Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl palūkanų vykdomojoje byloje sumažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolis A. S.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Ieškovo prašymą sumažinti palūkanas iki 1 000 Eur teismas atmetė. Nurodė, jog šalių sutartimi nustatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis yra mažesnis už Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą maksimalų 0,05 proc. netesybų dydį, o pareiga mokėti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas ieškovui atsirado tada, kai jis pažeidė prievolę ir laiku nemokėjo įmokų. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovo sveikatos būklė, aplinkybės, kad nedirba ir, ieškovo teigimu, jam sunku susirasti darbą, nes turi daug skolų, nesudaro pagrindo išvengti prievolių vykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas J. J. (apeliantas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir sumažinti vykdomojoje byloje Nr. 0010/10/00574 išieškomas palūkanas iki 1 000 Eur.

10. Apeliantas argumentuoja, jog nesiekia išvengti prievolių vykdymo, o tik atkurti šalių interesų pusiausvyrą, sumažinti nepagrįstai dideles palūkanas ir įvykdyti visas prievoles bankui. Pažymi, jog mažinant palūkanas gali būti atsižvelgiama ir į skolininko turtinę padėtį, išieškomų palūkanų dydį bei teisines pasekmes, kurias sukels palūkanų išieškojimas skolininkui. Mano, kad teismas, sumažinęs palūkanas iki 8 908,01 Eur, netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į svarbias ir išimtines aplinkybes ir pasekmes, kurias sukels tokio dydžio skolos (palūkanų) išieškojimas, neįvertino atsakovo veiksmų ir nesąžiningumo, palūkanų susidarymo priežasčių ir atsakovo patirtų nuostolių, neatsižvelgė į tai, kad prievolė dalyje dėl palūkanų mokėjimo iš dalies buvo įvykdyta, bei į tai, kad teismas priėmė priešingą sprendimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo iš solidariosios skolininkės D. J.

11. Argumentuoja, jog teismas nepagrįstai netaikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir CK 6.258 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančių skolininko teisę prašyti teismo sumažinti netesybas. Pripažįsta, jog kredito sutartimi susitarė dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų normos, tačiau teigia, jog tokio dydžio palūkanos yra neproporcingai didelės ir nesąžiningos. Mano, kad palūkanų dydžio lyginimas bei vertinimas pagal Vartojimo kredito įstatyme nustatytą maksimalų palūkanų dydį yra nepagrįstas, nes šio įstatymo 2 straipsnio 1 punkte apibrėžta, jog įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Pažymi, jog teismas neįvertino to, kad Kreditavimo sutartyje numatytos mokėjimo palūkanos buvo kelis kartus mažesnės nei kompensacinės palūkanos, mokamos prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atvejais. Šalys susitarė dėl 1,1 proc. metinių palūkanų normos, padidintos dvylikos mėnesių Vilibor norma, tai laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2008-02-15 sudarė nuo 4,78 proc. iki 6,51 proc. Ši palūkanų norma laikytina maksimalia atsakovo galima nuostolių suma, nes pats atsakovas, pasirašydamas Kreditavimo sutartį, pripažino, kad maksimali suma, nesant Kreditavimo sutarties pažeidimo, būtų nurodytos palūkanos, apskaičiuotos nuo negrąžintos paskolos dalies. Pažymi, jog jo, kaip silpnesniosios šalies, galimybė daryti įtaką Kreditavimo sutarties sąlygoms buvo ribota, jis turėjo galimybę tik sutikti su sąlygomis arba atsisakyti sudaryti sutartį. Teigia, jog sutarties sudarymo metu ne dėl savo kaltės neturėjo galimybių numatyti susitarimo dėl 16 proc. dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų teisinių pasekmių, todėl nesutinka su teismo motyvais, kad sutiko su visomis sutarties sąlygomis.

