- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-11
- Bylos Nr.
- eA-655-662/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01747-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- UAB "Vėžė"
- Atsakovas
- Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėžė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėžė“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vėžė“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. KTR-654(10.6.1.) „Dėl paramos neskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėjas neneigė Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, kad M. P. yra ne tik pareiškėjo, bet ir UAB „Virtuali erdvė“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Ekosodai“ vienintelis akcininkas, taip pat kad UAB „Virtuali erdvė“ yra UAB „Baltics“ ir UAB „ContentAir“ vienintelis akcininkas, o M. P. yra pastarųjų dviejų bendrovių direktorius, tačiau manė, jog atsakovas klaidingai taikė Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 16 dalies nuostatas ir todėl nepagrįstai konstatavo pareiškėjo ir kitų M. P. bendrovių sąsajumą, kaip pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui paramą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismų praktika patvirtina, kad minėta teisės norma turi būti taikoma sistemiškai aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 ir 2 punktus, t. y. faktinė kiekvienos paraiškos situacija turi būti vertinama abiejų šių nuostatų kontekste, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas neįvertino vieno iš aptartose normose minimų kriterijų – ar pareiškėjas ir kitos minėtos bendrovės veikia toje pačioje atitinkamoje rinkoje arba jos dalyse, ir Sprendime tik formaliai konstatavo, kad minėtos bendrovės yra susijusios dėl to, kad M. P. yra jų akcininkas / vadovas. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad šiuo atveju nėra antrojo kriterijaus, pagal kurį bendrovės galėtų būti pripažintos susijusiomis, atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip pastebėta ir Sprendime, visos minėtos bendrovės pagal ekonominės veiklos klasifikatorių užsiima skirtinga veikla. Pareiškėjas pateikė detalesnį minėtų bendrovių veiklos apibūdinimą ir teigė, kad šios bendrovės nevykdo nei analogiškos, nei savo pobūdžiu panašios veiklos toms veikloms, kurias ketina vykdyti pareiškėjas, t. y. nė viena iš minėtų bendrovių nevykdo ir neketina vykdyti užsakomojo pardavimo paštu ar internetu veiklos arba apsaugos sistemų paslaugų veiklos. Atsakovas Sprendime neatsakė į analogiškus pareiškėjo argumentus, išdėstytus rašytiniuose paaiškinimuose, ir neįvertino objektyvių aplinkybių, susijusių su kitų M. P. bendrovių vykdoma veikla (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 str. 5 d. 5–6 p., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 60.1 p. pažeidimas).
Atsiliepimas
3. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neatitinka Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“ įgyvendinimo nuo 2018 m. taisyklės, kai verslo planui įgyvendinti yra mokama išmoka, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-773 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 14 punkte nustatyto reikalavimo, todėl jam negalėjo būti skirta parama. Tam, kad aptariamos bendrovės būtų pripažintos susijusiomis, pakako nustatyti Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkte nurodytas aplinkybes: (a) viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; (b) viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kurio direktorius ir vienintelis akcininkas yra M. P., UAB „Ekosodai“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Virtuali erdvė“, kurių vienintelis akcininkas ir direktorius taip pat yra M. P., yra susijusios įmonės, nes jose veikia tas pats fizinis asmuo, kuris turi daugumos dalyvių balsų teises visose įmonėse, todėl įmonės nėra savarankiškos. M. P. yra visų anksčiau išvardytų juridinių asmenų dalyvis, turtinės naudos iš šių bendrovių vykdomos veiklos gavėjas, o situacija, kuomet jis valdo visas minėtų bendrovių akcijas ir kartu dar yra pareiškėjo direktorius, leidžia daryti išvadą, kad šios įmonės pagal Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkte aprašytus kriterijus yra laikytinos susijusiomis. Be to, kadangi M. P. yra vienintelis bendrovių akcininkas, galima teigti, kad šiuo atveju netiesiogiai viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje, taigi turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių. Pareiškėjas yra susijęs su kitomis įmonėmis per fizinį asmenį (M. P. turi daugiau nei 25 proc., t. y. 100 proc., Sprendime nurodytų įmonių akcijų), todėl laikytina, kad pareiškėjas nėra savarankiška įmonė. