Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. Y. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „3A Invest“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O, Y. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „3A Invest“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 22-ojo notaro biuro notarė J. S., M. K.-Y..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

25. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiomis 2017 m. sausio 24 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartį ir Buto išperkamosios nuomos sutartį; pripažino, kad 2017 m. sausio 24 d. tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria atsakovė suteikė ieškovei 175 000 Eur paskolą, o ieškovė įsipareigojo grąžinti šią sumą atsakovei iki 2018 m. sausio 24 d. ir sumokėti 53 400 Eur palūkanas; pripažino, jog tarp šalių 2017 m. sausio 24 d. buvo sudaryta įkeitimo sutartis, kuria ieškovė ir trečiasis asmuo įkeitė atsakovei Butą, užtikrinant ieškovės įsipareigojimų pagal 2017 m. sausio 24 d. paskolos sutartį įvykdymą. Skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, t. y. pagal apeliaciniuose skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

28. Bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

29. Kita vertus, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).

30. Sprendžiant dėl ieškovės prašymo priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus duomenis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys neginčija, jog dalį įmokų pagal ginčo sutartis ieškovė yra sumokėjusi, taip pat nėra ginčo, kad ieškovę su atsakove suvedė M. Z., pirmosios instancijos teismas apklausė liudytojus, kuriems žinomos tam tikros su byla susijusios aplinkybės, todėl šiuos ieškovės pavėluotai teikiamus dokumentus teisėjų kolegija atsisako priimti. Kitų ieškovės teikiamų dokumentų priėmimo klausimas jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme ir motyvuotai atsisakyta juos priimti kaip neturinčius ryšio su ginčo dalyku. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų argumentų, suteikiančių pagrindą daryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas dėl jų priėmimo.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

31. Byloje nustatyta, kad dėl verslo nesėkmės ieškovė negalėjo laiku grąžinti paskolos UAB „Medicinos bankas“, kuriai buvo įkeistas ieškovei priklausantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir grožio salonas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Paskolą iš UAB „Medicinos bankas“ ieškovė ėmė siekdama plėtoti verslą. Fiziniai asmenys per bendrovę, kuri tarpininkauja paskolų teikimu fizinių asmenų lėšomis, paskolino ieškovei 159 000 Eur, kurie buvo panaudoti atsiskaityti su UAB „Medicinos bankas“, o Butas buvo įkeistas šiems fiziniams asmenims. Ieškovei laiku negrąžinus paskolų ir fiziniams asmenims, pastarieji ketino pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto Buto.

32. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė buvo vertinama kaip nepatikima skolininkė, todėl paskolinti lėšų turimiems pradelstiems įsipareigojimams padengti tiek kredito įstaigos, tiek fiziniai asmenys nesutiko. Ieškovė, pasinaudodama M. Z., kuris ieškovę suvedė su atsakove, pasiūlymu, su atsakove 2017 m. sausio 24 d. sudarė Buto pirkimo–pardavimo sutartį ir Buto išperkamosios nuomos sutartį. Buto pirkimo–pradavimo sutartyje nurodyta Buto kaina – 175 000 Eur iš esmės atitiko ieškovės grąžintinų paskolų fiziniams asmenims sumą, t. y. pagal Buto pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punktą atsakovė iš 175 000 Eur Buto kainos prieš šios sutarties sudarymą 160 200 Eur pervedė ieškovės kreditoriams ir 14 800 Eur pervedė ieškovei. Buto išperkamosios nuomos sutartimi atsakovė perdavė ieškovei ir trečiajam asmeniui M. K.-Y. valdyti ir naudoti Butą, o ieškovė ir trečiasis asmuo M. K.-Y. įsipareigojo mokėti išperkamosios nuomos mokestį, kurio dydis ir mokėjimo terminai nustatyti įmokų grafike, taip pat sutarties šalys susitarė, kad, pasibaigus išperkamosios nuomos terminui (2018 m. sausio 24 d.) ir ieškovei bei trečiajam asmeniui M. K.-Y. sumokėjus visas įmokų grafike nurodytas išperkamosios nuomos įmokas, Buto nuosavybės teisė pereis ieškovei ir trečiajam asmeniui M. K.-Y.. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė du metus vykdė Buto išperkamosios nuomos sutartį, t. y. sumokėjo dalį išperkamosios nuomos sumos, tačiau ieškovė ir trečiasis asmuo M. K.-Y. nėra sumokėję viso (228 400 Eur) įmokų grafike numatyto išperkamosios nuomos dydžio.

