- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2012-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-723/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Algirdas Gailiūnas, Audronė Jarackaitė (pran.)
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „SEB lizingas“
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Citadelė“
- Advokatai
- Justas Sakavičius, Egidijus Morkūnas
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Algirdo Gailiūno ir Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-332-357/2011 pagal paminėto ieškovo ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Citadelė“ bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 24 d. nutartimi iškėlė UAB „Remivilas“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valdsita“, o 2010 m. rugsėjo 24 d. apygardos teismo nutartimi ieškovas UAB „Remivilas“ pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto (1 b. t., 5-6 l.; 2 b. t., 27-28 l.).
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Remivilas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „SEB lizingas“, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo 2006 m. gruodžio 18 d. sudarytą žemės išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo įsigyti ieškovui nuosavybės teise priklausiusį 34,8907 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), ir jį išnuomoti ieškovui (toliau – ginčo sutartis), nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 str.); 2) taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 2 105 944,86 Lt, 5 procentų metines palūkanas nuo nepagrįsto pinigų gavimo momento (2007 m. gruodžio 31 d.) iki kreipimosi į teismą (2010 m. birželio 1 d.), iš viso 223 239,48 Lt (1 b. t., 1-4 l.; CK 6.240 str.).
Nurodė, kad ginčo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl ko yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.). Ieškovo teigimu, nors ginčo sutartis yra pavadinta „Žemės išperkamosios nuomos sutartimi“, iš šios sutarties turinio matyti, kad šalys sudarė lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kuri nebuvo įregistruota Centrinės hipotekos įstaigos Sutarčių registre, todėl atsakovas jos negali panaudoti prieš ieškovo kreditorius ir bankroto administratorių (CK 6.572 str. 2 d.); be to, žemė negali būti lizingo sutarties dalyku (CK 6.568 str. 1 d.), juolab kad paminėta sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma (CK 1.74 str., 1.93 str. 3 d.). Pripažinus negaliojančia ginčo sutartį, prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 2 105 944,86 Lt, ieškovo sumokėtus atsakovui pagal ginčo sutartį (1.80 str. 2 d.). Pažymėjo, jog pagal nurodytą sutartį ieškovas atsakovui be pagrindo yra sumokėjęs 2 105 944,86 Lt, pats už tai nieko negavo, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nepagrįsto pinigų gavimo, t. y. 2007 m. gruodžio 31 d., iki kreipimosi į teismą dienos (2010 m. birželio 1 d.), kurios iš viso sudaro 223 239,48 Lt (CK 6.240 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas AB „SEB lizingas“ prašė jį atmesti (1 b. t., 80-83 l.). Nurodė, kad, sudarius ginčo sutartį, po 3 dienų, t. y. 2006 m. gruodžio 21 d., tarp šalių buvo sudaryta Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas iš ieškovo įsigijo išperkamosios nuomos sutartimi ieškovui išnuomotą žemės sklypą (toliau – Pirkimo – pardavimo sutartis), už kurį atsakovas ieškovui sumokėjo 4 950 000 Lt, t. y. gavo finansavimą, kurį pagal išperkamosios nuomos sutartį turėjo grąžinti atsakovui, vykdydamas šią sutartį. Pažymėjo, kad šalys sudarė ne lizingo, o išperkamosios nuomos sutartį, kurios objektu gali būti žemė (CK 6.477 str. 2 d., 6.503 str.), kad ginčo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o ieškovas nepagrįstai reikalauja pripažinti negaliojančia nurodytą sutartį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį (2 b. t., 100-105 l.).