12. Apeliantas taip pat argumentuoja, jog Kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2008-03-12, tačiau bankas tik 2008-06-06 kreipėsi į teismą dėl priverstinio įkeisto turto pardavimo iš varžytinių, o turtas iš varžytinių parduotas ir turto pardavimo iš varžytinių aktas surašytas tik 2010-10-26, už parduotą įkeistą turtą gautos lėšos paskirstytos ir skolos dalis sumokėta 2011-05-27, t. y. ilgiau nei trejus metus vyko turto pardavimo iš varžytinių procedūros, kurioms jis įtakos neturėjo, ir visą šį laiką buvo skaičiuojamos palūkanos. Be to, pardavus iš varžytinių įkeistą turtą ir paskirsčius gautas lėšas, atsakovas daugiau jokių veiksmų, kad būtų tęsiamas likusios skolos išieškojimas, iki 2016-02-10 nesiėmė, nors tokią teisę ir galimybę turėjo, o palūkanos buvo skaičiuojamos už daugiau nei penkerius metus (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad pats buvo nuvykęs į banką, domėjosi skolos likučiu, jam buvo paaiškinta, kad skolos nėra.

13. Argumentuoja, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-08-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4056-769/2016 nustatytas prejudicinis faktas dėl banko teisės reikalauti palūkanų pagal Kreditavimo sutartį, t. y. bankui palūkanos pagal Kreditavimo sutartį iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepriklauso. Be to, kredito sutartis sudaryta santuokos metu, D. J. atsakomybė pagal kredito sutartį solidari, ji buvo laiduotoja, todėl privalėjo atsakyti nepriklausomai nuo neįvykdytos prievolės dalies ir nepriklausomai nuo susidariusių palūkanų dydžio.

14. Teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad realių nuostolių laiku negrąžinus skolos bankas nepatyrė. Nurodo, jog bankui jau yra sumokėta 2 921,86 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, Kreditavimo sutarties galiojimo metu taip pat buvo mokamos palūkanos. Mano, kad tokiu būdu atsakovui jau yra kompensuoti nuostoliai už naudojimąsi pinigais, o patenkinus ieškinį sumokėtų papildomai dar 1 000 Eur. Pažymi, jog atsakovui skola buvo grąžinta anksčiau nei turėjo būti grąžinta pagal Kreditavimo sutartį (2030-07-15), todėl bankas toliau galėjo lėšas naudoti savo ūkinėje finansinėje veikloje.

15. Atsakovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atsiliepimu ieškovo apeliacinio skundo prašo netenkinti, ginčijamą pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-08-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4056-769/2016 skola iš laiduotojos D. J. priteista Laidavimo sutarties pagrindu, o teismas iš jos nepriteisė 16 proc. dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ne dėl to, kad jos per didelės, o konstatavęs, jog bankas anksčiau nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo iš D. J. bei dėl to, kad ji nebuvo vykdomosios bylos pagal 2008-08-12 išduotą vykdomąjį raštą šalimi. Ieškovui šios aplinkybės netaikytinos, kadangi jis nuo 2008-08-12 vykdomojo rašto išdavimo žinojo apie savo skolą, buvo ir yra skolininkas vykdymo procese, todėl galėjo ir turėjo domėtis savo skolos dydžiu bei turėjo pareigą sumokėti įsiskolinimą, todėl yra atsakingas už vykdomajame rašte nurodytos skolos sumokėjimą. Dėl apelianto teiginių, kad užsitęsė įkeisto turto pardavimas iš varžytinių pažymi, jog ieškovas buvo pasyvus, su Banku nebendradarbiavo, skolos nemažino, nesiekė greito įkeisto turto pardavimo ir turi prisiimti kilusias neigiamas pasekmes.

17. Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiais dėl per didelės palūkanų normos. Nurodo, jog Kredito sutarties 5.2 punktu ieškovas ir Bankas susitarė dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų (CK 6.874 straipsnio dalis) mokėjimo ir jų dydžio tuo atveju, jeigu ieškovas vėluos mokėti įmokas pagal grafiką ir šios palūkanos skaičiuojamos iki realaus įsiskolinimo sumokėjimo bei tampa skolos dalimi. Teigia, jog iš esmės ieškovas ginčija Kredito sutarties sąlygą, tačiau yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 10 metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti. Mano, kad atsakovas siekia išvengti sutartinės atsakomybės.

