Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-690-785-2014;

Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00109-2013-4;

2014 m. lapkričio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Olego Šibkovo, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei – Puidienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam I. S. ir jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, nuteistojo R. P. gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista solidariai iš M. P., R. P. ir I. S. 210,00 (du šimtai dešimt) litų turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista solidariai iš M. P., R. P. ir I. S. 830 (aštuoni šimtai trisdešimt) litų turtinei žalai atlyginti.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti M. P. ir R. P., tačiau nuteistieji apeliacinių skundų nepateikė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. nuteistas už tai, kad jis kartu su M. P. ir R. P. 2013 m. kovo 15 d. apie 22 val. Prienų rajone, (duomenys neskelbtini) veikdami bendrai tarpusavyje susitarę ir kartu su G. D., įsibrovė į V. T. priklausančio sandėlio vidų ir pagrobė nukentėjusiajam A. T. priklausantį 700 litų vertės kieto kuro katilą, du aliuminio puodus, kurių vieno vertė 20 litų (iš viso 40 litų vertės), 120 litų vertės ketaus plokštę, 20 vnt. metalinius vamzdžius po tris metrus, kurių vieno vertė 30 litų (iš viso 600 litų vertės), 300 litų vertės metalinį vežimėlį, 70 litų vertės metalines kopėčias, 600 litų vertės juodojo metalo laužo bei nukentėjusiajam V. T. priklausančias 24 vnt. 400 litų vertės metalinių detalių, 150 kg armatūros ir kampuočių, kurių vertė 140 litų, 15 m² 450 litų vertės pakabinamas lubas, 4 vnt. skardos lapų, kurių vertė 90 litų, apie 200 kg juodo metalo laužo, kurio vertė 125 litai, 100 litų vertės kompresorių, 4 medžio pjovimo diskus ir frezas, kurių vertė 380 litų, 25 durų spynas, kurių vertė 750 litų, 200 litų vertės smulkius staliaus ir šaltkalvio įrankius (plaktukai, dildės, kirviai, raktai), 8 vnt. ventiliacijos vamzdžių, kurių vertė vieno 30 Lt (iš viso 240 litų), tęsdami nusikalstamą veiką, įsibrovė į šalia šio pastato esantį V. T. priklausantį kitą pastatą ir pagrobė A. T. priklausantį 150 litų vertės vaško lydytuvą, 2 aliuminio arbatinukus, kurių vieno vertė 30 litų (iš viso 60 litų vertės), tuo nukentėjusiajam A. T. padarė 2640 litų turtinę žalą ir V. T. padarė 2875 litų turtinę žalą.

Nuteistasis teigia, kad nuosprendyje nurodyta, jog I. S. savo kaltę visiškai pripažino, tačiau teismas nepasisakė apie LR BK 59 str. l d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimą, kas laikytina grubiu proceso pažeidimu, lėmusiu neteisingo nuosprendžio priėmimą. Prienų rajono apylinkės teismas atsižvelgė į nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis, tačiau skiriant bausmę į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis turi būti atsižvelgiama tik parenkant bausmės rūšį (LR BK 56 str.), tačiau ne bausmės dydį. Nuosprendyje pateikta bausmės dydžio argumentacija iškreipia bausmės tikslus ir parodo pirmos instancijos teismo nekompetentingumą ir šališkumą. Taip pat nurodoma, jog kaltinamieji savo kaltę pripažino, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nors tam buvo visos įstatyme numatytos sąlygos. Tokiais veiksmais buvo siekiama apsunkinti kaltinamųjų teisinę padėtį. Be to, teismas nesivadovavo LR BK 63 str. nuostatomis ir sąmoningai siekė pabloginti I. S. teisinę padėtį, nes, bendrinant bausmes ne nuosprendžiu, o nutartimis, dažniausiai yra pažeidžiama nuostata, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinė padėtis neturėtų pablogėti dėl to, kad bausmės jam paskirtos ne vienu, o dviem nuosprendžiais, t.y. subendrintos bausmės dydis turėtų būti toks pat, kaip ir tuo atveju, jei bausmės būtų paskirtos ir subendrintos vienu paskutiniu nuosprendžiu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistajam I. S. pritaikyti tinkamai. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Kadangi skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas, aukštesnysis teismas patikriną tą nuosprendžio dalį, dėl kurios yra paduotas apeliacinis skundas, o dėl nuosprendžio motyvų, susijusių su I. S. nuteisimu pagal LR BK 178 str. 2 d. plačiau nepasisako ir jų nevertina.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti LR BK 54 str. Pagal LR BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (LR BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Nuteistojo I. S. nusikalstama veika kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 2 d. Minėto straipsnio sankcijoje, be kitų alternatyvių bausmės rūšių numatyta ir laisvės atėmimo bausmė: pagal LR BK 178 str. 2 d. – iki 6 metų.