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo nesavarankiškumas nustatytas ne dėl veiklos vykdymo pagal ekonominės veiklos klasifikatorių, o dėl fizinio asmens, per kurį įmonės ir yra susijusios, kaip tai numatyta 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijoje dėl mikroįmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (pranešta dokumentu Nr. C(2003) 1422) (toliau – ir Rekomendacija 2003/361/EB), tačiau papildomai pastebėjo, kad pareiškėjo, UAB „Virtuali erdvė“, „UAB Baltics“ ir UAB „ContentAir“ įstatuose įtvirtinta galimybė užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Sprendimas atitinka tokiam administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, nes jame nurodytas tiek teisinis pagrindas (Įgyvendinimo taisyklių 14 p., Įstatymo 3 str. 16 d. 1 p. a ir b p.), tiek faktinis pagrindas (M. P. yra ir pareiškėjo, ir UAB „Virtuali erdvė“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Ekosodai“ vienintelis akcininkas ir direktorius), tiek kitos aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimo priėmimui.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Vėžė“ skundą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. birželio 14 d. pateikė Agentūrai paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės ,,Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį ,,Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“ Nr. 19VP-KT-20-1-04072-PR001. Paraiškoje numatyta įgyvendinti projektą „Pastatų apsaugos sistemos“.
7. Agentūra ginčijamu 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. KTR-654(10.6.1.), vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 14 punktu, Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a ir b papunkčiais, nustačiusi, kad M. P. yra vienintelis pareiškėjo akcininkas ir direktorius, taip pat UAB „Virtuali erdvė“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Ekosodai“, vienintelis akcininkas (100 proc.) ir direktorius, ir todėl pareiškėjas nelaikytinas savarankiška įmone, nusprendė neskirti pareiškėjui paramos.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad, pagal Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos ir Juridinių asmenų registro duomenis, vienintelis pareiškėjo akcininkas ir direktorius M. P. 2006 m. gruodžio 12 d. įregistravo UAB „Virtuali erdvė“, 2018 m. lapkričio 23 d. – UAB „Ekofasadai“, 2019 m. gruodžio 19 d. – UAB „Ekosodai“; M. P. yra šių bendrovių vienintelis akcininkas (100 proc.) ir direktorius. UAB „Virtuali erdvė“ yra vienintelė UAB „Baltics“ ir UAB „ContentAir“ akcininkė (100 proc.), o M. P. yra UAB „Baltics“ ir UAB „ContentAir“ direktorius. UAB „Ekofasadai“ 2018 m. lapkričio 27 d. pateikė Agentūrai paraišką, kurioje nurodytos veiklos pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, patvirtintą Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 (toliau – ir Klasifikatorius): kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai (43.99), stogų dengimas (43.91); projektui parama skirta, 2020 m. sausio 21 d. pateikti galutinis mokėjimo prašymas ir galutinė projekto įgyvendinimo ataskaita. UAB „Ekosodai“ 2019 m. gruodžio 12 d. pateikė Agentūrai paraišką, kurioje nurodytos veiklos pagal Klasifikatorių: kraštovaizdžio tvarkymas (81.30), buitinių aparatų ir prietaisų, namų bei sodo įrangos remontas (95.22); projektui parama skirta, išmokėtas avansas. UAB „Virtuali erdvė“, UAB Baltics“ ir UAB „ContentAir“ įstatuose pažymėta, kad bendrovės gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Pareiškėjas, atsakydamas į Agentūros paklausimą, tvirtino, kad UAB „Baltics“ ir UAB „ContentAir“ paskutinius 5 metus nevykdė veiklos. Pareiškėjo paraiškoje nurodyta veikla pagal Klasifikatorių: pastatų remonto, restauravimo ir rekonstravimo (41.20); prašoma paramos apsaugos sistemų paslaugoms (80.20), užsakomojo pardavimo paštu arba internetu (47.91) veikloms vykdyti. Pareiškėjo įstatuose taip pat nurodyta, kad bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.
