- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-721/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- J. S. V.
- Atsakovas
- D. R.
- Trečiasis asmuo
- K. V.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1580-555/2011 pagal ieškovo J. S. V. ieškinį atsakovui D. R. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo (priteisimo), trečiasis asmuo K. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 122 200 Lt be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 3 444 Lt žyminio mokesčio, 2 420 Lt atstovavimo išlaidų, 5 % dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad ieškovo tėvas S. V. 1971 m. birželio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. 2-3058 K. V. padovanojo medinį vieno aukšto namą su trimis priestatais, žiogrinį ūkio pastatą su kiemo įrengimais, esančius (duomenys neskelbtini), kuris 1990 m. rugpjūčio 29 d. sudegė. Sudegęs namas dar iki dukros K. V. santuokos su D. R. sudarymo, t.y. 1990-1992 m., buvo pilnai perstatytas ieškovo lėšomis. 1994 m. liepos 30 d. K. V. susituokė su atsakovu D. R., šeima pradėjo gyventi K. V. priklaususiame name. 2005 metais kovo mėnesį, pradėjus irti atsakovo D. R. ir K. V. santuokai, buvo nuspręsta parduoti namą. Kadangi tuo metu K. V. dar nebuvo išsituokusi su atsakovu D. R., namo pardavimui buvo reikalingas atsakovo sutikimas. Tam, kad atsakovas D. R. nedarytų kliūčių ieškovo dukrai priklausančio namo pardavimui, už atsakovo sutikimą parduoti minėtą namą ieškovas D. R. 2007 m. kovo 21 d. pervedė 122 200 Lt. Gavęs šiuos pinigus D. R. notarine tvarka 2007 m. balandžio 3 d. patvirtino, kad jokių pretenzijų nei K. R., nei namo pirkėjams neturi ir ateityje neturės. Tačiau atsakovas, gavęs pinigus, savo sutikimą parduoti namą 2007 m. gegužės 23 d. notarine tvarka atšaukė, jam pervestų 122 200 Lt negrąžino ir pareiškė pretenzijas į pusę namo. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-470-435/2008 buvo nutraukta K. R. (V.) ir atsakovo santuoka. Šiuo sprendimu gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti trečiojo asmens K. R. (V.) asmenine nuosavybe, taip pat teismas nustatė, kad gyvenamojo namo įrengimui ir namų valdos aplinkos sutvarkymui buvo įdėta 20 000 Lt šalių santuokinių lėšų, todėl ieškovei priklausančios kompensacijos už atsakovui priteistą natūra didesnę turto dalį dydis buvo sumažintas nuo 11 432,5 Lt iki 1 432,5 Lt, t. y. atsakovas už tai, kad prisidėjo prie gyvenamojo namo įrengimo ir namų valdos aplinkos sutvarkymo gavo 10 000 Lt kompensaciją. Pasibaigus teisminiams ginčams dėl santuokoje įgyto turto padalijimo D. R., nors ir neįvykdė įsipareigojimo duoti sutikimą parduoti namą, piniginių lėšų negrąžino, dėl ko ieškovas patyrė ir tebepatiria didelius materialinius nuostolius. Tokie atsakovo veiksmai, ieškovo nuomone, yra nesuderinami su CK 1.5 str. įtvirtintais sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais. Kadangi pinigai atsakovui buvo pervesti už sutikimą parduoti ieškovo dukrai K. R. (V.) asmeninės nuosavybės teise priklausantį namą, todėl atšaukdamas savo sutikimą ir negrąžindamas už šį sutikimą jam pervestų pinigų atsakovas D. R. pažeidė susitarimą ir nepagrįstai ieškovo sąskaita praturtėjo 122 200 Lt suma.
