Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eTA-210-602/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-22
Bylos Nr.: eTA-210-602/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00631-2020-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
Atsakovas: "Talša"
Pareiškėjas: Palangos miesto rinkliavų centras

Kategorijos

12.18.1Prašymai dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos išieškojimo

Administracinė byla Nr. eTA-210-602/2023Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00631-2020-0Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. eTA-210-602/2023 dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Talša“ dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Palangos miesto rinkliavų centras su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ 616,30 Eur vietinės rinkliavos skolos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėjas teismui pateiktame prašyme nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba), įgyvendindama savarankiškas savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė Rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą.

3. Pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263, pakeistų Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 2014 m. lapkričio 06 sprendimu Nr. T2-332, 4 punktas vietinę rinkliavą apibrėžia kaip Tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose numatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Taryba 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. T2-162 2 punktu patvirtino naujos redakcijos Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kurių 8 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – nekilnojamojo turto objektų, esančių savivaldybės teritorijoje, ir kurių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgaliotas asmuo. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų priede bei valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenyse.

4. VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovas UAB „Talša“ Palangos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – poilsio, mokslo ir kita. Vadovaudamasis nustatyta tvarka, Rinkliavų centras suformavo vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą dėl 616,30 Eur skolos ir išsiuntė atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Nuostatų 53 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava mokama lygiomis dalimis (ketvirčiais – iki einamojo ketvirčio antro mėnesio 15 dienos) į vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime nurodytą sąskaitą. Rinkliavų centras, atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovo Nuostatų nustatytais terminais negauta nei viena vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime nurodyta įmokos suma, suformavo priminimą sumokėti rinkliavą ir išsiuntė atsakovui. Gavęs priminimą sumokėti vietinę rinkliavą ar jos dalį, atsakovas privalėjo nurodyto dydžio sumą sumokėti per Nuostatų 60 punkte nurodytą terminą, t. y. per 20 dienų nuo priminimo išsiuntimo dienos, tačiau nustatyto dydžio vietinės rinkliavos nesumokėjo, todėl Rinkliavų centras pradėjo įsiskolinimo išieškojimo procedūrą.

Atsiliepimas

5. Atsakovas atsiliepime į prašymą ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo prašymu sutinka iš dalies, t. y. dėl 51,36 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

6. Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. UAB „Talša“ nuosavybės teise valdomuose nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangos m., objektuose veiklą 2018 m. vykdė tik 2 mėnesius, todėl mokėtina suma galėtų būti 51,36 Eur (už 2018 metus 308,15 Eur (616,30 : 2), už 2 mėn. 51,36 Eur (308,15 : 12 x 2)). Pareiškėjas nepagrįstai kėsinasi į UAB „Talša“ nuosavybę, siekdamas suklaidinti teismą priimti neteisingą sprendimą, t. y. padaryti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies ir Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimus, nes per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. tik du mėnesius UAB „Talša“ galėjo turėti komunalinių atliekų, todėl kitu metu UAB „Talša“ nebuvo teršėju. Pastebėjo, jog pareiškėjo pareiga buvo įrodyti, jog UAB „Talša“ visą laikotarpį turėjo atliekų, nes vietinė rinkliava už atliekas yra tikslinė ir yra susieta su turimomis atliekomis. Iš pareiškėjo pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matoma, kad UAB „Talša“ nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, yra nešildomi, todėl gali būti naudojami tik vasaros metu, tam tikromis gamtinėmis sąlygomis ir po natūralaus statinių drėgmės išdžiūvimo. Iki 2020 m. UAB „Talša“ nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, neturėjo buitinių nuotekų šalinimo tinklų ir dėl to šis nekilnojamas turtas faktiškai nebuvo naudojamas.

7. Atsakovas prašė teismo pradėti tyrimą, ar Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-162, atitinka Lietuvos Respublikos vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, 132 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 1 dalį. Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatus, patvirtintus Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-162, pripažinti prieštaraujančius Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, 132 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, 302 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai. Prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) pateikti konsultacinę išvadą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos. Prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) pateikti prejudicinį sprendimą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, iš asmenų neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos. Patenkinti Palangos miesto rinkliavų centro 2020 m. balandžio 8 d. prašymo dalį dėl 51,36 Eur (penkiasdešimt vienas euras 36 et) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. priteisimo iš atsakovo UAB „Talša“, kitą pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centras prašymo dalį atmesti.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjui biudžetinei įstaigai Palangos miesto rinkliavų centrui 616,30 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Talša“ nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., vadinasi, kad atsakovas pagal Nuostatus laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas pažymėjo, kad iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos matosi, jog atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nurodytą laikotarpį už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., yra 616,30 Eur.

