Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1681-798/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-12
Bylos Nr.: 2A-1681-798/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-01200-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Klaidija“
Ieškovas: akcinės bendrovės „DNB lizingas“

Kategorijos

42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1681-798/2014 (S)Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01200-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.10; 44.5.1; 50.10; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaidija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB lizingas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaidija“ dėl nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 94646,19 Lt, 8,06 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad AB „DNB lizingas“ ir UAB „Klaidija“ buvo sudarė tris lizingo sutartis (2006 m. rugpjūčio 9 d. lizingo sutartys Nr. 2006/08-V282 ir Nr. 2006/08-V283, 2008-09-08 lizingo sutartis Nr. 200809F-5660). Atsakovui vėluojant mokėti įmokas pagal sutartis, ieškovas atsižvelgė į atsakovo sunkią finansinę padėti ir prašymus atidėti lizingo objektų vertės dengimo mokėjimus pagal lizingo sutartis. 2009-09-01 tarp šalių buvo sudarytas susitarimas prie lizingo sutarčių, kuriuo buvo atidėti vertės dengimo mokėjimai pagal lizingo sutartis 7 mėnesių laikotarpiui nuo susitarimo sudarymo dienos, mokant tik palūkanas, pakeistos lizingo sutarčių palūkanų normos, sudaryti nauji mokėjimų grafikai. Tą pačią dieną šalys sudarė Įsiskolinimo mokėjimo sutartis Nr. SKL0472, Nr. SKL0473 ir Nr. SKL0474, pagal kurias iki sutarties sudarymo dienos esantis įsiskolinimas (atitinkamai 7912,65 Lt, 13040,47 Lt bei 5935,10 Lt) buvo išdėstytas dalimis. Tačiau ir sudarius 2009-09-01 susitarimus atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl ieškovas 2010 m. spalio 20 d. pretenzija dėl įsiskolinimo informavo atsakovą apie tai, kad pagal visas sudarytas sutartis pretenzijos surašymo dieną susidarė 34 189,36 Lt atsakovo skola bei 3201,29 Lt delspinigių, ir paragino atsakovą sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Į pretenziją atsakovas atsakė 2010 m. spalio 29 d. raštu, pripažindamas įsiskolinimą, tačiau įsiskolinimo nepadengė, o paprašė eilinio skolos mokėjimo atidėjimo. Po tarpusavio susirašinėjimų, atsakovui prašant sudaryti skolos mokėjimo grafiką, ieškovui jį sudarius, tačiau atsakovui vengiant jį pasirašyti, ieškovas prarado pasitikėjimą atsakovu, todėl 2011-11-07 raštu nurodė, kad nemato pagrindo tenkinti atsakovo prašymo. 2011 m. lapkričio 10 d. pranešimu Nr. 30.58.37/6647 informavo atsakovą, kad nuo 2011-12-10 nutraukia Lizingo sutartis bei Įsiskolinimo mokėjimo sutartis, todėl pareikalavo grąžinti lizingo objektus bei sumokėti 78089,42 Lt pradelstų eilinių mokėjimų, 16807,25 Lt delspinigių bei 30 proc. likusios neapmokėtos lizingo objektų vertės dydžio baudą - 12939,33 Lt, iš viso 107836 Lt. Atsakovas lizingo objektus grąžino, tačiau skolos nesumokėjo. CK 6.574 str. nustato, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ieškovas prašo priteisti jam dėl Lizingo sutarčių ir Įsiskolinimo mokėjimo sutarčių nutraukimo patirtus nuostolius, kurie susidarė dėl negrąžintos skolos, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių, minusavus parduotą lizingo dalyką, t. y. 94 646,19 Lt. Be to, ieškovas įvertino ir papildomas išlaidas, susijusias su transporto priemonių (lizingo dalyko) transportavimu toms įmonėms, kurios toliau organizavo jų pardavimą.