9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, Įgyvendinimo taisyklių 14 punkto, Įstatymo 2 straipsnio 13 dalies, 3 straipsnio 16 dalies, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.45 straipsnio nuostatas. Konstatavo, kad pareiškėjas, kurio direktorius ir vienintelis akcininkas yra M. P., ir UAB „Ekosodai“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Virtuali erdvė“, kurių vienintelis akcininkas (100 proc.) ir direktorius taip pat yra M. P., yra susijusios įmonės, nes jose veikia tas pats fizinis asmuo, kuris turi daugumos dalyvių balsų teises visose įmonėse, todėl įmonės nėra savarankiškos. Atsakovas pareiškėjo susietumą su kitomis įmonėmis (UAB „Ekosodai“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Virtuali erdvė“) pagrįstai nustatė pagal Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a ir b papunkčius. Atsakovas pareiškėjo nesavarankiškumą nustatė ne dėl veiklos vykdymo pagal ekonominės veiklos klasifikatorių, o dėl fizinio asmens, per kurį įmonės ir yra susijusios. M. P. turi 100 proc. pareiškėjo, UAB „Virtuali erdvė“, UAB „Ekofasadai“ ir UAB „Ekosodai“ akcijų, o tai viršija Rekomendacijoje 2003/361/EB nurodytą 25 proc. ribą.
10. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimas yra neaiškus, nepagrįstas ir neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytų reikalavimų. Akcentavo, kad ginčijamame sprendime nurodyti jo teisinis ir faktinis pagrindai, kitos aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimo priėmimui, bei sprendimo motyvai. Atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 42 punktu, projektas yra netinkamas gauti paramą, nes UAB „Vėžė“ nėra tinkamas pareiškėjas pagal Įgyvendinimo taisyklių 14 punktą. Taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Atitinkamai, netenkintinas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
11. Pareiškėjas UAB „Vėžė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
12. Pareiškėjas pakartoja savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, kad šiuo atveju turėjo būti, bet nebuvo vertintas ir nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkte įtvirtintas kriterijus (t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas ir kitos nurodytos bendrovės verčiasi tokia pačia ar bent iš dalies panašia veikla toje pačioje arba susijusioje rinkoje), todėl Įstatymo nuostatos pritaikytos klaidingai, o pareiškėjas nepagrįstai nepripažintas savarankiška įmone. Teigia, kad skundžiamame teismo sprendime tik atkartojama atsakovo pozicija, deklaratyviai konstatuojant jos pagrįstumą, o tai sudaro pagrindą panaikinti šį teismo sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Be to, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies nuostatų taikymo, turinčių esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, tokiu būdu pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje numatytą pareigą priimti motyvuotą teismo sprendimą, 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą atlikti teisminę administracinių sprendimų kontrolę bei neužtikrindamas pareiškėjo teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimas atitinka kitų teisės aktų reikalavimus (VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p., Administravimo taisyklių 60.1 p.).
Atsiliepimas
13. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
14. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo pozicija dėl Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkto taikymo, papildomai atkreipia dėmesį į Europos Komisijos „MVĮ apibrėžties naudotojo vadovą“ (toliau – ir MVĮ vadovas), kuriame taip pat nurodyta, jog „Įmonė yra savarankiška, jeigu yra visiškai nepriklausoma, t. y. neturi jokių jai priklausančių kitų įmonių dalių; ir jokios jos dalys nepriklauso kitoms įmonėms; arba jos turima vienos ar daugiau kitų įmonių nuosavybės dalis nesiekia 25 proc. kapitalo arba balsavimo teisių (pasirenkant didesnę vertę); ir (arba) bet kokiems išorės subjektams priklausanti šios įmonės dalis neviršija 25 proc. kapitalo arba balsavimo teisių (pasirenkant didesnę vertę); arba nėra susijusi su kita įmone per fizinį asmenį, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnio 3 dalį.“ Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra susijęs su kitomis įmonėmis per fizinį asmenį, kaip tai numatyta MVĮ vadove, todėl jis nelaikytinas savarankiška įmone. Pareiškėjo nesavarankiškumas nustatytas ne dėl veiklos vykdymo pagal ekonominės veiklos klasifikatorių, o dėl fizinio asmens, per kurį įmonės ir yra susijusios. Be to, atsakovas nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės ir tik atkartojo Sprendime nurodytus argumentus.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 28 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jį pagrindžiančius dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“, teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių būtina peržengti apeliacinio skundo ribas.