18. Argumentuoja, jog 16 procentų dydžio metinės palūkanos per dieną sudaro tik 0,043 procentus, todėl šio dydžio negalima pripažinti neprotingu ar nesąžiningu. Nei vienoje teisės normoje nėra numatyta, kad skolininkas (vartotojas) gali išvengti savo laisva valia prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ar mokėti tik simbolines palūkanas, ypač, kai jis pats pažeidžia sutartį. Pažymi, jog kredito sutartyje sulygtos metinės 16 proc. dydžio palūkanos ir yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, atskirai jų sudėtinių dalių dydžio įrodinėti nereikia, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad neįrodytas banko patirtų nuostolių dydis. Pažymi, jog po sutarties nutraukimo skaičiuojamos tik šios 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, į jas įeina ir mokėjimo funkciją atliekančio palūkanos, kurių dydį ieškovas galėjo išlaikyti tik tinkamai vykdydamas sutartį.

19. Atsakovas taip pat pažymi, jog nuo 2017-07-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata kaip ir Vartojimo kredito įstatyme, t. y. finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, nedidesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

21. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką ir apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

22. Apeliaciniu skundu ieškovas J. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo ieškinys dėl vykdomojoje byloje Nr. 0010/10/00574 išieškomų palūkanų dydžio sumažinimo iki 1 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovo prašomą ieškinio senaties institutą, ir plačiau jos nekartoja ir neanalizuoja. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl kilusio ginčo esmės.

23. Nustatyta, kad ieškovas su atsakovu Nordea Bank Finladn Plc, veikiančiu per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (teisių perėmėjas – Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių), 2006-08-08 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 06/06/08/74L (e. bylos t. 1, b. l. 11-23). Paskolos grąžinimo užtikrinimui įkeistas ieškovo santuokoje su sutuoktine D. J. įgytas butas, o D. J. 2006-08-08 laidavimo sutartimi Nr. LKK 06/08/20L laidavo bankui už ieškovo prievolę.

24. Ieškovui nevykdant įsipareigojimų Kreditavimo sutartį bankas vienašališkai nutraukė nuo 2008-03-12, Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-06-06 nutartimi leista už skolą iš varžytinių parduoti hipotekos sutartimi įkeistą butą (e. bylos t. 1, b. l. 26-28). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008-08-12 išdavė vykdomąjį raštą Nr. 28/2008, kuriame skolinių įsipareigojimų dydį nurodė 129 668,90 Lt, iš kurių panaudotas ir negrąžintas kreditas 123 658,56 Lt, nesumokėtos palūkanos 3 374,47 Lt, įsipareigojimų nevykdymo palūkanos 2 635,87 Lt, 118,20 Lt žyminis mokestis, 10 Lt už įspėjimo skolininkui įteikimą bei 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, nustatytos šalių susitarimu 2006-08-08 kreditavimo sutarties 5.2 punkte, nuo nustatytos mokėjimo dienos iki sumokėjimo (e. bylos t. 1, b. l. 60-61).

25. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-04-09 sprendimu nutraukta ieškovo ir laiduotojos D. J. santuoka, prievolė pagal Kreditavimo sutartį sutuoktiniams padalinta lygiomis dalimis po 63 677,04 Lt, taip pat lygiomis dalimis padalintas santuokoje įgytas ir bankui įkeistas butas (e. bylos t. 1, b. l. 29-31).

26. 2010-10-20 butas parduotas iš varžytinių, 2010-10-26 surašytas turto pardavimo iš varžytinių aktas, patvirtintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-02-14 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-05-12 (e. bylos t. 1, b. l. 24, 32-33). Antstolis 2011-05-27 patvarkymu paskirstė pardavus butą gautas lėšas, iš jų 108 063,78 Lt kredito įsiskolinimui sumokėti, antstolio patvarkymas patvirtintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-19 nutartimi (e. bylos t. 1, b. l. 55-58). Apeliantui argumentuojant, jog užsitęsė turto pardavimo iš varžytinių ir pinigų paskirstymo procedūra, kurios trukmei įtakos jis neturėjo, pažymėtina, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad būtent apeliantas skundė antstolio veiksmus ir ginčijo turto pardavimo iš varžytinių aktą, todėl apelianto argumentai pripažintini nepagrįstais.

