- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-18
- Bylos Nr.
- e2-1406-798/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00282-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Suinteresuotas asmuo
- G. R., I. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Argusos prekyba“ bankroto administratorės viešosios įstaigos Nacionalinis teisės centras atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Argusos prekyba“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1785-864/2018 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Argusos prekyba“ bankroto administratorės viešosios įstaigos Nacionalinis teisės centras pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Argusos prekyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys G. R. ir I. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Argusos prekyba“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) Nacionalinis teisės centras.
Šalies argumentai
2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama bankrutavusios UAB „Argusos prekyba“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad bankroto administratorei nėra perduotas 2017 m. kovo 21 d. balanse nurodytas turtas 35 230 Eur sumai (pinigai); 2017 m. sausio 11 d. įmonės vadovas G. R. pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nuostatas už patalpų nuomą išsimokėjo 1 940 Eur (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas bei 3 dalies 2 punktas), taip pat įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai (kasos išlaidų orderiai nenumeruoti, juose nėra pasirašęs įmonės vadovas, kasininkas, o pasirašyta tik pinigus gavusio asmens) (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi netenkino pareiškimo dėl BUAB „Argusos prekyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
4. Teismas nustatė, kad UAB „Argusos prekyba“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. spalio 15 d.; įmonės vadovais laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. kovo 2 d. buvo I. P. (įmonės akcininkė nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 20 d.), nuo 2015 m. kovo 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo – G. R. (įmonės akcininkas nuo 2015 m. spalio 20 d.).
5. Teismas nustatė, kad 2014 metų balanso eilutėje – Pinigai ir pinigų ekvivalentai – buvo nurodyta 35 258 Eur suma, tik 28 Eur didesnė nei ta, kurią šiuo metu bankroto administratorė nurodo esant jai neperduota. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartyje yra konstatavęs, kad šioje byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai neleidžia daryti išvados, jog 2015 m. kovo 2 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu naujajam vadovui (t. y. G. R.) faktiškai buvo perduotas ir tuo metu įmonėje buvęs turtas – 35 230 Eur dydžio piniginės lėšos, tokiu atveju nėra galimybės spręsti ir apie pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą – 35 230 Eur lėšas, įvykdymo galimumą. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pagal įmonės apskaitos dokumentus įmonėje buvo apskaitomas atitinkamas įmonės turtas – piniginės lėšos, kuris nebuvo perduotas bankroto administratorei, tačiau ši aplinkybė, nesant jokių kitų įrodymų, neleidžia konstatuoti, jog ginčo sumos faktinis nebuvimas (šiuo metu) (byloje nėra pateikti įrodymai, kuriuo momentu šie pinigai jau nebuvo įmonės dispozicijoje) yra sąlygotas buvusių įmonės vadovų siekio sukelti įmonės nemokumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad G. R. tinkamai perdavė bankroto administratorei įmonės dokumentus, taigi bendradarbiauja su bankroto administratore ir įmonės vadovo veiksmai, nėra sąlygoti nuslėpti tam tikrus įmonės veiklos momentus. Teismas pažymėjo, jog bankroto administratorė įmonės bei jos kreditorių interesų gynimui užtikrinti Vilniaus regiono teismui yra pateikusi ieškinį dėl žalos atlyginimo suinteresuotų asmenų atžvilgiu. Teismas padarė išvadą, jog vien turto neišsaugojimo ir atitinkamai neperdavimo bankroto administratorei faktas, nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių tyčinius įmonės vadovų veiksmus, kuriais buvo siekiama įmonės finansinės padėties pabloginimo ar nemokumo, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą esant tyčiniu.
6. Teismas nustatė, kad mokėjimo pagal 2017 m. sausio 11 d. kasos išlaidų orderį, kuriame nurodyta, jog už patalpų nuomą pagal sutartį suinteresuotam asmeniui G. R. yra išmokėta 1 940 Eur suma, atlikimo momentu įmonė jau turėjo įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Ginčo mokėjimas, nors ir atliktas, pažeidžiant įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką, pagal savo pobūdį nėra laikytinas įmonės vadovo veiksmu, sąlygojančiu žymų įmonės finansinės padėties pablogėjimą bei atitinkamai galinčiu būti vertinamu kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančiu požymiu, įtvirtintu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nes negalėjo sukelti žymių finansinių praradimų įmonei, toks veiksmas pagal savo pobūdį negalėtų būti vertinamas kaip siekis sukelti įmonės nemokumą, pabloginti įmonės finansinę padėtį.
