Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 3D-721 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2018 metų pateiktoms paraiškoms, 14 punkto nuostata ta apimtimi, kuria pareiškėjas – privatus juridinis asmuo – laikomas tinkamu gauti paramą pagal priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“, jeigu jis yra savarankiška įmonė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą A-3272-624/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03097-2019-4) pagal pareiškėjo MB ,,Jėgos aitvarai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo MB ,,Jėgos aitvarai“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2020 m. gruodžio 9 d. priėmė nutartį, kuria pradėjo tyrimą siekdamas nustatyti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 3D-721 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2018 metų pateiktoms paraiškoms (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 14 punkto nuostata ta apimtimi, kuria pareiškėjas – privatus juridinis asmuo – laikomas tinkamu gauti paramą pagal priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“, jeigu jis yra savarankiška įmonė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

II.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

2. Dėl norminės bylos 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3272-624/2020 pasikreipusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar individualioje byloje taikytinų Įgyvendinimo taisyklių 14 punkto nuostata ta apimtimi, kuria pareiškėjui – privačiam juridiniam asmeniui, atitinkančiam labai mažos įmonės reikalavimus, nurodytus SVVPĮ – nustatytas tinkamumo gauti paramą pagal Priemonę reikalavimas – būti savarankiška įmone, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte nustatyta: „Pareiškėjas turi atitikti labai mažos įmonės reikalavimus, nurodytus Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (taikoma juridiniams asmenims) ir Komisijos rekomendacijoje Nr. 2003/361/EB (taikoma fiziniams asmenims), ir turi būti savarankiška įmonė, kaip yra apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje. Savarankiškumo reikalavimas netaikomas ūkininkams.“ Remiantis Įgyvendinimo taisyklių 19, 20 punktais Įgyvendinimo taisyklių 14 punkto neatitinkantis subjektas neatitinka tinkamumo gauti paramą kriterijaus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“.

4. Savo abejonę dėl Įgyvendinimo taisyklių 14 punkto atitikties teisinės valstybės principui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pagrindė tuo, jog žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtinta ribojanti nuostata – būtinybė pareiškėjui būti savarankiška įmone – expressis verbis nėra aptarta aukštesnės galios teisės aktuose, kuriuos įgyvendinant Įgyvendinimo taisyklės yra priimtos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-3272-624/2020 62 p.).

Dėl iš teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų teisėkūros subjektams

5. Primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.).

6. Aiškindamas įstatymo viršenybės, taip pat kitus iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai vadovaujasi nuostata, kad valdžios institucijos privalo veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose bei laikytis reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015).

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2006; 2007 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-15/2007; 2008 m. lapkričio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2012 m. gegužės 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-12/2012; 2013 m. balandžio 30 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-10/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016; 2019 m. spalio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019; 2021 m. sausio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020).

8. Pagal oficialios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2015; 2021 m. gegužės 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-9-502/2021).

11. Konstitucinis Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog žemės ūkio sritis priskiriama pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, nėra pagrindo aiškinti su šia sritimi susijusių Konstitucijos nuostatų kitaip, nei taip kaip šią sritį reguliuoja Europos Sąjungos teisė (žr. 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą, 2020 m. vasario 6 d. nutarimą).

12. Taigi, šioje norminėje administracinėje byloje išplėstinei teisėjų kolegijai reikia įvertinti, ar aukštesnės galios ES ir nacionalinės teisės aktais expressis verbis nenustačius reikalavimo pareiškėjams – juridiniams asmenims, siekiantiems gauti paramą pagal priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“, būti savarankiška įmone, žemės ūkio ministras turėjo įgaliojimus tokį reikalavimą įtvirtinti Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, remdamasis iš teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu vadovautis aukštesnės galios teisės aktais ES ir nacionalinės teisės suteiktos kompetencijos ribose.

Dėl žemės ūkio ministro įgaliojimų priimti Įgyvendinimo taisyklių 14 punktą

13. Vertindama žemės ūkio ministro įgaliojimus nustatyti byloje ginčijamą nuostatą, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į žemės ūkio ministro kompetenciją apibrėžiančias teisės aktų nuostatas nagrinėjamoje srityje.

14. Įgyvendinimo taisyklėmis nustatyta paramos teikimo ir administravimo tvarka pagal Programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“. Kaip matyti iš žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių (2018 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. 3D-281 redakcija) 1 punkto, Taisyklės nustato Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos bei Programos priemonių bendrą administravimo tvarką. Programos priemonių ir (arba) priemonių veiklos sričių, veiklų administravimo ir finansavimo tvarka nustatoma Programos priemonių įgyvendinimo taisyklėse.