Atsakovas UAB „Klaidija“ su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Mano, kad ieškovo pateiktas nuostolių skaičiavimo būdas yra visiškai nepagrįstas, neteisingas ir prieštaraujantis kasacinio teismo išaiškinimams. Bendra lizingo sutartimis finansuojama suma sudarė 241 728,53 Lt. Dėl to ieškovas visiškai nepagrįstai į bendrą turto vertės dengimo įmokų sumą įtraukia įsiskolinimo mokėjimo sutartyse numatytas sumas, kadangi tai yra susitarimas dėl jau pradelstų įmokų (turo vertė plius palūkanos) sumokėjimo, o ne dėl finansuojamos sumos padidinimo. Vadovaujantis paties ieškovo pateiktais skaičiavimais atsakovas pagal lizingo sutartis turėjo sumokėti 42 756,75 Lt palūkanų už naudojimąsi lizinguojamais daiktais. Pažymi, kad Įsiskolinimo mokėjimo sutartyse nurodytos 3324,40 Lt palūkanos iš tiesų yra delspinigiai už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, o ne palūkanos už naudojimąsi daiktais, t. y. atlieka kompensacinę, o ne mokėjimo funkciją, todėl neturėtų būti įtraukiamos į bendrą palūkanų sumą. Jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs Lizingo sutartis, ieškovas viso būtų gavęs 284 485 Lt. Pagal paties ieškovo pateiktus duomenis, faktiškai atsakovas viso sumokėjo 188 706,07 Lt. Vadinasi, skirtumas tarp pažadėtojo ir faktinio įvykdymo sudaro 95 778,93 Lt, o atsiimtų lizinguotų daiktų rinkos vertė po turto perėmimo sudarė 66 611,57 Lt be PVM. Mano, kad realūs ieškovo nuostoliai yra ne didesni kaip 29 167,36 Lt. Vadovaujantis ieškovo nurodymu visas transporto priemones atsakovas pats 2012-01-04 pristatė ieškovui į nurodytą vietą Klaipėdoje. Vadinasi visos ieškovo išlaidos, patirtos transportuojant atsiimtas transporto priemones į kurią nors kitą vietą (Gargždus, Vilnių ar kt.) neturi jokio priežastinio ryšio su sutarčių nutraukimu ir negali būti priskiriamos prie ieškovo nuostolių. Taip pat prie ieškovo nuostolių negali būti priskiriamos ir išlaidos, kurias ieškovas sumokėjo tretiesiems asmenims už transporto priemonių realizavimą (komisiniai mokesčiai). Nėra jokio teisinio pagrindo skaičiuoti delspinigius už nuostolius, juo labiau, kad pradelstos įmokos yra tik viena iš nuostolių skaičiavimo sudedamųjų dalių. Sprendžiant delspinigių priteisimo klausimą visų pirma atkreipia dėmesį, jog prašomi priteisti delspinigiai (18406,05 Lt) sudaro daugiau nei 60 proc. realių ieškovo nuostolių sumos (skaičiuojant nuo (29167,36 Lt sumos). Atsakovas iki Lizingo sutarčių nutraukimo įvykdė 2/3 lizingo sutartyse numatytų piniginių įsipareigojimų (sumokėjo 2013 498,98 Lt iš lizingo bendrovės numatytų gauti 284 485 Lt). Be to, dėl prievolės neįvykdymo yra ir paties kreditoriaus kaltės. Dėl ieškovo nepagrįstų veiksmų, atsakovas negalėjo naudoti transporto priemonių savo komercinės veiklos vykdymui ir pajamų gavimui, kas iš dalies taip pat sąlygojo atsakovo negalėjimą laiku ir tinkamai mokėti lizingo įmokų pagal sutartis. Nurodo, kad ginčo atveju negali būti taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Lizingo sutartyse nustatyta, kad už termino sumokėti mokėjimus pagal sutartį praleidimą lizingo gavėjas turi mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas (Lizingo sutarčių 9.6 punktai).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovo ieškovui 68 072,44 Lt nesumokėtų lizingo įmokų, 4 400,00 Lt palūkanų, 13 775,00 Lt delspinigių ir 8398,36 Lt papildomų išlaidų, 8,06 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 94 646,19 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-01-27 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo, 6244 Lt bylinėjimosi išlaidų; išdėstė teismo sprendimo dalį dėl 94 646,19 Lt priteisimo įvykdymą 12 mėnesių terminui, įpareigojant atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti ieškovui priteistą 94 646,19 Lt kas mėnesį lygiomis dalimis iki visiško skolos padengimo; priteisė iš atsakovo valstybei 41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „Klaidija“ nesilaikė lizingo sutartyse nustatytų sąlygų, laiku nemokėjo lizingo įmokų, nors tarp šalių ir vyko derybos dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, todėl ieškovas nuo 2011 m. gruodžio 10 d. vienašališkai nutraukė sudarytas lizingo sutartis. Pažymėjo, kad ginčo dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo pagrįstumo, tarp šalių nėra.