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendime priėjo prie išvados, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte nurodytų reikalavimų ir jam negali būti skirta parama, nes, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a ir b papunkčiuose (analogiška nuostata numatyta Rekomendacijos 2003/361/EB priedo 3 str.) apibrėžtais kriterijais, pareiškėjas, kurio direktorius ir vienintelis akcininkas yra M. P., ir UAB „Ekosodai“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Virtuali erdvė“, kurių vienintelis akcininkas (100 proc.) ir direktorius taip pat yra M. P., yra susijusios įmonės, nes jose veikia tas pats fizinis asmuo, kuris turi daugumos dalyvių balsų teises visose įmonėse, todėl įmonės nėra savarankiškos.
19. Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtinta, kad pareiškėjas turi atitikti labai mažos įmonės reikalavimus, nurodytus Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (taikoma juridiniams asmenims) ir Rekomendacijoje 2003/361/EB (taikoma fiziniams asmenims), ir turi būti savarankiška įmonė, kaip yra apibrėžta Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Savarankiškumo reikalavimas netaikomas ūkininkams. Teisėjų kolegija pastebi, kad Įgyvendinimo taisyklių 14 punktas sietinas, be kita ko, su 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu siekiu, kad parama pagal priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ apimtų paramą verslui pradėti ir neturėtų būti siejama su pagalba jau veikiančioms įmonėms. Įgyvendinimo taisyklių 14 punktu apribojus galimybę pareiškėjais tapti įmonėms, kurios neturi nei partnerinių, nei susijusių įmonių (žr. Įstatymo 2 str. 12 d.), prisidedama prie veiksmingų paskatų paramą pagal priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ siekiančioms gauti įmonėms, kurios siekia pradėti verslą, o ne jį, pavyzdžiui, diversifikuoti per susijusias įmones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-16-525/2021).
20. Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje savarankiška įmonė apibrėžiama kaip įmonė, kuri neturi nei partnerinių, nei susijusių įmonių. Pagal to paties straipsnio 18 dalį, susijusios įmonės – įmonės, atitinkančios šiame įstatyme nustatytus kriterijus. Įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad įmonės, kurios atitinka bent vieną toliau nurodytų kriterijų, yra laikomos susijusiomis: 1) įmonės, kurias sieja kuris nors iš šių ryšių: a) viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; b) viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių; c) įmonei suteikta teisė daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su ta kita įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; d) įmonė, turinti dalyvių balsų kitoje įmonėje, kuri dėl su tos kitos įmonės dalyviais sudarytų sutarčių kontroliuoja daugumą šios įmonės dalyvių balsų; 2) kai dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos susiformavę bent vienas iš šios dalies 1 punkte nurodytų įmonių ryšių, jeigu šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje rinkoje ar susijusiose rinkose; 3) kai tarp įmonių yra susiformavę bent vienas iš šios dalies 1 punkte nurodytų įmonių ryšių per vieną ar kelias įmones arba per šio straipsnio 15 dalies 1–4 punktuose nurodytus investuotojus.
21. Vadovaujantis Rekomendacijos 2003/361/EB preambulės 1 konstatuojamąja dalimi, šia rekomendacija siekiama užtikrinti, kad Sąjungos lygmeniu būtų laikomasi tos pačios labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės (toliau – ir MVĮ) apibrėžties. Rekomendacijos 2003/361/EB preambulės 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant geriau suvokti realią ekonominę MVĮ padėtį ir pašalinti iš šios kategorijos įmonių grupes, kurių ekonominė galia viršija tikrųjų MVĮ ekonominę galią, reikėtų atskirti įvairias įmonių rūšis pagal tai, ar jos yra savarankiškos, ar joms priklauso įmonės dalis, nesuteikianti kontroliuojančios padėties (įmonės partnerės), ar jos yra susijusios su kitomis įmonėmis. Šiuo metu paliekama galioti 25 procentų riba, nustatyta Rekomendacijoje 96/280/EB, ir jos nesiekianti įmonė laikoma savarankiška. Preambulės 12 konstatuojamojoje dalyje atkreiptas dėmesys į tai, kad tinkamais atvejais taip pat reikėtų atsižvelgti į įmonių santykius, palaikomus per fizinius asmenis, siekiant užtikrinti, kad tik įmonės, kurioms tikrai reikia pasinaudoti su MVĮ statusu susijusiais pranašumais, teikiamais įvairių joms naudingų taisyklių, galėtų iš tiesų turėti iš jų naudos. Siekiant kuo griežčiau apriboti šių situacijų nagrinėjimą, galimybes atsižvelgti į tokio pobūdžio santykius reikia apriboti atitinkama rinka arba gretimomis rinkomis, jei reikia, taikant Komisijos pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencinės teisės tikslams nustatytą „atitinkamos rinkos“ apibrėžimą.