27. Nagrinėjamu atveju apeliantas pripažįsta, jog Kreditavimo sutartimi susitarė dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų normos, pažymėtina, jog apeliantas tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu sutinka, kad šių palūkanų dydis sudaro 8 908,01 Eur, kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkinęs ieškinį, tačiau argumentuoja, jog tokio dydžio palūkanos yra neproporcingai didelės ir nesąžiningos, todėl mažintinos iki 1 000 Eur. Su apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

28. Kreditavimo sutartimi Bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja laiku gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai, bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Ieškovas Kreditavimo sutartimi prisiimtų pareigų grąžinti kreditą ir mokėti nustatyto dydžio palūkanas tinkamai nevykdė, todėl pažeidė savo prievoles pagal Kreditavimo sutartį. Dėl šios aplinkybės ginčas nekyla, ieškovas neneigia, kad prievolės laiku neįvykdė, tačiau nesutinka su išieškoma nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų suma.

29. Ieškovo teigimu, iš jo išieškomos palūkanos atlieka netesybų funkciją, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog išieškomos palūkanos apskaičiuotos vadovaujantis Kredito sutarties 5.2 punktu, nustatančiu palūkanų normą, esant netinkamam sutarties vykdymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys sutartyje susitarė dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo ir jų dydžio tuo atveju, jeigu kredito gavėjas vėluos mokėti įmokas pagal grafika ir šios palūkanos skaičiuojamos iki realaus įsiskolinimo padengimo. Kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas reglamentuoja CK 6.874 straipsnio 1 dalis. Šios palūkanos tampa skolininko skolos dalimi ir turi būti atlyginamos visais atvejais, kai yra vėluojama įvykdyti piniginę prievolę, nagrinėjamu atveju - grąžinti palūkanas už kredito naudojimą, kreditą ir kitas sumas (CK 6.210 straipsnis, 6.261 straipsnis). Taigi akivaizdu, kad išieškomos ne netesybos, o palūkanos, kurios atlieka kompensuojamąją (minimalių nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo) funkciją.

30. Palūkanų dydį pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). CK tiesiogiai nustatyta tik netesybų mažinimo galimybė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų. Šioje įstatymo nuostatoje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatyminės palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002).

31. Nagrinėjamu atveju Kreditavimo sutarties 5.2 punkte šalys susitarė dėl 16 procentų dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki įsiskolinimo padengimo. Taigi metinė įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma buvo nustatyta sutarties šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu bei bendradarbiaujant. Kreditavimo sutarties 5.2 punkto nuostata, nustatanti 16 procentų dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, nėra nuginčyta. Kreditavimo sutartis yra nutraukta, kredito gavėjas įsiskolinimo bankui nesumoka ilgą laiką. Šiuo atveju ieškovas turėjo ir galėjo įvertinti pasekmes, kurios gali kilti tuo atveju, jei neįvykdys savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, todėl pripažintini nepagrįstais apelianto teiginiai, jog pasirašydamas Kreditavimo sutartį neturėjo galimybės įvertinti aptariamos Kreditavimo sutarties nuostatos, nes neturėjo išankstinio ketinimo ją pažeisti. Bankas tinkamai ir aiškiai palūkanas už mokėjimų vėlavimus nurodė Kredito sutartyje ir ši sąlyga Kredito gavėjui buvo žinoma.

