Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl 2014-12-17 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Antila“ dėl nuostolių atlyginimo, byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvauja A. R..

Aprašomoji dalis

nustatė

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 15740,48 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad 2012-08-14 Rusijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl A. R., vairavusio transporto priemonę VOLVO FH, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės buvo padaryta žala. A. R. buvo samdomas atsakovo ir minėtas įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Rusijos nacionalinis draudikų biuras- atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 str. 5 d., atsižvelgdamas Biurų tarybos vidaus nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Rusijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą 4558,76 EUR sumą, kuria atgręžtine tvarka praši priteisti iš atsakovo.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad iš trečiojo asmens nurodytų aplinkybių, taip pat ieškovo pateikto nutarimo 50AH Nr. 729183 administracinio teisės pažeidimo byloje akivaizdu, kad pirmiausiai susidūrė keli lengvieji automobiliai, į kuriuos vėliau atsitrenkė vilkikas DAF, o tik po to į avarijoje dalyvavusių automobilių grūstį atsitrenkė atsakovo vairuotojas. A. R. buvo nubaustas už konkretų pažeidimą – nesilaikymą saugaus atstumo tarp transporto priemonių ir atsitrenkimą į priešais važiavusį ir staigiai stabdžiusį automobilį vilkiką DAF, tačiau šis pažeidimas nereiškia, jog tokiu būdu yra nustatyta, kad vairuotojas A. R. yra avarijos kaltininkas ar atsakingas už atsiradusią žalą dėl susidūrusių eilės lengvųjų automobilių. Atsakovas yra atsakingas tik už galinės vilkiko DAF dalies sugadinimus. Kiti šio automobilio, taip pat automobilio Audi 80 sugadinimai nėra atsakovo darbuotojo veiksmų pasekmė, nes iš byloje surinktų duomenų neaišku, kokia seka susidūrė automobiliai. Kadangi atsakovo automobilio sugadinimai buvo nežymūs, teigti, kad jo veiksmų pasėkoje atsirado grandininė avarija, negalima. Prašė įvertinti tai, kad ieškovas draudimo išmoką sumokėjo ne Rusijos nacionaliniam draudikų biurui, o bendrovei „Reso garantija“, kurios vaidmuo administruojant žalą yra neaiškus.

Trečiasis asmuo paaiškino, kad jis važiavo iš Maskvos su vilkiku be puspriekabės namo. Buvo spūstis, dviejų juostų judėjimas. Pravažiavus 20-30 km nuo Maskvos priešais jį važiavo vilkikas DAF be puspriekabės, tarp jų buvo 20-30 m atstumas. Vienu metu jis pamatė užsidegusius stop žibintus pas priešais važiuojantį vilkiką DAF, po ko šis staigiai sustabdė, dėl ko jis nedideliu greičiu, nespėjęs sustabdyti, atsitrenkė į šį vilkiką DAF. Išlipęs pamatė, kad DAF vilkikas susidūrė su lengvąja mašina. Prieš lengvąją mašiną buvo susidūrę dar dvi lengvosios mašinos, bet jis tiksliai neatsimena, ar lengvoji, į kurią atsitrenkė DAF, tikrai buvo atsitrenkusi į kitas, gal ir buvo. Prieš susidūrimą jis judėjo lėtai, nes buvo spūstis, gal 10 km/h. Už kelių eismo taisyklių pažeidimą jam buvo taikoma atsakomybė, 500 rublių už nesilaikymą atstumo iki vilkiko DAF. Jam nežinoma, ar DAF vairuotojui buvo taikoma administracinė atsakomybė. Policijos pareigūnai jam nieko neaiškino. Su kitų automobilių vairuotojais jis kalbėjo, jam sakė, kad du žmonės bėgo per kelią ir dėl to lengvosios mašinos staigiai sustabdė, visi sakė, kad buvo du smūgiai, vienas, kai lengvosios susidūrė, o vienas, kai DAF atsitrenkė į lengvąjį automobilį. Kai jis atsitrenkė, smūgis taip pat tikriausiai buvo. Iki jam susiduriant jis nematė kas vyko priešais, nieko negirdėjo. Jis nedalyvavo, kai vyko administracinės bylos Rusijoje svarstymas, jo paaiškinimai buvo užfiksuoti pažymoje, jis schemoje pažymėjo tik vieną vilkiką DAF, nes tik su juo susidūrė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2014-12-17 Vilniaus apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkino iš dalies: priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 2860,81 EUR nuostolių atlyginimo, 6 (šešių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-01-29) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 268,88 EUR, bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. .

Priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 160,74 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė iš atsakovo valstybės naudai 5,39 EUR, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš ieškovo 3,16 EUR, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad 2012-08-14 Rusijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojo trečiojo asmens A. R. vairuojama transporto priemonė VOLVO FH, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino transporto priemonę DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) . Eismo įvykio metu atsakovas UAB „Antila“ buvo transporto priemonės VOLVO FH, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas lizingo sutarties pagrindu. Dėl šio eismo įvykio įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojai surašė pranešimą apie eismo įvykį (toliau – eismo įvykio deklaraciją), kuriame trečiasis asmuo nurodė esantis kaltas dėl eismo įvykio, jo vairuojamai transporto priemonei VOLVO FH, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) susiduriant su transporto priemone DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę trečiasis asmuo A. R. patvirtino ir teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad jis pripažįsta esantis kaltas dėl nesilaikymo saugaus atstumo iki transporto priemonės DAF ir atsitrenkimo į jos galinę dalį. Trečiasis asmuo ir transporto priemonės DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , vairuotojas šioje eismo įvykio deklaracijoje nurodė, kad eismo įvykio metu buvo apgadintos ne tik šios, bet kitos transporto priemonės, tačiau jų deklaracijoje niekaip neapibūdino (jos nenurodytos nei eismo įvykio schemoje, nei įvardintos kitose deklaracijos vietose).

Teismas nustatė, kad transporto priemonė DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su Volkswagen Polo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastarasis susidūrė su transporto priemone Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o pastarasis su transporto priemone Mazda 6, valstybinis Nr(duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu atsakovo darbuotojo A. R. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Rusijos nacionalinis draudikų biuras, atstovaujamas pagal 2009-01-01 tarpusavio susitarimą Nr. 969-3K veikiančios Rusijos atvirosios akcinės draudimo bendrovės „Reso garantija“, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3, 5 str.), suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą nukentėjusiems eismo įvykyje asmenims, pateikė ieškovui reikalavimus atlyginti 4558,76 EUR žalą. Dalį šios žalos sumos – 1697,95 EUR sudarė žala, padaryta transporto priemonės Audi 80, valstybinis Nr. E085KB67, savininkui (b.l. 18-27, 28-29, 30-31), o kitą dalį – 2860,81 EUR žala, padaryta eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės DAF, valstybinis Nr. PO42AX39, savininkui. Ieškovas nurodytą sumą sumokėjo.

Teismas konstatavo, kad vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teismas sprendė, kad ieškovas teisus teigdamas, kad pagal tarpusavio susitarimą su Rusijos nacionaliniu draudikų biuru ieškovas visiškai pasitiki pastarojo atliktu žalos administravimu (kaltų asmenų nustatymu, žalos dydžio nustatymu, pagrindo išmokėti draudimo išmoką nustatymu, kt.), tačiau neteisus, kad ieškovui pareiškus regresinį reikalavimą už žalos atsiradimą atsakingam asmeniui, atsakovas netenka teisės ginčyti ieškovo ieškinį sudarančių aplinkybių, kurias pagrįsti pakankamais įrodymais turi pareigą būtent ieškovas (CPK 178 str.).

Trečiasis asmuo tiek teikdamas paaiškinimus ieškovui (b.l. 90-91), tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai neigė, jog jo veiksmai galėjo sukelti grandininę avariją: jis važiavo nedideliu greičiu, kas vyko priešais vilkiką nematė, iš įvykio dalyvių paaiškinimų suprato, kad lengvosios transporto priemonės susidūrė iki jam atsitrenkiant į vilkiką DAF, dėl ko buvo įsitikinęs, kad jo kaltė apsiriboja atsitrenkimu į pastarąjį vilkiką nesuspėjus laiku sureaguoti ir sustoti. Nors teismas sutiko su ieškovu, kad trečiasis asmuo gali būti šališkas, tačiau nemano, kad ši aplinkybė savaime yra pagrindu atmesti jo paaiškinimus kaip nepagrįstus: trečiasis asmuo betarpiškai dalyvavo eismo įvykyje, todėl jam žinomos faktinės aplinkybės, dėl kurių jis teikia paaiškinimus; paaiškinimus teismui trečiasis asmuo teikė prisiekęs CPK 186 str. 6 d. nustatyta tvarka; trečiojo asmens paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri turi būti patikrinama ir įvertinama teismo pagal CPK 185 str. įtvirtintas taisykles (CPK 177 str. 2 d., 186 str. 4 d.).

