Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal T. R. atstovo advokato Gintaro Černiausko (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutarimo D. V. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus apskrities VPK Druskininkų PK Veiklos skyriaus tyrėjo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimu D. V. pripažinta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 1 dalyje (neteko galios nuo 2017 m. sausio 1 d.) ir jai paskirta administracinė nuobauda – 170 Eur bauda. Ji nubausta už tai, kad Druskininkų savivaldybėje, Neravų kaime, Neravų gatvėje ties gyvenamuoju namu Nr. 41, 2016 m. rugsėjo 26 d. apie 16.20 val., sukdama į kairę (ne sankryžoje) neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nedavė kelio ją lenkiančiam lengvajam motociklui, ko pasekoje motociklo vairuotojas atsitrenkė į sukančio automobilio priekinę kairės pusės dalį, įvykio metu nežymiai sužalotas lengvojo motociklo vairuotojas, apgadintos abi transporto priemonės, tokiais veiksmais ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101 ir 106 punktų reikalavimus. Nesutikdamas su šiuo nutarimu, D. V. atstovas advokatas P. M. pateikė Alytaus apylinkės teismui skundą. Teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutarimu skundą tenkino, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 70N-80639282-16 panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną D. V. atžvilgiu nutraukė. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog automobilio vairuotojai D. V. pradėjus posūkio manevrą į kairę paskui ją ta pačia kryptimi važiavęs nukentėjusiojo T. R. vairuojamas motociklas jau buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir D. V. vairuojamą automobilį lenkė, todėl nėra pagrindo teigti, kad D. V., sukdama į kairę, nepraleido lenkimo manevrą jau atliekančio motociklo ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 101 p., 106 p. reikalavimus.Apeliaciniame skunde T. R. atstovas prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Alytaus apskrities VPK Druskininkų PK 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimą, kuriuo D. V. pripažinta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta administracinė nuobauda – 170 Eur dydžio bauda.

3.1. Skundo autoriaus nuomone, skundžiamo nutarimo turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes ir darydamas išvadas dėl D. V. kaltės padarius pažeidimą, iš esmės vadovavosi pačios pažeidėjos paaiškinimais byloje, šių paaiškinimų nevertino kritiškai kaip gynybinės versijos, o visus kitus įrodymus laikė nepagrįstai nepakankamais, todėl su tokiu pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų vertinimu nesutinka. Pirmos instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus laikė nepatikimais ir neįrodančiais D. V. kaltės, atmetė ekspertų padarytas išvadas, UAB „(duomenys neskelbtini)" eksperto V. M. 2017 m. kovo 21 d. ekspertizės išvados MV 20147-24 neprilygino eksperto išvadai ir apskritai laikė, kad šis įrodymas nei patvirtinta, nei paneigia D. V. kaltę. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neįvertino iš karto po eismo įvykio surašyto vietos apžiūros protokolo ir jo priedų bei juos parengusių policijos pareigūnų E. L. ir R. D. parodymų. Teigia, kad D. V. pati patvirtino, jog matė artėjantį motociklą, todėl privalėjo daug atidžiau įvertinti visas aplinkybes ir imtis visų įmanomų, maksimalių atsargumo priemonių, siekiant išvengti susidūrimo su motociklo vairuotoju, tačiau to nepadarė. Akivaizdu, kad D. V. tinkamai neįvertino situacijos, nedavė kelio ją lenkiančiam motociklui, dėl ko įvyko susidūrimas.

3.2. Apeliantas skunde teigia, kad D. V. apklausose nurodė skirtingas aplinkybes dėl įvykio. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsiradę liudytojų parodymai, pačios D. V. gerokai išsamesni parodymai negu praėjus tik kelioms dienoms po eismo įvykio rodo, kad D. V. teismui galimai pateikė jai naudingą eismo įvykio versiją, kuri teismo turėjo būti vertinama kaip gynybinė. Liudytojų V. M. ir A. P. duoti parodymai turėjo teismo būti vertinami kritiškai, kadangi šie asmenys nėra pašaliniai asmenys, matę autoįvykį, o D. V. kaimynai, galimai davę teisme parodymus, kurie būtų naudingi jų pažįstamai D. V., be to, jų parodymai yra prieštaringi, todėl šių liudytojų paaiškinimais, kaip visiškai neobjektyviais, nepatikimais ir net galimai šališkais, pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo vadovautis. Ta aplinkybė, kad D. V. pradinėse apklausose nenurodė jokių liudytojų, o vėliau jau jie atsirado, kurie palaikė jos versiją, leidžia abejoti apskritai liudytojų, kurie galėjo būti matę autoįvykį bei galėtų patvirtinti teisiškai reikšmingas aplinkybes, buvimu.