7. Teismas sprendė nesant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinį bankrotą kvalifikuojančio požymio, nors ir pritarė, bankroto administratorės pozicijai, kad byloje pateikti kasos išlaidų orderiai nėra tinkamai užpildyti, kadangi juose trūksta atitinkamų duomenų, tačiau tai nepaneigia fakto apie atliktą atsiskaitymą kasos išlaidų orderio pagrindu, o kasos išlaidų orderių neišsamus pildymas nesuponuoja kliūčių įvertinti atliktų mokėjimų tinkamumą, nustatyti atliktų mokėjimų pagrindus, dėl ko tokie veiksmai, išrašant ne išsamiai užpildytus kasos išlaidų orderius, pagal savo pobūdį nesuponuoja išvados apie buhalterinės apskaitos aplaidų tvarkymą, turint įmonės vadovo siekį tokiu būdu nuslėpti atitinkamą informaciją apie įmonės veiklą. Aplinkybė, jog įmonei esant jau nemokiai buvo mokamas darbo užmokestis įmonės darbuotojams, įskaitant ir patį suinteresuotą asmenį, liudija, jog įmonės vadovas siekė atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nuo kurių priklausė įmonės veikla, dėl ko tokie veiksmai savaime negali būti traktuojami kaip siekis pažeisti ar apriboti kitų kreditorių teises.
8. Teismas sprendė, kad bankroto administratoriaus pareiškime nurodytos aplinkybės deklaratyvios, nepagrįstos konkrečiais tyčiniais asmenų veiksmais, todėl vien tik turto neperdavimo bankroto administratorei faktas, nežymios sumos išmokėjimas, pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką bei tam tikrų įmonės dokumentų netinkamas pildymas, nesant byloje kitų įrodymų, nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir/ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, sąmoningai blogo įmonės valdymo, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 bei 4, 5 punktuose įtvirtintiems tyčinį bankrotą kvalifikuojantiems požymiams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Pareiškėja VšĮ Nacionalinis teisės centras atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti BUAB „Argusos prekyba“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Bankroto administratorė BUAB „Argusos prekyba“ bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu) bei netinkamai (aplaidžiai) tvarkyta buhalterine apskaita. Teismas atsisakymą tenkinti prašymą motyvavo neįrodyta tyčia įmonės vadovo veiksmuose. Tačiau sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma.
9.2. 2015 m. kovo 2 d. G. R. pradėjus vadovauti įmonei, jam nebuvo perduotas įmonės turtas – 35 320 Eur grynųjų pinigų, kas sudarė didžiąją dalį įmonės turto pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balansą, todėl pagal G. R. teiginius konstatuotina, kad 2015 m. kovo 2 d. įmonė buvo nemoki ir jam kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą. Įmonės vadovas šios pareigos nevykdė, bet didino įmonės įsiskolinimus, išsimokėjo asmeniškai sau įmonės lėšas grubiai pažeisdamas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką. Taip pat G. R. nevykdė pareigos teikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinį finansinių ataskaitų rinkinį kartu su metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose). Pagal 2017 m. kovo 21 d. balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, įmonė turėjo turto 35 230 Eur sumai (pinigai), tačiau šis turtas nėra perduotas bankroto administratorei. Perdavus turtą, jo pakaktų atsiskaityti su visais kreditoriais. Neperdavus turto yra akivaizdus ir pakankamas pagrindas BUAB „Argusos prekyba“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
9.3. Įmonei nebevykdant veiklos ir esant nemokiai, įmonės vadovas ir savininkas G. R. 2017 m. sausio 11 d. už patalpų nuomą išsimokėjo 1 940 Eur, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
9.4. Dalis kasos orderių patvirtina aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą (orderiai nesunumeruoti, pasirašyti tik pinigus gavusio asmens). G. R. aplaidžiai organizavo buhalterinę apskaitą, išsimokėdavo lėšas sau.