Atsiliepimas

10. Atsakovas nurodė, kad jis per ginčo laikotarpį veiklą vykdė tik du mėnesius, todėl tik už tą laikotarpį jam turėtų būti skaičiuojama vietinė rinkliava. Teismas pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 1 punktu, 18 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai gali deklaruoti nesinaudojimą nekilnojamojo turto objektu vadovaudamiesi Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Nekilnojamojo turto objektų savininkų arba įgaliotų asmenų nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu deklaravimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Aprašo 3 punkte nustatyti nesinaudojimo nekilnojamuoju turtu deklaravimo atvejai, 3.3 papunktyje numatyta, kad nesinaudojimo Nekilnojamuoju turtu atveju pripažįstama, kai Nekilnojamasis turtas buvo iš dalies naudojamas praėjusiais kalendoriniais metais, sutampančiais su finansiniais metais (nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. imtinai). Aprašo 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojas, iš dalies naudojęs nuosavybės ar kita teise priklausantį Nekilnojamąjį turtą per praėjusius kalendorinius metus, ir pageidaujantis, kad jam būtų taikomas 60 procentų dydžio Vietinės rinkliavos tarifas, ne vėliau kaip iki einamųjų metų kovo 31 d. Rinkliavų centrui pateikia: 6.1. prašymą dėl 60 procentų dydžio Vietinės rinkliavos tarifo taikymo; 6.2. AB LESTO pažymą (turtiniam vienetui) apie suvartotą elektros energijos kiekį už praėjusius kalendorinius metus nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. imtinai; 6.3. UAB „Palangos vandenys“ pažymą (turtiniam vienetui) apie suvartotą vandens kiekį už praėjusius kalendorinius metus nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. imtinai; 6.4. kitus faktines aplinkybes pagrindžiančių dokumentų originalus ir jų tinkamai patvirtintas kopijas (originalai grąžinami Vietinės rinkliavos mokėtojui), jeigu viršijami Aprašo 11 punkte nurodyti parametrai. Atsakovė teismui nepateikė jokių duomenų, kad, vadovaujantis minėto aprašo nuostatomis, būtų teikusi atitinkamą prašymą pareiškėjai.

11. Atsakovui raštu neišreiškus valios dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pagal deklaruojamą komunalinių atliekų kiekį, vietinė rinkliava buvo skaičiuojama pagal viešajame registre nurodytą nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Pagal Civilinio kodekso 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Atsakovas nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo pareiškėjui teismas priteisė 616,30 Eur įsiskolinimo sumą.

12. Atsakovas prašė teismo pradėti tyrimą, ar Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-162, atitinka Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 132 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 1 dalį, tačiau šio prašymo teismas netenkino dėl sekančių motyvų. Ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kreiptis turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-162, laikytini norminiu administraciniu aktu. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio prasmę, teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ABTĮ 113 str. 2 d. 2 p.); prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (ABTĮ 113 str. 2 d. 4 p.); teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 113 str. 2 d. 5 p.). Teismas padarė išvadą, jog šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tirti minėto norminio administracinio akto teisėtumo. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl atsakovo prašomo ištirti norminio administracinio akto teisėtumo, įvertinus prašymo pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo nurodytus argumentus, todėl, vadovaujantis ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 5 punktu, atmetė atsakovo atstovo prašymą pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą.

14. Atsakovas prašė kreiptis į EŽTT pateikti konsultacinę išvadą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos, prašyti ESTT pateikti prejudicinį sprendimą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, byloje nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas. Tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo, būtinybės kreiptis į ESTT nėra, nes šiuo atveju nekyla joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl kreipimosi į ESTT.

15. Dėl atsakovo prašymo kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados, ar Lietuva nepažeidžia Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio, leisdama rinkti rinkliavas už komunalinių atlieku surinkimą iš asmenų, neturinčių komunalinių atliekų arba nevykdančių ūkinės veiklos, teismas pažymėjo, kad šis prašymas nespręstinas, nes tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu (ABTĮ 4 str. 4 d.). Konvencijos Protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti EŽTT pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

