- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-03
- Bylos Nr.
- e2S-1330-864/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01698-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- Š. B.
- Ieškovas
- E. B.
- Kategorijos
- 3.3.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-466-1153/2024 pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui Š. B. ir atsakovo Š. B. priešieškinį ieškovei E. B. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas, Gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Kunigaikščių slėnis“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Atsakovas Š. B. (toliau – ir atsakovas) Vilniaus miesto apylinkės teismui 2025 m. vasario 19 d. pateikė teismui prašymą dėl rašymo apsirikimo vykdomajame rašte, išduotame ieškovei E. M. (buvusi (duomenys neskelbtini)) (DOK-26517). Prašyme nurodė, kad vykdomajame rašte nurodyta įsiteisėjimo dalinai įsiteisėjusio teismo sprendimo data 2024 m. gruodžio 30 d., o faktinė dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo data turi būti laikoma 2025 m. vasario 7 d. Prašė šią klaidą ištaisyti ir nurodyti teisingą sprendimo įsiteisėjimo datą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 20 d. nutartimi atmetė atsakovo Š. B. prašymą dėl klaidos ištaisymo vykdomajame rašte.
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas prašyme iš esmės teigia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas klaidingai 2025 m. vasario 18 d. išduotame vykdomajame rašte nurodė dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo datą 2024 m. gruodžio 30 d. Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 6 d. nutarties byloje Nr. e2S-568-1070/2025 išaiškinimus (kuriais remiantis ir priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartis), nesutiko su šiais atsakovo prašymo argumentais.
4. Kaip Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 6 d. nutartyje išaiškino, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo apeliacinio skundo padavimas neturi įtakos sprendimo daliai dėl šalių santuokos nutraukimo, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto, prievolių tretiesiems asmenims padalinimo, atsakovo išsikėlimo iš ieškovei priteisto būsto faktų pripažinimo, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnio 1 dalį ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis įsiteisėjo pasibaigus sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Šiuo atveju paskutinė diena apeliaciniam skundui pateikti buvo 2024 m. gruodžio 27 d., kadangi 2024 m. gruodžio 28, 29 buvo šeštadienis ir sekmadienis, tai įsiteisėjimo data šiuose neapskųstuose teismo sprendimo dalyse (tarp jų ir atsakovo išsikėlimo iš ieškovei priteisto būsto) laikoma 2024 m. gruodžio 30 d. Būtent tokia dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo data nurodyta išduotame vykdomajame rašte ieškovei, apie tai buvo nurodyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartyje. Teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartis neskundžiama, todėl įsiteisėjo tą pačią dieną, tai pažymėtina ir LITEKO sistemoje (pastabose šio įvesto įvykio), jog ši teismo nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 7 d. Gavus ieškovės prašymą, jai pagal dalinio įsiteisėjusio teismo sprendimo dalis išduodamas vykdomasis raštas. Vykdomasis raštas išduotas remiantis CPK 648 straipsnio nuostatomis, nebuvo padaryta jokia rašymo klaida, kurią nurodo atsakovas prašyme.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Ieškovas Š. B. (toliau - ir apeliantas, ir atsakovas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-466-1153/2024 ir 2025 m. vasario 18 d. išduotame vykdomajame rašte ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą, pakoreguojant teismo sprendimo įsiteisėjimo datą į 2025 m. vasario 7 d., priteisti atsakovo patirtas teisines išlaidas, susijusias su atskirojo skundo parengimu.
6. Apelianto teigimu, skundžiama nutartis naikintina, kadangi atsakovo įsitikinimu, teismo teiginys, kad vykdomasis raštas išduotas remiantis CPK 648 straipsnio nuostatomis ir nebuvo padaryta jokia rašymo klaida, ne tik prieštarauja kitiems byloje esantiems dokumentams ir viešuose registruose įregistruotiems juridiniams faktams, tačiau kartu tokia teismo pozicija sudaro galimybę ieškovei elgiantis nesąžiningai, reikalauti iš atsakovo priteisti baudą už delsimą išsikelti, nors dėl to nėra jokios atsakovo kaltės.
