Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Linas Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-175-557/2019

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51176-2018-4

2019 m. liepos 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. V. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 15 MGL (750 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir S. V. paskirta galutinė bausmė – 10 MGL, t. y. 500 Eur bauda.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios G. V. civilinis ieškinys, ir G. V. priteista iš civilinio atsakovo – draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ – 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš S. V. priteista G. V. 400 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. V. nuteista už tai, kad vairuodama transporto priemonę pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. ji 2018-10-23, apie 08.23 val., vairuodama automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiuodama į Taikos prospektą iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės, esančios Taikos pr. 5, Klaipėdoje, nedavė kelio jai iš kairės dviračių taku važiuojančiam dviračiui „Giant“, kurį vairavo G. V., ir su juo susidūrė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų G. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais neatsargiais veiksmais S. V. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018-10-03 nutarimo Nr. 989 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) 9 punkto (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>), 102 punkto (Įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.6. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktą aiškino paraidžiui, atsietai nuo teisinio žalos atlyginimo reglamentavimo, o ne sistemiškai ir teologiškai. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai įpareigoja visiškai išspręsti nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo klausimą. Įstatymų leidėjas numatė privalomą padidinto pavojaus šaltinio – transporto priemonės – valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, siekdamas apsaugoti eismo dalyvius, tiek vairuotojus, tiek nukentėjusiuosius: vairuotojus – nuo didelės finansinės naštos, kurią ne visi sukėlę eismo įvykį pajėgūs atlyginti; nukentėjusiems garantuoti didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos kompensavimą, nepriklausomai nuo kaltininko turtinės padėties, taip pat ir tuo atveju, kai kaltininkas nenustatomas. Sistemiškai aiškinant BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus, atvejai, kai eismo įvykio kaltininko atsakomybė yra apdrausta ir padarytą žalą nukentėjusiajam sumoka draudikas, laikytini aplinkybe, kai padaryta žala atlyginta kaltininko, arba įsipareigota ją atlyginti, arba laikytina, jog dėl galiojančio atsakomybės draudimo yra pagrindas manyti, kad bus visiškai atlyginta padaryta žala.

2.7. Teismas nustatė, jog nukentėjusiajai G. V. atlyginta neturtinė žala, draudimo bendrovei išmokant 2 000 Eur. Nustatęs, jog sveikatos sutrikdymu padaryta didesnė neturtinė žala, teismas papildomai iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai. Taigi teismas pripažino, jog esant privalomam transporto priemonės valdytojo draudimui, iš kaltinamosios priteisti žalos atlyginimą nėra jokio pagrindo. Todėl, visiškai išsprendus eismo įvykiu (nusikaltimu) padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nebuvo teisinio pagrindo iš kaltinamosios reikalauti išmokėti papildomas lėšas žalos atlyginimui, viršijant teismo nustatytą žalos dydį. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo pelnytųsi dėl patekimo į eismo įvykį, nepagrįstai praturėtų. Arba, draudėjui, nepaisant turimos draudiminės apsaugos, už draudiką atlyginant padarytą žalą, nepagrįstai praturtėtų draudimo bendrovės, kurios įprastai veikia pelningai, būtų paneigta įstatymu nustatyta civilinės atsakomybės draudimo prasmė. Pažymėtina, jog tos pačios sudėties teismas nematė kliūčių taikyti laidavimą kitoje eismo įvykio byloje, kur visą žalą atlygino draudimas, o ne kaltininkas. Apeliacinės instancijos teismas tokį nuosprendį pripažino pagrįstu ir teisėtu ir jį paliko nepakeistą (Klaipėdos apygardos teismo 2019-03-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-114-557/2019).

2.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajai neturtinę žalą, jeigu teismas nustatytų, jog padaryta žala viršija draudimo privalomą atlyginti neturtinės žalos ribą – 5 000 Eur. Byloje yra duomenų, jog įtariamoji, siekdama išspręsti konfliktinę situaciją, tarėsi su nukentėjusiąja dėl žalos papildomo atlyginimo, tačiau vis didinant reikalaujamą sumą susitarti nepavyko. Be to, ir susitarimo atveju S. V., būdama studentė, pati nebūtų turėjusi galimybės išmokėti sulygtą sumą, ją būtų išmokėję tėvai.

2.9. Nukentėjusioji G. V. proceso metu neprieštaravo dėl S. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o siekė didesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos. Teismui padidinus neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 3 000 Eur, papildomai iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisiant 1 000 Eur, ir taip visiškai išsprendus civilinį ieškinį (žalos atlyginimo klausimą), nėra kliūčių taikyti BK 40 straipsnį.