Teismas nustatė, kad dėl lizingo sutarčių nutraukimo, ieškovas patyrė nuostolius. Pagal lizingo sutarčių Nr. 2006/08-V282 ir Nr. 2006/08-V283 10.6 p., kai lizingo sutartis nutraukta ieškovas įgyja teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, sumokėti ieškovui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, o taip pat sumokėti 30 proc. neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo padengti visas su lizingo sutarties nutraukimu susijusias išlaidas. Pagal lizingo sutarties Nr. 200809F-5660 8.9 p., sutarties nutraukimo atveju atsakovas privalo ieškovui grąžinti turtą ir visus su juo susijusius dokumentus per 3 darbo dienas nuo sutarties nutraukimo dienos, sumokėti ieškovui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, o taip pat sumokėti 30 proc. neapmokėtos turto vertės dydžio baudą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turi teisę iš atsakovo reikalauti padengti visas su sutarties nutraukimu susijusias išlaidas.

Teismo vertinimu, minėtų sutarčių 10.6 ir 8.9 punktai, nustatantys kitokias taisykles nei CK 6.574 str., negali būti laikomi niekiniais ir prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms, nes CK 6.574 str. laikytinas dispozityvia teisės norma. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktą skolos skaičiavimo pažymą bei į tai, kad lizingo sutartis savo prigimtimi yra nuomos sutartis, pagal kurią lizingo davėjas visų pirma suteikia lizingo gavėjui teisę daiktu naudotis ir jį valdyti už tam tikrą užmokestį, padarė išvadą, kad ieškovo patirtų nuostolių dalį neabejotinai sudaro atsakovo ieškovui nesumokėtos 46 616,63 Lt dydžio lizingo įmokos, neapmokėta lizingo dalyko vertė po sutarties Nr. Nr. 200809F-5660 nutraukimo – 41 482,70 Lt., bei pradelsti mokėjimai – 16 750,27 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas šių skaičiavimų nenuginčijo, t. y. nepateikė įrodymų, kurių pagrindu šie skaičiavimai turėtų būti pripažinti nepagrįstais (CPK 178 str.), teismas padarė išvadą, kad ieškovui iš atsakovo nuostolių sumą (nesumokėtos lizingo įmokos, pradelstos nesumokėtos lizingo įmokos, neapmokėta lizingo dalyko vertė po sutarties Nr. Nr. 200809F-5660 nutraukimo) (CK 6.249 str. 1 d.) sudaro 104 849,60 Lt. Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 14 d. ir 2013 m. vasario 6 d., t. y. bylos nagrinėjimo metu, ieškovas realizavo dalį lizinguojamo turto už bendrą 44 500,00 Lt sumą (su PVM), t.y. transporto priemonę – vilkiką Iveco LD440 E43, VIN kodas Nr. WJMM17VSK004234224, už 17 500,00 Lt įskaitant PVM ir transporto priemonę – vilkiką Iveco Stralis AT 440S43, ident. Nr. WJMM1VSK004280992 už 27 000 Lt įskaitant PVM (T 1, b. l. 187, T 2, b. l. 162). Atsižvelgiant į tai, kad realizuoto lizinguojamo turto vertę teismas laikė ieškovo gauta nauda pagal minėtas lizingo sutartis, todėl šią sumą atėmė (be PVM) iš nuostolių. Teismas konstatavo, kad ieškovo realūs nuostoliai minusavus realizuoto lizinguojamo turto vertę ir priteistų nesumokėtų lizingo įmokų sumą yra 60 349,60 Lt (104 849,60 Lt – 36776,86 Lt = 68 072,74 Lt). Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsiimtų lizingo objektų rinkos vertė yra gerokai didesnė, negu skaičiuoja ieškovas. 2013 m. spalio 25 d. Ekspertizės akto Nr. 1307/15-1 išvadoje nurodoma, kad vilkiko Iveco EuroStar LD440E43 (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2012 m. sausio 4 d. buvo 19 000 Lt (kitas turtas dar nėra realizuotas). Šis vilkikas realizuotas už 17 500 Lt įskaitant PVM, teismo vertinimu, šis sumų skirtumas nėra didelis.