Teismas konstatavo, kad nuostolių už transporto priemonės DAF sugadinimus, ieškovas iš atsakovo prašo pagrįstai (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.). Tuo tarpu įrodymų, liudijančių, kad transporto priemonė Audi 80, valstybinis Nr. E085KB67, buvo sugadinta trečiojo asmens neteisėtų veiksmų pasėkoje, byloje aiškiai nepakanka (CPK 178 str.).

Teismas sutiko su atsakovu, kad į bylą pateiktas 2012-09-04 nutarimas 50AH Nr. 729183, joje vartojamos formuluotės neleidžia teigti, kad trečiajam asmeniui administracinė atsakomybė buvo taikyta už sugadinimą visų joje išvardytų transporto priemonių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakomybei pagal nutarime nurodytą normą taikyti būtina nustatyti būtent tokią administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Nors iš ieškovo pateiktos pažymos apie kelių eismo įvykį (b.l. 14-15) matyti, kad transporto priemonės Audi 80 vairuotojas nepadarė jokių pažeidimų, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokių pažeidimų nepadarė po susidūrimų tarp transporto priemonės DAF ir transporto priemonės Audi 80 buvusios transporto priemonės VW Polo vairuotojas. Mat pagal byloje esančius rašytinius įrodymus transporto priemonė DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė ne su transporto priemone Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o su transporto priemone VW Polo. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jis atlygino Rusijos nacionalinio draudikų biurui dėl transporto priemonės Audi 80 patirtą žalą TPVCAPDĮ 19 str. 5 d. nustatyta tvarka, t.y. atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Taip pat prašė prijungti naujus įrodymus bei priteisti vertimo išlaidas.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai nevertino Rusijos teisės aktų nuostatų, taip pat nukrypo nuo LAT suformuotos teisės praktikos (LAT 2014-11-13 nutartis c.b. Nr. 3K-3-495/2014; LAT 2014-02-13 nutartis c.b. Nr. 3K-3-24/2014; LAT 2014-03-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-100/2014).

Teismas turėjo nustatinėti ne kaltės klausimą, o vertinti ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie Rusijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką.

Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu. Pagal Biurų tarnybos Vidaus nuostatų 5 str. 4 p. laiku atsiunčiami dokumentai, patvirtinantys, kad nukentėjusiųjų asmenų žala buvo atlyginta. Kas yra tie patvirtinamieji dokumentai turi spręsti įvykio vietos valstybės draudikų biuras. TPVCADĮ 17 str. 5 d. nurodyta, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitam biurui atsižvelgiant ne tik į Biurų tarnybos Vidaus nuostatas, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus. Apeliantas neaiškina kitos valstybės nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykio kaltininkų, žalos dydžio, o vadovaujasi įvykio vietos draudikų biuro pateikta informacija.

Pateikti rašytinai įrodymai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, patvirtinantys eismo įvykio aplinkybes. Į eismo įvykio vietą atvykusi policija, kuri konstatavo, jog trečiojo asmens vairuotas sunkvežimis atsitrenkė į priekyje važiavusį sunkvežimį DAF, kuris nuo smūgio atsitrenkė į automobilį VW POLO, kuris savo ruožtu susidūrė su automobiliu AUDI, o pastarasis į MAZDA. Policija nustatė, kad visų šių automobilių susidūrimas kvalifikuojamas ne kaip atskirai eismo įvykiai, už kuriuos yra atsakingi skirtingi asmenys, o kaip vienas eismo įvykis. Dėl šio eismo įvykio trečiajam asmeniui buvo paskirta bauda, kurios jis neginčija. Šias aplinkybes apeliantas įrodinėja kartu su ieškiniu pateiktais oficialiais rašytinais įrodymais.

Teismas nenurodė teisės normų, kuriomis remiantis policijos nustatytos eismo įvykio kaltininkas nėra atsakingas už visą šio eismo įvykio metu padarytą žalą. Teismas vadovavosi tik trečiojo asmens – šališko asmens – paaiškinimais. Šie paaiškinimai nepaneigia oficialių rašytinių įrodymų, todėl, apelianto nuomone, teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles.