2.10. S. V. neginčija nukentėjusios patirtų išlaidų teisinei pagalbai – 400 Eur – ir jas sumokėjusi pateiks teismui tai patvirtinantį įrodymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

4. Apeliacinis skundas paduotas dėl laidavimo instituto (ne)taikymo sąlygų ir pagrindų. Būtent šiuo klausimu apygardos teismas ir pasisako.

4.1 Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi norint taikyti laidavimą būtina nustatyti visų šių sąlygų visumą. Tačiau pagal suformuotą teismų praktiką atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-445-489/2016, Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-196-697/2018). Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Taigi teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, Nr. 2K-160/2010, Nr. 2K-305/2011, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-134-1073/2018), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, Nr. 2K-312/2011, Nr. 2K-145-895/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-305/2011).

5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad S. V. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, išgyvena dėl įvykio pasekmių, davė išsamius parodymus, praeityje neteista, administracine tvarka nebausta, tačiau, teismo vertinimu, ji negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi byloje nėra visų BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje išvardytų sąlygų visumos, nes S. V. neatlygino nei visos, nei dalies savo veiksmais padarytos žalos nukentėjusiajai. Teismo vertinimu, tai, kad draudimo įmonė išmokėjo nukentėjusiajai dalį žalos, negali būti vertinama kaip nukentėjusios žalos atlyginimas, nes be žalos atlyginimo neapdraustas civilinės atsakomybės draudimu automobilis negali dalyvauti eisme. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamoji S. V. negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

6. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvada, kad šiuo atveju S. V. neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes ji neatlygino nei visos, nei dalies savo veiksmais padarytos žalos nukentėjusiajai, nepagrįsta.

7. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad S. V. vairuojamas automobilis buvo apdraustas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo kompanijoje AB „Lietuvos draudimas“. 2018-10-23 S. V. neatsargiai vairuojant, buvo partrenkta ir nesunkiai sužalota G. V., kuri kreipėsi į draudiką, ir ikiteisminio tyrimo metu draudimo kompanijos jai buvo išmokėta 1 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma (t. 1, b. l. 94), įvertinus 2019-01-21 pateiktus medicininius dokumentus, papildomai nukentėjusiajai buvo išmokėta 400 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui (t. 1, b. l. 161). Taigi iš viso nukentėjusiajai G. V. draudimo kompanija išmokėjo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

8. Pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalį, nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas)“ aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Sąvoka „pretenzija“ teisine turinio prasme gali reikšti: kreditoriaus, pirkėjo, užsakovo, kliento ir kito asmens kreipimosi sumokėti skolą, atlyginti žalą, pašalinti prekės ar darbų trūkumus ir kt. pareiškimą (pvz., CK 2.162, 2,185, 6.321, 6.424 ir kt. straipsniai, CPK 749 straipsnis); privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą (pvz., CK 6.821 straipsnis). Tačiau sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ normas ir tikslus, darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatymų reglamentuojamas šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką, kaip vieną iš dviejų skolininkų, suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu. Taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį. Eismo įvykio metu padaroma žala nustatoma ir atlyginama remiantis TPVCAPDĮ nuostatomis. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio (nuo 2012-06-11), nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (iš jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.

9. Draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ prisiėmė atsakomybę pagal draudimo sutartį atlyginti nukentėjusiajai G. V. patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kaip tai numatyta TPVCAPDĮ. Kaip minėta, AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajai G. V. išmokėjo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o pirmosios instancijos teismas papildomai priteisė nukentėjusiajai iš draudimo bendrovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reguliavimą ir byloje susiklosčiusią situaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios G. V. patirtą neturtinę žalą, kurios suma neviršija TPVCAPDĮ nustatytos maksimalios neturtinės žalos atlyginimo sumos, papildomai priteisė iš draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“. Tačiau nepaisant to, jog pats teismas konstatavo, jog nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo ir papildomai priteisė nukentėjusiajai iš draudimo bendrovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau kartu padarė išvadą, kad S. V., dėl kurios veiksmų neatsargiai vairuojant buvo partrenkta ir nesunkiai sužalota G. V., neatlygino nei visos, nei dalies savo veiksmais padarytos žalos nukentėjusiajai ir būtent dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo atleisti S. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra šioje byloje visų BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje išvardytų sąlygų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustačius, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo (jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas), tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta – draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo G. V. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o teismas papildomai priteisė iš draudimo bendrovės nukentėjusiajai 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taigi reikalauti žalos atlyginimo, kurios suma neviršija TPVCAPDĮ nustatytos maksimalios neturtinės žalos atlyginimo sumos ir kurios dalis – 2 000 Eur – iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo draudimo kompanijos buvo išmokėta nukentėjusiajai, iš eismo įvykio kaltininko, šiuo atveju – S. V., nėra įstatyme numatyto pagrindo, todėl ir išvada, kad ji turi prievolę atlyginti savo veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajai, negalima. Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti nukreiptas į S. V. tik tuo atveju, jei draudimo sumos neužtektų žalai atlyginti, tačiau tokia situacija nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. V. negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vien tuo pagrindu, kad ji neatlygino nei visos, nei dalies savo veiksmais padarytos žalos nukentėjusiajai.