Teismas nustatė, kad ieškovas atsiimdamas iš atsakovo lizingo objektus bei organizavęs atsiimto turto realizavimą patyrė 8398,36 Lt transportavimo ir kitų išlaidų (T 1, b. l. 168-172, 175, T 2, b. l. 163-167), todėl šias išlaidas pridėjo prie ieškovo realių nuostolių. Teismas pažymėjo, kad ieškovas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė nuostolius. Visos šios išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais. Jeigu atsakovas savo prievoles pagal lizingo sutartis būtų vykdęs tinkamai, ieškovas nebūtų patyręs jokių papildomų išlaidų, jam nereiktų kreiptis dėl turto įvertinimo, jo pardavimo ir pan. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti ieškovo patirtų nuostolių dydį, nes susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Dėl automobilio vertės nustatymo, turto pardavimo, suradimo, saugojimo ir pan,. ieškovas yra sudaręs sutartis su kitais asmenimis ir už šių paslaugų suteikimą apmoka pagal šalių susitarimą, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovo patirtos papildomos išlaidos nėra protingos, atsiradusios dėl paties ieškovo nerūpestingumo, ar yra nepagrįstos.

Teismas pažymėjo, kad finansinis lizingas yra kreditavimo būdas, todėl lizingo gavėjas privalo mokėti lizingo bendrovei palūkanas už pinigines lėšas, kurias lizingo bendrovė investavo pirkdama lizingo gavėjui jo nurodytą turtą. Teismo vertinimu, atsakovui neįvykdžius pareigos sumokėti visus pagal sutartį priklausančius sumokėti mokėjimus, įskaitant visas pagal grafiką numatytas palūkanas iki lizingo sutarties galiojimo pabaigos, šios pareigos negali pašalinti lizingo objekto grąžinimas. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalaujamos priteisti palūkanų įmokos nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos yra ieškovo patirti nuostoliai, kurie turi būti atlyginti, todėl ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 4400,09 Lt palūkanas laikė pagrįstu (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Kadangi šalys susitarė, kad atsakovas už laiku nesumokėtus bet kokius mokėjimus pagal sutartį įsipareigoja mokėti 0,1 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną (Lizingo sutarties Nr. 200809F-5660 7.4 p.: Lizingo sutarčių Nr. 2006/08-V282, 2006/08-V283 9.4 p.) bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą priteistinų nuostolių dydį, į aplinkybę, kad atsakovas nuo 2011 m. nemoka ieškovui jokių įmokų, padarė išvadą, jog ieškovo prašomų priteisti delspinigių sumą nėra akivaizdžiai per didėlė, todėl tenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo viso 13 775,00 Lt delspinigių (CK 6.73, 6.258 straipsniai). Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad ieškovui iš atsakovo viso priteistinos 94 646,19 Lt dydžio nuostoliai, kurias sudaro: 68072,44 Lt – nesumokėtos lizingo įmokos ir pradelsti mokėjimai, 4400,09 Lt – palūkanos, 13 775,00 Lt delspinigiai bei 8398,36 Lt – papildomos išlaidos (CK 6.38 straipsnis, 6.258 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnio 1 dalis, 6.574 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsirado 2012 m. pirmąjį pusmetį, o šį pusmetį galiojanti VILIBOR palūkanų norma yra 1,06 proc., iš atsakovo ieškovui priteisė 8,06 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 94 646,16 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Klaidija“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš atsakovo 34 928,86 Lt nuostolių bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmesti; atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl ieškovo realių nuostolių. Iš bylos duomenų matyti, kad iš viso pagal lizingo sutartis atsakovas ieškovui turėjo sumokėti 323 423,13 Lt: a) pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. lizingo sutartį Nr. 2006/08-V282: 23 836 EUR (su PVM) lizingo objekto kainą ir 190,69 EUR sutarties mokestį; b) pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. lizingo sutartį Nr. 2006/08-V283: 20 296 EUR (su PVM) lizingo objekto kainą ir 162,37 EUR sutarties mokestį; c) pagal 2008 m. rugsėjo 8 d. lizingo sutartį Nr. 200809F-5660: 35 636 EUR (su PVM) turto kainą ir 202,73 EUR sutarties mokestį; d) 46 081,15 Lt palūkanų pagal visas tris lizingo sutartis. Kitaip tariant, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartis, tai ieškovas būtų gavęs 323 423,13 Lt sumą, įskaitant turto vertės dengimo įmokas, palūkanas ir visus kitus sutarties mokesčius. Tuo tarpu iki lizingo sutarčių nutraukimo atsakovas faktiškai ieškovui yra sumokėjęs 203 494,27 Lt. Vadinasi, skirtumas tarp pažadėtojo ir faktinio įvykdymo sudaro 119 928,86 Lt. Tačiau 2013 m. spalio 25 d. teismo ekspertizės aktu Nr. 1307/15-1 nustatyta, kad lizingo objektų vertė 2012 m. sausio 4 d. (jų grąžinimo ieškovui metu) buvo 85 000 Lt. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis šiomis teismo ekspertizės išvadomis. Be to, teismas nepagrįstai į ieškovo gautą naudą neįtraukė pagal 2006/08-V283 lizinguotų transporto priemonių (2 puspriekabės Koegel SN24) vertės. Taip pat teismas neįvertino to, kad lizingo objektų vertė lizingo sutartyse yra nurodyta su PVM, o atsakovas kartu su einamosiomis mėnesinėmis įmokomis ieškovui mokėdavo ir proporcingą PVM sumą. Dėl to atliekant nuostolių skaičiavimą transporto priemonių skaičiavimą transporto priemonių vertė turi būti vertinama su PVM mokesčiu. Įvertinus visa tai, realūs ieškovo nuostoliai neviršija 34 928,86 Lt (323 423,13 Lt – 203 494,27 Lt – 85 000 Lt).