Nurodė, kad Sutarties sąlyga, kuria atsakovas įsipareigojo nuosavybės teise įgyti ieškovo nurodytą daiktą ir perduoti jį ieškovui, o, ieškovui išmokėjus įmokas, perduoti nuosavybės teisę į daiktą, atitinka kelių rūšių sutarčių elementus ir gali būti taikoma tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartims, todėl ieškovas neteisingai nurodė, kad ši sąlyga būdinga tik lizingo sutarčiai (CK 6.567 str.). Pažymėjo, jog pagrindiniai finansinio lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių atribojimo kriterijai yra sutarties tikslas, mokamo mokesčio pobūdis bei daikto naudojimo paskirtis. Teismo teigimu, lizingo gavėjo tikslas yra turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą ir nebūtinai įgyti nuosavybės teisę į daiktą, tuo tarpu išperkamosios nuomos atveju dominuoja nuomininko interesas įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą ir dėl nuosavybės teisių įgijimo sutariama jau nuomos sutarties sudarymo pradžioje, o tai numatyta ir ieškovo su atsakovo sudarytoje išperkamosios nuomos sutartyje; išperkamosios nuomos atveju nuomininko mokamas nuomos mokestis yra įskaitomas į daikto pardavimo kainą, turint tikslą įgyti nuosavybės teisę, o lizingo atveju mokėjimai mokami už daikto naudojimą ir to daikto valdymo bei naudojimo užtikrinimo finansavimą.
Teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai traktuoja ginčo sutartį kaip finansinio lizingo sutartį, kadangi šios sutarties sudarymo tikslai ir aplinkybės leidžia teigti, jog buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, ieškovui turint tikslą iš pardavimo gauti apmokėjimą (finansavimą), o, pasibaigus sutarčiai, vėl įsigyti Žemės sklypą nuosavybėn. Teismo nuomone, tai pagrindžia ir aplinkybė, kad pirma buvo sudaryta ginčijama sutartis, o po kelių dienų buvo sudaryta Pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas gavo iš atsakovo 4 950 000 Lt finansavimą, suteiktą abiejų sandorių pagrindu ir ieškovo interesais; be to, ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo nereiškė pretenzijų dėl išperkamosios nuomos sutarties vykdymo, jos turinio ir esmės, taigi savo veiksmais ieškovas pritarė sudarytai sutarčiai, šalys rašytiniame tekste sutartį įvardijo kaip išperkamosios nuomos sutartį, o mokėjimo pavedimai įrodo, jog ieškovas ją vykdė ne kaip lizingo, bet kaip išperkamosios nuomos sutartį.
Teismo teigimu, išperkamosios nuomos sutartis, kuriai privaloma rašytinė sudarymo forma, nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. sausio 18 d. buvo įregistruota viešame Nekilnojamojo turto registre, todėl nepažeisti CK reikalavimai dėl sutarties įregistravimo, o ieškovo nurodytos CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos netaikytinos.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas nei privataus, nei viešo intereso pažeidimas, ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos ieškovo ar jo kreditorių teisės ar interesai, o, nenustačius teisės normų pažeidimo, nėra pagrindo panaikinti šalių sudaryto sandorio pagal CK 1.80, 6.157 str. ir 6.240 straipsnius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Remivilas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovo ieškinį (2 b. t., 110-114 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Apygardos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ginčo šalys yra sudariusios imperatyvioms normoms neprieštaraujančią išperkamosios nuomos sutartį. Ginčo sutartimi buvo sutarta dėl lizingo sutarties sąlygų, taip pažeidžiant CK 6.568 straipsnio 1 dalies imperatyvias nuostatas, pagal kurias žemė negali būti lizingo sutarties dalyku.
2) Pagrindinis išperkamosios nuomos sutarties ir lizingo sutarties atribojimo kriterijus yra perleidžiamo daikto nuosavybės teisė, kadangi išperkamosios nuomos sutarties atveju nuomotojas turi būti nuomojamojo daikto savininku, o lizingo sutarties atveju, lizingo davėjas įsipareigoja lizingo gavėjo nurodytą daiktą įsigyti iš trečiojo asmens ir po to jį perduoti lizingo gavėjui. Ginčo sutartimi atsakovas įsipareigojo įsigyti ieškovo nurodytą žemės sklypą ir perduoti jį už užmokestį ieškovui valdyti ir naudoti, o tai atitinka lizingo sutarties sampratą. Taigi paminėta sutartis negali būti pripažinta išperkamosios nuomos sutartimi vien dėl to, kad atsakovas nebuvo išnuomoto žemės sklypo savininkas šios sutarties sudarymo metu.
