Vilniaus apygardos teismo sprendimas

vienasmeniškai teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Laitforsa“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Utelvida“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Pirmosios instancijosteismas nurodė, kad CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintų vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindų ieškovė nenurodė. Be to, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad krovinys buvo priimtas nesugadintas, jo sužalojimai atsirado vežimo metu, todėl ieškovei neįrodžius atsakomybę šalinančių aplinkybių, jai tenka pareiga atsiradusius nuostolius atlyginti.

10. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas patikrinimo aktas dėl abipusių atsiskaitymų tarp TOO Trikita ir UAB „Laitforsa“ už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 9 d., iš kurio matyti, kad gavėjo įvertinta 1167 Eur dydžio nuostolio suma, kuri buvo įskaityta atlikus dalinį skolos mokėjimą. Apibendrinant teismas konstatavo, kad atsakovė, atlyginusi krovinio gavėjui nuostolius nurodytai sumai, turėjo teisę regreso tvarka jų reikalauti iš vežėjo bei laikantis įstatyme numatytos tvarkos, atlikti skolos įskaitymą. Įvertinęs tai, kad likusi skolos dalis 733 Eur, už krovinio vežimo paslaugas buvo sumokėta 2017 m. rugsėjo 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 52, teismas sprendė, kad galima pagrįstai laikyti, kad atsakovė sutartį įvykdė pilnai ir ieškinio reikalavimas dėl atsakovės atlikto vienašalio įskaitymo 1167 Eur sumai pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas, todėl yra atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.2. Krovinio dalies sugadinimą ir padarytos žalos dydį taip pat patvirtina krovinio gavėjo pretenzijos bei jas pagrindžiantys dokumentai, abipusių atsiskaitymų patikrinimo aktas. Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „Laitforsa“ gavo užsakovo TOO Trikita 2017 m. liepos 28 d. pretenziją dėl sugadinto krovinio ir padarytų nuostolių 1167 Eur sumai. 2017 m. liepos 28 d. UAB „Laitforsa“ elektroniniu paštu pranešė ieškovei UAB „DLG“ apie sugadintą krovinį, pateikė krovinio CMR su atžyma apie krovinio sugadinimą, 2017 m. liepos 27 d. aktą Nr. 1 ir krovinio fotonuotraukas paskirties vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus dokumentus krovinio faktinis vežėjas pripažino krovinio sugadinimo faktą bei nuostolių dydį, atsakovei nebuvo pagrindo nesutikti su užsakovo pateiktu reikalavimu. Apeliantė ignoravo žalos padarymo faktą, kadangi 2017 m. rugpjūčio 10 d. elektoriniu paštu pateikė atsakovei krovinio CMR bei 2017 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą už vežimo paslaugas 1900 Eur sumai.

16.8. Apeliantė pateikia teismui reikalavimą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, jos patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl skolos priteisimo ir įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos faktinės aplinkybės

19. Nustatyta, kad ieškovė UAB „DLG“ ir atsakovė UAB „Laitforsa“ 2017 m. liepos 5 d. sudarė krovinių gabenimo sutartį Nr. LF1775-1, kurios objektas baldų pergabenimas iš Lietuvos į Kazachstaną. Šalys sutartimi susitarė, kad per 30 d. nuo krovinio pristatymo bendrovei TRIKITA, ir dokumentų kopijų gavimo už krovinio nugabenimą ieškovei bus sumokėta 1900 Eur suma. Tuo tarpu ieškovė, kaip vežėjas, įsipareigojo pateikti techniškai tvarkingą transporto priemonę, užtikrinti krovinio tvirtumą ir saugų transportavimą, pilnai atlyginti žalą padarytą krovinio pervežimo metu, jeigu tai įvyko dėl vežėjo kaltės. 2017 m. liepos 7 d. ieškovė UAB „DLG“ su trečiuoju asmeniu „Utelvida“ sudarė pervežimo sutartį Nr. A57809 dėl krovinio pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį gabenimo. Pagal Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštį, krovinys (baldai) buvo pakrautas Lietuvoje, Vievyje 2017 m. liepos 15 d. ir nugabentas į Kazachstaną, Achtaha 2017 m. liepos 26 d. Minėto važtaraščio 24 grafoje nurodyta, kad krovinys atvyko apgadintas, broko suma 1167 Eur, kieks 15 vnt. 2017 m. liepos 31 d. UAB „DLG“ pateikė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DLG 34435 1900 Eur sumai, o atsakovė UAB „Laitforsa“ pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad dalis krovinio buvo sugadinta, todėl nuostolių suma yra 1167 Eur ir ji bus nuskaičiuota nuo pervežimo sutarties kainos. Taip pat, atsakovė pateikė 2017 m. liepos 27 d. aktą Nr. 1, kuriame nurodoma, kad krovinio apžiūros metu nustatyta, jog krovinio pakrovimas neatitiko normalaus pakrovimo, t.y. buvo aptikta, kad dauguma pakuočių yra pažeistos, detalės stovėjo ant briaunų, matėsi pratrintos vietos. Iškraunant prekes buvo nustatyta, kad jos apgadintos ir brokuotos. Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 10 d. atsakydama į atsakovės pretenziją nesutiko su vienašališku įskaitymu ir nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog krovinys buvo visiškai sugadintas ir jį būtina utilizuoti ar kad ji atlygino nuostolius OOO TRIKITA. 2017 m. rugpjūčio 15 d. OOO TRIKITA utilizavo krovinį, o 2017 m. rugsėjo 28 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 733,00 Eur sumą pagal 2017 m. liepos 5 d. sutartį dėl krovinių gabenimo. 2018 m. rugsėjo 18 d. ieškovė išsiuntė atsakovei reikalavimą įvykdyti prievolę pagal 2017 m. liepos 5 d. sutartį, tačiau prievolė pasak ieškovės nebuvo įvykdyta, todėl ji kreipėsi į Vilniaus miesto aplinkės teismą dėl 1167 Eur skolos priteismo, 110,73 Eur palūkanų iki bylos teisme iškėlimo, 8 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, bei įskaitymo pripažinimo neteisėtu, bei negaliojančiu ab initio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „DLG“ 1000,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB „Laitforsa“ naudai, bei 12,43 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei. Ieškovė (apeliantė) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, todėl pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilnai.