3.3. Skunde nurodo, kad byloje buvo gauti eksperto R. Š. ir E. S. ekspertizės aktai, kurių nei vienas nepaneigė, kad D. V. nėra kalta dėl eismo įvykio sukėlimo, o ekspertas E. S. pateikė išvadą, kad pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu, buvo automobilio Audi Al, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos netinkamais veiksmais motociklo vairuotojui sudaryta kliūtis. Tačiau tokią eksperto išvadą pirmosios instancijos teismas laikė nepakankama D. V. kaltei pagrįsti. Teismas visiškai nevertino, kad tokios eksperto E. S. išvados iš esmės sutapo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksperto V. M. ekspertizės išvada MV, kurioje buvo nurodyta, kad eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi buvo automobilio vairuotojos D. V. veiksmai - sukdama į kairę neįsitikino, kad tai bus saugu ir susidūrė su jį lenkiančiu motociklu. Apelianto įsitikinimu, tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" pateikta išvada nebuvo įvertinta kaip ekspertizės išvada, nereiškia, kad šis rašytinis įrodymas negali pagrįsti ir įrodyti D. V. kaltės bei negalėjo būti vertinamas kaip kitas rašytinis įrodymas. Apeliantui apskritai nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas, iš esmės esant dviem vienodą kompetenciją turintiems ekspertams, prioritetą darant tam tikras išvadas, suteikia D. V. pasiūlytam ekspertui, tačiau ignoruoja nukentėjusiosios pusės pasiūlyto teismui eksperto išvadas, juolab, kurias papildo UAB „(duomenys neskelbtini)" atlikta ekspertizė. Jo įsitikinimu, toks įrodymų vertinimas akivaizdžiai neatitinka ir prieštarauja įstatyme suformuluotoms įrodymų vertinimo taisyklėms, pagal kurias teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 str. 4 d.). Skundo autoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismas suabsoliutino vieną faktinę aplinkybę, jog neva byloje nėra jokių patikimų įrodymų apie tai, kokiu greičiu važiavo autotransporto priemonės prieš eismo įvykį. Pažymėtina, kad nurodytas greičio kriterijus nėra ir negali būti lemiamas veiksnys, eliminuojantis D. V. kaltę. Atkreiptinas dėmesys, kad iškilus poreikiui byloje nustatyti tam tikras aplinkybes, buvo pasitelkti asmenys, turintys specialių žinių, kurie, vadovaudamiesi atitinkamomis savo srities žiniomis, padarė išvadas. Tiek pačių eismo įvykio dalyvių paaiškinimai, tiek transporto priemonių pažeidimų lokalizacija, tiek kitų byloje esančių įrodymų visetas, įskaitant ir ekspertų kompetenciją, patirtį, leido padaryti išvadą, kad dėl eismo įvykio kalta yra D. V., todėl jis negali sutikti su pirmosios instancijos teismo nutarime padaryta išvada, kad D. V. kaltei pagrįsti nėra surinkta pakankamai įrodymų.

4. D. V. atstovas advokatas P. M. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo T. R. atstovo advokato G. Černiausko apeliacinio skundo netenkinti ir Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. teismo priimtą nutarimą palikti nepakeistą.

5. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Viršininkas pateikė atsiliepimą, kuriuo sutinka su T. R. atstovo apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti, Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos 2016 m. gruodžio 19 d. priimtą nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

6. T. R. atstovo advokato G. Černiausko apeliacinis skundas atmetamas.

7. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – Įstatymas) (TAR 2015 m. liepos 10 d., i. k. 2015-11216) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Sutinkamai minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. ATPK 127 straipsnio 2 dalies sankcija numato baudą nuo 289 iki 579 eurų, o ANK 423 straipsnio 1 dalis – baudą nuo 300 iki 560 Eur. Šių baudų vidurkiai skiriasi tik 4 eurais, todėl ANK numatyta atsakomybė nelaikytina švelnesne ir veika pagrįstai nebuvo perkvalifikuojama pagal naująjį galiojantį kodeksą (ANK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

