Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Meidovis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1780-727/2020 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Meidovis“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo S. L.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12. Byloje kilo dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės savininko civilinės teisinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kai Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės (Danijos) transporto priemonių draudikų biurui reikalaujamą sumą, pareiškė regresinį reikalavimą dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą automobilio savininko.

13. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 4 str. 1 d. nurodyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota. Atsakingas už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Asmuo, dėl kurio sukelto eismo įvykio yra mokama išmoka, turi pateikti Biurui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 str. 3 d.).

14. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 5 d. nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. nurodyta, kad biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.

15. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų, paskelbtų Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 (toliau – Vidaus nuostatai) 1 str. šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 str. 1 d. kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 str. 4 d.). Pagal Vidaus nuostatų 6 str. 1 d. kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017)

16. Kasacinis teismas yra taip pat yra išaiškinęs, kad Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. pagrindu reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės savininko civilinės teisinės atsakomybės sąlygas, 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Tai, kad išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas. Tais atvejais, kai Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2018 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018).

17. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, kad bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d., o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018).

18. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 17 d. Danijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo atsakovo darbuotojo S. L. vairuojama transporto priemonė MAN TGX su puspriekabe, ir Danijos piliečio P. G. H. vairuojamas automobilis Volkswagen UP. Eismo įvykio dieną atsakovui priklausanti transporto priemonė MAN TGX nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio metu Danijos piliečio automobiliui buvo išmuštas galinis automobilio stiklas, įlenktos kairės pusės durelės, galinis buferis, bagažinės dangtis. Automobilis buvo remontuojamas dėl nurodytų pažeidimų, remonto vertė (darbų, detalių, žalos administravimo) – 3 382,23 Eur. Žalos atlyginimą administravo Danijos transporto priemonių draudikų biuras, kuris apie žalos administravimo procedūrą ir atsakovo pareigą pateikti paaiškinimus elektroniniu paštu 2018 m. rugsėjo 26 d. informavo ieškovą, o pastarasis (mažiausiai 3 kartus) – atsakovą. Iki tol atsakovas nebuvo informavęs ieškovo apie eismo įvykį. Atsakovas nurodė ieškovui, kad yra gavęs žodinį vairuotojo paaiškinimą, nes jis ne Lietuvos pilietis, todėl padarys vertimą ir oficialiai atsakys, tačiau atsakovo darbuotojo paaiškinimas apie įvykio aplinkybes buvo pateiktas tik pirmosios instancijos teisme, jokie kiti įrodymai nebuvo teikiami nei ieškovui, nei žalą administravusiam Danijos transporto priemonių draudikų biurui. Pagal atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktą eismo įvykio versiją Danijoje autoįvykį sukėlė ne atsakovo vairuotojas, o Danijos vairuotojas, kuris neturėjo pretenzijų atsakovo darbuotojui, pasiūlė nekviesti policijos ir nepildyti deklaracijos, nes vilkiko priekabai ženklių pažeidimų nebuvo. Autoįvykis įvyko sankryžoje, kai atsakovo vairuotojas suko į kairę, o Danijos vairuotojas iš dešinės pusės atsitrenkė į vilkiko priekabą. 2019 m. sausio 8 d. Danijos transporto priemonių draudikų biuras informavo, kad atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų, todėl žala bus atlyginta, remiantis vienos šalies, t. y. Danijos piliečio, parodymais, pagal kuriuos jo automobilis buvo apgadintas užkritusiomis atsakovo vilkiko galinėmis durelėmis. Danijos transporto priemonių draudikų biuras atlygino nukentėjusiam asmeniui 3 382,23 Eur žalą ir 2019 m. sausio 15 d. pateikė reikalavimą ją atlyginti transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, kuris 2019 m. kovo 12 d. sumokėjo Danijos transporto priemonių draudikų biurui jo pareikalautą sumą.

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra atsakingas už jam priklausančios ir privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės Danijos piliečio transporto priemonei padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas byloje pateikė Danijoje taikytinos teisės nuostatas ir atsakovo civilinę atsakomybę pagrindžiančius įrodymus (informaciją apie atsakovo valdoma transporto priemone pažeistą Kelių eismo taisyklių 3 str. (kelių eismo dalyvių pareigos būti dėmesingiems ir atidiems kelyje, užtikrinti saugų eismą ir nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, pažeidimas), 101 str. (už žalos padarymą yra atsakingas eismo įvykį, valdant transporto priemonę, sukėlęs asmuo), Motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo nuostatas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, transporto priemonių nuotraukas, Danijos transporto priemonių draudiko biuro informaciją, nukentėjusiojo draudiko žalos atlyginimo ataskaita), taip pat įrodymus, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie pareigą pateikti Danijos transporto priemonių draudikų biurui atsakovo transporto priemonę eismo įvykio metu vairavusio vairuotojo paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes. Byloje nustatyta, kad atsakovas (iki ieškovo kreipimosi) ne tik neinformavo ieškovo apie privalomuoju draudimu nepadraustos transporto priemonės dalyvavimą eismo įvykyje užsienyje, bet ir užsienyje padarytą eismo įvykį, bet ir per daugiau nei 3 mėnesių laikotarpį nuo informacijos pareikalavimo nepateikė duomenų apie eismo įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Danijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 21 str. eismo įvykyje dalyvavusios šalys privalo per 3 mėnesius nuo įvykio dienos pateikti draudikams eismo įvykio paaiškinimu ir atsakymus į klausimus, t. y. atsakovas, siekdamas išvengti sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo vien tik pagal vieno eismo įvykio dalyvio pateiktą informaciją, privalėjo per nurodytą laikotarpį pateikti Danijos transporto priemonių draudikų biurui reikalaujamus duomenis, tačiau atsakovas reikalaujamų duomenų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo ir turėjo suvokti savo atsakomybę dėl žalos padarymo, todėl, jeigu eismo įvykis iš tiesų įvyko ne dėl atsakovo vairuotojo kaltės, atsakovas privalėjo aktyviai bendradarbiauti su Danijos transporto priemonių draudikų biuru ir su pirmosios instancijos teismu, pateikiant atsakovo vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio paneigiančius įrodymus.

22. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto nurodytą įrodymą, t. y. tik pirmosios instancijos teismui pateiktą atsakovo vairuotojo paaiškinimą, kadangi atsakovas nepateikė kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie eismo įvykį ir transporto priemonių sugadinimo mechanizmą. Atsakovo vairuotojo paaiškinime nurodyta, kad jis turėjo sukti į kairę, todėl sustojo antroje eismo įvykio juostoje prie raudono šviesoforo signalo, o greta jo dešinėje juostoje sustojo Volkswagen UP vairuotojas. Maždaug po minutės vilkiko vairuotojas pajuto smūgį į vilkiko priekabos galinę dalį ir išgirdo garsą. Pažiūrėjęs per veidrodėlį pamatė, kad dano automobilis, judėdamas atbuline eiga, trenkėsi į jo puspriekabės dešinę pusę. Susidūrimo metu Volkswagen automobilis buvo apgadintas: išdaužtas galinis stiklas, deformuotos durys kairėje, tuo tarpu vilkiko priekabai ženklių pažeidimų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs fotonuotraukose užfiksuotus automobilio VW UP pažeidimus, jų mastą, konstatuoja, kad jei lengvasis automobilis iš tiesų būtų sugadintas atsakovo vairuotojo nurodytu būdu, tai sugadinimo žymės turėjo likti ir ant vilkiko priekabos kairės pusės šono, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie eismo įvykyje dalyvavusios vilkiko priekabos būklę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nelogiška situacija, kai greta vilkiko sankryžoje sustojusi transporto priemonė, staiga po minutės pradeda riedėti atgal ir, atsitrenkdama šonu į vilkiko priekabą, jai ne tik yra įlenkiamos priekinės durelės, bet ir išdaužiamas galinis stiklas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Danijos piliečio draudikų biurui pateikta eismo įvykio versija yra labiau įtikinama (vilkiko vairuotojui staigiai stabdant, atsidarė puspriekabės durys), nes transporto priemonių pažeidimai, jų susidarymo mechanizmas atsispindi fotonuotraukose, t. y. lengvajam automobiliui yra išdaužtas galinis stiklas, įlenktos kairės pusės, kurios yra panašiame aukštyje, kaip ir vilkiko puspriekabės durys (apatinė jų dalis), ant kurių matosi pažeidimai (neužsifiksavęs dešinės pusės durų užraktas, trūksta dalies apdailos durų viduryje). Lengvojo automobilio galinis bamperis kairėje pusėje yra apibrozdintas, t. y. pagrįstai tikėtina, jog jis buvo pažeistas dužusio galinio stiklo gabalais.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo eismo įvykis įvyko užsienyje, todėl įvykio fiksacijai, žalos administravimo, remonto taisyklėms buvo taikoma Danijos teisė ir susiklosčiusi praktika. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina eismo įvykio ir žalos apskaičiavimo aplinkybes, kurių apeliantas, iš esmės išreikšdamas tik abejones dėl eismo įvykio, jo fiksacijos ir žalos apskaičiavimo aplinkybių, nepaneigė, nors tokio pobūdžio bylose atsakovui nepakanka reikšti vien abejones dėl ieškovo pateiktų įrodymų, užsienio teisės turinio ir pan. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas įrodė savo regresinio reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą, juolab, ieškinio reikalavimai buvo grindžiami išimtinę kompetenciją turinčio subjekto, t. y. Danijos transporto priemonių draudiko biuro, pateiktais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis, kurių atsakovas iš esmės neginčijo ir neįrodinėjo, kad užsienio valstybės išimtinę kompetenciją turinti institucija žalos administravimą sureguliavo ne pagal eismo įvykio valstybėje galiojantį teisinį reglamentavimą.

24. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str., 23 str.; CPK 2 str., 4 str., 7 str., 178 str., 185 str.).

25. Atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas atmetamas. Ieškovas nepateikė įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovas neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 93 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.