Dėl įrodinėjimo pareigos

20. Pagal CMR konvencijos 3 straipsnį vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Vežėjo atsakomybė dėl krovinio praradimo nustatyta ir CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje, t. y. vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento.

21. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17 str., 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, pasireiškiančias vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydžio ribojimu (CMR konvencijos 23 str. 1–3 p., 28 str.). Tačiau taisyklės, kuriomis remdamasis vežėjas gali tikėtis ribotos atsakomybės taikymo, turi išimtį, kai vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą ir iš jo išieškomi visi galimi nuostoliai.

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog šalys neįrodinėja aplinkybės, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei, nes krovinys buvo perduotas vežėjui pažeistas ar netinkamose pakuotėse. Priešingai, iš byloje esančių krovinio nuotraukų, kurios darytos krovinio perdavimo vežėjui metu, bei CMR važtaraščio matyti, kad krovinys buvo perduotas gabenimui be matomų prekių ar pakuočių pažeidimų, važtaraštyje nėra nurodyta jokių pastabų dėl perimamų gabenti prekių (baldų) ar jų pakuočių netinkamos kokybės.

24. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė nepagrįstą išvadą, kad nuostolių faktas ir dydis byloje yra įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apeliantės pozicija. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2017 m. liepos 31 d. atsakovė Aktą Nr. 1, bei krovinio nuotraukas pateikė ieškovei ir pareiškė pretenziją dėl krovinio sugadinimo nurodydama, kad nuostolių suma bus nuskaičiuota nuo sutarties kainos. Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 10 d. nurodė atsakovei, kad su pretenzija ir įskaitymu nesutinka, todėl remiantis CMR Konvencija turėjo įrodyti, kad ji nėra kalta dėl tariamo krovinio sugadinimo. Ieškovė pagal turimas galimybes tai ir darė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad OOO „TRIKITA“ krovinio negrąžino ieškovei, todėl ji negalėjo jo realiai įvertinti ar atlikti ekspertizės, tačiau atsakydama į pretenziją jį nurodė, kad nuotraukose yra matomi tik nežymūs pakuočių apgadinimai, kurie nepagrindžia pačių prekių sugadinimo fakto ar poreikio krovinį utilizuoti. Be to, ieškovė atsakyme nurodė, kad atsakovė reikalaudama atlyginti nuostolius, nepateikė jokių įrodymų, kad realiai sumokėjo OOO „TRIKITA“. Pažymėtina, kad CMR Konvencijoje įtvirtinta griežta vežėjo atsakomybė, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpcija nėra absoliuti, t. y. nesudaro atsakovei galimybės reikalauti nuostolių nepateikiant jokių nuostolius pagrindžiančių įrodymų. Šiuo atveju sutiktina su apeliantės argumentais, kad Akte Nr. 1 nėra nurodytas prekių pažeidimų pobūdis, mastas ir yra išvardintos tik krovinio pozicijos, bei jų kainos, t. y. nenustatinėjamas krovinio nuvertėjimas lyginant su pradine krovinio kaina. Kaip matyti iš byloje pateiktų pristatyto krovinio nuotraukų, buvo pažeistos krovinio viršutinės pakuotės, tačiau tik dviejose nuotraukose matoma, kad buvo pažeistas baltas paviršius. Taigi, net po ieškovės atsakymo į pretenziją atsakovei nepateikus jokių papildomų duomenų, konkretizuojančių kokiems baldams ir kokie pažeidimai buvo padaryti, nepridėjus papildomų visų prekių pažeidimus patvirtinančių nuotraukų ar video medžiagos, krovinio ekspertizės akto, nėra pagrindo teigti, kad nuostolių faktas ir dydis yra įrodytas. Tuo tarpu tai, kad trečiojo asmens darbuotojas (vairuotojas) pasirašė aktą reiškia, kad jis sutiko su pakuočių pažeidimais, tačiau ne su nuostolių ir jų dydžio nustatymo faktu.