7. Apeliantas pažymi, jog 2025 m. vasario 18 d. teismo išduotame vykdomajame rašte nurodyta, kad teismo sprendimas (nutartis) įsiteisėjo dalinai 2024 m. gruodžio 30 d. Tačiau, kaip matyti iš kitų byloje esančių duomenų, dalinai teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. vasario 7 d., t. y.:
7.1. teismų informacinėje sistemoje (EPP) prisijungus prie bylos matyti įrašas „2025-02-07 įvykis procese įsiteisėjo“;
7.2. 2025 m. vasario 10 d. byloje esančiame teismo lydraštyje adresuotame Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, VĮ Regitrai, nurodyta: „siunčiame Jums įsiteisėjusią 2024-11-27 teismo sprendimo patvirtinančią kopiją ir 2025-02-07 nutarties patvirtintą kopiją iš civilinės bylos Nr. e2-466-1153/2024 (įsiteisėjo 2025-02-07. Akivaizdu, jog jei valstybės registrams pateikta ir 2025-02-07 nutartis, ji patvirtina, kad tą dieną įsiteisėjo sprendimas, nes priešingu atveju kam registrams pateikti tą nutartį);
7.3. 2025 m. vasario 14 d. teismo rezoliucija dėl ieškovės prašymo išduoti vykdomąjį raštą: „atsižvelgus į apygardos teismo 2025-02-06 nutarties išaiškinimus ir 2025-02-07 teismo nutartį, kadangi šioje dalyje teismo sprendimas laikomas įsiteisėjęs, išduoti vykdomąjį raštą“;
7.4. taip pat, kaip matyti ir iš paties 2025 m. vasario 18 d. vykdomojo rašto, įsiteisėjimo data, t. y. tekstas „gruodžio 30 d.“, parašyta kitu šriftu, nei visas kitas vykdomojo rašto tekstas;
7.5. Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše buto nuosavybės teisės įregistravimo pagrindai nurodyti kaip, t. y. nurodytas tiek 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas, tiek ir 2025 m. vasario 7 d. nutartis iš ko matyti, kad 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. vasario 7 d. ir šiuo įsiteisėjimo pagrindu buvo pakeista nuosavybės teisė.
7.6. Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše sklypo nuosavybės teisės įregistravimo pagrindai nurodyti kaip, t. y. nurodytas tiek 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas, tiek ir 2025 m. vasario 7 d. nutartis iš ko matyti, kad 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. vasario 7 d. ir įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) pagrindu nuo 2025 m. vasario 10 d. buvo pakeista nuosavybės teisė.
7.7. Valstybės įmonės Registrų centro išduotame Vedybų sutarčių registro išraše santuokos nutraukimo data yra nurodyta 2025 m. vasario 7 d. Todėl akivaizdu, kad 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas įsiteisėjo tik 2025 m. vasario 7 d. ir santuoka nutraukta būtent šią dieną.
7.8. Valstybės įmonės Registrų centrui elektroniniu būdu pildant prašymą dėl santuokos nutraukimo išrašo kopijos gavimo prašyme automatiškai santuokos nutraukimo data buvo nurodyta 2025 m. vasario 7 d.
8. Apeliantas nurodo, jog būtent dėl tokių neatitikimų jis ir prašė vykdomajame rašte ištaisyti teismo sprendimo įsiteisėjimo datą, nes, kaip jau minėta, daugybė kitų dokumentų ir jų pagrindu atlikti įrašai viešuosiuose registruose rodo, jog teismo sprendimas įsiteisėjo būtent 2025 m. vasario 7 d. Be to, apelianto įsitikinimu, iki kol 2025 m. vasario 6 d. apeliacinės instancijos teismas nenurodė, jog 2024 m. gruodžio 31 d. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog neapskųsta teismo sprendimo dalis neįsiteisėjo ir kol ta nutartis nebuvo panaikinta bei kol pirmosios instancijos teismas nepakeitė savo sprendimo (nutarties) negalima teigti, jog teismo sprendimas buvo įsiteisėjęs, nes tuo metu galiojo kitoks sprendimas, t. y. kad 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs ir juo labiau, kai 2024 m. gruodžio 31 d. teismo nutarties 8 punkte buvo expressis verbis nurodyta, kad „todėl nėra laikoma, jog 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas yra dalyje įsiteisėjęs“. Minėta teismo nutartis motyvuota, pagrįsta kasacinio teismo praktika, todėl atsakovui nebuvo jokio pagrindo abejoti jos teisingumu.