22. Rekomendacijos 2003/361/EB priedo 3 straipsnio 1 dalyje „savarankiška įmonė“ apibrėžiama kaip įmonė, kuri neklasifikuojama kaip įmonė partnerė pagal 2 dalį arba kaip susijusi įmonė pagal 3 dalį. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „susijusios įmonės“ – tai įmonės, kurios viena su kita susietos kuriais nors iš tokių santykių: a) viena įmonė turi kitos įmonės akcininkų arba narių balsų daugumą; b) viena įmonė turi teisę paskirti arba atleisti daugumą kitos įmonės administracijos, vadovybės arba priežiūros organo narių; c) pagal sutartį arba vadovaujantis memorandumo arba įmonės įstatų nuostata, vienai įmonei suteikiama teisė daryti kitai įmonei esminę įtaką; d) viena įmonė, būdama kitos įmonės akcininkė arba narė, viena pati kontroliuoja, vadovaudamasi su tos įmonės kitais akcininkais ar nariais sudaryta sutartimi, tos kitos įmonės akcininkų arba narių balsavimo teisių daugumą. Yra laikoma, kad dominuojančios įtakos nėra, jei 2 dalies antrojoje pastraipoje išvardyti investuotojai patys tiesiogiai ar netiesiogiai kitos įmonės valdyme nedalyvauja, nepažeidžiant jų, kaip akcininkų, turimų teisių. Įmonės, palaikančios kokius nors pirmojoje pastraipoje išvardytus santykius per vieną ar daugiau kitų įmonių arba kurį nors iš 2 dalyje paminėtų investuotojų, taip pat laikomos susijusiomis įmonėmis. Įmonės, palaikančios minėtus santykius su fiziniu asmeniu ar bendrai veikiančių fizinių asmenų grupe, taip pat laikomos susijusiomis įmonėmis, jei jos vykdo savo veiklą arba dalį veiklos toje pačioje atitinkamoje rinkoje arba gretimose rinkose. „Gretima rinka“ laikoma produkto ar paslaugos rinka, esanti tiesiogiai greta, atitinkamos rinkos vartotojų ar tiekėjų rinka.
23. Įvertinus aptartas nuostatas, matyti, jog Rekomendacijos 2003/361/EB priedo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti susijusių įmonių bruožai iš esmės perkelti į Įstatymo 3 straipsnio 16 dalį. Šiame kontekste akcentuotina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2656-662/2021 išdėstyta pozicija, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į Rekomendacijos 2003/361/EB formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas Rekomendacijoje numatytas rezultatas ir laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos. Ši pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, iš tiesų pagrįsta pačia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistema, nes sudaro sąlygas, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami gautas bylas, pagal savo kompetenciją užtikrintų visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą Dominguez, C-282/10, EU:C:2012:33). Minėta Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga apima visas nacionalinės teisės normas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Association de médiation sociale, C-176/12, EU:C:2014:2), įskaitant nacionalinių teismų praktiką (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. liepos 13 d. sprendimą Centrosteel, C-456/98, EU:C:2000:402).
24. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, be kita ko, pareiškėjo akcentuotame 2014 m. vasario 27 d. sprendime HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben, C-110/13, EU:C:2014:114, pažymėjo, kad Rekomendacijos 2003/361/EB nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jos priėmimo priežastis. Šiuo aspektu iš minėtos rekomendacijos preambulės 9 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog, pateikiant susijusių įmonių apibrėžimą, siekiama geriau suprasti MVĮ ekonominę padėtį ir pašalinti iš tokios kategorijos įmonių grupes, kurių ekonominė galia gali viršyti tikrųjų MVĮ ekonominę galią, užtikrinant, kad tik tos įmonės, kurioms tikrai reikia šiai kategorijai suteikiamų privalumų per joms taikomas kitokias taisykles ir priemones, gautų iš jų naudą. Minėtuose punktuose taip pat nurodyta, kad, siekiant iki griežto minimumo apriboti ryšių tarp dviejų įmonių, atsirandančių per fizinius asmenis, tyrimą, į tokius ryšius atsižvelgiama tik susijusios rinkos arba gretimų rinkų atvejais.
25. Pabrėžtina ir tai, jog nepriklausomumo kriterijaus tikslas yra užtikrinti, jog MVĮ skirtos priemonės būtų tikrai taikomos įmonėms, kurių dydis joms yra trukdis, o ne toms, kurios priklauso didelei grupei, todėl turi galimybę gauti lėšų ir paramą, šiaip neprieinamą tokio paties dydžio, bet didelei grupei nepriklausantiems konkurentams. Tokiomis aplinkybėmis, siekiant taikyti lengvatas tik įmonėms, kurios iš tikrųjų yra nepriklausomos MVĮ, reikia išnagrinėti MVĮ, sudarančių ekonominę grupę, kurios galia viršija tokios įmonės galią, struktūrą ir užtikrinti, kad MVĮ apibrėžtis nebūtų apeita tik dėl formalių pagrindų (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimą Italija prieš Komisiją, C?91/01, EU:C:2004:244, 2014 m. vasario 27 d. sprendimą HaTeFo, C?110/13, EU:C:2014:114, ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2004 m. spalio 14 d. sprendimą Pollmeier Malchow prieš Komisiją, T?137/02, EU:T:2004:304, 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Leone La Ferla SpA, T-392/13, EU:T:2016:478). Pasisakant dėl įmonės nepriklausomumo, labai svarbu vertinti visumą (inter alia (be kita ko, įskaitant) įmonių tarpusavio teisinius ir ekonominius santykius) ir, atliekant tokį vertinimą, atsižvelgti į Rekomendacijos 2003/361/EB tikslą bei priėmimo motyvus. MVĮ teikiami pranašumai dažniausiai yra bendrųjų taisyklių išimtys, pavyzdžiui, valstybės pagalbos srityje, todėl MVĮ apibrėžtis turi būti aiškinama siaurai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą HaTeFo, C?110/13, EU:C:2014:114, 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą NMI Technologietransfer, C?516/19, EU:C:2020:754). Atitinkamai, nepriklausomumo kriterijų reikia vertinti atsižvelgiant į šį tikslą, kad įmonė, kurios bent 25 proc. priklauso didelei įmonei ir kuri formaliai atitinka šį kriterijų, tačiau kuri iš tiesų priklauso didelei įmonių grupei, vis dėlto negalėtų būti laikoma atitinkančia šį kriterijų (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimą Italija prieš Komisiją, C?91/01, EU:C:2004:244). Rekomendacijos 2003/361/EB priedo 3 straipsnį taip pat reikėtų aiškinti atsižvelgiant į šį tikslą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą HaTeFo, C?110/13, EU:C:2014:114). Atliekant tyrimą, galima atsižvelgti į Rekomendacijos 2003/361/EB tikslą bei esmę ir nuspręsti, kad, nors įmonė formaliai atitinka toje rekomendacijoje nustatytą nepriklausomumo kriterijų, dar reikia išnagrinėti, ar ji patiria trukdžių, kurių įprastai patiria MVĮ. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, viena vertus, net jeigu įmonė formaliai atitinka tą kriterijų, ekonominiu aspektu ji vis tiek de facto priklauso didelei ekonominei grupei, kita vertus, ji dėl savo ir partnerių ar narių organizacinių ryšių gali naudotis lėšomis, paskolomis bei parama ir dėl tos priežasties nepatiria trukdžių, kurių įprastai patiria MVĮ, taigi, ji negali būti laikoma MVĮ, kaip tai suprantama pagal Rekomendaciją 2003/361/EB (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimą European Road Transport Telematics Implementation Coordination Organisation – Intelligent Transport Systems & Services Europe (Ertico – ITS Europe) prieš Komisiją, C-572/19 P, ECLI:EU:C:2021:188).