10. Kolegijos nuomone, šioje byloje yra visos sąlygos taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti S. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. S. V. padarė vieną neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstamą veiką ji padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir labai gailisi nusikaltusi bei išgyvena dėl kilusių pasekmių, iš karto po eismo įvykio siūlė pagalbą nukentėjusiajai, jos atsiprašė ir lankė ligoninėje. Ji pati padarytos turtinės ir neturtinės žalos neatlygino, tačiau jos vairuota transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir jos padarytą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos nukentėjusiajai atlygino draudimo bendrovė. Pažymėtina, kad S. V. geranoriškai siūlė atlyginti moralinę žalą, tačiau nukentėjusioji su pasiūlytomis sąlygomis nesutiko ir dėl to joms susitaikyti nepavyko. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu S. V. sutiko kompensuoti nukentėjusiajai G. V. teismo priteistą žalos skirtumą, jei teismas nuspręstų, kad padaryta neturtinė žala viršija 5 000 Eur. Klaipėdos apygardos teismui S. V. gynėjo 2019-05-22 pateikti duomenys patvirtina, kad S. V. atlygino nukentėjusiajai G. V. Klaipėdos apylinkės teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas – 400 Eur (t. 2, b. l. 73, 74). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji, jos atstovas ir prokurorė taip pat neprieštaravo laidavimo instituto taikymui. S. V. yra jauno amžiaus, anksčiau neteista ir nebausta administracine tvarka, nėra jokių duomenų apie jos padarytus teisės pažeidimus. Ji mokosi (duomenys neskelbtini), turi gyvenimo tikslus ir pati savarankiškai jų siekia. Neigiamai S. V. charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Šios aplinkybės rodo, kad yra labai didelė tikimybė, kad S. V. laikysis įstatymų ir ateityje nenusikals. S. V. atiduotina pagal laidavimą mamai L. V., kuri, kaip nurodoma jos 2019-01-24 prašyme atleisti S. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, anksčiau neteista, nedirba, tačiau teigiamai charakterizuojama ir mano, kad gali daryti teigiamą įtaką dukrai. Teisėjų kolegijos nuomone, L. V. yra verta teismo pasitikėjimo ir turi neabejotiną galimybę daryti teigiamą įtaką dukrai. Kolegija mano, kad nėra būtinumo skirti laidavimą su užstatu. Nustatomas minimalus įstatymo nustatytas laidavimo terminas – vieneri metai.

11. Tuo būdu, nustačius, jog yra pagrindo manyti, kad pirmą kartą padariusi neatsargų nusikaltimą, savo kaltę pripažinusi ir dėl padaryto nusikaltimo besigailinti S. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, o jos padaryta žala bus visiškai atlyginta draudimo bendrovės, ir esant verto teismo pasitikėjimo laiduotojo prašymui perduoti kaltininkę jo atsakomybei pagal laidavimą, S. V. priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir ji, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje priimamas sprendimas dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio, analogiškas pirmosios instancijos teismo sprendimui (ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nebuvo ginčijama), taip pat sprendimas dėl kardomosios priemonės panaikinimo. Nustačius, kad S. V. atlygino nukentėjusiajai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, proceso išlaidų atlyginimo klausimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nebesprendžiamas (BPK 307 straipsnio 5 ir 6 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendį panaikinti.

Vadovaujantis BK 40 straipsniu, S. V. atleisti nuo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant S. V. laiduotojos L. V. atsakomybėn ir nustatant vienerių metų laidavimo terminą, o baudžiamąją bylą S. V. nutraukti. S. V. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiosios G. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, ir priteisti nukentėjusiajai G. V. iš civilinio atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.