9. Pažymi, jog šiuo atveju teisinga teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra labai svarbi dėl to, kad netinkamas jos nurodymas suteikia galimybę ieškovei elgtis nesąžiningai ir nepagrįstai reikalauti iš atsakovo sumokėti baudą už kiekvieną uždelstą dieną išsikelti iš nekilnojamojo turto (buto), adresu (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
10. Paaiškina, kad kadangi apeliacinį skundą atsakovas pateikė tik dėl dalies teismo sprendimo, vadovaudamasis CPK 279 straipsnio 1 dalimi, jis pradėjo išsikraustymo darbus, išsivežė dalį daiktų, tačiau gavęs 2024 m. gruodžio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, išsikraustymo veiksmus sustabdė, kadangi 2024 m. gruodžio 31 d. nutartyje buvo aiškiai nurodyta, jog sprendimas yra neįsiteisėjęs, o pagal 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą išsikelti Atsakovas turėjo per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl, gavęs 2025 m. vasario 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kaip ir numatyta 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendime, atsakovas per 5 dienas, t. y. iki 2025 m. vasario 12 d. išsikraustė iš gyvenamosios vietos.
11. Taigi teismui vykdomajame rašte nurodžius teismo sprendimo įsiteisėjimo datą 2024 m. gruodžio 30 d., tai suteikia teisę ieškovei, elgiantis nesąžiningai, kreiptis į antstolį ir reikalauti iš atsakovo išieškoti baudą (50 Eur už dieną nuo 2025 m. sausio 3 d. iki išsikraustymo dienos, t. y. 2025 m. vasario 12 d.). Teigia, jog atsakovas įvykdė teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus ieškovės pateiktą atskirąjį skundą ir pirmos instancijos teismo sprendimui įsiteisėjus, todėl piniginės baudos reikalavimas iš atsakovo už laiku įvykdytą sprendimą, lemtų ieškovės nepagrįstą praturtėjimą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą.
Šalies argumentai
12. Apeliantas pažymi, jog CPK 648 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, kad jeigu išduodant vykdomąjį dokumentą, padaryta rašymo ar kitokia klaida, ją suinteresuoto asmens prašymu ištaiso tą dokumentą išdavusi institucija. Taigi atsižvelgiant tiek į tai, kad daugybė bylos dokumentų rodo kitokią teismo sprendimo įsiteisėjimo datą ir kad pirmosios instancijos teismo vykdomajame rašte nurodyta teismo sprendimo įsiteisėjimo data sudarytų galimybę ieškovei neteisėtai praturtėti ir elgtis nesąžiningai, apeliacinės instancijos teismo prašo ištaisyti vykdomajame rašte nurodytą teismo sprendimo įsiteisėjimo datą. Tokios datos neištaisius, susidarytų ne tik absurdiška situacija, kai valstybės registruose dėl tos pačios neapskųstos teismo sprendimo dalies nurodyta vienokia įsiteisėjimo data, o dėl baudos mokėjimo – kitokia, tačiau kartu tai reikštų ir tai, kad atsakovas dar būdamas savininku (nes Registrų centre turto pasikeitimo pagrindas 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimas ir 2025 m. vasario 7 d. teismo nutartis, kas, atsakovo įsitikinimu būtent ir reiškia, jog nuo tada pasikeitė turto savininkas) turėjo išsikelti iš savo buto, nors teismo sprendimo esmė tokia, kad santuokos nutraukimo byloje šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas butas po santuokos nutraukimo (kaip matyti iš valstybės registrų santuokos nutraukimo data 2025 m. vasario 7 d.) lieka ieškovei ir įsiteisėjus tokiam sprendimui (kas yra pagrindas nuosavybės pasikeitimui), atsakovas per 5 dienas turėjo išsikelti, nes priešingu atveju skaičiuojama bauda.
13. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ir pati ieškovė puikiai suprato, jog teismo sprendimas (neapskųsta jo dalis) įsiteisėjo ne 2024 m. gruodžio 30 d., o 2025 m. vasario 7 d., nes teismo sprendimu priteistą kompensaciją atsakovui sumokėjo tik 2025 m. vasario 10 d. Taip pat tik gavusi 2025 m. vasario 7 d. teismo nutartį ieškovė pradėjo rašyti atsakovui laiškus dėl išsikraustymo. Be to, ieškovė, kuriai po santuokos nutraukimo atiteko butas, nesiėmė ir jokių veiksmų persirašyti sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, informuoti banką, kad ji vykdys įsipareigojimus kreditoriui pagal kredito sutartį. Iki pat šiol visus komunalinius mokesčius, kredito įmoką bankui, įmokas lizingo gavėjui mokėjo vienas atsakovas. Ieškovė tik 2025 m. vasario 19 d. pateikė SEB bankui prašymą dėl buto kredito mokėjimo sąskaitos pakeitimo. Tik 2025 m. vasario 19 d. gautas iš AB Vilniaus šilumos tinklai atsakymas, kad sutartis su ieškove yra sudaryta, nors iki 2025 m. vasario 18 d. pats atsakovas dar mokėjo už sąskaitas. Taip pat 2025 m. vasario 14 d. teiktame prašyme dėl vykdomojo rašto išdavimo yra nurodoma ieškovės pavardė (duomenys neskelbtini), nes sprendimas įsiteisėjo 2025 m. vasario 7 d. ir pasikeitė jos pavardė (tokia buvo nurodyta teismo sprendime 2024 m. lapkričio 27 d.), o teiktame atsiliepime į apeliacinį skundą 2025 m. sausio 13 d. pavardė yra nurodyta vis dar (duomenys neskelbtini). Taigi ir pati ieškovė patvirtina, kad sprendimas tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs.
Atsiliepimas
14. Ieškovė E. M. (buvusi (duomenys neskelbtini), toliau – ir ieškovė) atsiliepimu prašo apelianto Š. B. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti E. M. naudai jos patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.
15. Ieškovė pabrėžia, kad klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalies įsiteisėjimo nėra teismo reglamentuojamas įstatyme tokiu būdu, kad įstatymas numatytų teismo sprendimo įsiteisėjimo pripažinimo institutą. Todėl, klausimas dėl pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kuri nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu, įsiteisėjimo yra aiškiai ir tiksliai sureguliuotas įstatymo nuostata, t. y. CPK 279 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja, pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui.
16. Ieškovė pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartis yra neskundžiama, t. y. klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalies įsiteisėjimo jau yra išspręstas, ir jis negali būti skundžiamas, ir/ar keičiamas. Minėto teismo sprendimo dalis yra įsiteisėjusi 2024 m. gruodžio 30 d. Todėl, apelianto prašymas pakeisti šį teisinį faktą, kuris negali būti nei skundžiamas, nei pakeičiamas, yra nepagrįstas, todėl ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta ištaisyti atsakovo įvardijamą klaidą, yra teisėta. Jokių klaidų teismo išduotame vykdomajame rašte nėra, ir tai atsakovui turėjo būti aišku iš kitos jau įsiteisėjusios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutarties, kuri turi res judicata (liet. teismo išspręsta byla) galią.
17. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad apeliantas atskirajame skunde skiria daug dėmesio šalių elgesiui po 2024 m. gruodžio 30 d., tačiau tai neturi jokios įtakos tam, ar / ir kada Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalis įsiteisėjo. Be to, ieškovė pabrėžia, kad ji dar teismo posėdžio metu teiravosi atsakovo, ar pastarasis sutiktų išsikraustyti iki kol įsiteisės teismo sprendimas, turint mintyje, kad jis nepretenduoja į šio turto priteisimą natūra, tačiau atsakovas kategoriškai nurodė, kad jis neišsikraustys.
18. Ieškovė pabrėžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. nutarties neteisėtumo/teisėtumo klausimo išsprendimas įtakos Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimo dalies įsiteisėjimui neturi ir nedaro. Atsakovas šiame ginče aktyviai nedalyvavo, nuomonės nereiškė, todėl, atsakovui nebuvo jokių kliūčių, žinant, kad butas nėra priteistas jam natūra, iš buto išsikraustyti per penkias kalendorines dienas po teismo sprendimo toje dalyje įsiteisėjimo, sutinkamai su CPK 279 straipsnio 1 dalį. Atsakovo prisiimta rizika negali būti perkeliama ieškovei, ieškovė ragino atsakovą išsikraustyti, tačiau atsakovas pats priėmė sprendimą to nedaryti.