33. Pirmosios instancijos teisme ieškovė Buto pirkimo–pardavimo sutartį ir Buto išperkamosios nuomos sutartį ginčijo iš esmės visais įstatyme numatytais sandorių negaliojimo pagrindais: kaip apsimestinius sandorius; prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms; sudarytus dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių; sudarytus ieškovei suklydus dėl jų turinio; prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Dėl sandorių vertinimo kaip apsimestinių

35. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar sudarytas sandoris, kai Buto pirkimo–pardavimo kaina galimai neatitinka realios rinkos kainos, gali būti laikomas apsimestiniu sandoriu ir kokie teisiniai padariniai taikomi tai konstatavus.

36. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktas).

38. Apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Tai reiškia, kad apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.

39. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktas). Kadangi apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, apsimestinio sandorio atveju yra tik pridengiamas kitas sandoris, tai, sprendžiant dėl sandorio kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčijamą sandorį.

40. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 35 punktas). Vadinasi, apsimestinio sandorio atveju turi būti nustatyta apsimestinė abiejų šalių, o ne vienos iš jų (šiuo atveju ieškovės), valia.

41. Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį. Šioje byloje apsimestinio sandorio įrodinėjimas iš esmės buvo grindžiamas tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad ji iš esmės siekė sudaryti paskolos su Buto įkeitimu sutartis bei Buto kainos ir jo realios rinkos vertės sutarties sudarymo metu skirtumu.

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2010 m. vasario 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Butą įsigijo už 367 817 Eur kainą. Siekdama gauti finansavimą atsiskaityti su esamais kreditoriais ir išsaugoti Butą, ieškovė 2017 m. sausio 24 d. sudarė ginčijamas Buto pirkimo–pardavimo ir Išperkamosios nuomos sutartis. Buto pirkimo–pradavimo sutartyje nurodyta Buto kaina – 175 000 Eur iš esmės atitinka ieškovės grąžintinų paskolų fiziniams asmenims sumą, t. y. pagal Buto pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punktą atsakovė iš 175 000 Eur Buto kainos prieš šios sutarties sudarymą 160 200 Eur pervedė ieškovės kreditoriams ir 14 800 Eur pervedė ieškovei. Iš karto po Buto pirkimo–pardavimo sutarties šalys sudarė Buto išperkamosios nuomos sutartį, tokiu būdu suteikiant teisę ieškovei per vienerius metus sumokėjus atsakovei Buto kainą ir papildomą Buto išperkamosios nuomos sutartyje nurodytą sumą, atgauti nuosavybės teisę į Butą.

43. Į bylą pateiktoje UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ išvadoje dėl vertinamo turto rinkos vertės nurodyta, kad Buto rinkos vertė 2018 m. balandžio 17 d. yra 277 000 Eur; UAB „Urban Estate“ 2021 m. sausio 7 d. pažymoje nurodyta, jog preliminari Buto kaina yra 374 650 Eur; UAB „Vilniaus būstas“ 2021 m. sausio 8 d. pažymoje nurodyta, kad Butas gali kainuoti iki 400 000 Eur; UAB „Newsec valuations“ turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, jog Buto rinkos vertė 2021 m. kovo 18 d. yra 354 000 Eur. Iš pateiktų nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų matyti, kad panašių į Butą butų pardavimo kainos viršija 400 000 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog į bylą pateiktos Buto rinkos vertės pažymos yra kito laikotarpio, nei buvo sudaryta (2017 m. sausio 24 d.) ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis.

44. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktas; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021 65 punktas).

45. Iš esmės ieškovė jokių aplinkybių, kad ginčo sandorių sudarymo metu tikroji šalių valia buvo apsimestinė, jog šiais sandoriais buvo dengiamas kitas sandoris, nenurodė ir tik deklaratyviai teigė, kad jos siekis buvo sudaryti paskolos sutartį užtikrinant paskolos grąžinimą buto hipoteka. Todėl, viena vertus, nors ieškovė ir nurodo, kad siekė pasiskolinti pinigų tam, jog galėtų grąžinti skolas, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių abiejų sandorio šalių (ne tik savo bei trečiojo asmens, bet ir atsakovės) valios ydingumą sudaryti ne pirkimo–pardavimo sutartį kartu su išperkamosios nuomos sutartimi, o kitus teisinius santykius atitinkančius sandorius. Kita vertus, vertindamas ieškovės argumentus dėl pirkimo–pardavimo sandorio kainos neatitikimo, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas lygino skirtingų laikotarpių Buto kainas, todėl nepagrįstai realią sandorio sudarymo momentu buvusią Buto vertę susiejo su 2018 m. ir vėlesnių laikotarpių į bylą pateiktais vertinimais bei skelbimais ir padarė klaidingą išvadą, kad Buto pirkimo–pradavimo sutartyje nurodyta Buto kaina – 175 000 Eur yra žymiai mažesnė už Buto rinkos kainą. Be to, atsakovė į bylą pateikė VĮ Registrų centro išrašą, kuriame nurodyta artima pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytai Buto kaina bei teigė, kad ginčo sutartyse nurodytos kainos buvo grindžiamos VĮ Registrų centro duomenimis. Šios aplinkybės byloje ieškovės nėra paneigtos, nes, kaip minėta, nepateikta duomenų, kokia buvo reali Buto rinkos kaina ginčo sandorių sudarymo metu.

46. Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo ginčo sandorių modifikavimo į paskolos sutartį užtikrinant paskolos grąžinimą Buto hipoteka, pažymėtina ir tai, kad atsakovė nevykdė paskolų suteikimo veiklos, todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovei suteikti paskolos negalėjo. Tuo tarpu, ieškovė siekė ne tik atsiskaityti su savo kreditoriais, bet ir išsaugoti Butą, todėl šalys sudarė ne tik Buto pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir Buto išperkamosios nuomos sutartį. Šia sutartimi ieškovei ir buvo suteikta galimybė sumokėjus sutartą 228 400 Eur įmokų grafike numatytų išperkamosios nuomos įmokų sumą, atgauti Butą. Šias aplinkybes patvirtina byloje nustatyti faktai, kad ieškovė analogiško pobūdžio sutartis (pirkimo–pardavimo ir išperkamosios nuomos) buvo sudariusi ir anksčiau dėl nuosavybės teise turimo kito buto, kurio adresas: (duomenys neskelbtini). Ieškovė šį butą 2016 m. balandžio 29 d. pardavė atsakovei ir tą pačią dieną pasirašė išperkamosios nuomos sutartį, kuria numatė, kad turi teisę išsipirkti nuomojamą butą ir šią teisę realizavo 2017 m. sausio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Be to, ginčo išperkamosios nuomos sutartį ieškovė vykdė – gyveno bute ir mokėjo išperkamosios nuomos įmokas dvejus metus ir jokių ginčų dėl jos vykdymo nekėlė. 2017 m. sausio 24 d. Buto pirkimo–pardavimo ir Buto išperkamosios nuomos sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo finansinių sunkumų, tiek kredito įstaigos, tiek fiziniai asmenys ieškovei finansavimo neteikė ir vertino ją kaip nepatikimą skolininkę, tačiau ieškovė nenorėjo netekti Buto, todėl esant tokiai situacijai atsakovė ne tik iš ieškovės nupirko ginčo Butą, bet ir su ja sudarė išperkamosios nuomos sutartį, leisdama ieškovei per dvejus metus (iki 2018 m. sausio 24 d.) išsipirkti butą, o taip pat Buto išperkamosios nuomos sutarties 2.3 punkte numatė galimybę šalių abipusiu susitarimu pratęsti šį terminą. Todėl vertinti, kad šalys sudarė apsimestinį sandorį atsižvelgiant į tai, jog numatė 175 000 Eur Buto kainą ir kiek kitokią nei įprastai atsiskaitymo su atsakove tvarką, ar vertinti, kad sandorio šalių tikrieji ketinimai buvo sudaryti ir turėti ne ginčo, o kitokius teisinius santykius, nėra pagrindo.