2. Dėl papildomų išlaidų priteisimo. Teismas nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui 8398,36 Lt transportavimo ir kitų išlaidų, susijusių su atsiimtų transporto priemonių realizavimu. Vadovaujantis ieškovo nurodymu, visas transporto priemones atsakovas pats 2012 m. sausio 4 d. pristatė į ieškovo nurodytą vietą Klaipėdoje. Taigi apeliantas tinkamai ir visiškai įvykdė savo prievolę grąžinti lizingo davėjui lizinguotas transporto priemones. Vadinasi, visos ieškovo išlaidos, patirtos transportuojant atsiimant transporto priemones į kurią nors kitą vietą neturi priežastinio ryšio su sutarčių nutraukimu (CK 6.247 straipsnis) ir negali būti priskiriamos prie ieškovo nuostolių. Taip pat prie ieškovo nuostolių negali būti priskiriamos ir išlaidos, kurias ieškovas sumokėjo tretiesiems asmenims už transporto priemonių realizavimą (komisiniai mokesčiai). Šios išlaido nėra būtinos, todėl negali būti pripažįstamos pagrįstomis, juolab, dėl do, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, kad UAB „Transtila“ ir UAB „Trucks Market“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra apmokėtos, t. y., kad šios išlaidos yra realiai patirtos.

3. Dėl delspinigių priteisimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 13 775 Lt delspinigių. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas, tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Vadinasi, kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovui priteistina nuostolių suma yra didesnė už prašomas priteisti netesybas, todėl jos įskaitytinos į nuotolių sumą. Be to, net jei nebūtų nustatytas teisinis pagrindas delspinigius įskaityti į nuostolių sumą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas netesybų (delspinigių) mažinimui. Apeliantas pažymi, kad teismo priteisti delspinigiai sudaro beveik 40 proc. realių ieškovo nuostolių sumos (skaičiuojant nuo 34 928,86 Lt). Be to, teismas turėjo įvertinti tai, kad apeliantas net ir iš esmės pablogėjus finansinei būklei sąžiningai pagal savo galimybes mokėjo lizingo įmokas iki pat sutarčių nutraukimo, geranoriškai bendradarbiavo su ieškovu sprendžiant skolos restruktūrizavimo klausimą, o ieškovas, priešingai, nepagrįstai atsisakė bendradarbiauti ir pateikti lizingo sutarčių vykdymui reikšmingą informaciją, kuri lėmė nesėkmingai išspręstą klausimą dėl skolos restruktūrizavimo ir sutarčių nutraukimą. Apeliantas pažymi, kad dėl prievolės neįvykdymo yra ir paties kreditoriaus kaltės, nes dar iki sutarčių nutraukimo, šalims tariantis dėl skolos restruktūrizavimo, ieškovas atsisakė pratęsti registracijos liudijimų terminus lizinguojamoms transporto priemonėms. Lizingo sutarčių Nr. 1, 2, 3, 4.1 punktai numato ieškovo teisę apriboti atsakovo teisę valdyti ir naudotis transporto priemonėmis tik nutraukus sutartis. Dėl šių ieškovų nepagrįstų veiksmų apeliantas nebegalėjo naudoti transporto priemonių savo komercinės veiklos vykdymui ir pajamų gavimui, kas iš dalies taip pat sąlygojo atsakovo negalėjimą laiku ir tinkamai mokėti lizingo įmokas pagal sutartis.