25. Apeliantė nurodo, kad nėra duomenų, jog krovinys buvo pažeistas nepataisomai ir jį visą reikėjo utilizuoti. Kaip minėta, atsakydama į pretenziją ieškovė nurodė atsakovei, kad nėra įrodymų apie visišką krovinio sugadinimą dėl kurio jis turėtų būti utilizuotas. Nepaisant to, byloje esantys įrodymai ir atsakovės paaiškinimai patvirtina, kad praėjus 5 dienoms nuo atsakymo į pretenziją, krovinys tariamai buvo utilizuotas apie tai nepranešus ieškovei ir jai nedalyvaujant. Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog krovinys buvo utilizuotas, nepatvirtina fakto, kad jis buvo nuvertėjęs, t. y. sugadintas taip, kad nebuvo galimybės ji realizuoti kitais būdais kaip tik utilizuojant, nes kaip jau minėta, byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog kroviniu vežtiems baldamas buvo padaryti konkretūs pažeidimai. Pažymėtina, kad pagal CMR konvencijos 25 straipsnio l dalį, krovimo sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, o krovinio nuvertėjimas apskaičiuojamas iš krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.) atimant sugadinto krovinio likutinę vertę, t. y. tiek kiek rinkoje kainuoja toks apgadintas krovinys; gauta suma yra krovinio nuvertėjimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad utilizavimo aktas įrodo krovinio nuvertėjimą, nes nei teismas nei atsakovė nevertino krovinio vertės priimant jį vežti ir jo likutinės vertės pristačius jį Kazachstane.

26. Be to, CMR konvencijos 25 straipsnio 2 dalies b punktas numato, kad kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio, tačiau kaip teisingai pastebėjo apeliantė atsakovė nurodydama nuostolių sumą neatsižvelgė į tai, kad OOO „TRIKITA“ nuostolius skaičiavo sudėjusi prekių kainas be nuolaidų, nors iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kai kurios prekės buvo parduotos su nuolaida, todėl jų vertė nesiekė 1167 Eur sumos. Tai reiškia, kad atsakovės nurodoma tariamai patirtų nuostolių suma yra prieštaraujanti CMR nuostatoms, nes viršija tariamai sugadintų prekių pradinę vertę, kuri buvo perduodant krovinį vežėjui.

Dėl įskaitymo galimumo

27. Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Iš įstatyme duotos prievolės pabaigos įskaitymu sąvokos matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti tam tikros sąlygos. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB ,,Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB ,,Ekomanija“ v. UAB ,,LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-179/2010; 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Neries verslas“ v. UAB ,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje BUAB “Žemaitijos statyba” v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 522/2010; kt.).

28. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir aukščiau nustatytas aplinkybes susijusias su nuostoliais dėl krovinio gabenimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesant pakankamai duomenų apie nuostolių dydį, nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys turėjo viena kitos atžvilgiu vienarūšius reikalavimus ar buvo viena kitos skolininke ir kreditore vienu metu.

29. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Palangos statyba“ v. UAB „Ardimas“, bylos Nr. 3K-3-360/2009). Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė nuo pat to laiko, kai atsakovė 2017 m. liepos 31 d. pateikė jai pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, su tokia prievole nesutiko ir nebuvo aiškiai įrodyta, kad prievolę atlyginti nuostolius ieškovė turi, apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad atsakovė negalėjo atlikti įskaitymo, nes jis prieštaravo įstatymų normoms ir formuojamai praktikai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tarp šalių susidariusius santykius, todėl nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančių ab initio.

30. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės įtakos teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui, todėl teismas plačiau jų neanalizuoja. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apibendrinant išdėstytus motyvus ir byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškinys dėl skolos, palūkanų priteisimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančių tenkinamas visiškai. Pažymėtina, kad pripažinus įskaitymą negaliojančiu, atsakovei kilo prievolė atsiskaityti visiškai pagal sudarytą krovinių gabenimo sutartį už atliktą krovinio vežimą, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1167 Eur skolos suma.

32. Pagal CK 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

33. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, todėl sutiktina su apeliantės (ieškovės) argumentu, jog jai turi būti priteistos 8 proc. metinės palūkanos. Pirmiausia, ieškovė prašo priteisti 7,91 Eur palūkanas apskaičiuotas nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. 28 d. dalinio sąskaitos apmokėjimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2017 m. liepos 31 d. atsakovei pateiktoje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad sąskaitos apmokėjimo terminas yra iki 2017 m. rugpjūčio 30 d., tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė dalinai atsiskaitė su ieškove tik 2017 m. rugsėjo 28 d., todėl ieškovės reikalavimas dalyje dėl 7,91 Eur ((1900 Eur x 8 proc.)/365 d. x 19 d.) priteisimo jos naudai iš atsakovės laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Antra, apeliantė ieškiniu prašė jos naudai priteisti 102,82 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2017 m rugsėjo 29 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. (ieškinio pateikimo). Kadangi byloje nustatyta, kad nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. atsakovė neatsiskaitė už krovinio gabenimo paslaugą 1167 Eur sumai, tenkintinas ir ieškovės reikalavimas dėl 102,82 Eur ((1167 Eur x 8 proc.)/365 d.x 402 d.) palūkanų jos naudai iš atsakovės priteisimo iki kreipimosi į teismą. Taigi, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 110,73 Eur palūkanų suma iki kreipimosi į teismą dienos (2018 m. lapričio 5 d.). Taip pat, vadovaujantis aukščiau nurodytais įstatymais ieškovei iš atsakovės priteistina 8 proc. metinių palūkanų suma nuo kreipimosi į teismą dienos (2018 m. spalio 1 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

34. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

35. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė prašė priteisti jos naudai 1054 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 8 Eur žyminis mokestis dėl teismo įsakymo, 21 ir 75 Eur žyminiai mokesčiai už ieškinį, 50 Eur teisinės pagalbos rengiant teismo įsakymą išlaidos ir 900 Eur teisinės pagalbos išlaidos civilinėje byloje. Byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys šių išlaidų patyrimo faktą, t. y. pateikti 2018 m. rugsėjo 28 d., 2018 m. lakričio 6 d. ir 2018 m.lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymai Valstybinei mokesčių inspekcijai ir 2018 m. rugsėjo 18 d., 2019 m. kovo 4 d. advokato padėjėjai. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos Advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugos) maksimalaus dydžio, ieškovei UAB „DLG“ iš atsakovės UAB „Laitforsa“ priteistina 1054,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

36. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, t. y. 12,43 Eur (CPK 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37. Apeliantė pateikė prašymą priteisti jai bylinėjimosi išlaidas patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu – 138 Eur žyminį mokestį ir 500 Eur už teisines paslaugas rengiant apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas pilna apimtimi, o byloje pateiktas 2019 m. liepos 17 d. mokėjimo nurodymas patvirtina žyminio mokesčio sumokėjimo faktą, apeliantei iš atsakovės priteistina 138 Eur žyminio mokesčio sumokėto už apeliacinį skundą suma. Tuo tarpu, nors advokato padėjėja A. K. išrašė sąskaitą už teisines paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, o ieškovė su advokato padėjėja už jas atsiskaitė, tačiau šios išlaidos ieškovei negali būti priteistos.

38. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta nuostata, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose. Lietuvos Aukščiausiausiasis teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K­3­426­969/2016 nurodė, kad „pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi, sutiktina, jog įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje byloje pažymėjo, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Šiuo atveju, advokato padėjėjos suteiktos teisinės paslaugos rengiant apeliacinį skundą atitinka atstovavimo apeliacinės instancijos teisme sąvoką, todėl apeliantės prašymas dalyje dėl tokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra atmestinas kaip prieštaraujantis įstatymams.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laitforsa“ 2017 m. liepos 31 d. įskaitymą 1167 Eur sumai neteisėtu ir negaliojančiu ab initio.

Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laitforsa“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini)) 1167 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto šešiasdešimt septynių eurų) skolą, 110,73 Eur (vieno šimto dešimt eurų 73 ct) palūkanas, 8 (aštuonių) procentų metines palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1054 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laitforsa“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskellbtini)) 12,43 Eur (dvylika eurų 43 ct) pašto išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laitforsa“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini)) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini)) naudai 138 Eur (vieną šimtą trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo pateikimą.

Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.