8.Vadovaujantis ANK 565 straipsnio nuostata, administraciniai nusižengimai tiriami ir administracinių nusižengimų bylos nagrinėjamos pagal procesines teisės normas, galiojančias procesinių veiksmų atlikimo metu. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįs­tumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame ko­dekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti ad­mi­nistracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudė­tis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pa­kankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant teisiškai reikšmingas aplin­kybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

9. Administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį D. V. buvo patraukta už tai, kad ji, sukdama į kairę (ne sankryžoje) neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nedavė kelio ją lenkiančiam lengvajam motociklui, dėl ko motociklo vairuotojas atsitrenkė į sukančio automobilio priekinę kairės pusės dalį, įvykio metu nežymiai sužalotas lengvojo motociklo vairuotojas, apgadintos abi transporto priemonės, ir tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (KET) 9 punkto reikalavimus laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti; KET 101 punkto reikalavimus, įpareigojančius vairuotoją, prieš pradedant važiuoti, prieš persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo visas byloje nustatytas aplinkybes ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Skundžiamame nutarime padaryta išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog automobilio vairuotojai D. V. pradėjus posūkio manevrą į kairę paskui ją ta pačia kryptimi važiavęs nukentėjusiojo T. R. vairuojamas motociklas jau buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir D. V. vairuojamą automobilį lenkė, pagrįsta ir motyvuota.

9.1. Apylinkės teismas, išanalizavęs Institucijos nutarimo, kuriuo D. V. buvo pripažinta padarius ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nubausta, pagrįstumą, padarė išvadą, jog pareigūnas bylą išnagrinėjo formaliai, pažeisdamas ATPK 286 str. 3 d. (kas atitinka ANK 618 str. 2 d.) reikalavimus, nes jo priimtame nutarime nėra nurodyta jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima neginčijamai pripažinti D. V. kaltę. Su tokia išvada sutinka ir aukštesnysis teismas. Iš tiesų, pagal dar ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, kuria ir buvo remtasi priimant 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimą, matyti, kad tiek D. V., tiek T. R. savo kaltę dėl eismo įvykio neigė, kaltino vienas kitą kelių eismo taisyklių pažeidimu, tačiau nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra nurodyta jokio motyvuoto D. V. kaltės įvertinimo dėl kilusio įvykio ir atsiradusių pasekmių, nėra nurodyta jokių motyvų, kurių pagrindu buvo atmesta ikiteisminio tyrimo metu tirta aplinkybė, kad motociklas susidūrimo metu trenkėsi į kairę automobilio galinės dalies pusę, kas buvo užfiksuota policijos pareigūno tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Apylinkės teismas, siekdamas išsamaus ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo, atliko įrodymų tyrimą, apklausė eismo įvykyje dalyvavusius asmenis, kitus asmenis, žinančius kokias nors aplinkybes apie šį eismo įvykį, patenkino proceso dalyvių prašymus ir skyrė eismo įvykio ekspertizę, kuri buvo pavesta atlikti dviem skirtingiems eismo įvykio dalyvių pasirinktiems ekspertams atsakyti į tuos pačius klausimus.

9.2. Aukštesnysis teismas nesutinka su skundo teiginiu, kad apylinkės teismas iš esmės vadovavosi tik pačios pažeidėjos paaiškinimais, tik bylą nagrinėjant teisme atsiradusių liudytojų parodymais, kurie palaikė D. V. versiją dėl eismo įvykio, o visus kitus įrodymus nepagrįstai laikė nepakankamais, be pagrindo atmetė ekspertų padarytas išvadas, eksperto V. M. 2017 m. kovo 21 d. ekspertizės išvados neprilygino eksperto išvadai. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, D. V. ir T. R. bylą nagrinėjant teisme taip pat nei vienas kaltės nepripažino ir nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir ankstesnėse apklausose. Liudytojais buvo apklausti D. V. kaimynai, matę eismo įvykį, policijos pareigūnai, atvykę pagal iškvietimą į eismo įvykio vietą ir fiksavę padarinius, tačiau tiek eismo įvykio dalyvių, tiek ir liudytojų parodymai teismo nebuvo vertinami kaip pagrindinis įrodymų šaltinis padaryti išvadai, jog D. V. veiksmuose nebuvo ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo požymių. Akivaizdu, kad teismas savo išvadas grindė specialistų duotose išvadose išdėstytų teiginių analize, juos lygindamas, vertindamas jų patikimumą, tačiau tiek šie įrodymai, tiek ir kiti byloje surinki duomenys, buvo vertinami turimų duomenų visumos kontekste. Taigi, aukštesnysis teismas, išanalizavęs ekspertizės aktus bei skundžiamoje nutartyje išdėstytą jo analizę, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytų išvadų objektyvumu ir teisingumu.