4. Dėl procesinių palūkanų dydžio. Teismas, priteisdamas procesines palūkanas, nepagrįstai taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, nes minėtas įstatymas taikomas palūkanų apskaičiavimui, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju, šalių lizingo sutartys nustato, jog už termino sumokėti mokėjimus pagal sutartį praleidimą lizingo gavėjas turi mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas (lizingo sutarčių 9.6 punktai). Be to, ieškovas prašo priteisti nuostolius, o ne pavėluotus mokėjimus, o minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktas expresis verbis nustato, jog šis įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „DNB lizingas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti; atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymi, kad delspinigiai yra sudėtinė nuostolių dalis, kurie sumažinti lizingo objekto verte, jų dydis nustatytas sutartyse, be to, nelaikytini neprotingai dideliais. Taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ieškovo kaip kreditoriaus kaltės yra neįrodyti ir deklaratyvūs, o tai, kad apeliantas negalėjo vykdyti veiklos jam grąžinus lizinguotą turtą, nesudaro pagrindo šių pasekmių perkelti ieškovui ir mažinti ieškovo patirtų nuostolių. Dėl lizingo objektų pardavimo kainos ieškovas pažymi, kad ieškovo nuostolių suma buvo sumažinta jų faktine pardavimo kaina, nes tikroji vertė paaiškėja lizingo objektus pardavus, be to, ši kaina buvo panaši į ekspertizės nustatytąją. Dėl papildomų ieškovas nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog lizingo gavėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto lizingo objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo gavėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Dėl to ieškovo kaip lizingo bendrovės pagrindinė veikla yra lizinguoti turtą, o ne jį pardavinėti. Tai, anot ieškovo, paneigia apelianto argumentus, dėl ieškovo patirtų 8 3986,36 Lt papildomų išlaidų. Dėl procesinių palūkanų ieškovas pažymi, kad lizingo sutartyse nėra numatytos procesinių palūkanų dydis, be to, ne sutartimi, o vadovaujantis įstatymu yra nustatomos priteisiamų procesinių palūkanų dydis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl lizingo sutarčių nutraukimo padarinių

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio dėl lizingo sutarties Nr. 2006/08-V282 ir lizingo sutarties Nr. 200809F-5660 nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą ir priteisti iš atsakovo viso 94 646,19 Lt nuostolius, kuriuos sudaro pradelsti lizingo mokėjimai, delspinigiai ir palūkanos. Apeliantas nurodo, kad nutraukus lizingo sutartis ieškovo realūs nuostoliai yra ne didesni nei 34 928,86 Lt.

CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius, t. y. sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo padariniai CK 6.574 straipsnyje reglamentuojami taip, kad prioritetas suteikiamas lizingo davėjo investicijoms kompensuoti, o ne nuosavybės teise turimo daikto valdymo ir naudojimosi teisėms susigrąžinti. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus. Lizingo dalyko amortizacija yra numatoma iš anksto, šalys šią aplinkybę įtraukia į sutarties sąlygas, o lizingo gavėjas, kaip daikto naudotojas, prisiima jos padarinius, lizingo įmokomis, be kita ko, dengdamas ir mažėjančią dėl amortizacijos turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Jondras“ v. UAB Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-238/2014).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką dėl lizingo sutarčių nutraukimo padarinių tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos. Taigi turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu yra reikšminga tik kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Altėja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-397/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Evekas“, bylos Nr. 3K-3-623/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas grąžino lizingo sutarties dalyku esančius objektus lizingo davėjui (ieškovui), ieškovas, pasitelkęs trečiuosius asmenis, pardavė tris lizingo sutarčių objektus esančius du vilkikus už 44 500 Lt (su PVM), vieną puspriekabę už 11 570,25 Lt (be PVM), kita puspriekabė liko neparduota. Teismo paskirta ekspertizė šių 4 objektų vertę nustatė 85 000 Lt. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priteistinų nuostolių dydį sumažino parduoto turto kaina, o ne ekspertizės aktu nustatyta, ypač įvertinus tai, kad turto pardavimas nėra ieškovo veikla, o parduotų objektų kaina nėra nepagrįstai maža (CPK 185 straipsnis). Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas, kokia yra lizingo objektų kaina ir kokią sumą reikia atimti, be pagrindo neįtraukė dviejų puspriekabių, kuriuos jis grąžino ieškovui, vertės. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš tiesų neįtraukė minėtų dviejų objektų vertės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad patikslintu ieškiniu ieškovas neprašė priteisti nuostolių dėl 2006 m. rugpjūčio 9 d. lizingo sutarties Nr. 2006/08-V283, kurios dalyku buvo šios puspriekabės (t. 2; b. l. 118), nutraukimo, todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių objektų vertės neįtraukė į atimamą sumą (CPK 135 straipsnis, 259 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai parduotų transporto priemonių kainą skaičiavo be PVM mokesčio. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad šalių ginčas jau buvo nagrinėjamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad sprendžiant tokį šalių ginčą, byloje turi būti nustatyta lizingo įmokų sandara ir išsiaiškinta, kokią įmokų dalį sudarė turto išpirkimo įmokos ir kiek šių įmokų lizingo gavėjas yra sumokėjęs iki lizingo sutarties nutraukimo ar po jos nutraukimo, siekiant nustatyti, ar lizingo gavėjo sumokėtų įmokų suma ir lizingo davėjo susigrąžinto turto vertė neviršija lizingo davėjo patirtų nuostolių, turto išpirkimo įmokos ar jų dalies, likusios išskaičius lizingo davėjo nuostolius. Vilniaus apygardos teismas minėta 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-981-567/2013 nagrinėjo argumentus dėl pridėtinės vertės mokesčio bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą iš naujo ir vertindamas ieškovo patirtus nuostolius dėl grąžintą turto vertę turi skaičiuoti be PVM mokesčio. Taigi šiuo atveju, argumentai, kodėl grąžinti turto vertė turi būti apskaičiuota be PVM mokesčio aptarti įsiteisėjusioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje jų nekartoja. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iš naujo bylą, pagrįstai skaičiavo parduotų objektų kainą be PVM.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos apskaičiuodamas priteistiną iš atsakovo sumą, be pagrindo į ją įtraukė papildomas ieškovo išlaidas realizuojant grąžintą turtą ir delspinigius. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo, argumentus, nes kaip jau minėta, sutarties nutraukimo padariniai reglamentuojami CK 6.574 straipsnyje, kuriame reglamentuotas visiško nuostolių atlyginimo principas. Taigi apelianto argumentai, kad jis pristatė lizingo objektus ieškovui, o jų realizavimo išlaidų neturi atlyginti, laikytini nepagrįstais. Tai, kad lizingo objektų realizavimo išlaidas turi atlyginti lizingo gavėjas, kuris pažeidė lizingo sutartį, ne kartą pasisakyta ir teismų praktikoje (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „SAAS Capital Management Group“, bylos Nr. 3K-3-1/2012; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Swedbank lizingas“ v. UAB ,,Strategy and management group“, bylos Nr. 3K-3-155/2014). Vadinasi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 8398,36 Lt papildomų ieškovų išlaidų, susijusių su lizingo objektų, realizacija.