Atsakovas D. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas J. S. V. nepagrįstai teigia ieškinyje, kad dalinant sutuoktinių turtą atsakovas be pagrindo įgijęs 122 200 Lt kompensaciją iš buvusios savo sutuoktinės K. V.. Atsakovo teigimu, iškilus klausimams dėl ištuokos bei turto padalijimo, sutuoktinių susitarimu buvo nuspręsta šeimos gyvenamąjį namą parduoti, o gautus pinigus pasidalyti. Ieškovo pervestieji 122 200 Lt atiteko atsakovui, kaip dalis bendroje jungtinėje nuosavybėje, todėl tuo tikslu buvo suteiktas įgaliojimas parduoti pastatus bei atlikti ir kitus su tuo pavedimu susijusius veiksmus, o ieškovas už K. R. pervedė pinigus. Tai, kad vėliau buvo panaikintas įgaliojimas parduoti namą nepanaikina, atsakovo vertinimu, jo teisės į parduodamos namo dalies kompensaciją, todėl nelaikytina, kad negrąžinus ieškovui 122 200 Lt įgytas be pagrindo svetimas turtas. Atsakovo teigimu, buvusi sutuoktinė K. R., ieškovo dukra, savo atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui, teigė, kad jos tėvas J. S. V. jos prašymu 2007 m. kovo 21 d. pervedė 122 200 Lt, kaip kompensaciją už šeimos namą, be to, atsakovas teigė, kad jis įsirenginėjo šeimos namą ir prisidėjo prie jo statybos, šis faktas, atsakovo vertinimu, nustatytas Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-195-605/2009, kurioje teismas nurodė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina ir nurodytas aplinkybes apie tai, kad 1998 m. įsikėlęs į namą su šeima D. R. prisidėjo prie namo įrengimo tam tikru pagerinimu, aplinkos tvarkymu tiek savo darbu, tiek pinigais. Atsakovas nurodė, kad teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šios D. R. lėšos dar iki šios bylos iškėlimo buvo kompensuotos jam išmokant 122 200 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 3 000 Lt už advokato teisinę pagalbą bei 12,92 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, panaikino laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas nustatė, jog ieškovas pinigus atsakovui perdavė teisėtai. Nurodė, kad ieškovo veiksmų teisėtumas perduodant pinigus atsakovui sietinas su kiekvieno asmens adekvačiu elgesiu nepažeidžiant galiojančios teisės reikalavimų. Taip pat nurodė, kad, ieškovo teigimu, atsakovo ir trečiojo asmens K. V. santuoka pradėjo irti 2005 m. kovo mėn., ši aplinkybė nurodoma ir trečiojo asmens K. R. (V.) pateiktame teismui ieškinyje dėl santuokos nutraukimo. Nustatė, kad, pradėjus atsakovui D. R. ir K. V. gyventi skyriumi, sutuoktiniai bendru sutikimu santuokoje įgyto turto padalijimo klausimų neišsprendė, tačiau tiek iš šalių paaiškinimų, tiek ir ištuokos byloje pateiktų šalių procesinių dokumentų teismas darė išvadą, kad tarp sutuoktinių, šios bylos atsakovo ir trečiojo asmens, vyko derybos dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Atkreipė dėmesį, kad ištuokos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas iki trečiojo asmens K. V. santuokos su atsakovu D. R. sudarymo, tačiau nekilnojamojo turto registre, pripažinus jį tinkamu naudoti, įregistruotas tik 2006 m. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad minėtoje civilinėje byloje taip pat padaryta išvada, kad atsakovas D. R., 1998 m. įsikėlęs į trečiajam asmeniui K. V. priklausantį namą, prisidėjo prie namo įrengimo, pagerinimo bei aplinkos tvarkymo. Teismas vertino, kad šiuo atveju, iškilus ginčui tarp ieškovo dukros ir atsakovo (jos sutuoktinio) dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, sutuoktiniams priėmus sprendimą parduoti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutuoktiniams susitarus, kad atsakovo dalis bendrame turte yra 122 200 Lt, t.y. laikant, jog trečiasis asmuo yra skolingas atsakovui už sukurtą bendrą turtą, trečiajam asmeniui K. V. nepareiškus prieštaravimo (CK 6.50 str. 2 d.), ieškovas sumokėdamas atsakovui kompensaciją už jam tenkančią bendro turto dalį, įvykdė prievolę už savo dukrą - atsakovo D. R. sutuoktinę K. V. (R.). Teismo manymu, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka CK 6.50 str. 1 d. nuostatas, nustatančias, kad tam tikrais atvejais prievolę už skolininką, gali įvykdyti trečiasis asmuo. Pripažino, jog šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, kaip trečiasis asmuo, įvykdė prievolę už skolininką - nagrinėjamos bylos trečiąjį asmenį, todėl, teismo nuomone, negalima sutikti, kad atsakovas pinigus gavo nepagrįstai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prieš atlikdamas 122 200 Lt mokėjimą atsakovui žinojo, už ką jis moka, todėl darė išvadą, kad nėra nepagrįsto praturtėjimo sąlygos – konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas. Teismas vertino, kad ieškinyje nurodoma aplinkybė, jog kompensacija yra išmokėta nepagrįstai, nes ištuokos byloje priimtame teismo sprendime yra nustatyta, kad gyvenamojo namo įrengimui ir namų valdos sutvarkymui buvo įdėta tik 20 000 Lt santuokinių lėšų, nesudaro pagrindo spręsti, jog pinigines lėšas atsakovas gavo nepagrįstai. Pažymėjo, kad panaudojus tam tikrą piniginių lėšų kiekį, nebūtinai turi būti sukuriamas tik tokios pačios vertės turtas. Nustatė, kad santuokoje įgytos lėšos namo pagerinimui buvo naudojamos nuo 1998 m., todėl, teismo manymu, akivaizdu, kad santuokos nutraukimo metu, kada buvo išaugusios nekilnojamojo turto kainos (CPK 182 str. 1 d. 1 p.), už panaudotas lėšas galimai buvo sukurtas turtas, kurio vertė žymiai viršijo šio turto sukūrimo sąnaudas. Nurodė, kad aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kad panaudojus santuokines lėšas buvo sukurtas turtas, kuriame atsakovo dalis 122 200 Lt vertės, yra konstatuota įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-195-605/2009. Taip pat teismas nurodė, kad, išnagrinėjusi D. R. apeliacinį skundą ištuokos byloje, kolegija padarė išvadą, jog atsakovo D. R. panaudotos lėšos sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę buvo kompensuotos jam išmokant 122 200 Lt sumą. Teismas pažymėjo, kad CK 6.50 str. 1, 3 d. nustatyta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką ir tokie teisės padariniai, reiškiantys, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Teismas išaiškino, jog tai reiškia, kad, kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pirminė prievolė, siejusi kreditorių ir skolininką, pasibaigia, o jos pagrindu atsiranda nauja, regresinė prievolė, t. y. skolininko prievolė sumokėti asmeniui tai, ką jis už skolininką sumokėjo pradiniam kreditoriui. Teismas vertino, kad ieškovo teisės, jam manant, jog atsakovas netinkamai įvykdė susitarimą, ar, kad susitarimas sudarytas dėl susikolsčiusių sunkių aplinkybių, gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nepagrįstą praturtėjimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas J. S. V. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus ieškinyje, teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, netyrė jo pateiktų į bylą įrodymų, kurie tikėtina pakeistų bylos baigtį, teismo posėdžio metu neleido ieškovui realizuoti jo procesinių teisių užduoti klausimus atsakovui, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti, be to, nurodo, jog teismo protokole yra užfiksuota ne viskas, kas yra kalbėta teismo posėdžio metu.