9.3. Apylinkės teismas nustatė, kad dalis suformuluotų išvadų į pateiktus tuos pačius klausimus abiejuose ekspertizės aktuose iš esmės skiriasi. Skundžiamame nutarime yra išdėstyta plati ir išsami šių ekspertizių aktų išvadų analizė, todėl aukštesnysis teismas pakartotinai išvadų ir paties tyrimo metodikos neanalizuoja, tik pažymi esminius aspektus, susijusius su apeliacinio skundo argumentais. Atsakant į klausimą, kokia buvo šio eismo įvykio eiga, ekspertų vertinimas išsiskyrė. Teismo posėdžio metu ekspertas R. Š. paaiškino, kad savo išvados dėl eismo įvykio mechanizmo nekeičia, gi ekspertas E. S. paaiškino, kad nėra kategoriškas dėl teiktos savo išvados šioje dalyje ir neatmetė, kad duotoje situacijoje galimas ir eismo įvykio eigos mechanizmas nurodytas eksperto R. Š.. Abiejų ekspertų paaiškinimai sutapo dalyje, kad esamoje situacijoje motociklo pirminis kontaktas nebuvo su sukančio automobilio priekine kaire puse, kas nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole ir priimtame 2016 m. gruodžio 19 d. nutarime paskirti D. V. nuobaudą.

9.4. Atsakant į klausimą, kieno iš eismo įvykio dalyvių ir kokie veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, ekspertas R. Š. pateikė išvadą, kad iš ekspertizei atlikti pateiktų objektyvių duomenų negalima nustatyti, kieno iš eismo dalyvių ir kokie veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Teisme jis paaiškino, kad kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole bei jo prieduose neužfiksuoti jokie transporto priemonių judėjimo arba stabdymo pėdsakai ant kelio dangos, dėl nurodytų objektyvių duomenų trūkumo nėra galimybės transporto priemonių susidūrimo vietos, judėjimo greičio ir trajektorijos. Ekspertas E. S., kaip ir ekspertas R. Š., nurodė tą pačią aplinkybę, kad pagal pateiktoje medžiagoje dėl eismo įvykio esančius duomenis atlikti išsamios šio eismo įvykio matematinės analizės negalima, kadangi kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole bei plane prie jo neužfiksuota duomenų, pagal kuriuos būtų galima tiksliai nustatyti transporto priemonių susidūrimo vietą, taip pat negalima nustatyti tikslių transporto priemonių važiavimo greičių susidūrimo metu ir prieš pat eismo įvykį. Abu ekspertai vertino tuos pačius jiems pateiktus duomenis, todėl akivaizdu ir logiška, kad jie vienodai nurodė, kokių parametrų pagal pateiktus duomenis negali nustatyti. Tačiau E. S. į klausimą, kieno iš eismo įvykio dalyvių ir kokie veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, pateikė išvadą, kad nustatytų šio eismo įvykio aplinkybių techninė analizė ir padarytas tyrimas leidžia teigti, kad pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo tai, kad automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja D. V. veiksmai, kai ji vykdė posūkį į kairę, esant iš paskos didesniu greičiu artėjančiam lenkimo manevrą pradėjusiam arba arčiau kelio ašinės linijos važiavusiam motociklui YAMAHA, sudarydama jo vairuotojui kliūtį. Teisme jis tokį atsakymą paaiškino, kad išvadą dėl pagrindinės sąlygos šiam eismo įvykiui kilti padarė remdamasis automobilio ir motociklo judėjimo greičio skaičiavimais. Greičiai, kurie buvo įrašyti į skaičiavimo formules, buvo pasirinkti pagal pačių vairuotojų nurodytus galimus jų judėjimo greičius, ir paskaičiuota, kokiu atstumu buvo motociklas nuo susidūrimo vietos, kai automobilis pradėjo sukti į kairę ir nustatė, kad motociklo vairuotojas važiuodamas jo nurodytu greičiu neturėjo techninės galimybės išvengti autoįvykio. Taigi, skaičiavimai buvo atlikti remiantis ne objektyviais, faktiniais duomenimis, bet eismo įvykių dalyvių parodymais, todėl apylinkės teismas siekė nustatyti, ar D. V. ir T. R. parodymų dalis dėl jų greičio eismo įvykio metu atitinka tikrovę ir gali būti vertinami kaip patikimi. D. V. ir T. R. apskritai negalėjo nurodyti konkretaus savo ir kito eismo dalyvio greičio prieš pat įvykį, kiekvienas savo ir kito vairuotojo greičius vertino skirtingai. Tokie duomenys leido apylinkės teismui pagrįstai spręsti, jog D. V. ir T. R. nurodyti važiavimo greičiai yra tik subjektyvus buvusios eismo įvykio situacijos vertinimas, kurie nepatvirtinti jokiais bylos duomenimis, dėl ko būtent šios eksperto E. S. išvados dalies nelaikė patikimu ir objektyviais faktais paremtu įrodymu.