Dėl sandorių (ne)pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu

47. Apeliantė O. Y. ginčijamas sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu.

48. CK 1.90 straipsnyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Kaip minėta anksčiau, sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumas, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

49. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018).

51. Teisėjų kolegija nurodo, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Viena vertus, apeliantė, ginčijamų sandorių sudarymo metu abejodama dėl ginčijamų sandorių esmės, pasekmių, galėjo pasikonsultuoti su teisininku arba susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo, juo labiau, kad iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog jai buvo prieinama ir ji naudojosi profesionalaus teisininko – advokato pagalba. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, priešingu atveju, jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.

52. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad Buto išperkamosios nuomos sutartyje prie ieškovės parašo rekvizitų yra jos rusų kalba darytas įrašas, patvirtinantis, jog sutartis jai išversta į rusų kalbą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nuo 2007 m. vasario 6 d. yra Lietuvoje registruotos UAB „Yaro“ vadovė ir vienintelė akcininkė; Lietuvoje aktyviai sudaro su jos UAB „Yaro“ vykdomu verslu susijusias sutartis, kurios pasirašytos ieškovės asmeniškai ar kaip UAB „Yaro“ atstovės, surašytos lietuvių kalba, sutartyse nurodant, jog sutartys žodžiu (nedalyvaujant vertėjui) išverstos į ieškovei suprantamą rusų kalbą arba be tokios nuorodos – 2010 m. gegužės 25 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo ir pardavimo sutartis, 2012 m. rugsėjo 25 d. kreditavimo sutartis ir 2013 m. sausio 30 d. papildomas susitarimas prie šios sutarties, 2016 m. rugsėjo 13 d. vedybų sutartis (povedybinė) sutartis, 2017 m. sausio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis, 2017 m. gruodžio 27 d. paskolos sutartis, 2017 m. gruodžio 28 d. sutartinio įkeitimo sutartis. Ieškovė pripažįsta, kad jau ne vienerius metus gyvena Lietuvoje ir čia vysto verslą. Vadinasi, ieškovei yra nesvetima lietuvių kalba ir įprasta sudaryti sutartis, surašytas lietuvių kalba, su žodiniu sutarčių vertimu į rusų kalbą (nedalyvaujant vertėjui) arba be vertimo, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia ieškovės argumentus, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo. Tokios pat pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas. Be to, ieškovė neįrodė, kad Buto pirkimo–pradavimo sutartyje nurodyta Buto kaina – 175 000 Eur neatitiko rinkos kainos, nes į bylą pateiktos Buto rinkos vertės pažymos yra kito laikotarpio, nei buvo sudaryta ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis.