III.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo: grąžinti sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį; pradėti tyrimą, ar Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T2-162, atitinka Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 13-2 straipsnio 1 dalies 2 punką, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 30-2 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 1 dalį; Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatus, patvirtintus Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T2-162, pripažinti prieštaraujančius Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, 13-2 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, 30-2 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai; Prašyti EŽTT pateikti konsultacinę išvadą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos; Prašyti ESTT pateikti prejudicinį sprendimą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo pareiškėjui 564,94 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą už komunalinių atliekų surinkimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir toje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti, – kitoje dalyje 51,36 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo ir atsakovo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prašė, vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 3 dalimi, grąžinti 2020 m. birželio 16 d. mokėjimo nurodymu Nr. JRF375375 sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį. Bylą nagrinėjęs teisėjas į prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimą atsakė, kad žyminio mokesčio grąžinimo klausimas bus išspręstas sprendime. Atsakovo atstovas pakartotinai prašė išspręsti žyminio mokesčio grąžinimo klausimą atskira nutartimi, tačiau teisėjas atsakė, kad žyminis mokestis bus grąžintas sprendimu, tačiau skundžiamu sprendimu teismas neišsprendė sumokėto žyminio mokesčio klausimo.

18. Teigia, kad per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Talša“ nuosavybės teise valdomuose nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangos m., objektuose 2018 m. veiklą vykdė tik 2 mėnesius, todėl mokėtina suma galėtų būti 51,36 Eur. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai kėsinasi į UAB ,,Talša“ nuosavybę, siekdamas suklaidinti teismą priimti neteisingą sprendimą, t. y. padaryti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimus, nes per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. tik du mėnesius UAB ,,Talša“ galėjo turėti komunalinių atliekų, todėl kitu metu nebuvo teršėju. Pareiškėjo pareiga buvo įrodyti, kad UAB ,,Talša“ visą laikotarpį turėjo atliekų, nes vietinė rinkliava už atliekas yra tikslinė ir susieta su turimomis atliekomis. Iš pareiškėjo teismui pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad atsakovas nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, yra nešildomi, todėl gali būti naudojami tik vasaros metu, tam tikromis gamtinėmis sąlygomis ir po natūralaus statinių drėgmės išdžiūvimo, t. y. net ne visą laikotarpį, jei gamtinės sąlygos yra nepalankios. Iki 2020 m. UAB ,,Talša“ nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, neturėjo buitinių nuotekų šalinimo tinklų ir dėl to šis nekilnojamasis turtas faktiškai nebuvo naudojamas.

19. Pareiškėjas, nesivadovaudamas turimu Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu, iš kurio matyti, jog UAB ,,Talša“ nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, yra nešildomi, pažeidė viešojo administravimo principus.

20. Akcentuoja, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą gali būti renkama tik iš atliekų turėtojų.

21. Teigia, kad Šiaulių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą rinkimas iš asmenų, nevykdančių ūkinės veiklos Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, Vietinės rinkliavos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos Nr. 93/13/EBB dėl nesąžiningų sutartyse su vartotojais; 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, yra ne vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą, o nekilnojamojo turto mokestis, kadangi apmokestinimo objektas yra ne vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą, o nekilnojamojo turto mokestis, kadangi apmokestinimo objektas yra ne atliekų turėjimas ir tvarkymas, o nekilnojamas turtas, todėl yra prieštaravimas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 punktui, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 1 straipsniui, Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 daliai.

22. Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatose nenurodė mokėtojui numatytos teikti paslaugos kokybės reikalavimus ir (ar) teikimo sąlygas (apimtį, asortimentą, terminus, periodiškumą ir kt.), taip pat kriterijus ir subjektą, įgaliotą vertinti (nustatyti), ar yra (nėra) pažeisti šios paslaugos teikimo kokybės reikalavimai ir (ar) teikimo sąlygos, kas prieštarauja Vietinės rinkliavos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktui, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvai 93/13/EEB dėl nesąžiningų sutarčių su vartotojais, 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje.

Atsiliepimas

23. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas tinkamai ir nuosekliai išnagrinėjo prašymą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, iš esmės tinkamai įvertino, aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovui apskaičiuotos nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., kuri susidarė nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

26. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

27. Taip pat šiuo atveju yra svarbus Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 1 punktu, pakeistų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T2-332 1 punktu, 4 punktas, kuriame nurodyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surikinimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojas – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

28. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, ar atsakovas Nuostatų prasme yra vietinės rinkliavos mokėtojas – nekyla, nes, remiantis valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, atsakovas UAB „Talša“ Palangos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamojo turto objektu, esančiu (duomenys neskelbtini), Palangos m., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – poilsio ir kita.

29. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

30. Teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

32. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Talša“ nuosavybės teise valdomuose nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangos m., objektuose veiklą 2018 m. vykdė tik 2 mėnesius. Taip pat iš pareiškėjo teismui pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matoma, kad atsakovo nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, yra nešildomi, todėl gali būti naudojami tik vasaros metu. Iki 2020 m. UAB ,,Talša“ nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, neturėjo buitinių nuotekų šalinimo tinklų ir dėl to šis nekilnojamasis turtas faktiškai nebuvo naudojamas.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi į atsakovo argumentus, pažymi, kad, vadovaujantis Nuostatais ir Aprašu, atsakovas, siekdamas nemokėti dalies vietinės rinkliavos, galėjo kreiptis į pareiškėją. Taigi, atsakovui nesikreipus į Palangos miesto rinkliavų centrą, pareiškėjas negalėjo žinoti ir įvertinti atsakovo situacijos, su ja susijusių aplinkybių pagrįstumo ir reikšmės bei priimti sprendimą dėl atsakovo atitinkamo vietinės rinkliavos mokėjimo.

34. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo teisinio pagrindo neskaičiuoti vietinės rinkliavos ginčo laikotarpiu, nes atsakovas nedeklaravo, kad nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu, ir neteikė nesinaudojimą nekilnojamuoju turtu įrodančių dokumentų pareiškėjui.

35. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo prašė, vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 3 dalimi, grąžinti 2020 m. birželio 16 d. mokėjimo nurodymu Nr. JRF375375 sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį. Bylą nagrinėjęs teisėjas į prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimą atsakė, kad žyminio mokesčio grąžinimo klausimas bus išspręstas sprendime, tačiau skundžiamu sprendimu teismas neišsprendė sumokėto žyminio mokesčio klausimo. Atsakovas taip pat pažymi, kad ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl mokesčių administratorių ir jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi dėl mokestinių ginčų; pareigūnų kreipimųsi dėl rinkliavų išieškojimo.

36. ABTĮ 36 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami ir proceso šalių atskirieji skundai, taip pat apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų skundų (prašymų, pareiškimų), taip pat šio įstatymo 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų subjektų pareiškimai ištirti norminio administracinio akto ar kito bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą. ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl mokesčių administratorių ir jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi dėl mokestinių ginčų; pareigūnų kreipimųsi dėl rinkliavų išieškojimo.

37. Teisėjų kolegija, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Palangos miesto rinkliavų centras 2020 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Talša“ 616,30 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino. Atsakovas UAB ,,Talša“ 2020 m. birželio 16 d. kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eTA-632-502/2021 atsakovo apeliacinį skundą tenkino, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo argumentus dėl žyminio mokesčio grąžinimo, pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovo paduotas apeliacinis skundas nepateko į neapmokestinamų skundų (prašymų, pareiškimų) sąrašą (ABTĮ 36 str.), todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą grąžinti sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį.

39. Atsakovas prašo pradėti tyrimą, ar Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T2-162, atitinka Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 13-2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 30-2 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 1 dalį; Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatus, patvirtintus Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T2-162, pripažinti prieštaraujančius Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, 13-2 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, 30-2 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai.

40. ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.“ To paties straipsnio 2 dalies 5 punkte taip pat nustatyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: <...> teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo.”

41. Tai reiškia, kad teismui pareikštas prašymas pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, nėra savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, kurį gali reikšti teismui ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai. Tai yra šių subjektų procesinio teisinio pobūdžio prašymas, kuris, kaip procesinė priemonė, gali padėti išspręsti byloje kilusį ginčą, o tuo pačiu apginti proceso dalyvių subjektines teises.

42. Teismų praktikoje šiuo klausimu taip pat yra konstatuota, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012); tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualiojoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I415-4/2007).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio prašymo argumentus, konstatuoja, kad be deklaratyvių teiginių atsakovas nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Dėl šių priežasčių kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio nei teisinio pagrindų pradėti aptariamo norminio teisės akto tyrimą.

44. Atsakovas prašo kreiptis į EŽTT pateikti konsultacinę išvadą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos; Prašyti ESTT pateikti prejudicinį sprendimą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos.

45. ABTĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti EŽTT pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra svarbios sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo dėl vietinės rinkliavos priteisimo. Nesant tokių duomenų, teismo sprendimas, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, nėra galimas, todėl poreikio kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados šiuo metu nėra. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į EŽTT, su prašymu pateikti konsultacinę išvadą atsakovo nurodytais klausimais, todėl šis prašymas netenkinamas.

46. Atsakovas prašo kreiptis į ESTT pateikti prejudicinį sprendimą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos.

47. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. Vis dėlto, ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai ESTT savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (ESTT 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81). Pastarajame sprendime ESTT yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo. Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės. Papildomai pažymėtina, kad ESTT vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020, 2021 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl atsakovo pateiktų klausimų išaiškinimo, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas. Todėl atsakovo prašymas dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasVeslava RuskanMilda Vainienė