3) Teismas nepagrįstai sprendė, kad tik išperkamosios nuomos sutarties atveju dominuoja nuomininko interesas įsigyti nuomojamą žemės sklypą savo nuosavybėn, o pagal lizingo sutartį daikto nuomininkas siekia tik naudotis juo, kadangi CK 6.567 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje lizingo sutarties sampratą, numatyta, jog, sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereina lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato kitaip. Juolab kad ieškovo tikslas, sudarant ginčo sandorį, buvo ieškovo veiklos finansavimas, įsigyjant jo verslui reikalingą žemės sklypą, ir pelno iš tokio finansavimo gavimas, o tai atitinka lizingo sutarties sąlygas.
4) Pagal ginčo sutarties ir Pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas, atsakovo įgytas turtas perduodamas ne atsakovui, o tiesiogiai ieškovui. Tai taip pat lizingo teisinių santykių požymis, nes nurodytu atveju daiktas sutarties laikotarpiu yra valdomas ir naudojamas ne savininko, o nuomininko, kaip valdytojo.
5) Išperkamosios nuomos sutartis taip pat turi būti sudaroma notarine forma pagal CK 1.74 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą. (2 b. t., 118-126 l.). Nurodo, kad ginčo sutartis yra sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga, kadangi išperkamosios nuomos santykiai atsirado nuo to momento, kai atsakovas įgijo nuosavybėn turtą ir perdavė jį naudotis apeliantui, o teisės aktai nedraudžia susitarti dėl daikto nuomos, kurį nuomotojas ketina įsigyti ateityje, todėl apeliantas be pagrindo teigia, jog ginčo sutartimi buvo išnuomotas žemės sklypas, nepriklausęs atsakovui nuosavybės teise (CK 1.66 str. 2 d., 6.30 str. 1 d., 6.156 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, atribojant išperkamosios nuomos sutartį nuo lizingo sutarties, svarbiausia yra nustatyti šalių tikslą, siekiamą ginčo sutartimi, o bylos duomenimis, apeliantas siekė ne gauti naudos, naudojant išsinuomotą žemės sklypą, bet jį įsigyti savo nuosavybėn (CK 6.193 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, pažeisdamas civilinio proceso taisykles, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir reikšmingų bylos aplinkybių, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių (CPK 176 str., 183 str., 185 str.), dėl ko, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė bylą, nepagrįstai atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Todėl negalima palikti galioti skundžiamo teismo sprendimo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Byloje kilo ginčas dėl ieškovo ir atsakovo teisinių santykių, kilusių iš 2006 m. gruodžio 18 d. „žemės išperkamosios nuomos“ sutarties (CK 6.503 str.), kurią ieškovas vertina kaip Žemės sklypo lizingo sutartį (CK 6.567 str.).
Pagal CK 6.503 straipsnio 1 dalį, įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Privačios žemės nuomotojas yra privačios žemės savininkas (CK 6.548 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sudarydamas išperkamosios nuomos sutartį, nuomininkas siekia įgyti nuosavybės teisę į išnuomotą daiktą, sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas, šiuo atveju vyrauja nuomininko interesas įgyti nuosavybės teisę į išnuomotą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).
CK 6.567 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti bei naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius (CK 6.568 str. 1 d.).
Pagal Kasacinio teismo praktiką, sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį, lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą, o lizingo gavėjo interesas yra įsigyti verslui reikalingą daiktą, šį daiktą valdyti ir naudotis, taip gaunant pajamų; be to, pagal CK 6.567 straipsnio 1 dalį, lizingo gavėjui iš anksto yra žinoma, kad nuosavybės teisę į daiktą jis įgis, tik sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartimi nenumatyta ko kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Pažymėtina, kad lizingo davėjas, kuris lizingo sutarties sudarymo momentu nėra daikto (šios sutarties dalyko) savininkas, turi šį daiktą įsigyti iš trečiojo asmens, todėl turi būti sudaryta tokio turto pirkimo – pardavimo sutartis, kuri lizingo santykiuose yra ,,lydintis“ sandoris, sudaromas, vykdant lizingo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2004).