53. Taigi, ieškovė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių kitų įrodymų, argumentų, patvirtinančių esminį suklydimą, sudarant ginčijamus sandorius (CPK 178 straipsnis). CK 1.90 straipsnio 5 dalis nustato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Aiškinant kitaip, šalių atsakomybės už savo veiksmus ribos taptų visiškai neapibrėžtos. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantė O. Y. neįrodė, jog nebuvo tinkamai supažindinta su ginčijamomis Buto pirkimo–pardavimo ir Buto išperkamosios nuomos sutartimis, kad jos nebuvo jai tinkamai išaiškintos ir išverstos, nors ir ne pažodžiui, jog nesuprato, kad sudaro ne paskolos ir Buto įkeitimo, o Buto pirkimo–pardavimo ir Buto išperkamosios nuomos sutartis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovė analogiško pobūdžio sutartis (pirkimo–pardavimo ir išperkamosios nuomos) buvo sudariusi ir anksčiau dėl nuosavybės teise turimo buto, kurio adresas: (duomenys neskelbtini). Ieškovė šį butą 2016 m. balandžio 29 d. pardavė atsakovei ir tą pačią dieną pasirašė išperkamosios nuomos sutartį, kuria numatė, kad turi teisę išsipirkti nuomojamą butą ir šią teisę realizavo 2017 m. sausio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, tai dar kartą patvirtina, jog ji suprato, kokias sutartis sudaro ir jas siekė sudaryti. Vertinti, kad sandorio šalių valia buvo kitokia, nei išreikšta sudarytomis sutartimis, nėra pagrindo, priešingai, tiek ieškovė, tiek ir atsakovė žinojo ir suprato, kokius sandorius sudaro, sudaromi sandoriai ne tik atitiko ieškovės valią, bet ir atsakovės – ši siekė įsigyti nuosavybės teisę į ginčo objektą, nustatytam terminui išnuomoti butą ieškovei (su teise atpirkti nuomojamas patalpas) ir iš abejų sandorių atitinkamai gauti pajamas, kas iš esmės atitiko atsakovės veiklos pobūdį.

Dėl sandorių (ne)pripažinimo negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu

54. Ieškovė prašė Buto pirkimo–pardavimo ir Buto išperkamosios nuomos sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes M. Z. elgesys atitinka apgaulės kriterijus, kadangi jis visada žodžiu akcentuodavo ieškovei, kad su atsakove planuojama sudaryti būtent paskolos sutartį su hipoteka, o ne pirkimo–pardavimo sutartį su išperkamąja nuoma; M. Z. dalyvavo ieškovei ir atsakovei sudarant sandorį notaro biure; atsakovė ir M. Z. turėjo motyvų apgauti ieškovę, maža kaina perimdami jos turtą; M. Z. realiai grasino ir taikė ekonominį spaudimą, sakydamas, kad ieškovės esami kreditoriai gali užvaldyti turtą, ieškovė bus išmesta į gatvę, o jos dukra atiduota į prieglaudą. Galiausiai, bijodama atsidurti gatvėje ir netekti dukros, ieškovė sutiko kreiptis į M. Z. siūlomą kreditorę – atsakovę, nes ieškovei desperatiškai reikėjo pinigų savo turtui išpirkti iš kreditorių, kuriems jis buvo įkeistas ir kurie ėmėsi priverstinio išieškojimo veiksmų. Todėl, ieškovės teigimu, ginčo sandorius sudarė ir dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

55. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia (be kita ko) nustatyta, kad dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad realiu grasinimu laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013). Pažymėtina, jog kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių.

56. Pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytas aplinkybes vertino neįrodytomis, todėl 2017 m. sausio 24 d. ginčijamas Buto pirkimo–pardavimo ir išperkamosios nuomos sutartis atsisakė pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. ieškovė neįrodė ekonominio spaudimo, realaus grasinimo fakto, M. Z. nesąžiningumo, taip pat, kad sandoriai sudaryti dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės O. Y. apeliaciniame skunde nurodomais argumentais bei daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas. Viena vertus, byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir atsakovė būtų kaip nors susiję asmenys, priešingai – pati ieškovė pripažino, kad M. Z. padėjo surasti šią įmonę (atsakovę). Kita vertus, ieškovės nurodoma aplinkybė dėl M. Z. galimo pasakymo, jog ieškovės kreditoriai gali užvaldyti turtą, o ji su dukra atsidurti gatvėje, negali būti vertinamas kaip realus grasinimas ar ekonominis spaudimas. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų savo teiginiams pagrįsti, kad M. Z. su atsakove buvo sudaręs kokį nors piktavališką susitarimą ar apgaule siekė priešingų šalių pasirašytiems susitarimams tikslų.