Šalies argumentai
19. Ieškovė teigia, jog jos teisiniai veiksmai/jų neatlikimas, pvz. piniginės kompensacijos atsakovui neišmokėjimas, nėra niekaip susiję su tuo faktu, kada įsiteisėjo teismo sprendimas dalyje. Ieškovės atliktinų veiksmų pasirinkimas buvo tiesiogiai nulemtas atsakovo vengimo išsikraustyti, todėl, visi atskirojo skundo argumentai, kaip elgėsi viena ir/ar kita šalis, nedaro jokios įtakos tam, kada turi įsiteisėti teismo sprendimas, kadangi šis teisės klausimas yra sureguliuotas įstatymo.
20. Ieškovė savo ruožtu taip pat nurodo apeliacinės instancijos teismui, kad atsakovas 2025 m. vasario 12 d. išsikraustydamas iš buto, adresu (duomenys neskelbtini), išsinešė daugumą baldų, kurie buvo įvertinti teismo eksperto, ir kurie buvo įtraukti į atsakovui mokėtinos piniginės kompensacijos sumą, atsakovas peiliu ir/ar kitu aštriu daiktu subadė virtuvės stacionarius baldus, kurie šiuo metu yra netinkami toliau naudoti, ir turės būti keičiami, atsakovas išsinešė visą integruojamą buitinę techniką iš buto, ir šiais savo neteisėtais veiksmais padarė turtinę žalą ieškovei, kurios dydis preliminariai teismo eksperto paskaičiuotas virš 3750 Eur. Toks atsakovo elgesys rodo, kad jis tyčia ir suvokdamas savo atliekamus veiksmus, iš esmės pavogė dalį baldų iš buto, ir tyčia padarė turtinę žalą ieškovės turtui. Todėl, atsakovas tik savo paties piktybiniu elgesiu sukūrė situaciją dėl savo tolesnio gyvenimo bute, kuris buvo priteistas natūra ieškovei.
21. Ieškovė atkreipia dėmesį, jog apeliantas atskirajame skunde taip pat bando kvestionuoti Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. lapkričio 27 d. teismo sprendimo dalį, kuri yra įsiteisėjusi, dėl baudos jam paskyrimo, jei pastarasis neišsikraustys iš buto, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas buvo prašomas ieškovės išsikraustyti iš buto pakankamai ilgą laiką, tačiau atsakovas prisiėmė riziką toliau jame gyventi, nors kaip dabar nurodoma atskirajame skunde, net buvo suplanavęs išsikraustymo veiksmus iš karto po teismo sprendimo įsiteisėjimo 2024 m. gruodžio 30 d. Atsakovas patvirtino, kad atšaukė pats savo išsikraustymą, tačiau ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 31 d. priėmė nepagrįstą nutartį, nėra niekaip susijusi su ieškove, kuri taip pat pagal įsiteisėjusio šioje dalyje teismo sprendimo dalį turi itin griežtai apibrėžtą terminą sumokėti piniginę kompensaciją atsakovui, ir šios piniginės kompensacijos sumokėjimo termino pradžia taip pat yra 2024 m. gruodžio 30 d. Ieškovė dėl atsakovo neišsikraustymo iš buto fakto neturėjo galimybės pusantro mėnesio pasiruošti ir turėti laiko buto pardavimui, t. y. ieškovei tokiu būdu tik dėl atsakovo neišsikraustymo iki 2025 m. sausio 4 d. iš buto, terminas parduoti butą ir išmokėti atsakovui priklausančią piniginę kompensaciją sutrumpėjo nuo 6 mėnesių, kurie yra numatyti teismo sprendime, iki keturių mėnesių ir dviejų savaičių termino. Taigi, atsakovas savo elgesiu, kurį pats pasirinko dėl visiškai niekuo nepateisinamų priežasčių, taip pat sukėlė aiškias pasekmes ieškovei, t. y. atėmė iš jos galimybę parduoti butą per teismo sprendime nustatytą 6 mėnesių terminą, ir jį sutrumpino pusantro mėnesio laikotarpiu.