Atsiliepimas
Atsakovas D. R. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovas nurodo, jog pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytai pozicijai, ir pakartoja pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus. Pažymi, kad apelianto nurodomi teiginiai dėl to, kad buvo ištirti ne visi bylai reikšmingi įrodymai, neatitinka tikrovės, apeliacinis skundas yra prieštaringas ir paremtas emocijomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas pinigus atsakovui perdavė teisėtai, t. y. už savo dukrą K. V. išmokėjo kompensaciją D. R. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Santuokos nutraukimo byloje, konkrečiai Kauno miesto apylinkės 2008 m. spalio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-470-435/2008 (b. l. 130-142, t. 3) ir Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-195-605/2009 (b. l. 188-194 t. 3), yra nustatyta, kad atsakovas D. R., 1998 m. įsikėlęs į namą su šeima, prisidėjo prie namo įrengimo, pagerinimų, aplinkos tvarkymo tiek savo darbu, tiek pinigais. Teismai minėtuose procesiniuose dokumentuose įvertino, kad atsakovo lėšos, investuotos į minėtą namą, yra kompensuotos jam išmokant 122 200 Lt dar iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Minėti teismų procesiniai dokumentai įsiteisėjo. CPK 279 str. 4 d. nustatyta, kad įsiteisėję teismų procesiniai dokumentai (sprendimai, nutartys, įsakymai) turi prejudicinę galią, t. y. įsiteisėjusiuose procesiniuose dokumentuose pripažintos faktinės aplinkybės neturi būti pakartotinai įrodinėjamos ir yra vertinamos kaip neginčijamai nustatytos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas pinigus atsakovui perdavė teisėtai. Be to, pažymėtina, kad trečiasis asmuo šioje byloje K. V. (R.) nereiškia jokių pretenzijų atsakovui dėl jam išmokėtos 122 200 Lt sumos ir neneigia fakto, kad būtent K. V. (R.) prašymu jos tėvas ieškovas J. S. V. 2007 m. kovo 24 d. perdavė atsakovui D. R. 122 200 Lt kompensaciją už investicijas į šeimos turtą.
Ieškovas J. S. V. apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas D. R. neteisėtai pasisavino 122 200 Lt. Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kuri yra prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos, matyti, kad ieškovas ne kartą kreipėsi į teisėsaugos organus dėl baudžiamojo persekiojimo dėl 122 200 Lt sumos, ieškovo atsakovui perduotos 2007 m. kovo 24 d. Visgi visais atvejais ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo nustatyta, kad atsakovas D. R. nepasisavino apelianto pinigų, t. y. buvo pripažinta, jog ieškovas atsakovui perdavė pinigus teisėtai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija vertina, kad šis apelianto teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovui nepalankų sprendimą, neleidžia daryti išvados, kad teismas nebuvo objektyvus nagrinėdamas bylą. Be to, pažymėtina, kad, nors ieškovas ir jos atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, tačiau nei ieškovas, nei jo atstovas nė karto neteikė prašymo dėl teisėjo ar teismo nušalinimo, kas leidžia teigti, jog bylos nagrinėjimo metu apeliantas nevertino pirmosios instancijos teismo kaip suinteresuoto bylos baigtimi ir toks jos vertinimas susiformavo išskirtinai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovui nepalankų sprendimą.
Apeliantas teigia, kad teismo posėdžių protokoluose yra užfiksuota ne viskas, kas buvo pasakyta, o tai pažeidžia jo teises. CPK 171 str. numato, kad dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su protokolu ir per 3 darbo dienas nuo protokolo pasirašymo dienos gali pareikšti rašytines pastabas dėl protokolo. Šiose pastabose turi būti nurodyta, kas yra neteisingai įrašyta į protokolą, ir siūlymai, kaip turi būti įrašyta. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į pirmosios instancijos teismą su pastabomis dėl protokolo. Tai reiškia, kad ieškovas sutiko su teismo posėdžio protokolu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose ne visi ieškovo žodžiai buvo užfiksuoti.
Apeliantas nurodo ir kitus pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, tačiau, net ir juos nustačius, jie nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 str.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodomais motyvais.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus atsakovui D. R., kuris prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 000 Lt advokato pagalbos išlaidų (b. l. 106). Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, atsakovui D. R. yra priteistina 1 275 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo J. S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini) ) atsakovui D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini)) 1 275 Lt (tūkstantį du šimtus septyniasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.