Dėl delspinigių priteisimo pagrįstumo teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji sutarčių nutraukimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK II dalyje „Sutarčių teisė“. CK 6.222 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Tais atvejais, kai sutartis nutraukta dėl vienos iš šalių kaltės – sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, reiškiančio esminį sutarties pažeidimą (CK 6.217 straipsnio 1 dalis), sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). CK 6.221 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Taigi teisėjų kolegija konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas turi teisę skaičiuoti delspinigius pažeidus prievolės įvykdymo terminą, o ieškovas turi prievolę juos sumokėti. Dėl jų dydžio pagrįstumo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog šalys lizingo sutartyse susitarė, kad atsakovas įsipareigojo sumokėti 0,1 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtus sumos už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantas. Kadangi atsakovas yra verslininkas, turintis patirties verslo bei derybų srityje, laisva valia pasirašydamas lizingo sutartis, žinojo sutartyje nustatytą delspinigių dydį, tai, konstatuotina, kad jis galėjo numatyti sutarties neįvykdymo teisinius padarinius. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad priteistos netesybos, palyginus jas su nesumokėtų lizingo įmokų, pradelstų mokėjimų, palūkanų suma, sudaro sąlygas ieškovui piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą protingumo principą, konstatuoja, kad ieškovui iš atsakovo priteista 13 750 Lt delspinigių suma, kuri įskaičiuota į bendrą 94 646,19 Lt nuostolių sumą, nėra aiškiai per didelė.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nuostolių atsiradimą nulėmė būtent paties ieškovo veiksmai. Anot atsakovo, ieškovui vykdžius bendradarbiavimo pareigą tinkamai, objektyviai būtų išvengta ir nuostolių, kuriuos sukėlė būtent lizingo sutarčių nutraukimas ieškovo iniciatyva, t. y. ieškovas pasirinko nutraukti lizingo sutartis, o ne restruktūrizuoti skolą. Apelianto įsitikinimu, patenkinus atsakovo prašymą dėl skolos restruktūrizavimo, jo finansinė situacija būtų stabilizavusis ir jis vėl būtų pajėgus mokėti lizingo įmokas ir kitus privalomus mokėjimus lizingo sutartyse nustatytais terminais, todėl ieškovo patirti nuostoliai mažintini.

CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės.

Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, jog ieškovas nuostolius patyrė dėl jo nebendradarbiavimo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo sutikti su tokia jo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui vėluojant mokėti įmokas pagal sutartis, ieškovas atsižvelgė apelianto prašymu atidėjo mokėjimus pagal lizingo sutartis 7 mėnesių laikotarpiui nuo susitarimo sudarymo dienos, mokant tik palūkanas, pakeitė lizingo sutarčių palūkanų normas, sudarė naujus mokėjimų grafikus. Tačiau atsakovui ir toliau netinkamai vykdant savo įsipareigojimus, ieškovas 2010 m. spalio 20 d. pretenzija informavo atsakovą apie tai, kad pagal visas sudarytas sutartis pretenzijos surašymo dieną susidarė 34 189,36 Lt atsakovo skola bei 3201,29 Lt delspinigių, ir paragino atsakovą sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Į pretenziją atsakovas atsakė 2010 m. spalio 29 d. raštu, pripažindamas įsiskolinimą, tačiau įsiskolinimo nepadengė, o paprašė skolos mokėjimo atidėjimo. Po tarpusavio susirašinėjimų, atsakovui prašant sudaryti skolos mokėjimo grafiką, ieškovas jį sudarė, tačiau atsakovas jo nepasirašė. Taigi iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovas buvo sąžininga lizingo sutarčių šalis, bendradarbiavo su ieškovu, ieškojo galimybių restruktūrizuoti skolą ir sudaryti sąlygas apeliantui atsiskaityti su ieškovu. O apelianto argumentai, kad tariantis dėl skolos restruktūrizavimo, ieškovas atsisakė pratęsti registracijos liudijimų terminus lizinguojamoms transporto priemonėms, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais (CPK 176, 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kreditoriaus kaltės, pagrįstai priteistinų nuostolių nesumažino.

Dėl procesinių palūkanų

Apeliantas, siekdamas pagrįsti, kad procesinių palūkanų dydis nustatytas lizingo sutarčių 9.6 punkte. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto argumentus, nes šalys sutartimi nesusitarė dėl procesinių palūkanų dydžio bei įstatymų, kuriuos taikys apskaičiuodamos palūkanas.

Ieškovas prašo priteisti palūkanas, remdamasi dydžiu, nustatytu Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi pagal šią normą Įstatyme nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Palūkanas nurodyti ūkio subjektai moka, jeigu jų sudarytas sandoris yra komercinis (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal nustatytas aplinkybes šalys yra ūkio subjektai. Jų sudaryti sandoriai yra komerciniai, nes susijęs su abiejų šalių verslu ir yra atlygintinis. Taigi, esant teismų nustatytoms aplinkybėms, ieškovo prašomoms palūkanoms taikytinas Įstatymas, o apeliacinio argumentai, kad turėjo būti taikomas ne Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, o lizingo sutarčių nuostatos, nepagrįsti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 968 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir surašymą, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto dydžio, priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Klaidija“ (į. k. 180224171) ieškovo akcinės bendrovės „DNB lizingas“ (į. k. 124385737) naudai 968,00 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasRūta Veniulytė – Jankūnienė