22. Ieškovės vertinimu, apeliantas nėra sąžiningas, ir atsižvelgiant į tai, kad išsikraustydamas iš buto dar padarė tyčia turtinės žalos ieškovei, pagrįstai teigtina, kad tokiu būdu pademonstravo piktybišką ir neteisėtą elgesį, ir būtent potencialiai priskaičiuotinos baudos dydis ieškovei tik padengs dalį paties atsakovo neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių. Todėl, net vadovaujantis ir šiomis, šalutinėmis ir tiesioginės įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui neturinčiomis aplinkybėmis, bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, yra akivaizdu, kad teisė nesąžiningos šalies negina, o šiuo konkrečiu atveju, tik CPK 279 straipsnio 1 dalis tiksliai nurodo, kada įsiteisėja teismo sprendimai, todėl, esant įsiteisėjusiai 2025 m. vasario 7 d. Vilniaus miesto apylinkės nutarčiai, Vilniaus miesto apylinkės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo dėl atsakovo nurodomų priežasčių keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalies įsiteisėjimo datą, kuri teisėtai ir pagrįstai byloje konstatuota tiek Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 6 d. nutartyje, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartyje, kurios šio atskirojo skundo nagrinėjimo datai turi res judicata galią, yra privalomos ir lemia faktą, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
24. Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje e2-466-1153/2024 , kuria teismas atsisakė ištaisyti rašymo apsirikimą (teismo sprendimo įsiteisėjimo datą) vykdomajame rašte, išduotame ieškovei E. M., teisėtumas.
25. Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį kaip neteisėtą ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą tenkinti. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, viešųjų registrų duomenis bei pačių ginčo šalių elgesį, todėl nepagrįstai vykdomajame rašte nurodė, kad dalinai įsiteisėjusio teismo sprendimo data yra 2024 m. gruodžio 30 d., nors faktinė dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo data turi būti laikoma 2025 m. vasario 7 d. Ieškovė E. M. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
26. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) teikia šiuo įrodymus: Antstolio Dariaus Stakeliūno 2025 m. vasario 25 d. Raginimą įvykdyti sprendimą; 2025 m. vasario 21 d. išrašus iš Nekilnojamojo turto registro; 2025 m. vasario 27 d. Vedybų sutarčių registro išrašą; Vilniaus miesto CMS tinklapio kopiją; AB SEB bankui pareiškimas dėl įmokų nurašymo sąskaitos keitimo; UAB Vilniaus šilumos tinklai raštą. Apeliantas teikimas įrodymais siekia pagrįsti, jog sprendimo įsiteisėjimo data turi būti laikoma 2025 m. vasario 7 d.
27. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viešų registrų duomenys teismui yra prieinami ir žinomi, todėl apelianto teikiami išrašai laikytini pertekliniais įrodymais ir nepriimtini. Kiti apelianto teikiami įrodymai nėra susiję su ginčo dalyku, todėl juos atsisakytina priimti.
29. Savo ruožtu ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė rašytinius įrodymus: Nekilnojamo, kilnojamo turto, verslo vertinimą bei antstolio Armino Naujokaičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės teikiami įrodymai nėra susiję su ginčo dalyku, todėl juos atsisakytina priimti.
Dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta ištaisyti klaidą vykdomajame dokumente, apskundimo galimybės
31. Apeliantas pateiktu atskiruoju skundu, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė, siekia šio teismo nutarties, kuria jo prašymas ištaisyti ieškovei E. M. 2025 m. vasario 18 d. išduotame vykdomajame rašte padarytą klaidą buvo atmestas, peržiūrėjimo apeliacine tvarka.
32. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vykdymo procesas yra savarankiška proceso stadija, reguliuojama CPK VI dalyje. CPK 612 straipsnis, be kita ko, reglamentuoja teismo nutarčių, priimtų vykdymo procese, apskundimo bendrąją taisyklę: tokios nutartys yra neskundžiamos, nebent CPK nustato kitaip. Ši taisyklė savo esme iš dalies atitinka ir bendrąją CPK 334 straipsnyje įtvirtintą taisyklę dėl teismo civiliniame procese priimtų nutarčių apskundimo. CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK nustatytais atvejais ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019, 28 punktas).
33.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 14 d. gavo ieškovės prašymą išduoti vykdomąjį raštą įsiteisėjusio sprendimo dalyje (atsakovo išsikėlimo iš ieškovei priteisto būsto). Ieškovei 2025 m. vasario 18 d. išduotas vykdomasis raštas, kuriame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo data nurodyta 2024 m. gruodžio 30 d.