15. Kaip nurodoma Įgyvendinimo taisykles patvirtinančiame žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 8 d. įsakyme Nr. 3D-721, Įgyvendinimo taisyklės tvirtinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 722 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 programos įgyvendinimą, paskyrimo“. Šio Vyriausybės nutarimo 1 punktu (2015 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 348 redakcija) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija paskirta Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos, finansuojamos iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, vadovaujančiąja institucija.

16. Siekiant apibrėžti vadovaujančios institucijos – žemės ūkio ministerijos – įgaliojimus vykdant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, finansuojamą iš EŽŪFKP, reikia įvertinti aktualias nacionalinių ir ES teisės aktų nuostatas.

17. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (toliau – ŽŪKPĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gegužės 31 d. įstatymo Nr. XIII-1213 redakcija) nustatyta, kad valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja Žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra, Vyriausybės įgaliotos institucijos ir savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. ŽŪKPĮ 8 straipsnio 3 dalyje (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1663 redakcija) nustatyta, kad valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemonių prioritetus, atsižvelgdama į Seimo ir Vyriausybės tvirtinamų strateginių žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros teisės aktų nustatytus prioritetus bei Europos Sąjungos teisės aktus, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1663 redakcija) nurodyta, kad valstybės ir Europos Sąjungos paramos lėšų naudojimo tvarką ir sąlygas nustato Žemės ūkio ministerija.

18. Šioje norminėje byloje aktualios Europos Sąjungos teisės nuostatos, kuriomis reguliuojami santykiai, apibrėžiantys Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai administravimą ir šio fondo tikslų įgyvendinimą. Įgyvendinimo taisyklės įgyvendina ES teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, be kita ko, nurodytus Reglamente Nr. 1303/2013 (žr. Įgyvendinimo taisyklių 1.3 papunktį), Reglamente Nr. 1305/2013 (žr. Įgyvendinimo taisyklių 1.4 papunktį) ir 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 su visais pakeitimais (toliau – ir Reglamentas Nr. 1306/2013) (žr. Įgyvendinimo taisyklių 1.5 papunktį).

19. Nagrinėjamoje byloje aktualiu teisiniu reguliavimu (Įgyvendinimo nuostatų 14 punktu) nustatytas ribojimas, kuris tiesiogiai neįtvirtintas aukštesnės galios nacionaliniuose ar ES teisės aktuose. Kaip atsiliepime patvirtino atsakovas, Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte nustatytas reikalavimas būti savarankiška įmone yra atskiras Ministerijos nustatytas reikalavimas, kuriuo siekiama, kad parama pagal Priemonės veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“ būtų teikiama verslui pradėti, o ne būtų remiamas jau veikiantis verslas, kuris paramą gautų per susijusias įmones.

20. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su nacionalinėje teisėje įtvirtintais galimai labiau ribojančiais reikalavimais EŽŪFKP lėšomis bendrai finansuojant kaimo plėtrą. ESTT yra nurodęs, kad nors dėl savo pobūdžio ir paskirties Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai turi tiesioginį poveikį nacionalinės teisės sistemose ir nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis įgyvendinimo priemonių, kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant įgyvendinimo priemones (2012 m. spalio 25 d. sprendimo Ketelä, C‑592/11, 35 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties Dél-Zempléni Nektár Leader Nonprofit, C‑24/13, 14 p.; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Szatmári Malom, C‑135/13, 54 p.; 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Občina Gorje, C‑111/15, 34 p.). Kartu pabrėžtina, kad valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir jei patikslina šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (2012 m. spalio 25 d. sprendimo Ketelä, C‑592/11, 36 p.; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Szatmári Malom, C‑135/13, 55 p.; 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Občina Gorje, C‑111/15, 35 p.).

21. Todėl šioje byloje reikia atsižvelgti į analizuojamam teisiniam reguliavimui reikšmingas reglamentų nuostatas, siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtintas reikalavimas patenka į kiekvienai valstybei narei pripažįstamos diskrecijos sritį (žr. mutatis mutandis 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Ketelä, C‑592/11, 37 p.; 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Občina Gorje, C‑111/15, 36 p.).