Byloje nustatyta, kad I. S. 2013 m. kovo 15 d. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d. Nusikaltimo padarymo metu I. S. buvo teistas 7 kartus (2006 m. vasario 10 d., 2007 m. spalio 3 d., 2008 m. balandžio 2 d., 2008 m. liepos 14 d., 2009 m. gruodžio 10 d., 2011 m. balandžio 8 d., 2012 m. gruodžio 18 d.). Nuteistasis niekur nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Paminėtos aplinkybės rodo didesnį I. S. pavojingumą visuomenei, apibūdina jį kaip asmenį, ignoruojantį visuotinai priimtinas ir teisės aktais įtvirtintas bendro gyvenimo elgesio taisykles, kaip asmenį, linkusį pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, jog I. S. yra recidyvistas, ankstesnės bausmės nebuvo efektyvios, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skyrė realą laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei jos vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins LR BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko I. S. bausmės rūšį ir jos dydį.

Aukštesnysis teismas pritaria apeliacinio skundo motyvui, jog I. S. savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau pirmos instancijos teismas skirdamas bausmę nepasisakė apie LR BK 59 str. l d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimą. Nepaisant to, jog skiriant bausmę nebuvo pasisakyta dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai bausmės rūšies parinkimui ir jos dydžiui lemiamos įtakos neturėjo. Kolegija konstatuoja, jog teismas skirdamas bausmę privalo atsižvelgti ne tik į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, bet ir į kitas LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, įvertinti byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ankstesnės bausmės I. S. elgesio formavimui teigiamos įtakos nepadarė, buvo nepakankamai griežtos, todėl skyrė didesnę, nei vidutinę, laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus aplinkybių visumą pagrindo teigti, kad bausmė paskirta yra per didelė ir pažeidžiant įstatymus, nėra.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamieji savo kaltę pripažino, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nors tam buvo visos įstatyme numatytos sąlygos. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad klausimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo posėdžio metu net nebuvo keliamas, tiriant įrodymus, priešingai nei numatyta LR BPK 291 str., buvo apklausiami nukentėjusieji A. T. ir V. T.. Tai reiškia, kad LR BK 64¹ straipsnyje numatytų pagrindų bausmių švelninimui nebuvo.

Nuteistasis I. S. nurodo, kad bendrinant bausmes ne nuosprendžiu, o nutartimis dažniausia yra pažeidžiama nuostata, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinė padėtis neturėtų pablogėti dėl to, kad bausmės jam paskirtos ne vienu, o dviem nuosprendžiai, t.y. subendrintos bausmės dydis turėtų būti toks pat, kaip ir tuo atveju, jei bausmės būtų paskirtos ir subendrintos vienu paskutiniu nuosprendžiu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriama bausmė buvo nebendrinama, su Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžiu ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, nes Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apylinkės teismui 2014 m. gegužės 29 d. buvo pateiktas Vilniaus pataisos namų prašymas dėl šiais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo. Apylinkės teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teismui išsprendus bausmių pagal ankstesnius nuosprendžius subendrinimo klausimą, skundžiamu teismo nuosprendžiu skiriamos bausmės subendrinimo klausimas bus išspręstas nutartimi. Aukštesnysis teismas pažymi, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nebuvo subendrinta motyvuotai dėl objektyvių nuosprendyje nurodytų priežasčių, kad būtų išvengta dvigubo bausmių subendrinimo, kurį galėjo atlikti ir Prienų rajono apylinkės teismas ir Kauno apylinkės teismas gavęs teikimą dėl bausmių subendrinimo byloje Nr. T-679-573/2014. Šiuo atveju, įsiteisėjus šioje byloje priimtam nuosprendžiui, bausmių subendrinimo klausimą bus galimą išspręsti nutartimi, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, kurią apeliantas turės teisę apskųsti LR BPK 364 str. pagrindais, todėl laikytina, kad I. S. procesinės teisės pažeistos nebuvo ir Prienų apylinkės teismas priimdamas nuosprendį ir juo paskirtos bausmės nebendrindamas su anksčiau priimtais nuosprendžiais paskirtomis bausmės, įstatymo pažeidimo nepadarė.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, bausmė paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų LR BK 54 str., paskirta bausmė individualizuota tinkamai. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo apeliantui I. S., taip pat nuteistiems M. P. ir R. P., kurie apeliacinio skundo byloje nepateikė, atsiliepimų į nuteistojo I. S. apeliacinį skundą nerašė, teismo posėdyje dalyvauti nepageidavo, todėl jiems paskirtų gynėjų dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo reikalingas. Teisinės pagalbos, teikiamos apeliantui I. S., išlaidas iki 2014-10-22 sudaro 90 Lt dydžio advokato užmokestis. Teisinės pagalbos M. P. išlaidas iki 2014-10-22 sudaro 233,20 Lt dydžio advokato užmokestis. Teisinės pagalbos R. P. išlaidas iki 2014-10-22 sudaro 253,20 Lt dydžio advokato užmokestis.

LR BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus LR BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. LR BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos nei iš apelianto, nei iš kitų nuteistųjų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo I. S. apeliacinį skundą atmesti.