atsiskaityti už įgyjamą turtą, ir tam pritarė, o sutartyje nurodyta 99 999 Lt (28 961,71 Eur) pinigų suma buvo perduota pardavėjams ir panaudota abiejų pardavėjų poreikiams tenkinti.

30. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta esant interesų konfliktui ar kad atsakovas M. V. pažeidė ieškovės teises, sudarydamas šią sutartį su savo seserimi ieškovei nepalankiomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas M. V. įtikinėjo ieškovę sudaryti ginčo sandorį, kad sudarius sandorį, kokiu nors būdu buvo iškreipta ieškovės valia dėl ginčo turto likimo ar kad sandoris buvo nepalankus ieškovei. Priešingai, ieškovė ir jos sutuoktinis M. V., perleidę ginčo turtą, ne tik gavo už jį atlygį, bet ir galėjo toliau naudotis šiuo turtu (byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad po sandorio sudarymo ieškovei ir jos nepilnamečiams vaikams buvo leista ir toliau gyventi ginčo name). Dėl šios priežasties ieškovės argumentai, esą atsakovas M. V. netinkamai įgyvendino jos atstovo pareigas, sudarė įgaliotojai nenaudingą, jos interesus pažeidžiančią pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turi būti pripažinta negaliojančia CK 2.134 ir 2.135 straipsnių pagrindu, atmestini kaip nepagrįsti. Nustačius, kad sudarytas sandoris iš esmės atitiko ieškovės valią ir nepažeidė jos interesų, nėra pagrindo vertinti ginčo turto pirkėjų, atsakovų M. V. ir D. V., sąžiningumo.

31. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad sudarytas sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvią CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią tuo atveju, kai šeimoje yra nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas. Byloje nėra kvestionuojama aplinkybė, kad gyvenamasis namas, ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas atsakovams M. V. ir D. V. – tai šeimos turtas, kuriame šio sandorio sudarymo metu gyveno du ieškovės ir atsakovo M. V. nepilnamečiai vaikai. Vadovaujantis pirmiau minėta CK 3.85 straipsnio 2 dalimi, gyvenamojo namo, pripažįstamo šeimos turtu, savininkai, siekdami perleisti šį turtą, turėjo gauti teismo leidimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 10 d. nutartimi tenkino ieškovės ir atsakovo M. V. prašymą ir leido jiems parduoti ginčo namą, turintį šeimos turto statusą, pripažinęs, kad gyvenamojo namo pardavimas nepažeis sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesų.

32. Ieškovė nurodo, kad ji nesikreipė į teismą dėl tokio leidimo išdavimo, teigia, kad teismui adresuotame prašyme esantis parašas nėra jos parašas. Be to, ieškovė pažymi, kad tiek tuo metu, kai buvo gautas teismo leidimas parduoti gyvenamąjį namą, tiek ir šiuo metu, ji ir jos nepilnametė dukra gyvena ginčo name, ieškovė neturi kito būsto, kuriame galėtų gyventi ir neketino jo įsigyti 2009 m. vasario 10 d., kai buvo priimta teismo nutartis išduoti leidimą parduoti šeimos būstą. Kitaip tariant, ieškovė teigia, kad teismo leidimas parduoti gyvenamąjį namą neatitiko jos valios, o teismas, išdavęs tokį leidimą buvo suklaidintas dėl šeimos siekio įgyti kitą turtą.