Taigi išperkamosios nuomos sutarties tikslas yra nuomininkui įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą turtą, kurio nuomotoju gali būti tik nuomojamo turto savininkas, o lizingo sutarties esminis tikslas - lizingo gavėjo finansavimas, ji sudaroma su lizingo davėju, kuris lizingo sutarties sudarymo metu paprastai nėra turto savininkas, ir šia sutartimi įsipareigoja nurodytą daiktą įsigyti iš trečiojo asmens (arba lizingo gavėjo), lizingo gavėjo verslo tikslais, lizingo gavėjui siekiant gauti finansinės naudos, be to, sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereina lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Kasacinis teismas ne kartą pasisakė, kad sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ginčo sutartį, suklydo, be pagrindo konstatavęs, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta ginčo sutartis – išperkamosios nuomos sutartis, kad ieškovas nepagrįstai ją vertina kaip finansinio lizingo sutartį.
Bylos duomenimis, ieškovo su atsakovu 2006 m. gruodžio 18 d. sudaryta ginčo sutartimi atsakovas išnuomojo ieškovui 4 950 000 Lt vertės Žemės sklypą, o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui 10 000 Lt administracinį mokestį, pradinę įmoką ir išperkamosios nuomos mokestį (iš viso 5 485 107,33 Lt), numatytą mokėjimų grafike – sąskaitoje; ginčo sutarties 4.2 punkte šalys numatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo bus sudaryta ieškovo pasirinkto išsinuomoto turto pirkimo – pardavimo sutartis (1 b. t., 9-19 l.). Be to, 2006 m. gruodžio 21 d. nurodytos šalys sudarė Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsigijo iš ieškovo už 4 950 000 Lt nuosavybės teisę į ginčo sutartyje nurodytą žemės sklypą; pirkimo – pardavimo sutarties 25 punkte nustatyta, jog, ieškovui („kaip nuomininkui“), įvykdžius visas ginčo sutarties sąlygas, Žemės sklypas bus perduotas ieškovo nuosavybėn, vadovaujantis ginčo sutartyje numatytomis sąlygomis, tarp jų - sumokėjus mokėjimų grafike – sąskaitoje nurodytus mokėjimus (ginčo sutarties 14.1 p.; 1 b. t., 84-95 l.).
Byloje nėra ginčo, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, taip pat siekė ir įsigyti nuosavybės teises į „išperkamosios nuomos sutartimi“ nuomojamą žemės sklypą. Beje, įstatymas to nedraudžia tiek pagal išperkamosios nuomos sutartį (CK 6.503 str.), tiek pagal lizingo sutartį (CK 6.567 str. 1 d.), nes sąlyga dėl nuosavybės teisių įgijimo į nuomojamą daiktą būdinga abiejų rūšių sutartims. Juolab kad nagrinėjamu atveju ginčo sutartyje buvo nustatyta sąlyga dėl nuosavybės teisių įgijimo į išnuomotą daiktą, sumokėjus ginčo sutartyje numatytą nuomos mokestį.
Tačiau apygardos teismas, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai sprendė, jog ginčo sutarties šalių valia buvo sudaryti išperkamosios nuomos sutartį, kuri, teismo teigimu, atitiko CK 6.503 straipsnio nuostatas.
