Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo P. A. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-673/2015 pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Dvilykiai“ patikslintą ieškinį atsakovui P. A. dėl turtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 130.650,42 Lt jo naudai, vėliau ieškinys buvo tikslinamas, ieškinio suma sumažinta iki 122.102,29 Lt. 2015 metų balandžio 27 dieną teismo posėdžio metu ieškovas pateikė ieškinio patikslinimą dėl ieškinio sumos sumažinimo (II t., bylos 1. 59), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 10.937,04 Eur žalos atlyginimo. Pateiktame pareiškime dėl ieškinio sumos sumažinimo nurodoma, kad ieškinio suma mažinama iki UAB „Veiklos auditas“ specialisto ataskaitoje nurodomos sumos - 37 763 Lt (10 937,04 Eur). Jokių kitų faktinių aplinkybių šiame ieškinio patikslinime nenurodoma. Tokiu būdu pats ieškovas šiuo ieškinio patikslinimu atsisakė visų tų faktinių aplinkybių, kurios buvo išdėstytos pradiniame ieškininiame pareiškime ir bylos nagrinėjimo metu vadovavosi tiktai UAB „Veiklos auditas“ specialisto ataskaitoje pateiktomis išvadomis. CPK nenumato tokio procesinio dokumento kaip ieškinio patikslinimas. CPK 141 straipsnio 1 dalis numato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas. Ieškinio patikslinime buvo keičiama prašoma priteisti suma (ieškinio dalykas) bei keičiamas ieškinio pagrindas, kadangi šiame dokumente tėra nurodyta viena aplinkybė, kuria ieškovas įrodinėja, kad atsakovas privalo atlyginti neva jo padarytą žalą - UAB „Veiklos auditas“ specialisto ataskaita. Visos kitos pradiniame ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės nebuvo nagrinėjamos. Ginčijamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 141 straipsnyje išdėstytas procesinės teisės normas, todėl turi būti panaikintas.Tas faktas, kad atsakovui dirbant direktoriumi kreditoriai patyrė žalą, neįrodo atsakovo kaltės. Nereikia įrodinėti visiems žinomo fakto, kad 2008 metais pasaulyje kilo didžiulė ekonominė krizė, kuri Lietuvą pasiekė 2008 metų pabaigoje. Tuo metu ir atsakovo vadovautoje bendrovėje UAB “Dvilykiai” prasidėjo finansiniai sunkumai. Pagrindinė bendrovės veikla buvo metalų konstrukcijų gamyba ir jų montavimas. 2009 metais bendrovės ūkinė - finansinė padėtis pasunkėjo, smarkiai sumažėjo užsakymų, keletą kartų sumažėjo darbų apimtys, todėl 2009 metų spalio 30 dieną bendrovės veikla buvo sustabdyta. Nuo to laiko jokia ūkinė veikla nebuvo vykdoma.Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), tačiau kitus būtinus civilinei atsakomybei kilti elementus privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Ieškovas neįvykdė savo pareigos įrodyti prašomos priteisti žalos dydį, priežastinį neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos ryšį. Kauno apygardos teismas 2014 metų birželio 16 dienos nutartimi, gražindamas šią bylą pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad pats ieškovas negali tiksliai nurodyti žalos dydžio, kuri padaryta dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nepaisant teismo teisingų argumentų, kad ieškovo pateikti įrodymai yra atmestini kaip neįrodantys padarytos žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas pats imasi skaičiuoti žalos dydį ir jį priteisia iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismo atlikti paskaičiavimai, kurie yra išdėstyti teismo sprendimo 6 puslapio trečioje pastraipoje yra neteisingi, todėl jais paremtas teismo sprendimas turi būti panaikintas. Šie paskaičiavimai, kuriuos savo sprendime pateikia teismas, bylos nagrinėjimo metu nebuvo analizuojami, ieškovas jais nesivadovavo, jų teisėtumo ir pagrįstumo neįrodinėjo. Ieškovas savo ieškinį grindė išimtinai UAB „Veiklos auditas“ pateikta ataskaita, įrodinėdamas, kad neteisėtai nurašyta UAB „Erjusa“ skola pagal 2009-10-16 PVM sąskaitą faktūrą EJS 0000025, kuri sudaro 18673,36 Lt, neteisėtai nurašytos atsargos 11090.40 Lt sumai, ir neteisėtai nurašytos 8000 Lt garažų nuomos sąnaudos bendrovės vadovui. Jokios kitos faktinės aplinkybės nagrinėjamos nebuvo, jokių kitų argumentų ieškovas neteikė, dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Ginčijamas sprendimas, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad teismo sprendime nurodoma ataskaitos data yra 2010 m. rugsėjo 17 d. Tuo tarpu bankroto byla buvo iškelta jau 2010 m. rugpjūčio 11 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo rugpjūčio 24 d. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi dar 2010 m. gegužės (birželio) mėn. Šioje byloje suformuluoto reikalavimo faktinis pagrindas pareigos savalaikiai inicijuoti bankroto bylą pažeidimas. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kiek laiko bankroto byla nagrinėjama teisme, kada teismo sprendimas įsiteisėja. Atsakomybė už neva padarytą žalą negali būti skaičiuojama už visą aukščiau nurodytą laikotarpį.Iškėlus ieškovui bankrotą vyko tam tikras finansinių srautų judėjimas, todėl priimant teismo sprendimą vadovautis 2010-09-17 finansine ataskaita yra neteisinga ir nesąžininga. Nepaisant šių faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, atlikdamas paskaičiavimus vadovaujasi tuo, kad įmonės įsipareigojimai sudarė 141672 Lt, iš jo atima turimo turto vertę 20758 Lt ir gauna 120914 Lt. Iš šios sumos teismas atima 99492 Lt (įmonės turtu nepadengtus įsipareigojimus 2009 metų gruodžio 31 dienai) ir gauna 21422 Lt sumą, kurią priteisia iš atsakovo. Atkreipia teismo dėmesį, kad šioje vietoje padaryta paprasta aritmetinė klaida (120914 Lt - 99492 Lt = 1852,29 Lt), tačiau ne dėl jos prašo naikinti teismo sprendimą. Teismo sprendimą prašo naikinti todėl, kad pradinė atliktų paskaičiavimų suma 141672 Lt paimta iš 2010-09-17 finansinės ataskaitos yra neteisinga ir nesąžininga. Ieškovas, teikdamas teismui ieškinį ja nesivadovavo, kadangi bankroto procedūros vykdymo metu ji buvo pasikeitusi, prašomos priteisti žalos dydis keitėsi ir bylos nagrinėjimo metu.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kad:

Iš bylos duomenų matyti, kad realiai bendrovė nemoki tapo dar 2007 metais, tačiau 2008 metais jos finansinė padėtis pagerėjo. Todėl ieškovei nustatyti konkrečią (tikslią) galutinio nemokumo datą dėl atsakovo netinkamai vestos buhalterinės apskaitos, dokumentų neišsaugojimo, buvo labai sudėtinga. 2009 metų pabaigai bendrovės turtas dar labiau sumažėjo - iki 43.418 Lt. o įsipareigojimai išaugo net iki 143.910 Lt, per šiuos metus bendrovė patyrė net 155.515 Lt nuostolį. Teismui pateikta UAB „Veiklos auditas“ 2009 m. UAB „Dvilykiai“ 2009 m. finansinės būklės ataskaita patvirtina, kad įmonė nemokia tapo 2009 m. spalio mėnesį, - pats atsakovas pripažino, kad spalio pabaigoje įmonės veikla buvo sustabdyta.Remiantis įmonės finansine ataskaita, nors nuo 2009-10-31 įmonė jokios veiklos nevykdė, tačiau per laikotarpi nuo 2010-01-01 iki 2010-09-17 įmonės veiklos sąnaudos sudarė net 21.422 Lt (6.204.24 Eur), t. y., kad per šį laikotarpį atitinkamai padidėjo skolos kreditoriams, neprieštarauja ir sutinka. Administratoriui yra žinoma, kad šios išlaidos susidarė įmonę UAB „Dvilykiai“ reformuojant į UAB „Erjusa“, tai yra jau veikiant pastarajai įmonei, nors dėl, gal būt sąmoningai nepateikiamų ar sunaikintų buhalterinių dokumentų, įrodymų CPK 176-178 str. prasme pateikti negalima. Minėta suma padidėjo jau neveikiančios įmonės kreditoriniai įsipareigojimai, - bendrovės direktoriaus (atsakovo) kaltė akivaizdi žala ir yra priežastiniame ryšyje su padarytais įstatymo pažeidimais.Apeliacinio skundo argumentai dėl neva teismo padarytų procesinių pažeidimų, ieškinio sumos sumažinimo (ieškinio dalies atsisakymo), įrodinėjimo apimties, yra nepagrįsti, nes teismas turi teisę ir pareigą išanalizuoti, nustatyti ir kvalifikuoti visas bylos aplinkybes, visa apimtimi bei taikyti teisės normas atitinkančias ginčo esmę bei pobūdį. Tai yra, teismas byloje esančius įrodymus turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis).Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde atsakovas neneigia (ir neginčija), jog per teismo nustatytą laikotarpį, įmonei nutraukus veiklą, sugebėjo padaryti didelį, teismo nustatytą nuostolį (žalos padidėjimą kreditoriui). Iš esmės tokia veikla - nusikalstama, o bankrotas, vietoj nemokia tampančios įmonės įsteigiant tokią pačią, tik kitų pavadinimu įmonę, yra fiktyvus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, klausimas. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju bankroto byla UAB „Dvilykiai“ iškelta Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje ((2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama ĮBĮ nuostatas, konstatavo, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „ONDUBALT“ v. T. N., bylos Nr. 3K-3-344/2014).

Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime ištyrė UAB „Dvilykiai“ 2006 – 2009 metų balansų ir pelno nuostolių ataskaitų duomenis bei jais remdamasis padarė išvadą, kad ši įmonė nuo 2007 m. dirbo nuostolingai, 2007 m. pabaigoje (2007-12-31) bendrovės įsipareigojimai (104.192 Lt) viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (188.745 Lt). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tokie duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, UAB „Dvvilykiai“ 2006 – 2009 metų balansuose ir pelno nuostolių ataskaitose neužfiksuoti, todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad iš byloje esančių balansų ir pelno nuostolių ataskaitų nėra galimybės konstatuoti faktą, kada UAB „Dvilykiai“ pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas aplinkybę, kada tiksliai UAB „Dvilykiai“ tapo nemokia, rėmėsi ieškovo pateikta UAB „Veiklos auditas“ atlikta UAB „Dvilykiai“ 2009 metų veiklos audito ataskaita. Šioje ataskaitoje konstatuota, kad bendrovės bankrotą lėmė bendrovės 2009 m. spalio ir gruodžio mėnesiais patirti nuostoliai. Spalio mėn. nuostolį reikšmingai įtakojo neteisėtai nurašyta UAB „Erjusa“ skola pagal gautą 2009-10-16 PVM sąskaitą faktūrą 0000025, kuri sudaro 18.673,36 Lt, nurašytos atsargos 11.090,04 Lt sumai ir 8.000 Lt garažų nuomos sąnaudos bendrovės vadovui (2 t., b. l. 25-27). Tas pačias aplinkybes patvirtino pats apeliantas savo atsiliepime į ieškinį, kuriame nurodyta, kad 2009 metais bendrovės ūkinė – finansinė padėtis pasunkėjo, smarkiai sumažėjo užsakymų, keletą kartų sumažėjo darbų apimtys, todėl 2009 m. spalio 30 d. bendrovės veikla buvo sustabdyta ir nuo to laiko jokia ūkinė veikla nebuvo vykdoma (1 t., b. l. 46–49). Šios nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pats apeliantas jau 2009 m. spalio mėn. suprato, jog įmonė stabilizuoti padėties nebesugebės, kadangi įmonei nevykdant jokios veiklos, atkurti įmonės mokumo nepavyktų, todėl sutiktina su teismo išvada, kad jam to momento atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Dvilykiai“ iškėlimo. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas į teismą dėl bankroto bylos nesikreipė, o tai reiškia, kad jis ĮBĮ nustatytos pareigos nevykdė, nes bankroto byla buvo iškelta pagal vieno iš kreditorių ieškinį.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje UAB „Dvilykiai“ vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, teismui nustačius, kad atsakovas, neįvykdė ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (neteisėtas neveikimas), jis privalo atlyginti kreditoriams dėl to padarytą žalą (ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 6.263 str. 1, 2 d.).

Pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra konstatavęs, kad: priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas specialusis įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas apsaugoti kreditorių interesus, kai įmonė yra faktiškai nemoki, o akcininkų bei kreditorių interesai iš esmės išsiskiria. Nuo įmonės faktiško nemokumo momento jos vadovas turi pareigą prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad, įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą. Ši pareiga skiriasi nuo bendrosios pareigos veikti įmonės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Taurus–Ekspres“ v. K. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, konstatavo, kad civilinei atsakomybei pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį atsirasti reikalingą kaltės formą lemia tai, jog pažeista įstatyme įtvirtinta pareiga, todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).