Papildomai apeliantas pateikė „RESO Garantija“ apeliantui atsiųstą el. laišką bei Rusijos policijos pažymą (surašytą dėl eismo įvykyje dalyvavusių VW POLO bei MAZDA) , kurie pagrindžia trečiojo asmens atsakomybę. Policijos pažymoje užfiksuota, kad kitų nagrinėjamo įvykio dalyvių veiksmuose nebuvo nustatyta jokių teisės pažeidimų. Šiuos dokumentus pateikė būtinybė iškilo vėliau (priėmus teismo sprendimą) ir juos gavus tik 2014-12-30. Ši pažyma nebuvo pateikta ankščiau ,nes Rusijos įstatymus maksimali mokama draudimo išmoka dėl turtinės žalos, esant daugiau kaip vienam asmeniui, buvo 160000 RUB. Šiuo atveju už sugadintą Audi 80 buvo sumokėta 59593,52 RUB, o už sugadintą vilkiką DAF – 100 406,48 RUB. Apeliantas nepateikė reikalavimų dėl Mazdos sugadinimo dėl to, kad jau buvo sumokėta maksimali draudimo išmoka. Atsakovas galėjo pasidomėti jo vairuotoja sukelta žala ir teikti Rusijos institucijos argumentuotus prieštaravimus.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo klausimas dėl įrodymų vertinimo, nustatant faktines aplinkybes apie atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas įvykus eismo įvykiui, kuomet susidūrė kelios transporto priemonės. Apeliantas nesutiko su teismo išvada, kad įrodymų, liudijančių, jog transporto priemonė Audi 80, valstybinis Nr. E085KB67, buvo sugadinta trečiojo asmens neteisėtų veiksmų pasėkoje, byloje aiškiai nepakanka (CPK 178 str.).

Aplinkybė, kad ieškovas kitos valstybės biurui sumokėjo išmoką remdamasis kitos valstybės teisės normomis, yra faktinė aplinkybė, kurios įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuria ji remiasi, t.y. ieškovui. Taip pat pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Iš apeliacinio skundo matyti, kad ieškovas savo įrodinėjimo pareigą aiškiai suprato.

Taip pat pagal formuojamą praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo savo išvadą, kurią grindė teismų praktika, kad ieškovas teisus teigdamas, kad pagal tarpusavio susitarimą su Rusijos nacionaliniu draudikų biuru ieškovas visiškai pasitiki pastarojo atliktu žalos administravimu (kaltų asmenų nustatymu, žalos dydžio nustatymu, pagrindo išmokėti draudimo išmoką nustatymu, kt.), tačiau neteisus, kad ieškovui pareiškus regresinį reikalavimą už žalos atsiradimą atsakingam asmeniui, atsakovas netenka teisės ginčyti ieškovo ieškinį sudarančių aplinkybių, kurias pagrįsti pakankamais įrodymais turi pareigą būtent ieškovas (CPK 178 str.). Taigi, ieškovo pareigos pagrįsti ieškinį nepaneigia aplinkybė, jog Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Dėl to atmestini apelianto argumentai, jog užsienio valstybės draudikų biuro pateikta informacija negali būti ginčijama ir vertinama šioje byloje. Priešingai, ieškovo pateiktų įrodymų apie atsakovo civilinę atsakomybę pagrįstumas sudaro šios bylos dalyką ir šias aplinkybes turėjo įrodyti ieškovas.