Iš viešai skelbiamų Juridinių asmenų registre ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų, ieškovo buvusio direktoriaus R. M. parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kurių nepaneigė atsakovas, matyti, kad ieškovas 2005 m. kovo 16 d. įsigijo žemės sklypą ir 2005 – 2006 metais vykdė veiklą, susijusią su šio žemės sklypo paskirties pakeitimu iš žemės ūkio paskirties į namų valdos – komercinę paskirtį, tikslu plėsti įmonės veiklą ir užsiimti nekilnojamojo turto įsigijimu – pardavimu, gyvenamųjų namų statyba, sklypo padalinimu į mažesnius sklypus ir jų pardavimu; tačiau ieškovui trūko apyvartinių lėšų nurodytos veiklos vykdymui (tarp jos – žemės sklypo paskirties pakeitimui), todėl 2006 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta ginčo sutartis (2 b. t., 43-46, 189-194 l.; 2005 m. ieškovo veiklos ataskaita; 2006 m. rugsėjo 1 d., 2007 m. kovo 23 d. aiškinamieji raštai; CPK 12 str., 178 str., 185 str., 314 str.).
Minėta, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sudaryta ginčo sutartis – trūkumas apyvartinių lėšų, kurios ieškovui buvo reikalingos, siekiant vykdyti jo nurodytą veiklą ir gauti pelno (dalimis parduodant pakeistos paskirties nurodytą žemės sklypą arba vykdant statybas paminėtame žemės sklype, prieš tai pakeitus jo paskirtį). Taigi, sudarydamas ginčo sutartį, ieškovas siekė gauti finansavimą verslui, o tai atitinka lizingo sutarties sampratą (CK 6.567 str. 1 d.). Juolab kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas, gavęs finansavimą (4 950 000 Lt), atliko nurodytus veiksmus, susijusius su žemės sklypo paskirties pakeitimu (2 b. t., 1-2, 143-146 l.).
Tai, jog šalys, sudarydamos ginčo sutartį, iš tikrųjų siekė sudaryti lizingo sutartį, patvirtina ir ginčo sutarties sudarymo bei vykdymo procesas. Antai, sudarant ginčo sandorį, atsakovas nebuvo žemės sklypo savininkas, ir nuosavybės teises į šį turtą įgijo praėjus 3 dienoms po ginčo sutarties sudarymo, sudarydamas šio sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su ieškovu. Nurodyta procedūra atitinka įprastinę lizingo sutarčių sudarymo praktiką.
Dėl aukščiau nurodyto yra pagrindo teigti, kad ginčo sutartimi buvo siekiama sudaryti ne išperkamosios nuomos (CK 6.503 str.), bet lizingo sutartį (CK 6.567 str. 1 d.).
Pagal įstatymą, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų norėjo sudaryti, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.), o pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostatą, lizingo sutarties dalyku negali būti žemė. Todėl yra pagrindo pripažinti niekine ir negaliojančia ginčo sutartį nuo jos sudarymo momento, kaip sutartį, prieštaraujančią imperatyviai įstatymo normai (CK 1.80 str. 1 d., 6.568 str. 1 d.).
Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį natūra arba atlyginti to vertę pinigais, taikant restituciją (CK 1.80 str. 2 d.). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal ginčo sandorio pagrindu sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ieškovas gavo 4 950 000 Lt (už jo parduotą atsakovui žemės sklypą) ir teisę naudotis nurodytu žemės sklypu, o atsakovas, įgijęs nuosavybės teisę į žemės sklypą ir išnuomojęs jį ieškovui, gavo iš ieškovo 2 105 944,86 Lt nuomos mokesčio, už pastarojo naudojimąsi žemės sklypu. Šalims neginčijant Pirkimo – pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, o ieškovas iš atsakovo gavo 4 950 000 Lt (sklypo pirkimo pardavimo kaina), taikymas ieškovo reikalaujamos restitucijos (iš atsakovo ieškovo naudai priteisiant 2 105 944,86 Lt) nepagrįstai pagerintų ieškovo turtinę padėtį, be pagrindo pablogindamas atsakovo turtinę padėtį, kadangi, perdavus ieškovui aukščiau nurodytą pinigų sumą, atsakovui nebūtų atlyginta už ieškovo naudojimąsi atsakovo žemės sklypu, o atsakovui liktų nuosavybės teisė į žemės sklypą, kurio rinkos vertė 2011 m. kovo 25 d. buvo 2 487 000 Lt, už kurį ieškovas yra gavęs iš atsakovo pastarojo sumokėtą 4 950 000 Lt sumą (2 b. t., 54 l.).