22. Kaip matyti iš bylai aktualaus Reglamento Nr. 1303/2013 4 straipsnio 3 dalies, Europos struktūrinių ir investicijų fondų parama įgyvendinama Komisijai ir valstybėms narėms glaudžiai bendradarbiaujant ir laikantis subsidiarumo principo. Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) yra vienas iš tokių fondų. Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pagal subsidiarumo principą tose srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada ir tik tokiu mastu, kai valstybės narės numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti centriniu, regioniniu ir vietiniu lygiu, o Sąjungos lygiu dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiekti būtų geriau.

23. Atsižvelgdama į ES teisės statusą Lietuvos teisės sistemoje ir žemės ūkio srities priskyrimą pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai (žr. šio sprendimo 10–12 p.), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Reglamento Nr. 1306/2013 5 straipsniu, EŽŪFKP pagal pasidalijamojo valdymo principą įgyvendina valstybės narės ir Sąjunga, o jo lėšomis finansuojamas Sąjungos finansinis įnašas remiant kaimo plėtros programas, skiriamas pagal Sąjungos teisę dėl paramos kaimo plėtrai.

24. Reglamento Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos bendros taisyklės, taikomos, be kita ko, EŽŪFKP (žr. šio reglamento 1 str.), 125 straipsnyje apibrėžtos vadovaujančios institucijos funkcijos. 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vadovaujančioji institucija atsako už veiksmų programos valdymą laikantis patikimo finansų valdymo principo. Pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 9 punktą, veiksmas – projektas, sutartis, veiksmas arba grupė projektų, kuriuos atrenka atitinkamų programų vadovaujančiosios institucijos arba kurie atrenkami jų atsakomybe ir kuriais padedama siekti prioriteto (-ų) tikslų. Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad veiksmų atrankos srityje vadovaujančioji institucija: a) parengia ir patvirtinusi taiko atitinkamas atrankos procedūras ir kriterijus, kurie: i) padeda užtikrinti, kad veiksmais būtų prisidėta siekiant atitinkamo prioriteto konkrečių tikslų ir rezultatų; ii) yra nediskriminuojantys ir skaidrūs; iii) atitinka 7 ir 8 straipsniuose nustatytus bendruosius principus; <...>.

25. Atsižvelgiant į tai, kad remiantis Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 722 žemės ūkio ministerija paskirta Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos, finansuojamos iš EŽŪFKP, vadovaujančiąja institucija (žr. šio sprendimo 16 p.), žemės ūkio ministerijos įgaliojimus, nustatant veiksmų atrankos kriterijus apibrėžia Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 3 dalies a punktas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar priimdamas Įgyvendinimo taisyklių 14 punktą žemės ūkio ministras neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, reikia nustatyti, ar žemės ūkio ministro nustatytas reikalavimas pateko į kiekvienai valstybei narei pripažįstamos diskrecijos sritį remiantis Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 3 dalies a punktu.

26. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1305/2013 13 straipsnio, kiekviena kaimo plėtros priemonė yra programuojama taip, kad konkrečiai padėtų įgyvendinti vieną ar kelis Sąjungos kaimo plėtros prioritetus. Remiantis Reglamento Nr. 1305/2013 10 straipsniu 2 dalimi, kiekvieną kaimo plėtros programą įgyvendinimo aktu tvirtina Komisija. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualią Programą patvirtino Europos Komisija 2015 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. C(2015)842 (žr. Programos 2.13 papunktį). Programos priemonių ir (arba) priemonių veiklos sričių, veiklų administravimo ir finansavimo tvarka nustatoma Programos priemonių įgyvendinimo taisyklėse (1 Taisyklių 1 punktas) – nagrinėjamos bylos kontekste Įgyvendinimo taisyklėmis.

27. Įgyvendinimo taisyklių (2018 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. 3D-721 redakcija) 6 punkte nurodyta, kad Programos priemonės veiklos srities prioritetas – skatinti socialinę įtrauktį, skurdo mažinimą ir ekonominę plėtrą kaimo vietovėse. Šis prioritetas atitinka ES kaimo plėtros prioritetą, įtvirtintą Reglamento Nr. 1305/2013 5 straipsnio 6 punkte. Kaip matyti iš Įgyvendinimo taisyklių 7 punkto, priemonės veiklos srities tikslinė sritis – veiklos įvairinimo, mažųjų įmonių kūrimo ir plėtojimo, taip pat darbo vietų kūrimo lengvinimas. Ši tikslinė skirtis atitinka ES kaimo plėtros prioriteto „skatinti socialinę įtrauktį, skurdo mažinimą ir ekonominę plėtrą kaimo vietovėse“ Reglamento 1305/2013 5 straipsnio 6 punkto a papunktyje įtvirtintai sričiai – veiklos įvairinimas, mažųjų įmonių kūrimas ir plėtojimas, taip pat darbo vietų kūrimo lengvinimas.

28. Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad parama pagal priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ apima paramą verslui pradėti, skiriamą: i) jauniesiems ūkininkams; ii) ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėse; iii) smulkių ūkių plėtrai. Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parama pagal 1 dalies a punkto ii papunktį skiriama ūkininkams arba ūkininko ūkio nariams, kurie įvairina vykdomą veiklą imdamiesi ne žemės ūkio veiklos, bei labai mažoms ir mažoms įmonėms ir fiziniams asmenims kaimo vietovėse. Kaip dėmesį atkreipė ir atsakovas, Reglamento Nr. 1305/2013 preambulės 17 punkte nustatyta, kad parama verslo pradžiai turėtų būti skiriama tik pradiniu tokios veiklos laikotarpiu ir neturėtų tapti veiklos pagalba.

29. Kaip matyti iš atsakovo pateikto atsiliepimo, Įgyvendinimo taisyklių 14 punktas sietinas, be kita ko, su Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu siekiu, kad parama pagal priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ apimtų paramą verslui pradėti ir neturėtų būti siejama su pagalba jau veikiančioms įmonėms. Išplėstinė teisėjų kolegija pritaria, kad Įgyvendinimo taisyklių 14 punktu apribojus galimybę pareiškėjams tapti įmonėms, kurios neturi nei partnerinių, nei susijusių įmonių (žr. SSVPĮ 2 str. 12 d.), prisidedama prie veiksmingų paskatų paramą pagal priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ siekiančioms gauti įmonėms, kurios siekia pradėti verslą, o ne jį, pavyzdžiui, diversifikuoti per susijusias įmones.

30. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, jog Įgyvendinimo taisyklių 14 punktas pažeidžia Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtintus reikalavimus. Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtintas reikalavimas padeda užtikrinti atitinkamo prioriteto tikslus ir rezultatus (Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 3 dalies a punkto i papunktis). Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtintas reikalavimas taip pat nėra diskriminuojantis ar neskaidrus (Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunktis) – reikalavimas taikomas visiems potencialiems paramos gavėjams juridiniams asmenims. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad reikalavimas neatitiktų Reglamento Nr. 1303/2013 7 (Moterų ir vyrų lygybės ir nediskriminavimo skatinimas) ir 8 (Darnus vystymasis) straipsniuose įtvirtintų reikalavimų (Reglamento Nr. 1303/2013 125 straipsnio 3 dalies a punkto iii papunktis). Be to, konstatuotina, kad Žemės ūkio ministerijos pasirinktu ir Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtintu kriterijumi gauti paramai pagal kaimo plėtros priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ nesudaromos kliūtys tiesioginiam aktualių ES teisės nuostatų (be kita ko, Reglamento Nr. 1303/2013 ir Reglamento Nr. 1305/2013) taikymui ar jų iškraipymui.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimdamas Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte įtvirtintą reikalavimą pareiškėjui – privačiam juridiniam asmeniui, atitinkančiam labai mažos įmonės reikalavimus, nurodytus SVVPĮ, būti savarankiška įmone, kaip tai apibrėžta SVVPĮ – žemės ūkio ministras tinkamai įgyvendinimo aukštesnės galios ES ir nacionalinės teisės aktais įtvirtintus įgaliojimus ir, be kita ko, neviršijo ES teise valstybei narei pripažįstamos diskrecijos. Todėl nagrinėjamoje byloje daroma išvada, kad Įgyvendinimo taisyklių 14 punkto nuostata ta apimtimi, kuria pareiškėjui – privačiam juridiniam asmeniui, atitinkančiam labai mažos įmonės reikalavimus, nurodytus SVVPĮ – nustatytas tinkamumo gauti paramą pagal Priemonę reikalavimas – būti savarankiška įmone, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 3D-721 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2018 metų pateiktoms paraiškoms, 14 punkto nuostata ta apimtimi, kuria pareiškėjas – privatus juridinis asmuo – laikomas tinkamu gauti paramą pagal priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“, jeigu jis yra savarankiška įmonė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sprendimas neskundžiamas.