Šiuo atveju atsakovas neginčija fakto, jog draudimo išmoka turėjo būti išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčija savo civilinės atsakomybės apimtį, ginčijant ieškovui Rusijos draudikų biuro pateiktų dokumentų, kurių pagrindu ieškovas sprendė apie atsakovo civilinę atsakomybę, pagrįstumą. Civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis atitinkamos užsienio valstybės teisės normomis ir pagal šios valstybės teisę nustatytomis aplinkybėmis. Kaip pripažino pats apeliantas, užsienio teisės turinys, jų taikymo praktika sudaro ne teisės, o fakto klausimą, ir šį faktą turėjo įrodinėti ieškovas. Tačiau šiuo aspektu jokių įrodymų apie užsienio teisės taikymą ir aiškinimą ieškovas nepateikė, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino Rusijos teisės aktų nuostatų bei kad netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuotą praktiką. Pažymėtina, kad apeliantas skunde nenurodė ir kokios konkrečiai užsienio teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, kurių turinį turėjo pagrįsti ieškovas, pirmosios instancijos teismas neįvertino. Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, pagrįstai vertino visus pateiktus įrodymus pagal bendrąsias LR CPK numatytas įrodinėjimo taisykles, nustatant civilinės atsakomybės sąlygas, tame tarpe ir priežastinį ryšį.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2007 m. ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino ne tik trečiojo asmens paaiškinimus, kaip teigė apeliantas, bet visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir jų pagrindu darė motyvuotas išvadas. Oficialus rašytinis įrodymas taip pat gali būti paneigtas kitais rašytiniais įrodymais (CPK 197 str.). Šiuo atveju teismas, ištyrus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog jie nepatvirtino priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens (atsakovo darbuotojo) veiksmų ir Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimų. Pritartina teismo išvadai, kad tokių aplinkybių nėra nurodyta ieškovo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, tuo tarpu 2012-09-04 nutarimo 50AH Nr. 729183 vartojamos formuluotės, neleidžia teigti, kad trečiajam asmeniui administracinė atsakomybė buvo taikyta už sugadinimą visų joje išvardytų transporto priemonių. Nutarime tik konstatuotas faktas, jog trečiojo asmens automobilis, pažeisdamas KET taisykles, susidūrė su priekyje važiavusiu DAF 95 bei konstatuotas faktas apie kitų automobilių susidūrimą. Tačiau įrodymų, pakankami patvirtinančių, kad Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas būtent dėl atsakovo vairuotojo neteisėtų veiksmų nėra. Taip pat, kaip buvo minėta, sprendžiant dėl užsienio teisės taikymo šioje byloje, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakomybei pagal nutarime nurodytą normą taikyti, reikia nustatyti būtent tokią administracinio teisės pažeidimo sudėtį, taip pat kad visų šių automobilių susidūrimas, konstatuotas nutarime, pagal Rusijos teisės normas kvalifikuojamas kaip vienas eismo įvykis, dėl kurio kaltas trečiasis asmuo. Tai, kad trečiasis asmuo šio nutarimo neginčijo, neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių, nes jis pripažino savo kaltę dėl KET taisyklių pažeidimo, susidūrus su DAF vilkiku, bei, kaip buvo minėta, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas buvo administracine tvarka nubaustas dėl visų transporto priemonių susidūrimų. Be to, savo išvadas teismas grindė ne tik minėtu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, bet ir kitų įrodymų vertinimu, t.y. trečiojo asmens rašytiniu pranešimu bei teismo posėdžio gautais paaiškinimais, kurie neprieštaravo tarpusavyje ir buvo nuoseklūs. Teismas tinkamai argumentavo kodėl šiuo atveju trečiojo asmens paaiškinimai turi įrodomąją vertę, nes juos vertino kartu su kitais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo pateiktuose įrodymuose visiškai nėra nurodyta aplinkybių apie automobilio Audi 80 susidūrimo su automobiliu MAZDA aplinkybių atliktą tyrimą, siekiant nustatyti priežastis, nekonstatuota trečiojo asmens kaltė dėl visų transporto priemonių susidūrimų.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių civiliniame procese, kuris grindžiamas rungimosi principu, ir pagrįstai ieškinį dalyje atmetė.

Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai).

Šiuo atveju ieškovui buvo aiški trečiojo asmens pozicija dėl eismo įvykių aplinkybių dar 2012-08-14, kuri buvo išreikšta pranešime apie eismo įvykį (b.l. 90). Tačiau papildomų įrodymų ieškovas nerinko nei po pranešimo, nei gavus atsakovo atsiliepimą į ieškinį. Priešingai, prašymuose teismui bylą nagrinėti ieškovui nedalyvaujant nurodė, kad pateikė visus turimus įrodymus (1t. b.l. 142, 148). Apeliantas nurodė, kad naujus įrodymus gavo tik 2014-12-30, tačiau nepateikė įrodymų apie tai kada dėl šių įrodymų kreipėsi, todėl nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju ieškovas tinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Jokių duomenų, kad naujai teikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nėra, o tai, kad ieškovas pradėjo rinkti naujus įrodymus tik po teismo sprendimo priėmimo vertinama apelianto nenaudai, todėl apeliacinės instancijos teismas juos priimti atsisako (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad šie įrodymai taip pat nėra susiję su užsienio teisės turiniu ir taikymu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Atsakovas nepateikė įrodymų apie jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jo prašymas dėl tokių išlaidų priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė

2014-12-17 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.