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime neišskyrė konkrečių argumentų, kodėl pareiškėjo pateiktas savarankiškos įmonės kriterijų aiškinimas yra nepagrįstas, ginčijamo teismo sprendimo motyvų visumos kontekste šis trūkumas nelaikytinas esminiu ir gali būti ištaisytas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad, atsižvelgiant į Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas (3 str. 1 ir 2 d., 15 str. 1 d., 16 str. 1 d., 19 str. 1 ir 6 d., kt.) ir Civilinio kodekso 2.45 straipsnį, atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjo susietumą su kitomis įmonėmis (UAB „Ekosodai“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Virtuali erdvė“) pagal Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a ir b papunkčius bei, atitinkamai, pareiškėjo neatitikimą Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtintiems kriterijams, dėl ko pareiškėjui negalėjo būti skirta parama, o Sprendimas atitinka reikalavimus tokiam administraciniam sprendimui, kylančius iš, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatų.
27. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, ta aplinkybė, kad akcijas, dalyvių balsus, teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių ir t. t. turi ne aptartos įmonės (pareiškėjas, UAB „Ekosodai“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Virtuali erdvė“), o fizinis asmuo (M. P.), susidariusioje konkrečioje situacijoje negali tapti formaliu pagrindu netaikyti Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a ir b papunkčiuose nustatytų kriterijų, kadangi M. P. yra pareiškėjo, UAB „Ekosodai“, UAB „Ekofasadai“, UAB „Virtuali erdvė“ direktorius ir vienintelis akcininkas, todėl jis turi vienvaldę visų šių įmonių kontrolę (kita vertus, sprendžiant dėl įmonių sąsajumo, nėra nustatytas išimtinai tik vienvaldės kontrolės reikalavimas, šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2656-662/2021). Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su minėtu teisiniu reguliavimu, Rekomendacijos 2003/361/EB tikslu bei priėmimo motyvais (ypač atsižvelgiant į aptartoje teismų praktikoje pateiktą jų aiškinimą) ir sudarytų sąlygas M. P. ne pradėti verslą, o, pavyzdžiui, diversifikuoti jau egzistuojantį verslą per susijusias, jo paties valdomas įmones. Iš nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių byloje nėra ginčo, matyti, kad pareiškėjas dėl sąsajumo su kitomis minėtomis bendrovėmis nepatiria tų trukdžių, kurie yra būdingi MVĮ, pavyzdžiui, jis dėl savo ryšių gali naudotis lėšomis, paskolomis arba kitokia parama, kuri neprieinama tikrosioms MVĮ (be kita ko, pareiškėjas pats nurodė, jog jis iš UAB „Virtuali erdvė“ nuomojasi sandėlį prekių ir įrangos saugojimui; teisėjų kolegijos vertinimu, tai, ar minėtas sandoris buvo sudarytas rinkos sąlygomis, sprendžiant nagrinėjamoje byloje iškilusį klausimą neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi bet kuriuo atveju pareiškėjas turi ir turės ateityje galimybę tokius sandorius sudaryti palankesnėmis sąlygomis).
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime yra pakankamai aiškiai išdėstytos priežastys, dėl kurių pareiškėjui negali būti skirta parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas atitinka susijusios įmonės kriterijus, nurodytus Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a ir b papunkčiuose, o kadangi jau buvo nustatytas daugiau nei vienas kriterijus (Įstatymo 3 str. 16 d.), atsakovas neprivalėjo nustatinėti ir sąlygų taikyti Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkte nurodytą kriterijų, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo argumentai dėl Sprendimo nemotyvuotumo (VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p., Administravimo taisyklių 60.1 p. reikalavimų pažeidimo) iš esmės siejami su Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkte nurodyto kriterijaus taikymu, todėl buvo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra pareiškėjo nenaudai, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėžė“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.