Nustatinėdamas žalos dydį teismas rėmėsi 2010-01-01 – 2010-09-17 laikotarpio finansinės ataskaitos duomenimis, kadangi byloje duomenų, kad po 2009-10-31 bendrovė būtų sudarinėjusi naujas sutartis ar prisiėmusi naujų įsipareigojimų, nėra, kaip ir nėra tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima tiksliai nustatyti, kokia suma nuo 2009-10-31 padidėjo įmonės įsipareigojimai esamiems kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas iš 2009-12-31 balanso duomenų nustatė, kad UAB „Dvilykiai“ turimas turtas sudarė 43.418 Lt, o įsipareigojimai siekė 142.910 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad visi įsipareigojimai sudarė per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus. Taigi įmonės turtu nepadengti įsipareigojimai 2009 metais sudarė 99.492 Lt. 2010-09-17 įmonės turimas turtas buvo sumažėjęs iki 20.758 Lt, įsipareigojimai siekė 141.672 Lt, kurie taip pat buvo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Taigi įmonės turtu nepadengti įsipareigojimai iki 2010 m. rugsėjo mėn. sudarė 120.914 Lt (1 t., b. l. 21–24, 2 t., b. l. 70–72). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors įmonė nuo 2009-10-31 jokios realios veiklos nevykdė, tačiau įmonės veikos sąnaudos 2010-01-01 – 2010-09-17 sudarė 21.422 Lt. Taigi, nors bendra įsipareigojimų kreditoriams suma nepadidėjo, tačiau bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, kurių pastaroji nėra pajėgi padengti savo valdomu turtu, padidėjo 21.422 Lt, kas atitinka 6.204,24 Eur. Pirmosios instancijos teismas šią sumą laikė kreditorių patirta žala, už kurią yra atsakingas atsakovas. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi 2010 m. rugsėjo 17 d. finansine atskaitomybe, kadangi bankroto proceso metu buvo tikslinami finansiniai įsipareigojimai. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto nuryta aplinkybė, kad bankroto proceso metu keitėsi kreditorių finansiniai įsipareigojimai nagrinėjamoje byloje žalos dydžio nustatymui reikšmės neturi, kadangi, kaip jau buvo minėta prieš tai, kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis nuo to momento, kai įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai reiškia, kad žala bankrutuojančiai įmonei šiuo atveju atsirado įmonei nevykdant jokios veiklos sumažėjo jos valdomas turtas, t. y. bendra įmonės turtinė padėtis pablogėjo. Taigi, dėl sumažėjusio bendrovės turto, sumažėjo ir kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, o tai yra laikytina žala kreditoriams. Todėl nežiūrint į tai, kad bylos nagrinėjimo metu ir keitėsi ieškovo prašomos priteisti žalos dydis, tačiau pirmosios instancijos teismas žalos dydį paskaičiavo teisingai. Tai, kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas padarė aritmetinę klaidą, nurodydamas 120914 Lt-99492 Lt = 1852,29 Lt, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą, nes teismas aiškiai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje žalos dydis iš atsakovo priteistinas 6204,24 Eur (21.422 Lt).

Apelianto argumentus, kad CPK normos nenumato tokio procesinio dokumento kaip ieškinio patikslinimas, o ieškovas keisti ieškinio pagrindą ir dalyką turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, tačiau prieš posėdį pateikė ieškinio patikslinimą neatitinkantį procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nes buvo keičiama prašoma priteisti suma (ieškinio dalykas) ir keičiamas ieškinio pagrindas, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais.

CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas galimas tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo; vėlesnis pakeitimas galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas arba, jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sisteminė proceso įstatymo normų analizė, taip pat kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-34/2008; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje L. Č. ir J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2008) leidžia daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto bei ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad situacija, kai ieškovas, prieš tai prašęs iš atsakovo priteisti 130.650,42 Lt dydžio žalą, po to ją sumažinęs iki 10.937,04 Eur, sudaro prielaidas ne ieškinio dalykui (šiuo atveju – reikalavimui priteisti iš atsakovo tam tikrą pinigų sumą žalai atlyginti) pakeisti, o šiam reikalavimui, jį sumažinant, patikslinti. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimo sumažinimas nėra ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas.

Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, ir jam pagrįstai nekilo abejonių dėl ieškinio pagrįstumo.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti atsakovo P. A. apeliacinį skundą, iš jo priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė BUAB „Dvilykiai“, atstovaujama bankroto administratoriaus, apeliacinės instancijos teisme turėjo 100,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų, todėl jos priteistinos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100,00 (vieną šimtą eurų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovės BUAB „Dvilykiai (j.a.k. 161586568, atstovaujamos bankroto administratoriaus A. T.) naudai.