- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-27
- Bylos Nr.
- e2A-1789-577/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ ieškinį atsakovui R. G. dėl administravimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Tamtamas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. G. 2 188,85 Eur dydžio administravimo išlaidas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3077-603/2019 iškėlė bankroto bylą UAB „Paraskeva“, administratoriumi paskyrė UAB „Tamtamas“. Bendrovė nemokia tapo, vadovaujant R. G., kuris neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (į teismą kreipėsi kreditorius UAB „Tarantinas“). 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų dydis - 4 729,31 Eur ir bendrovei taikytas supaprastintas bankroto procesas. 2019 m. spalio 11 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, visam bankroto proceso laikotarpiui patvirtinta 2 633 Eur bankroto administravimo išlaidų sąmata: 1 655 Eur administratorės atlyginimas ir 968 Eur kitoms administravimo išlaidoms. 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu bendrovė pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruotina iš juridinių asmenų registro. Ieškinį ieškovė grindė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 punktu, taip pat bendrosiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, įmonės vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius.
Atsiliepimas
2. Atsakovas R. G. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pasikeitė bendrovės vienintelės akcininkės UAB „Tarantinas“ akcininkas, 2019 m. vasario 20 d. visus UAB „Paraskeva“ dokumentus paėmė UAB „Tarantinas“ atstovė O. V. iš buhalterės darbo vietos. O. V. pakeitė bendrovės el. pašto prisijungimo slaptažodį. Prašymą grąžinti neteisėtai paimtus bendrovės dokumentus bei suteikti galimybę prisijungti prie UAB „Paraskeva“ el. pašto buvo atsisakyta tenkinti. Atkreipė dėmesį, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Tarantinas“ buhalterė G. A.. Vertina, kad UAB „Tarantinas“ (bendrovės steigėjas) visą laiką žinojo apie UAB „Paraskeva“ finansinę padėtį ir apie tai, kad atsakovas asmeniškai investavo į bendrovę 6 126,35 Eur sumą. 2019 m. kovo 21 d. iš bendrovės steigėjos vienintelės akcininkės UAB „Tarantinas“ atstovės O. V. gavęs raginimą dėl UAB „Paraskeva“ bankroto bylos iškėlimo, atsakovas paaiškino nematantis pagrindo kelti bendrovei bankroto bylą, nes tuo metu UAB „Paraskeva“ kreditoriai (buhalterė G. A., buvęs direktorius E. K., atsakovas R. G. ir SoDra) žinojo apie bendrovės situaciją, nei vienas nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo arba bankroto bylos iškėlimo. O. V. nuo 2019 m. balandžio 19 d. ėjo bendrovės direktorės pareigas bei padidino UAB „Paraskeva“ kreditorinius įsipareigojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo R. G. ieškovei UAB „Tamtamas“ 2 188,85 Eur administravimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 188,85 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 412 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi ĮBĮ nuostatomis, t. y. 8 straipsnio 4 dalimi, 10 straipsnio 11 dalimi. Pažymėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) (CK 6.246 straipsnis) pasireiškė tuo, kad jis, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriais, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).
5. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, bylos duomenis, sprendė, kad labiausiai tikėtina, jog įmonės finansinė padėtis atitiko nemokumo kriterijų atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, kuomet pradėjo formuotis skolos valstybės ir VSDFV biudžetams, kitiems kreditoriams, tačiau kaip įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. balandžio 18 d., kai jam egzistavo pareiga priimti su bendrovės veikla susijusius atitinkamus sprendimus, kurių vienas iš jų ir kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos.
6. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos – nuostolių, atsiradusių neapmokėjus bankroto administratoriaus atlyginimo bei administravimo išlaidų, egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Teismas laikė, kad atsakovo atlikti veiksmai nesuderinami su CK 2.87 straipsnyje, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo ir ĮBĮ nustatytomis juridinio asmens valdymo organo bei juridinio asmens dalyvio pareigomis. Atsakovo kaltė šiuo atveju yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatyti būtent atsakovo, kaip įmonės vadovo, neteisėti veiksmai, t. y., esant įmonei nemokiai neteisėtas neveikimas (nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo). Pažymėjo, kad atsakovas įrodymų, paneigiančių ieškinyje išdėstytas aplinkybes, nepateikė, t. y. kaltės prezumpcijos nepaneigė, todėl ieškovės ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Atsakovas R. G. apeliaciniu skundu prašo O. V. įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Tamtamas“ ieškinį dėl 2 188,85 Eur bankroto administravimo išlaidų priteisimo iš atsakovo R. G. atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Atsakovas UAB „Paraskeva“ vadovo pareigas ėjo iki 2019 m. balandžio 18 d.; 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. atsakovas buvo kasmetinėse atostogose. Teismas nustatė UAB „Paraskeva“ nemokumą pagal O. V. pateiktą 2019 m. kovo 31 d. balansą. Ji, būdama bendrovės vienintelės akcininkės atstovė bei vadovė, žinodama visą UAB „Paraskeva“ finansinę padėtį ir tai, kad UAB „Paraskeva“ kreditoriai neketino kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo arba bankroto bylos iškėlimo, tyčia UAB „Tarantinas“ vardu tapo įmonės kreditore ir kreipėsi dėl bankroto. Pažymi, kad atsakovas SoDros įmokas mokėjo iš savų pinigų, kaip atskaitingas asmuo. Atsakovui nebuvo suteikta įstatymo nustatyta tvarka galimybė nemokumui atkurti (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Atsakovas apie teismui pateiktą finansinę ataskaitą nieko nežinojo.