9.5. Įmonės bankroto bylos neinicijavimas, finansinės atskaitomybės dokumentų viešojo registro tvarkytojui nepateikimas, įmonės turto neperdavimas administratorei, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, patvirtina ne vienkartinį, o sistemingą įmonės vadovų neveikimą ir duoda pagrindą išvadai, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose numatyti įmonės tyčinį bankrotą patvirtinantys požymiai.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atskirasis skundas nepagrįstas, nemotyvuotas, grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio formaliais teiginiais. Iš skundo nėra aišku, su kokiais teismo motyvais apeliantė nesutinka ir dėl kokių priežasčių. Tiek pareiškime, tiek atskirajame skunde neįrodyti ir nepagrįsti bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai.
10.2. Priešingai nei nurodo administratorė, viena eilutė balanse neatspindi realios situacijos ir neįrodo netinkamo įmonės valdymo suinteresuoto asmens vadovavimo laikotarpiu, nepatvirtina tyčinio bankroto požymių. Teikdama pareiškimą pirmosios instancijos teismui, bankroto administratorė nutylėjo, jog 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis piniginių lėšų trūkumas egzistavo dar 2014 finansiniais metais, t. y. iki suinteresuotam asmeniui tampant įmonės vadovu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, jog 2015 m. kovo 2 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu G. R. faktiškai perduotas įmonėje tuo metu buvęs turtas – 35 230 Eur piniginės lėšos. Taip pat nepateikti įrodymai, kuriuo momentu šie pinigai nebebuvo įmonės dispozicijoje. Vien tik faktas, kad įmonės dokumentuose buvo apskaitomas atitinkamas įmonės turtas – piniginės lėšos, kurios nebuvo perduotos bankroto administratorei, neleidžia konstatuoti, jog šių lėšų faktinis nebuvimas sąlygotas buvusių įmonės vadovų siekio sukelti įmonės nemokumą.
10.3. Atskirajame skunde apeliantė iškėlė naujus argumentus, kurie nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimo. Atskirojo skundo argumentai nepagrįsti. Pastebėtina, kad G. R. tapus įmonės vadovu, veikla buvo tęsiama, buvo dirbama, atsiskaitoma su tiekėjais.
10.4. Pritartina teismo argumentams, kad ginčo mokėjimas, pažeidžiantis atsiskaitymų eiliškumą, negalėjo sukelti įmonei žymių finansinių praradimų ir pagal savo pobūdį nėra laikytinas vadovo veiksmu, kvalifikuojančiu tyčinį bankrotą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Įmonės finansinei padėčiai stabilizuoti visos lėšos buvo naudojamos veiklos tęstinumui užtikrinti, iš pradžių atsiskaitant su kreditoriais, be kurių įmonės veikla negalėtų būti vykdoma.
10.5. Menkaverčių ir pavienių buhalterinės apskaitos dokumentų neatitikimai niekaip nėra susiję su įmonės bankrotu, neapsunkino galimybių nustatyti įmonės turtą, nepažeidė kreditorių interesų.
10.6. Atskirajame skunde iškelti nauji argumentai dėl pareigos juridinių asmenų registrui pateikti finansinių ataskaitų rinkinį pažeidimo. Tačiau apeliantė nepagrindė nei už kurį laikotarpį finansinės atskaitomybės dokumentai nepateikti, nei kokią įtaką tai turėjo įmonės nemokumui atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
12. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Argusos prekyba“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus.
Dėl apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų
13. Apeliacinės instancijos teismui apeliantė pateikė rašytinius paaiškinimus bei įrodymus: 2015 m. lapkričio 30 d. rašto kopiją (dėl UAB „Argusos prekyba“ kasos likučio 2015 m. kovo 2 d.); pinigų priėmimo kvitų kopijas; kasos aparato kasos operacijų žurnalo kopijas. Rašytiniuose paaiškinimuose prašo remtis Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamos bylos Nr. e2-1145-494/2018 (pagal BUAB „Argusos prekyba“ ieškinį atsakovams G. R. ir I. P. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo), teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais.
14. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
15. Pateikdama 2015 m. lapkričio 30 d. rašto kopiją ir nurodydama, kad ji 2018 m. kovo 29 d. buvo pateikta į minėtą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamą bylą, apeliantė neargumentuoja, kodėl šis įrodymas nebuvo teikiamas pirmosios instancijos teismui. Taip pat ir pinigų priėmimo kvitų kopijos bei kasos operacijų žurnalo kopijos. Taip pat nenurodo ir pagrįstų argumentų, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
16. Pateikiamuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė nurodo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamos bylos Nr. e2-1145-494/2018 teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus. Pastebėtina, kad byloje dalyvaujančių asmenų teismo posėdžio metu toje byloje duoti paaiškinimai, vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir sąlygoja toje byloje nustatytinų aplinkybių vertinimą. Apeliantės nurodyta byla yra neišnagrinėta, joje nėra priimtas sprendimas, kuriam įsiteisėjus jame nustatyti faktai galėtų turėti prejudicinę reikšmę ir nagrinėjamoje byloje.
17. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas nepriima apeliantės rašytinių paaiškinimų bei įrodymų ir nevertina jų spręsdamas skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Dėl tyčinio bankroto požymių
18. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
19. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).
20. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
21. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas).
22. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
23. Pirmosios instancijos teismas atsisakė BUAB „Argusos prekyba“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu nustatęs, kad byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai neleidžia daryti išvados, jog G. R. faktiškai buvo perduotas tuo metu įmonėje buvęs turtas – 35 230 Eur dydžio piniginės lėšos, tokiu atveju nėra galimybės spręsti ir apie pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą – 35 230 Eur lėšas, įvykdymo galimumą. Teismas sprendė, kad ši aplinkybė, nesant jokių kitų įrodymų, neleidžia konstatuoti, jog ginčo sumos faktinis nebuvimas (šiuo metu) (byloje nėra pateikti įrodymai, kuriuo momentu šie pinigai jau nebuvo įmonės dispozicijoje) yra sąlygotas buvusių įmonės vadovų siekio sukelti įmonės nemokumą.
24. Apeliantė atskirajame skunde įvertinusi G. R. teiginius, kad 2015 m. kovo 2 d. pradėjus vadovauti įmonei jam nebuvo perduotas įmonės turtas – 35 320 Eur grynųjų pinigų, kas sudarė didžiąją dalį įmonės turto pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balansą, nurodo, kad 2015 m. kovo 2 d. įmonė buvo nemoki ir G. R. kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą. Įmonės vadovas šios pareigos nevykdė, bet didino įmonės įsiskolinimus, išsimokėjo asmeniškai sau įmonės lėšas grubiai pažeisdamas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką. Taip pat G. R. nevykdė pareigos teikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinį finansinių ataskaitų rinkinį kartu su metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose).
25. Pirmiausiai, Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad pagal CPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taip pat atskirajame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis, 338 straipsnis), todėl dėl apeliantės argumentų susijusių su įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir jos galimai netinkamu vykdymu bei pareigos teikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinį finansinių ataskaitų rinkinį netinkamu vykdymu, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutarties teisėtumo klausimą, nepasisako.
26. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nenustatė įmonės faktinio nemokumo momento atsiradimo, kuris būtų atskaitos taškas vertinti, ar būtent apeliantės nurodomais buvusio įmonės vadovo veiksmais įmonė buvo privesta prie bankroto, ar tais veiksmais pabloginta jau nemokia tapusios įmonės padėtis. Įmonės faktinio nemokumo atsiradimo momento bankroto administratorė neįrodinėjo ir šio klausimo nekėlė. Atsižvelgiant į šį aspektą, negalima daryti išvados, kad bankrutavusios įmonės buvusių vadovų veiksmai neperduodant įmonės balanse nurodyto turto iš pradžių vienas kitam, o vėliau ir bankroto administratorei lemia bankroto pripažinimą tyčiniu. Vien tik aplinkybė, kad pagal įmonės apskaitos dokumentus įmonėje buvo apskaitomas atitinkamas įmonės turtas – piniginės lėšos, kuris nebuvo perduotas bankroto administratorei, tačiau nesant jokių kitų įrodymų, neleidžia konstatuoti, jog ginčo sumos faktinis nebuvimas yra sąlygotas buvusių įmonės vadovų siekio sukelti įmonės nemokumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad G. R. bendradarbiauja su bankroto administratore, tinkamai perdavė bankroto administratorei įmonės dokumentus, taigi ir įmonės vadovo veiksmai, nėra sąlygoti nuslėpti tam tikrus įmonės veiklos momentus. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad vien turto neišsaugojimo ir atitinkamai neperdavimo bankroto administratorei faktas, nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių tyčinius įmonės vadovų veiksmus, kuriais buvo siekiama įmonės finansinės padėties pabloginimo ar nemokumo, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą esant tyčiniu, pagrįstumo apeliantė nepaneigė.
27. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
28. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktus; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktus; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktus). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (žr. pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą).
29. Byloje nėra ginčo, kad mokėjimo pagal 2017 m. sausio 11 d. kasos išlaidų orderį, kuriame nurodyta, jog už patalpų nuomą pagal sutartį suinteresuotam asmeniui G. R. yra išmokėta 1 940 Eur suma, atlikimo momentu įmonė jau turėjo pradelstų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, vienkartinis santykinai nedidelės sumos mokėjimo įvykdymas, nors ir pažeidžiant įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju negali būti laikomas įmonės vadovo veiksmu, sąlygojančiu žymų įmonės finansinės padėties pablogėjimą bei atitinkamai galinčiu būti vertinamu kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančiu požymiu, įtvirtintu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nes negalėjo sukelti žymių finansinių praradimų įmonei.
30. Apeliantė taip pat nurodo egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtą tyčinio bankroto požymį – apgaulingą ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusiu tuo, kad dalis kasos orderių nesunumeruoti, pasirašyti tik pinigus gavusio asmens.
31. Apeliacinis teismas pažymi, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo konstatavimas pats savaime nesudaro pagrindo pripažinti įrodytu tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, taigi ir nurodytasis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, turi būti nustatomi atsižvelgiant į ĮBĮ 20 straipsnio 12 dalyje pateiktą tyčinio bankroto apibrėžimą. Dėl šios priežasties tyčinio bankroto konstatavimas galimas tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad toks savininko (vadovo) elgesys buvo nukreiptas siekiant tyčia pabloginti bendrovės turtinę padėtį, išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo, nuslėpti tikrąją bendrovės padėtį, t. y. kad buvo nuosekliai įgyvendinamas siekis bendrovę privesti prie bankroto. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pateikti kasos išlaidų orderiai nėra tinkamai užpildyti, juose trūksta atitinkamų duomenų, tačiau tai nepaneigia fakto apie atliktą atsiskaitymą kasos išlaidų orderio pagrindu, o kasos išlaidų orderių neišsamus pildymas nesuponuoja kliūčių įvertinti atliktų mokėjimų tinkamumą, nustatyti atliktų mokėjimų pagrindus, dėl ko tokie veiksmai, išrašant neišsamiai užpildytus kasos išlaidų orderius, pagal savo pobūdį nesuponuoja išvados apie buhalterinės apskaitos aplaidų tvarkymą, turint įmonės vadovo siekį tokiu būdu nuslėpti atitinkamą informaciją apie įmonės veiklą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo paslėpti, sunaikinti ar sugadinti, priešingai, – buhalteriniai dokumentai perduoti bankroto administratorei. Todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu kasos orderių pildymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams.
32. Apeliantė teisi, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Tik byloje nustatytų aplinkybių (įmonės vadovo veiksmų ar neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) visuma suteikia pagrindą spręsti dėl įmonės vadovo kryptingo bei sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto, t. y. byloje reikia turėti tiek duomenų, kurių visuma leistų spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių egzistavimą konkrečioje situacijoje, suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra nustatyta.
33. Nurodytų motyvų pagrindu spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį netenkinti prašymo pripažinti UAB „Aurgusos prekyba“ bankrotą tyčiniu, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė teismo priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė įrodymus apie 2018 m. liepos 11 d. mokėjimu apmokėtas, patirtas 360,00 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą.
35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas sprendžia, jog netenkinus bankroto administratorės atskirojo skundo, teismo procesinio sprendimo pagrindu atsirado prievolė iš bankroto administratoriaus bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų atlyginti suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Suinteresuoto asmens patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija nurodytose rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį (8.16 punktas (0,4 x 895,2 Eur (2018 m. I ketv. bruto darbo užmokestis) = 358,08 Eur), todėl mažintinos. Atsižvelgiant į nurodytą bei nagrinėjimo klausimo sudėtingumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog suinteresuotam asmeniui priteistina 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Argusos prekyba“, j. a. k. 302890500, administravimo išlaidų suinteresuotam asmeniui G. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.