Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas E. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. 14 val. ir suėmime nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. išbūtas laikas. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2019 m. sausio 18 d. Kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Atsiliepimų į nuteistojo E. B. apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir prašo jį sumažinti arba atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį peržiūri bausmės individualizavimo aspektu, atsižvelgdama į nuteistojo E. B. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

9. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

10. Pažymėtina, kad nuteistasis E. B. nusikalstamą veiką, už kurios padarymą yra nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarė būdamas nepilnametis. Sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XI skyriaus normomis (BK 91 straipsnio 1 dalis). BK 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 straipsnio 3 dalis).

11. Už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (BK 91 straipsnio 3 dalis). Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (BK 90 straipsnio 5 dalis). Remiantis nurodytomis BK normomis, nepilnamečiui už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 1 mėnesio 15 dienų iki 6 metų. Pirmosios instancijos teismas pripažino E. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubaudė laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam E. B. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nepilnamečiui nuteistajam paskyrimui, tai yra į tai, kad nuteistasis E. B. įvykdė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, nepraėjus nei mėnesiui po grįžimo iš nepilnamečių pataisos namų, anksčiau teistas net 6 kartus, teistumas neišnykęs, VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono PSPC Psichikos sveikatos centro duomenimis stebimų ligonių grupei nepriklauso, tačiau jam diagnozuoti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai, vidutinio sunkumo depresinis epizodas, mikčiojimas, charakterizuojamas neigiamai). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistojo E. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)).

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo E. B. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už įvykdytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę, gerokai mažesnę už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, E. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė už šį nusikaltimą – laisvės atėmimas 1 metams. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam E. B. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė ir galutinė vienu trečdaliu sumažinta bausmė (1 metai laisvės atėmimo) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodytos aplinkybės – tai, kad jis prisipažino visiškai, labai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kad nebenori būti įkalinimo įstaigoje, nes ten jaučiasi labai blogai, lankosi pas psichologus, kad jo nebedomina vagystės, kad laisvėje turi sergančią močiutę, nori išeiti į laisvę, susirasti darbą ir gyventi kaip padorus pilietis, nes jo požiūris į gyvenimą pasikeitė, – nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. E. B., būdamas ankščiau ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, be abejonės, žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

13. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. taip pat prašo atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 92 straipsnis). Įstatyme nenurodyta aplinkybių sąrašo, į kurį turi atsižvelgti teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, todėl spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi ne tik BK 92 straipsniu, bet ir bausmės paskirties bei bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41 straipsnis, 54 straipsnis), kitomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles. Svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį skirdamas tam, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar neįgaliųjų ir panašiai).

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir paskyręs E. B. galutinę laisvės atėmimo bausmę, nerado galimybės jos vykdymą atidėti. Nuteistasis E. B. skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu nuteistas už vieną tyčinę apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 5 metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti jo atžvilgiu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis E. B. yra anksčiau ne kartą teistas už tokios pat rūšies tyčinius nusikaltimus nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, nepraėjus nei mėnesiui po paleidimo iš (duomenys neskelbtini) nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų atlikus laisvės atėmimo bausmę už tokios pat rūšies tyčinę nusikalstamą veiką nuosavybei ir tai neigiamai apibūdina E. B. asmenybę. Nuteistajam E. B. anksčiau taikytos poveikio priemonės teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. (duomenys neskelbtini) rajono vaikų globos namų „(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje charakteristikoje nurodoma, kad E. B. mokykloje pamokų praktiškai nelankė, atsisakydavo išeiti į mokyklą, net ir lydimas socialinių darbuotojų pamokose nedalyvaudavo. Jam buvo siūloma įvairi sportinė, meninė veikla, bet E. B. niekuo nesidomėjo, piktybiškai negrįždavo į namus, būdamas vaikų globos namuose nesilaikė vidaus tvarkos taisyklių, triukšmaudavo, šiukšlino, rūkė. Net ir sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos E. savo elgesio nekeičia – iš karto prasidėjo savavališki išėjimai, negrįžimai naktimis, turto prievartavimas, alkoholio vartojimas. Be to, E. stengiasi paveikti, patraukti į savo pusę kitus globotinius, kaltina skolomis, už kurias liepia vogti. Dėl E. B. reketavimo (liepimo eiti vogti, grąžinti nebūtas skolas) globotiniai jaučiasi nesaugūs, bijo išeiti į globos namų kiemą, kitas viešas miesto erdves, jaučiasi išgąsdinti, patiriantys psichologinį smurtą (3 t., b. l. 167). Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus nuteistojo E. B. polinkius ir bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 92 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. B. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 ir 91 straipsniuose numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. sausio 18 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.