Netenkinus ieškovo reikalavimo dėl restitucijos taikymo, nėra pagrindo patenkinti ir jo reikalavimo, pareikšto pagal CK 6.240 straipsnį, dėl 223 239,48 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo (CK 6.240 str., CPK185 str.). Dėl pasakyto pakeistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, panaikinant jo dalį, kuria netenkintas ieškovo ieškinio reikalavimas dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, patenkinant šį reikalavimą, bet paliekant galioti kitą teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d., 6.568 str. 1 d.; CPK 263 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, kadangi jie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą aukščiau nurodytu būdu, pagal CPK taisykles pakeistinas ir teismo sprendime nurodytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 2 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu patenkinamas ieškinio reikalavimas, kuriuo ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis, todėl ginčas dėl sandorio nuginčijimo laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2011).
Nagrinėjamu atveju, ginčo sutartį pripažinus negaliojančia, netaikytina restitucija, todėl yra pagrindo teigti, kad patenkintas neturtinis ieškovo reikalavimas, už kurį ieškinio padavimo metu (2010 m. birželio 2 d.) turėjo būti sumokėtas 132 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 2 p., 82 str. 1 d.). Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, todėl iš atsakovo AB „SEB lizingas“ valstybei priteistinas už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis (132 Lt), kaip ir, patenkinus iš dalies ieškovo apeliacinį skundą, iš nurodyto atsakovo valstybei priteistinas tokio paties dydžio – žyminis mokestis, mokėtinas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 5 d., 96 str. 1 d.). Be to, iš atsakovo valstybei priteistina 19 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimų apeliacinės instancijos teisme (2 b. t., 115, 141 l.; CPK 92 str., 93 str., 96 str., 302 str.).
Iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinį skundą (atmetus ieškovo apeliacinio skundo reikalavimą dėl restitucijos taikymo), proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, yra pagrindo priteisti iš ieškovo atsakovui dalį jo atstovavimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 2, 5 d., 98 str., 302 str.).
Bylos duomenimis, atsakovo atstovas advokatas J. Sakavičius surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavo atsakovą 2012 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje (1 b. t., 99 l.; 2 b. t., 118-126, 185-186, 189-194 l.). Atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos pirmininko ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių advokato teikiamų paslaugų užmokesčio dydžių numatytus maksimalius priteistinus dydžius (toliau – Rekomendacijos), pagal kurias maksimalus atsakovo atstovui šioje byloje priteistinas užmokestis už teisinę pagalbą – 1 400 Lt (Rekomendacijų 8.11, 8.18 p.), į tai, kad iš dalies patenkinamas ieškovo apeliacinis skundas, vadovaujantis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, yra pagrindo priteisti pusę aukščiau nurodyto užmokesčio už teisinę pagalbą, t. y. 700 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų, duomenis apie kurias atsakovas buvo pateikęs teismui iki bylos esmės išnagrinėjimo (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 2 d., 98 str., 302 str., Rekomendacijų 8.11 p., 8.18 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“ ieškinio reikalavimas dėl 2006 m. gruodžio 18 d. žemės išperkamosios nuomos sutarties Nr. 2006-120214 pripažinimo negaliojančia.
Pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 18 d. žemės išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2006-120214, sudarytą tarp ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“, į. k. 300096295, ir atsakovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“, į. k. 123051535, nuo jos sudarymo momento.
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“, į. k. 123051535, valstybei 132 Lt (vieną šimtą trisdešimt du litus) žyminio mokesčio už ieškinį.
Palikti nepakeistą kitą apygardos teismo sprendimo dalį.
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“, į. k. 123051535, valstybei 132 Lt (vieną šimtą trisdešimt du litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 19 Lt (devyniolika litų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“, į. k. 300096295, atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“, į. k. 123051535, 700 Lt (septynis šimtus litų) atstovavimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.