33. Teismo vertinimu, šie ieškovės samprotavimai nėra pagrįsti. Ieškinyje ir apeliaciniame skunde pati ieškovė pripažino norėjusi parduoti ginčo turtą (be kita ko ir gyvenamąjį namą), o 2009 m. vasario 9 d., t. y. vos 1 d. prieš teismo leidimo išdavimą, ieškovė įgaliojo atsakovą M. V. veikti jos vardu parduodant šį turtą. Įgaliojime suteikta teisė M. V. ne tik parduoti turtą, bet ir tam tikslui gauti pažymas iš visų įstaigų bei tarnybų <...>, rašyti I. V. vardu pareiškimus, prašymus, sutikimus, pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Išdėstytos aplinkybės pagrindžia, kad ieškovė buvo išreiškusi savo principinę poziciją dėl ginčo turto teisinio likimo (ieškovė siekė, kad visas šis turtas būtų parduotas), suteikusi įgalinimus atlikti ir kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Teismo leidimo gavimas buvo tik tarpinis veiksmas, siekiant parduoti turtą. Todėl vien tik tai, kad ji galimai neatliko tarpinio veiksmo (nepasirašė prašymo išduoti teismo leidimą parduoti šeimos turtą), nesudaro pagrindo vertinti, kad sudarytas sandoris neatitiko ieškovės valios. Ieškovės argumentas, kad teismas, išdavęs leidimą parduoti ginčo turtą, buvo suklaidintas, nes šalys, pardavusios ginčo namą, neketino įgyti gyvenamosios patalpos, kurioje galėtų gyventi nepilnamečiai vaikai, nėra pagrįstas įrodymais, be to, šis argumentas taip pat prieštarauja pačios ieškovės ieškinyje išdėstytam teiginiui, kad ji pritarė M. V. siekiui parduoti namų valdą, nes jie ketino įsigyti kitą būstą kitoje vietoje.

34. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. ieškovė prašė atnaujinti procesą byloje, kurioje buvo išduotas teismo leidimas parduoti ginčo namą, remdamasi kaip ir nagrinėjamoje byloje aplinkybėmis, kad pateiktame prašyme išduoti leidimą perleisti turtą esantis parašas nėra jos parašas. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo, konstatuodami, kad ginčo sandorio sudarymas atitiko ieškovės valią. Vadinasi, jau anksčiau teismai, įvertinę ieškovės argumentus dėl tariamos jos valios parduoti ginčo turtą nebuvimo, šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

35. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju ginčo sandoris nelaikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatomis, todėl ieškovės prašymas pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu atmestinas.

36. Ieškovės vertinimu, sudarytas sandoris pripažintinas negaliojančiu taip pat ir dėl jo tariamumo (CK 1.86 straipsnis). Anot ieškovės, ginčo turto pirkėjai M. V. ir D. V. patys ją informavo, kad iš tikrųjų neketino įsigyti nuosavybės teise jai ir atsakovui M. V. priklausiusio turto, tačiau siekė padėti išvengti ginčo turto pardavimo iš varžytynių. Atsakovai M. V. ir D. V., sudarydami ginčo sandorį, ketino gauti paskolą, atiduoti ją atsakovo M. V. kreditoriams, o turtą grąžinti jo pradiniams savininkams (ieškovei ir atsakovui M. V.).

37. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

38. Pirmiau minėta, ieškovė prašo pripažinti tariamu sandoriu pirkimo–pardavimo sutartį. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi, sudarius pirkimo pardavimo sutartį, pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į perkamą daiktą, o pardavėjas įgyja pirkimo–pardavimo sutartyje aptartą pinigų sumą. Todėl nagrinėjamu atveju siekiant įvertinti, ar šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis laikytina tariamu sandoriu, turi būti nustatyta, ar faktiškai pasikeitė ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto turto (žemės sklypo su statiniais) savininkas ir ar buvo sumokėta pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta už šį turtą mokėtina kaina.

39. Šios nutarties 19 punkte minėta, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai M. V. ir D. V. įgijo iš ieškovės ir atsakovo M. V. žemės sklypą su statiniais už 285 000 Lt (82 541,71 Eur), įsipareigodami sumokėti nurodytą kainą pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.1–2.1.5 punktuose nustatyta tvarka, o šios nutarties 20 punkte nustatyta, kad atsakovė M. V., vykdydama pirkimo–pardavimo sutartį, gavo 53 580 Eur kreditą, kurio sumą panaudojo atsiskaitydama su ieškovės ir atsakovo M. V. kreditoriais sutartyje nustatyta tvarka. Byloje taip pat nustatyta (žr. šios nutarties 27 punktą) buvus labiau tikėtina, kad turto pirkėjai sumokėjo pardavėjams sutarties 2.1.1 punkte nurodytą 99 999 Lt (28 961,71 Eur) sumą. Vadinasi, pirkėjai M. V. ir D. V. atsiskaitė su pardavėjais pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

40. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad M. V. ir D. V. pradėjo valdyti ginčo turtą kaip savo – nuo 2009 m. vasario 11 d. išviešino Nekilnojamojo turto registre nuosavybės įgijimo faktą, 2009 m. vasario 13 d. sutartinės hipotekos lakštu įkeitė įgytą turtą bankui, be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų, nutraukdami santuoką ir dalindami bendrą turtą, atsakovai ginčo turtą paliko M. V. kaip asmeninę jos nuosavybę (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartis). Nors ieškovė nurodo, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo name ir toliau gyveno ji su nepilnamečiu vaiku, vis dėlto pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste (turto įkeitimas, įtraukimas į sutuoktinių dalintino turto masę), ši aplinkybė nesuponuoja, kad turto įgijėjai buvo fiktyvūs, tuo labiau kad byloje nėra nuginčyta aplinkybė, kad M. V. ir D. V. buvo išvykę gyventi į užsienį, todėl jie galėjo leisti ieškovei laikinai gyventi ginčo name ir juo rūpintis.

41. Kaip minėta, tariamas sandoris pasižymi tuo, kad jis dažniausiai nėra faktiškai vykdomas. Sudarydamos tokį sandorį, šalys nesiekia sukurti sau jokių teisių ar prisiimti įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo iš tikrųjų įvykdyta – pirkėjai įgijo ginčo turtą ir pradėjo juo disponuoti (įkeitė, sprendė dėl jo nuosavybės perėjimo santuokos nutraukimo byloje), o pardavėjai gavo sutartyje nurodytas pinigų sumas. Byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus pačios ieškovės paaiškinimus, pagrindžiančių, kad atsakovai M. V. ir D. V. neketino įgyti ginčo turto ir sudarė sandorį tik dėl akių, o ir pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nėra nuosekli – ieškovė, nors ir teigia, kad sandoris sudarytas tik dėl akių, vėliau nurodo, kad atsakovas M. V. gavo pagal pirkimo–pardavimo sutartį mokėtinas pinigų sumas, taigi, ji teigia, kad faktiškai sandoris yra įvykdytas. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamas sandoris nėra tariamas, sudarytas tik dėl akių, bet atspindi tikrąją jo šalių valią ir yra įvykdytas.

42. Galiausiai atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kad pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) bei kaip sandoris, sudarytas dėl apgaulės, šalies atstovo piktavališko susitarimo (CK 1.91 straipsnis). Ieškovė grindžia šių pagrindų taikymą jau anksčiau minėtais argumentais, kad visą už parduotą nekilnojamą turtą mokėtiną sumą gavo atsakovas M. V. ir be ieškovės sutikimo dalį šios sumos panaudojo atsiskaitydamas su savo kreditoriais, tuo tarpu ieškovė, perleidusi turtą, negavo jokios finansinės naudos. Kaip jau minėta šios nutarties 27 punkte, šie ieškovės teiginiai nėra pagrįsti; byloje esančios aplinkybės pagrindžia, kad ieškovė ir jos sutuoktinis gavo už ginčo turtą pinigų sumą, kurią panaudojo atsiskaitydami su savo kreditoriais ir galimai savo šeimos poreikiams patenkinti. Kadangi ieškovė nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių teismas galėtų vertinti, kad ji buvo apgauta arba kurie pagrįstų, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, šie ieškovės argumentai atmestini.

43. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, pagrindžiančių, kad ginčo sutarties sudarymas pažeidė ieškovės interesus, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia remiantis CK 1.80, 1.81. 1.86, 1.91, 2.134 ir 2.135 straipsniais. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė AB „Swedbank“, kurios naudai yra įkeistas ginčo turtas (minėta, atsakovė AB „Swedbank“ perėmė „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo teises ir pareigas pagal kreditavimo sutartį, sudarytą su M. V.), pradėjo vykdyti priverstinį skolos ieškojimą iš šio turto, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, siekia ne apginti savo pažeistas teises, bet bando vilkinti turto pardavimą ir apsunkinti hipotekos kreditorės AB „Swedbank“ galimybes susigrąžinti kredito sumą.

44. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasKazys KailiūnasAsta Radzevičienė