Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4819-798/2015, pagal ieškovo V. Ž. ieškinį (skundą – pareiškimą) atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. Ž. kreipėsi į teismą su skundu atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo panaikinimo. Nurodė, kad Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba už gauto honoraro neįforminimą.

Ieškovo nuomone, drausminė byla buvo inicijuota netinkamo asmens, t. y. L. S., o ne subjekto, kurio teisės galimai buvo pažeistos, ir kuriam priklausė reikalavimo teisė, nes ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. 2-287-144/2012 atstovavo S. Š.. Kadangi S. Š. nėra įvykdęs susitarimo atsiskaitymo prasme, todėl susitarimas neturėjo būti deklaruotas mokesčius administruojančiai institucijai.

Ieškovas nurodė, kad vadovaujantis LR Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 2 dalimi, kilus kliento ir advokato ginčui, Advokatų taryba turi teisę, o ne pareigą priimti rekomendacinius sprendimus, kurie neturi būti realizuojami Advokatų garbės teismo sprendimo (skundžiamo) forma. Ieškovas pažymėjo, jog remiantis buhalterinės apskaitos taisyklių, patvirtintų LR finansų ministro 2003-02-17 įsakymu 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla, buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, advokatams, pasirinkusiems leidžiamą atskaitymą taikyti 30 % gautų arba uždirbtų individualios veiklos pajamų, neprivaloma pildyti pajamų ir išlaidų žurnalo, o buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra drausminės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad nėra profesinės veiklos ar profesinės etikos pažeidimo akto, apkaltos teisminė procedūra turi būti nutrauktina. Ieškovas taip pat nurodė, kad jo, kaip advokato, pajamos yra deklaruotos, ir apie tai yra pranešta pareiškėjai.

Atsakovė Lietuvos advokatūra atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nes ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, o reikalavimas yra netinkamai suformuluotas.

Nurodė, kad Lietuvos advokatūra yra juridinis asmuo, kurio teisinė forma yra asociacija, o vienas iš Lietuvos advokatūros organų yra Advokatų garbės teismas, neturintis savarankiško teisinio statuso ar įgalinimų būti savarankišku teisinių santykių dalyviu teisme.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kas gali kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl advokato galimai padarytų etikos ar profesinės veiklos pažeidimų. Remiantis 2012 m. birželio 15 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-160 patvirtintu Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašu, advokatui drausmės bylą gali inicijuoti pati Advokatų taryba be asmens kreipimosi dėl advokato profesinės veiklos. Todėl ieškovo pozicija, jog drausminė teisena jo atžvilgiu gali būti inicijuojama tik to asmens, kuriam jis teikė teisines paslaugas, šiuo atveju - S. Š., yra nepagrįsta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu, konstatavo, jog advokatas V. Ž. pažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.2, 1.3, 6.6 ir 6.7 punktų reikalavimus, ir paskyrė advokatui V. Ž. pastabą.

Nurodė, kad pagal Advokatūros įstatymo teismas turi įvertinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nustatęs, kad sprendimas yra nepagrįstas ir (arba) neteisėtas, - ginti pažeistas advokato teises, pripažindamas jį negaliojančiu. Todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą nutraukti drausminę teiseną jo atžvilgiu, nes teismas vykdo skundžiamo Advokatų garbės teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimą. Teismas taip pat nepagrįstais laikė ieškovo argumentus, kad pareiškėja L. S. nebuvo jo kliente, todėl ji negalėjo kreiptis į teismą dėl drausmės bylos jam iškėlimo. Teismas sprendė, jog pagal ginčo turinį ir subjektiškumą, pareiškėjos L. S. skundas buvo teisėtai nagrinėtas Advokatų garbės teisme, vadovaujantis teisės normomis, reguliuojančiomis advokatų drausminės atsakomybės klausimą.

Ieškovas pripažino, kad iš L. S. gautos pajamos nebuvo deklaruotos, nes jo klientas S. Š. nebuvo tinkamai įvykdęs visų įsipareigojimų. Teismas konstatavo, kad nagrinėjant Advokatų garbės teismo priimto sprendimo teisėtumą, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, jog ieškovas, Advokatų garbės teismui jau priėmus sprendimą, deklaravo pajamas apie tai asmeniškai pranešdamas pareiškėjai L. S.. Sprendimo priėmimo metu pažeidimas egzistavo, todėl priimto sprendimo neįtakoja jau po sprendimo priėmimo V. Ž. atlikti veiksmai, skirti pažeidimo pašalinimui. Ieškovas neapskaitydamas ir nedeklaruodamas iš L. S. gautų pajamų mokesčių administratoriui, pažeidė imperatyvią Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normą bei pažeidė Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte jam nustatytą pareigą laikytis įstatymų.

Ieškinyje V. Ž. nurodę, jog jis, vadovaujantis Finansų ministro 2003-02-17 įsakymu Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla, buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis neprivalėjo pildyti pajamų ir išlaidų žurnalo. Teismas pažymėjo, kad ieškovo drausmės byloje nebuvo keliamas ir svarstomas klausimas dėl būdo, kuriuo yra apmokestinamos V. Ž. kaip asmens, vykdančio individualią veiklą, pajamos, Advokatų garbės teismo sprendimas taip pat nėra grindžiamas minėtu faktu. Todėl spręsdamas nagrinėjamą ginčą, teismas nevertino, ar ieškovas privalėjo pildyti pajamų ir išlaidų žurnalą.

Teismas atmetė ieškinį dar ir dėl to, kad jis pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti. Advokatų garbės teismas negali būti atsakovu, nes jis yra Lietuvos advokatūros organas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. Ž. (apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo Lietuvos advokatūros 2015 m. kovo 26 d. advokatų Garbės teismo sprendimą drausmės byloje Nr. 22/2014 pripažinti neteisėtu, nesant drausminės atsakomybės pagrindo. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra ne Lietuvos Advokatūros advokatų tarybos sprendimas, bet Lietuvos Advokatūros Advokatų garbės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo drausmės byloje Nr. 22/2014 pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas. Iš Advokatų garbės teismo sprendimo matyti, kad apeliantui drausminė nuobauda paskirta ne už advokato profesinės veiklos pažeidimus, bet už pinigų, gautų iš kliento, iki galo neįvykdžiusio susitarimą, neįtraukimą į gautas pajamas, nors toks įtraukimas būtų galimas tik tuomet, kai klientas visiškai įvykdo savo įsipareigojimus.

2. Apelianto nuomone, nebuvo pagrindo skirti advokatui drausminę nuobaudą. Advokatų Garbės teismas galėjo apsiriboti vien tik drausminės bylos svarstymu, kadangi apeliantas įvykdė savo pareigą teisės aktų nustatyta tvarka ir deklaravo iš L. S. gautus pinigus.

3. Apelianto nuomone, teismas skundžiamame teismo sprendime nesivadovavo LR Buhalterinės apskaitos įstatymais, nors būtent dėl šio pažeidimo paliko Lietuvos advokatų garbės teismo sprendimą nepakeistą.

4. Kadangi Lietuvos advokatų garbės teismas turi savarankišką teisinį statusą, kaip kolegialus juridinio asmens dalyvis, todėl galėtų būti atsakovu teisme, kaip ir Lietuvos advokatūra.

Atsakovė Lietuvos advokatūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos advokatūros viena iš funkcijų yra kontroliuoti advokatų veiklą, o nustačius, jog advokatas nesilaiko Advokatūros įstatymo, pažeidė Advokatų etikos kodeksą, turi teisę iškelti advokatui drausmės bylą ir paskirti už tai drausminę nuobaudą.

2. Teikdamas ieškinį, ieškovas netinkamai suformulavo ieškinio reikalavimą, nes prašė nutraukti drausminę teiseną, nors teismas gali tik patikrinti priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, teikdamas apeliacinį skundą, apeliantas pateikė naują reikalavimą – Advokatų garbės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą pripažinti neteisėtu, nesant drausminės atsakomybės pagrindo.

3. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui Advokatų garbės teismui, kuris neturi savarankiško teisinio statuso.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apelianto apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl Advokatų garbės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo, kuriuo advokatui V. Ž. buvo paskirta pastaba už tai, kad jis iš kliento gautas lėšas neįtraukė į apskaitą. Apelianto nuomone, Advokatų garbės teismas negalėjo paskirti jam drausminės nuobaudos, kadangi šis klausimas nėra susijęs su advokato etika, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo drausminę teiseną nutraukti. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Advokatūros įstatymo 52 straipsnyje nustatyta, kad advokatui už šio įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus gali būti keliama drausmės byla (1 dalis). Sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras (2 dalis). Advokatūros įstatymo 53 straipsnyje nustatyta, kad drausmines nuobaudas advokatams skiria Advokatų garbės teismas. Taigi, advokatų drausmės bylų nagrinėjimo ir drausminių nuobaudų taikymo funkciją įstatymu pavesta vykdyti vienam iš Lietuvos advokatūros organų – Advokatų garbės teismui. Pažymėtina, kad advokatas savo veikloje turi laikyti įstatymų (Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tame tarpe ir deklaruoti gautas pajamas. Lietuvos advokatų etikos kodekso 8.1.1. punktas nurodo, kad visos iš klientų gaunamos lėšos advokato laikomos ir apskaitomos Advokatūros įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, kad advokatas neapskaitė iš jo ginamojo S. Š. motinos L. S. gautų lėšų, todėl šiuos apelianto veiksmus Advokatų garbės teismas vertino kaip advokato etikos bei buhalterinės apskaitos tvarką reglamentuojančių teisės normų pažeidimą.

Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas neturėjo apskaityti gautų pajamų iš L. S., kadangi jo ginamas klientas S. Š. dar nebuvo atlikęs visų savo įsipareigojimų. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad esant tęstiniam pinigų mokėjimui ir kliento įsipareigojimų vykdymui, advokatas privalo apskaityti iš kliento gautas lėšas tik tuomet, kai tiek advokatas, tiek klientas, galutinai įvykdo visus įsipareigojimus vienas kitam. Pažymėtina, kad advokatams, kaip ir kitiems individualią veiklą vykdantiems asmenims, taikomas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, kurio 27 straipsnyje numatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad L. S. pervedė apeliantui pinigus 2012 metais (2012 m. spalio 25 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 487630), 2013 metais (2013 m. sausio 4 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 543494), tačiau šie pinigai nebuvo apskaityti. Tai rodo, kad advokatas pažeidė įstatymus, nedeklaravęs iš L. S. gautų sumų. Aplinkybė, jog tarp jo ir atstovaujamojo kliento visi įsipareigojimai dar nebuvo įvykdyti, nereiškia, kad apeliantas, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, neturėjo minėtų sumų įtraukti į gautas pajamas ir jas apskaityti. Kadangi pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais, ieškovas, teikdamas finansinės apskaitos dokumentus už praėjusius kalendorinius metus, turėjo nurodyti ir iš L. S. tais metais gautas pajamas, nors jo atstovavimo teisiniai santykiai su klientu dar nebuvo pasibaigę. Advokatų garbės teismas 2015 m. kovo 26 d. priimtame sprendime pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamuoju atveju susidaro ydinga situacija, kuomet advokatas ne tik, kad tinkamai neįformino gauto honoraro, bet pats advokatas, neneigdamas šių pinigų gavimo fakto, lėšas laiko gautu avansu, o jas deklaruoti ketino tik tuomet, kai jam bus sumokėtas visas sutartas atlyginimas. Iš nustatytų aplinkybių nėra pagrindo abejoti, kad apeliantas, už suteiktas paslaugas gavęs honorarą ir jo neapskaitęs, pažeidė advokato profesinės etikos taisykles bei Advokatūros įstatymo nuostatas, todėl Advokatų garbės teismas pagrįstai jam paskyrė drausminę nuobaudą.

Apelianto nurodyta aplinkybė, jog Advokatų garbės teismo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2015 m. kovo 26 d., jis įvykdė savo pareigas ir teisės aktų nustatyta tvarka deklaravo iš L. S. gautus pinigus, todėl Advokatų garbės teismas galėjo apsiriboti tik bylos svarstymu, yra nepagrįstas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės, sprendžiant klausimą dėl Advokatų garbės teismo priimto sprendimo teisėtumo, kadangi sprendimo priėmimo metu pažeidimas dar egzistavo. Be to, drausminė nuobauda apeliantui buvo paskirta už aplaidų savo finansinės apskaitos tvarkymą, tačiau tai nereiškia, jog paskyrus nuobaudą, apeliantui išnyko pareiga tinkamai apskaityti iš kliento gautas lėšas. Akivaizdu, kad apeliantas ir be drausminės nuobaudos paskyrimo turi pašalinti visus trūkumus savo veikloje, kurie susiję su iš klientų gautų piniginių sumų tinkamu apskaitos tvarkymu.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Buhalterinės apskaitos įstatymais, nors Advokatų garbės teismo skundžiamą sprendimą paliko galioti būtent dėl buhalterinės apskaitos neteisingo vedimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad ginčo teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, teisingai kvalifikavęs ginčą bei pritaikęs tinkamas materialinės teisės normas.

Taip pat nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad Advokatų garbės teismas turi savarankišką teisinį statusą, kaip kolegialus juridinio asmens dalyvis, todėl galėtų būti atsakovu teisme, kaip ir Lietuvos advokatūra. Pažymėtina, kad Advokatų garbės teismas yra vienas iš Lietuvos advokatūros savivaldos organų (Advokatūros įstatymo 58 str. 1 d. 3 p.), tačiau jis neturi savarankiško statuso ir negali būti prilygintas atskiram juridiniam asmeniui. CPK 41 straipsnis nurodo, kad ieškovu arba atsakovu gali būti tik juridiniai asmenys arba fiziniai asmenys. Kadangi Advokatų garbės teismas nėra atskiras juridinis asmuo, todėl jis negali būti savarankišku atsakovu kartu su Lietuvos advokatūra.

Dėl kitų apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.