9.5. Visiškai nepagrįstas skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabsoliutino vieną faktinę aplinkybę dėl transporto priemonių važiavo greičių, nes greičio kriterijus nėra ir negali būti lemiamas veiksnys, eliminuojantis D. V. kaltę. Išvadą dėl pagrindinės sąlygos šiam eismo įvykiui kilti, ekspertas E. S. padarė remdamasis susidūrusių automobilio ir motociklo judėjimo greičio skaičiavimais, kas neabejotinai patvirtina, jog būtent greičio kriterijus ir buvo vienas iš lemiamų veiksnių tokiai išvadai duoti. Šiame kontekste dar kartą pažymėtina, kad būtent ekspertas R. Š. nesant galimybei nustatyti eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių greičių prieš susidūrimą, neturėjo galimybės objektyviai nustatyti ir todėl išvadoje negalėjo atsakyti į klausimą, kieno iš eismo dalyvių ir kokie veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Negalima sutikti su skundo teiginiu, jog teismas visiškai nevertino, kad tokios eksperto E. S. išvados iš esmės sutapo su UAB „(duomenys neskelbtini)" eksperto V. M. ekspertizės išvada, kurioje taip pat buvo nurodyta, kad eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi buvo automobilio vairuotojos D. V. veiksmai ir kad UAB „(duomenys neskelbtini)" pateikta išvada turėjo būti vertinama kaip kitas rašytinis įrodymas. Priešingai nei nurodoma skunde, ši išvada teismo buvo pripažinta ir laikyti kaip nukentėjusiojo asmens pateiktas rašytinis įrodymas byloje. Nutarime teismas šią išvadą vertino kaip įrodymą ir jį išanalizavęs nurodė, kad joje į klausimą dėl eismo įvykio kilimo pagrindinės priežasties nebuvo duota kategoriška išvada, o tik įvertinta kaip tikėtina galimybė, kad eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi buvo automobilio vairuotojos D. V. veiksmai, dėl ko šis rašytinis įrodymas teisingai apylinkės teismo buvo įvertintas kaip nei patvirtinantis nei paneigiantis D. V. kaltę dėl kilusio eismo įvykio.

10. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrody­mus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog D. V. padarė jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, apeliaciniame skunde nenurodyta, todėl panaikinti skundžiamą nutarimą ir ją pripažinti padarius ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą nėra pagrindo.

11. Apeliantas apygardos teismui pateikė prašymą dėl jo atstovaujamojo T. R. apeliacinėje instancijoje turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš D. V.. Toks prašymas nepagrįstas. ANK 666 straipsnyje numatyta, jog administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra procese pakvietė dalyvauti ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Taigi, proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. V. administracinėn atsakomybėn patraukta nepagrįstai, dėl ko apelianto skundą atmetė ir paliko galioti apylinkės teismo nutarimą, kas rodo, jog apeliacinės instancijos procesą šioje byloje nukentėjusiojo atstovas inicijavo nepagrįstai, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti T. R. su jo atstovavimu patirtas išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. R. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundo netenkinti.

Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutarimą palikti galioti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.