32. Nors sutiktina su ieškovo argumentu, kad nagrinėjamam ginčui Vartojimo kredito įstatymo nuostatos (11 straipsnio 8 dalis) netaikytinos, tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas šiomis normomis rėmėsi tik pagrįsdamas taikytų palūkanų dydį protingumo ir sąžiningumo aspektu. Pažymėtina, jog ir nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (16 straipsnio 6 dalis) nuostatos tiesiogiai netaikytinos šioje byloje, tačiau jomis taip pat gali būti remiamasi kaip orientaciniu dydžiu, nustatytu įstatymo leidėjo, kuris analogiškas Vartojimo kredito įstatyme nustatytam dydžiui – maksimalus 0,05 procento per dieną (t. y. 18,25 procentų per metus). Taigi šalių susitartas 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išdėstytus argumentus dėl palūkanų dydžio atitikimo protingumo ir teisingumo kriterijams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Kredito sutartyje nustatytos 16 procentų kompensacinės palūkanos neprieštarauja įstatymams, šalys, nustatydamos sutartyje šį dydį, susitarė dėl minimalių atsakovo nuostolių ieškovui nevykdant įsipareigojimų atlyginimo, kurių atsakovas atskirai įrodyti neturi. Pačios Kredito sutarties esmė yra ta, kad bankas tikisi atgauti paskolintus pinigus griežtai nustatytais terminais. Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita.

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vykdomojoje byloje buvo neteisingai apskaičiuotas išieškomų palūkanų dydis (23 164,18 Eur), t. y. jos skaičiuotos nuo visos negrąžintos panaudoto kredito sumos nepaisant aplinkybės, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu prievolė padalinta, ir nepaisant to, kad įkeistas turtas parduotas ir atitinkama už jį gauta (atskaičius vykdymo išlaidas) suma yra žymiai sumažėjusi negrąžinto kredito dalis. Teismas sumažino išieškomų palūkanų sumą iki 8 908,01 Eur. Tuo tarpu, kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų sumažinimas iki ieškovo prašomų 1000 Eur paneigtų šalių sutarties laisvės principą, atsakovo interesų užtikrinimą bei suteiktų kredito gavėjui galimybę, pažeidus sutartinius įsipareigojimus, naudotis atsakovo pinigais už nepagrįstai mažą užmokestį. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog skola bankui grąžinta anksčiau, t. y. pagal Kreditavimo sutartį jos terminas buvo iki 2030-07-15, todėl bankas galėjo grąžintais pinigais disponuoti savo veikloje. Apeliantas gera valia pasiskolintų pinigų bankui anksčiau numatyto termino negrąžino, jo daromi sutarties pažeidimai lėmė priverstinio išieškojimo veiksmus, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog kreditas grąžintas anksčiau numatyto termino, ypač, kai iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog įsiskolinimo dalis dar nesumokėta.

34. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-08-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4056-769/2016 iš laiduotojos D. J. bankui priteista 4 516,51 Eur skolos, 16 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-03-08 iki sprendimo visiško įvykdymo ir atmestas banko reikalavimas dėl 8 770,36 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų priteisimo už paskutinius 5 metus iki ieškinio teismui pareiškimo, todėl analogiškai neturi būti priteistos 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos ir iš jo. Nurodytoje civilinėje byloje nagrinėtos laiduotojo prievolės, kilusios iš laidavimo sutarties, tuo tarpu, šioje civilinėje byloje aktualus prievolių vykdymo pagal paskolos sutartį klausimas.

35. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl plačiau nenagrinėjami. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

38. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų išlaidų, taip pat ir už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą, atlyginimą, kurios priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovo apeliacinis skundas netenkintas, todėl konstatuotina, jog atsakovas turi teisę į išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą.

39. Atsakovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 1002,24 Eur (e. bylos t. 2, b. l. 6-9). Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte įtvirtinto dydžio. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, beveik maksimalus rekomenduojamas prašomas priteisti išlaidų atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju neatitinka Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintų kriterijų, teisingumo ir protingumo principų. Atsakovo advokatė Edita Bartulevičiūtė dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, rengė atsiliepimą į ieškovo ieškinį bei kitus procesinius dokumentus, byla nebuvo itin sudėtinga ar didelės apimties, ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės tapatūs ieškinio argumentams, atsakovo atsiliepimo į ieškinį ir apeliacinį skundą argumentai iš esmės taip pat nesiskyrė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas mažinti atsakovui priteistinų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą dydį iki 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, priteisti iš J. J. 500 Eur (penki šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.