7.2. Sprendime neįvertintas faktas, kad 2019 m. vasario 20 d. visi bendrovės dokumentai buvo paimti, bei tai, kad O. V. pakeitė bendrovės el. pašto prisijungimo slaptažodį. Pasak atsakovo, be veiklos dokumentų bei be prisijungimo prie el. pašto bendrovės vykdomos ūkinės-komercinės veiklos bei įstatymuose nustatytų vadovo funkcijų ir pareigų tinkamas vykdymas buvo neįmanomas. Dėl to 2019 m. kovo 29 d. atsakovas pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo.
7.3. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi kreditorius UAB „Tarantinas“, kurio vadovė buvo O. V.. Šio kreditoriaus nebuvo bendrovės kreditorių sąraše, kai UAB „Paraskeva“ vadovavo atsakovas, todėl, apelianto teigimu, O. V. nuo 2019 m. balandžio 19 d., eidama bendrovės vadovės pareigas, padidino UAB „Paraskeva“ kreditorinius įsipareigojimus; ji sąmoningai (tyčia) padarė viską, kad bendrovė bankrutuotų; pati išrašė sąskaitą faktūrą ir, kaip kreditorius, kreipėsi dėl bankroto.
7.4. Tam, kad būtų konstatuoti neteisėti vadovo veiksmai, turi būti nustatytas momentas, nuo kurio vadovas privalėjo inicijuoti bankroto bylą. Atsakovas apie UAB „Paraskeva“ finansinę būseną neturėjo jokios informacijos nuo 2019 m. vasario 20 d. Atsakovas neturėjo objektyvios galimybės susipažinti su UAB „Paraskeva“ finansiniais dokumentais ir nustatyti įmonės nemokumą. Pasak apelianto, O. V., nuo 2019 m. balandžio 19 d. būdama UAB „Paraskeva“ vadove, turėjo pareigą ne vėliau kaip iki 2019 m. balandžio 30 d. sušaukti eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, pateikti tvirtinti 2018 m. metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir, nustačiusi, kad bendrovė yra nemoki, praėjus 5 d. d. po finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimo VĮ Registrų centrui, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Paraskeva“ inicijavimo.
8. Ieškovė UAB „Tamtamas“ atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Byloje nustatyta, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3077-603/2019, kurioje ieškovė buvo UAB „Tarantinas“, UAB „Paraskeva“ iškėlė bankroto bylą, bendrovės administratoriumi paskyrė UAB „Tamtamas“. 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi bendrovei taikytas supaprastintas bankroto procesas, taip pat patvirtintas kreditorių reikalavimų sąrašas (bendra finansinių reikalavimų suma – 4 729,31 Eur), o 2019 m. spalio 11 d. nutartimi supaprastinto bankroto procesui patvirtinta 2 633 Eur administravimo išlaidų sąmata, iš jų 1 665 Eur - ieškovės atlygimui, 968 Eur – kitoms administravimo išlaidoms. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu nuspręsta pripažinti bendrovę pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruoti iš juridinių asmenų registro. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovės vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. sausio 31 d. ėjo E. K., nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. – R. G., o laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą bendrovei įsiteisėjimo dienos (2019 m. gegužės 17 d.) - O. V.. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl 2 188,85 Eur administravimo išlaidų (1 665,00 Eur atlyginimo ir 523,85 Eur faktiškai patirtų administravimo išlaidų) priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą.
11. Teisėjų kolegija pažymi, pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Šie reikalavimai susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis).
12. Įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).
13. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (kuris taikytinas šio ginčo nagrinėjimui) 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad labiausiai tikėtina, jog įmonės finansinė padėtis atitiko nemokumo kriterijų atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, kuomet pradėjo formuotis skolos valstybės ir VSDFV biudžetams bei kitiems kreditoriams, tačiau įmonės vadovas nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Apeliantas teigdamas, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas apie UAB „Paraskeva“ finansinę būseną neturėjo jokios informacijos nuo 2019 m. vasario 20 d., t. y. neturėjo galimybės nustatyti įmonės nemokumą, objektyviais duomenimis nepagrindė, kad įmonė tapo nemoki būtent laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 20 d. Kita vertus, susipažinus su Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. eB2-3077-603/2019 dėl bankroto bylos UAB „Paraskeva“ iškėlimo medžiaga (CPK 179 straipsnio 3 dalis), matyti, kad 2019 m. kovo 31 d. preliminarų balansą, kuriame užfiksuotas 1 829 Eur vertės įmonės trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos), taip pat 7 792 Eur mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai (per vienerius metus mokėtinos sumos), pasirašė ir atsakovas, o pagal pradelstų skolų ataskaitą, minėta skolos suma susidarė dar nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. (nuolat palaipsniui didėdama). Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus už 2018 metų laikotarpį įmonės turto vertė siekė 1 829 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 4 937 Eur.
15. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, nėra pagrindo nepritarti skundžiamo sprendimo išvadai, kad įmonės finansinė padėtis nemokumo kriterijų atitiko būtent atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi UAB „Paraskeva“ bankroto byloje patvirtintas 540 Eur dydžio trečios eilės UAB „Tarantinas“ finansinis reikalavimas. Šis reikalavimas pareikštas 2019 m. balandžio 8 d. patyrus išlaidas už advokato paslaugas (apskaitos dokumentų vertinimą, nustatant UAB „Paraskeva“ mokumą, teisines konsultacijas bei pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo rengimą). Pažymėtina, kad UAB „Tarantinas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė kaip vienintelis UAB „Paraskeva“ akcininkas, o ne įmonės kreditorius. Nei ieškovas pareiškime, nei teismas, iškeldamas UAB „Paraskeva“ bankroto bylą, nesirėmė ir nevertino UAB „Tarantinas“ reikalavimo, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą. Taigi, visi įsipareigojimai susidarė dar atsakovo vadovavimo laikotarpiu, o atsižvelgiant į tai, kad didelę dalį skolos sudarė darbo užmokestis darbuotojams (atkreiptinas dėmesys, kad pačiam atsakovui atlyginimas neišmokėtas nuo 2018 m. balandžio 30 d.), apelianto pastebėjimai, kad kreditoriai skolų nereikalavo, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant atsiskaitymo termino klausimą (skolos pradelsimą). Nors apeliantas akcentuoja, kad jis Sodros įmokas mokėjo savo lėšomis, iš bankroto bylos duomenų matyti, jog skola Sodrai buvo susidariusi. Taigi, apeliacinio skundo motyvai, kad O. V. nuo 2019 m. balandžio 19 d., eidama bendrovės vadovės pareigas, padidino UAB „Paraskeva“ kreditorinius įsipareigojimus, sąmoningai padarė viską, kad bendrovė bankrutuotų, ypač įvertinus tai, kad pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas dar 2019 m. balandžio 3 d., t. y. iki jos paskyrimo UAB „Paraskeva“ direktore, atmestini kaip nepagrįsti.
17. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, kad bylos baigtis gali turėti tiesioginę įtaką O. V. teisėms ir pareigoms, prašo ją įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Pažymi, kad palikus galioti sprendimą, atsakovas kels reikalavimą O. V. dėl žalos, padarytos jos neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Neįtraukus O. V. į šios bylos nagrinėjimą, atsakovo galimybės reikalauti žalos atlyginimo iš pastarosios bus apsunkintos ar net taps neįmanomos.
18. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nenurodo, kad tokį prašymą yra reiškęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, šiuo pagrindu negrindžia sprendimo neteisėtumo, panaikinus skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo prašo klausimą išspręsti iš esmės (t. y. negrąžinant bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui). Akivaizdu, kad tokio prašymo patenkinimas nebūtų tikslingas.
19. Tačiau, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, konstatuojamas tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis.
21. Šiuo atveju, apeliantas, deklaratyviai teigdamas, kad bylos baigtis gali turėti tiesioginę įtaką O. V. teisėms ir pareigoms, jų iš esmės nedetalizavo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad skundžiamu sprendimu teismas nusprendė dėl O. V. teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
22. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
23. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.
24. Ieškovė UAB „Tamtamas“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, kad jog patyrė 363 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą šioje byloje nebuvo pateiktas, ieškovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.