33.2. Atsakovas 2025 m. vasario 19 d. pateikė teismui prašymą dėl rašymo apsirikimo vykdomajame rašte ištaisymo, kuriuo prašė ištaisyti sprendimo įsiteisėjimo datą. Prašyme nurodo, kad vykdomajame rašte nurodyta įsiteisėjimo dalinai įsiteisėjusio teismo sprendimo data 2024 m. gruodžio 30 d., o faktinė dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo data turi būti laikoma 2025 m. vasario 7 d.
33.3. Vilniaus apylinkės teismas 2025 m. vasario 20 d. nutartimi atmetė atsakovo Š. B. prašymą dėl klaidos ištaisymo vykdomajame rašte.
33.4. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančios Antstolių informacinės sistemos duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. išduotas vykdomasis raštas 2025 m. vasario 25 d. ieškovės (išieškotojos) buvo perduotas antstoliui Dariui Stakeliūnui vykdyti ir jo pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0032/25/00297.
34. Taigi šiuo atveju teismo nutartis, kuria apelianto (atsakovo) prašymas ištaisyti vykdomojo dokumento klaidą buvo atmestas kaip nepagrįstas, nedaro jokios įtakos tolesnei vykdymo proceso eigai, šio proceso nesustabdo ir neužbaigia, kadangi atsakovas savo teises turi galimybę ginti CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 648 straipsnio 6 dalį, jau anksčiau buvo padaręs tokią pačią išvadą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-823/2020, 25 punktas). Tokios pačios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika bei teisės doktrinoje suformuluota pozicija, kad teismo nutartys, kuriomis ištaisomos klaidos vykdomuosiuose dokumentuose ar atmetami prašymai dėl klaidų ištaisymo, negali būti skundžiamos atskiraisiais skundais (Jokubauskas, R. ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso mokslinis praktinis komentaras. VI dalis. Vykdymo procesas. Lietuvos antstolių rūmai, 2023 m., p. 271–272)(Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-741-464/2022, 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-464/2023, 21 punktas).
35. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Tokios pačios procesinės taisyklės taikytinos ir atskirųjų skundų padavimui bei nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis).
36. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, ginčui aktualų CPK reglamentavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad apeliacinis procesas nagrinėjamu atveju buvo pradėtas dėl nutarties, kuri negali būti peržiūrima apeliacine tvarka. Tokiam trūkumui paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako, o apeliacinį procesą, pradėtą pagal apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutarties, nutraukia (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tokia teismo klaida neteikia pagrindo šios nutarties, pagal teisinį reguliavimą negalinčios būti apeliacijos objektu, peržiūrai apeliacine tvarka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
37. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (priežasties teorija).
38. Nagrinėjamu atveju tiek apeliantas atskirajame skunde, tiek ir ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius 480,00 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliantas - 1101,10 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas.
39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad atsakomybė dėl proceso nustatytina kompleksiškai įvertinus šalių procesinį elgesį ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis. Būtent pagal atsakomybę dėl proceso ir turi būti sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, be kita ko, ir teikiant procesinius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-690/2018).
40. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuri negali būti peržiūrima apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl apelianto procesinio elgesio – jo nepagrįsto siekio inicijuoti apeliacinį procesą. Šios aplinkybės, remiantis pirmiau aptarta priežasties ir atsakomybės dėl proceso teorija, sudaro pagrindą kompensuoti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame apeliaciniame procese.
41. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į atskirąjį skundą sudaro 0,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.15 papunktis). Ieškovės atsiliepimas į apelianto atskirąjį skundą pateiktas teismui 2025 m. kovo 14 d. Apskaičiavus maksimalų teisinių paslaugų dydį pagal aktualius procesinių veiksmų atlikimo metu Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą sudaro 1167,95 Eur (2335,90 Eur x 0,5).
42. Ieškovės prašomų priteisti atstovavimo išlaidų 480,00 Eur dydis mažesnis už rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokestį, suteikus tokio pobūdžio teisines paslaugas, yra proporcingas ginčo sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš apelianto priteisiama 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir šio straipsnio 5 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo Š. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutarties, nutraukti.
Priteisti ieškovei E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Š. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 480,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.