Dėl sandorių (ne)prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei

57. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to, šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, todėl jis turi būti nustatinėjamas pagal kiekvienos bylos medžiagą. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-89-915/2019 50 punktas).

59. Apeliantė O. Y. nurodo, kad atsakovės elgesys – bandymas netinkama verte perimti iš sunkioje situacijoje esančio bei pažeidžiamo asmens – ieškovės turtą, teikiant jai tikrovės neatitinkančią informaciją ir naudojantis jos sunkia finansine padėtimi, lietuvių kalbos nemokėjimu bei teisiniu neišprusimu, pažeidžia viešąją tvarką ir neatitinka geros moralės standartų.

61. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra pripažįstami nustatytais ir nebeįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi, notarės veiksmas – 2017 m. sausio 24 d. šalių sudaryta Buto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 1.74 straipsnis) – šalims turi teisinę reikšmę ir sukelia teisines pasekmes. Ginčijamos 2017 m. sausio 24 d. sutartys atitinka CK, reguliuojančias atitinkamas sutartis, reikalavimus – sudarytos vadovaujantis nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir išperkamosios nuomos teisinius santykius reguliuojančiomis normomis, atitinka visus tokioms sutartims keliamus privalomus reikalavimus (nurodyta kaina, išperkamosios nuomos tvarka ir kitos būtinos šių sutarčių sąlygos) bei įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Nors ieškovė teigia, kad šios sutartys jai nėra palankios, tačiau, to neneigia ir pati ieškovė, jog ginčo sutarčių sudarymo metu ji buvo vertinama kaip nepatikima skolininkė, ir potencialūs kreditoriai atsisakė suteikti / refinansuoti ieškovei paskolas. Ieškovė neįvardijo konkrečių Buto pirkimo–pardavimo sutarties ir Buto išperkamosios nuomos sutarties sąlygų, kurios jai būtų nepalankios, ilgą laiką vykdė išperkamosios nuomos sutartį ir mokėjo įmokas, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ginčo sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pati ieškovė pripažino, kad ji nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais bei siekė išsaugoti įkeistą butą, todėl kreipėsi į pažįstamą asmenį pagalbos, to rezultate, su atsakove buvo sudaryti ginčijami sandoriai, atitinkantys abejų sandorių šalių valią (kaip jau nurodyta, būtent tokias sutartis ieškovė jau buvo sudariusi anksčiau, todėl jai buvo žinoma šių teisinių santykių esmė), taigi, konstatuotina, jog tokio pobūdžio sutarčių sudarymas pačios savaime niekaip nepažeidžia geros moralės kategorijos ir neprieštarauja viešajai tvarkai.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje, be kita ko, nustatyta, jog ieškovė naudojosi advokatės, kuri ginčijamos sutarties pasirašymo metu buvo notaro biure, paslaugomis; be to, ji veikė Lietuvoje, kurioje valstybinė kalba yra lietuvių; sutartyse aiškiai nurodyta, kad jos jai buvo išverstos į jai suprantamą rusų kalbą – notarė ieškovei išvertė esmines sutarties sąlygas ir šis faktas nėra nuginčytas, tuo tarpu, ieškovės finansinė padėtis, buvusi ginčo sutarčių sudarymo metu, nesuteikia pagrindo vertinti, jog sudaryti sandoriai kokiu nors būdu prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Dėl sandorių (ne)prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

63. Be to, ieškovė pirmosios instancijos teismo modifikuotų paskolos sutarties užtikrinant paskolos grąžinimą Buto hipoteka negaliojimą įrodinėjo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms Kredito įstatymo bei Direktyvos normoms, kadangi, jos manymu, atsakovė nepateikė ieškovei bendro pobūdžio ir jai pritaikytos standartinės informacijos apie sandorį (kreditą); nesuteikė ieškovei apsvarstymo laikotarpio; nepateikė paaiškinimų apie siūlomas sandorio sąlygas ir papildomas kredito teikimo paslaugas; neatliko išsamaus ieškovės kreditingumo vertinimo; neatliko privalomo įkeičiamo turto vertinimo; Lietuvos bankas nėra suteikęs atsakovei leidimo tokiems sandoriams sudaryti.

64. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apsimestinio sandorio nebuvo ir šalys sudarė būtent Buto pirkimo–pardavimo ir Buto išperkamosios nuomos sutartis. Todėl teisėjų kolegija nevertina ir ieškovės pateiktų argumentų dėl paskolos sutarties užtikrinant paskolos grąžinimą Buto hipoteka galimo prieštaravimo imperatyvioms Kredito įstatymo bei Direktyvos normoms, nes kaip minėta, paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

65. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatęs tikruosius ginčo sutarčių dalyvių ketinimus, padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčo sandorių modifikavimo į paskolos sutartį užtikrinant paskolos grąžinimą Buto hipoteka. Todėl yra pagrindas patenkinti apeliantės (atsakovės) UAB „3A Invest“ apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą šioje dalyje bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį šioje dalyje atmesti; kitoje dalyje – sprendimą palikti nepakeistą.

66. Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį bei priėmus naują sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

67. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

68. Atsižvelgtina į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas pilna apimtimi ir ieškovė už ieškinį sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi 2 301 Eur žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Mokėtino žyminio mokesčio dalį sudarė ir 38 Eur žyminis mokestis už ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šis prašymas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo patenkintas. Todėl ieškovės mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 2 263 Eur (2 301–38 Eur), todėl iš ieškovės valstybės naudai priteisiamas 2 263 Eur žyminis mokestis (pirmosios instancijos teisme) (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

69. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė prašymą atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti pateikė 2021 m. balandžio 1 d., po to, kai 2021 m. kovo 22 d. teismo posėdyje byla buvo baigta nagrinėti iš esmės, atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą atsakovei nepriteisiamos.

70. Notarė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymus priteisti 1 950 Eur išlaidas už advokato pagalbą, taip pat pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus. 2021 m. balandžio 1 d., iki teismo posėdžio, notarė pateikė prašymą priteisti 250 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas notarės advokatui pasirengiant ir dalyvaujant 2021 m. balandžio 1 d. teismo posėdyje, kuriame buvo klausomos dalyvaujančių byloje asmenų baigiamosios kalbos. Notarę atstovaujantis advokatas suteikė atstovavimo paslaugas po 2021 m. kovo mėn. 22 d. teismo posėdžio, kuriame byla buvo baigta nagrinėti iš esmės – pasirengė ir dalyvavo 2021 m. balandžio 1 d. teismo posėdyje, kuriame buvo klausomos dalyvaujančių byloje asmenų baigiamosios kalbos. Už šias paslaugas advokatas sąskaitą išrašė 2021 m. kovo 29 d., sąskaita buvo apmokėta 2021 m. kovo 30 d. Todėl yra pagrindas teigti, kad prašymas priteisti 250 Eur bylinėjimosi išlaidas buvo pateiktas po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos dėl pateisinamų priežasčių. Atmetus ieškovės ieškinį, iš ieškovės notarės naudai priteisiamos 2 200 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios iš esmės atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

71. Apeliantė O. Y. pateikė prašymą priteisti jai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovei (apeliantei) atidėtas dalies žyminio mokesčio – 1 082 Eur už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Todėl yra pagrindas priteisti nurodytą žyminio mokesčio dalį (1 082 Eur) valstybės naudai. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2 288 Eur žyminio mokesčio apmokėjimą patvirtinantį lėšų pervedimo nurodymą, todėl ši žyminio mokesčio suma (2 288 Eur) priteisiama iš ieškovės atsakovei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės O. Y. ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės O. Y. ieškinį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės O. Y. valstybės naudai 3 345 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį.

Priteisti iš ieškovės O. Y. trečiojo asmens notarės J. S. naudai 2 200 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės O. Y. atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „3A Invest“ 2 288 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą apeliacinės instancijos teisme.