Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei A. C. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 118,36 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-09-06 Vilniuje, Gedimino pr. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta stovinti transporto priemonė Mitsubishi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės SKODA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojos A. C., kuri pasišalino iš eismo įvykio vietos, kaltės. Dėl šio įvykio metu padarytos žalos AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 236,71 Eur dydžio draudimo išmoką UAB „Autotartus“. Pasak ieškovės, automobilio SKODA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja nevykdė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) numatytų pareigų, kadangi pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 4 dalies nuostatas draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką už asmenį, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos, turi teisę į išmokos susigrąžinimą. Ieškovė nurodo, kad 2015-10-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime konstatuota, kad atsakovė vairuodama automobilį „Škoda Octavia“, v/n (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kliudė stovintį automobilį „Mitsubishi Carisma“, v/n (duomenys neskelbtini), ir abu automobilius apgadino, tuo šiais veiksmais ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 126 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje. Nors administracinei atsakomybei pagal ATPK 130 straipsnį 1 dalį kilti nebuvo visų būtinų sąlygų, tačiau šie faktai yra pakankamos sąlygos kilti atsakovės civilinei atsakomybei. Atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovui pastarojo išmokėtą draudimo išmoką, bet kadangi pasišalinimas iš įvykio vietos nebuvo tyčinis, pasišalinimas dėl neatsargumo negali sukelti tokių pasekmių, kaip tyčinis pasišalinimas, todėl pretenzijos suma mažinama iki 50 proc., t. y. 118,36 Eur. Atsakovė A. C. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti, iš atsakovės priteisti su byla susijusias išlaidas, nutraukti 2015-04-30 sudarytą Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir iš ieškovės atsakovei priteisti 55,87 Eur kompensaciją. Nurodė, kad 2015-10-23 teismo nutarime nurodyta, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad ji po eismo įvykio būtų tyčia siekusi išvažiuoti ir tuo išvengti administracinės atsakomybės. Atsakovė apie įvykį sužinojo iš kelių policijos pareigūnės skambučio 2015-09-09, greitai (2015-09-11) atvyko į Kelių policijos poskyrį, kad pareigūnai apžiūrėtų eismo įvykyje dalyvavusias transporto priemones. Sugretinus automobilius, atsakovė pripažino, kad galėjo būti eismo įvykio dalyve, atsiprašė nukentėjusiojo S. S.. Eismo įvykis įvyko sekmadienį 2015-09-06 apie 14.30 val., vykstant sostinės dienų renginiams, kurių metu automobiliai buvo pastatyti šalia Katedros esančioje Barboros Radvilaitės gatvėje, tuo metu buvo daug žmonių, todėl 13 metų vairavimo stažą ir aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinti atsakovė būtų adekvačiai įvertinusi eismo įvykį, galimas pasitraukimo iš įvykio vietos pasekmes, liudininkų gausą, ir būtų pati pranešusi policijai, jei būtų žinojusi, kad toks įvykis buvo. Atsakovė išvažiuodama iš stovėjimo vietos jokio pašalinio garso ar smūgio nejuto, tai patvirtina žalos mastas. Atsakovės veiksmuose nėra tyčios pasitraukti iš įvykio vietos ar nepakankamo rūpestingumo, apdairumo požymių, todėl pagrindo teigti, kad ji pasišalino iš įvykio vietos, nėra. Ieškovė dar nepasibaigus administracinio teisės pažeidimo bylai konstatavo, kad atsakovė pasitraukė iš įvykio vietos, 2015-10-05 atsiuntė atsakovei pretenziją. Atsakovė išsiuntė ieškovei 2015-10-23 teismo nutarimą ir 2015-12-03 raštu atsisakė tenkinti ieškovo pretenziją. Ieškovės nesigilinimą į situaciją įrodo ir nekokybiškai parengtas ieškinys, jame nurodoma, kad nukentėjusysis V. B., užsienyje gyvenanti atsakovės mama; ieškinyje nurodoma, kad įvykis įvyko Gedimino pr., nors prie ieškinio pridėtoje pažymoje aiškiai nurodyta, kad įvykis buvo Barboros Radvilaitės gatvėje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 118,36 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovė įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog atsakovei administracinio teisės pažeidimo teisena, pradėta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukta nenustačius būtino pažeidimo sudėties požymio – tyčinės kaltės, tačiau teismas nekonstatavo, kad nebuvo pažeidimo įvykio. Nagrinėjamos civilinės bylos atveju ieškovė savo teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš už žalos padarymą atsakingos atsakovės kildina iš transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių. Aptariami privatiniai teisiniai santykiai netapatūs viešosios teisės reglamentuojamiems teisiniams santykiams, kuriems esant, taikoma administracinė atsakomybė už padarytus administracinius teisės pažeidimus, dėl to pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėtis, ATPK 130 straipsnio 1 dalies prasme, negali būti tapatinamas pasišalinimui iš eismo įvykio vietos, kaip pagrindui susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Teismas pabrėžė, jog aplinkybė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos administracinės teisės pažeidimo byloje ir civilinėje byloje nėra tapati dėl skirtingos atsakomybės rūšies taikymo tikslų ir įrodinėjimo specifikos, dėl to ir kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, reikia aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama ir aiškinama pagal CK 6.248 straipsnį, bet ne taip, kaip ji suprantama ir aiškinama administracinių teismų praktikoje taikant ATPK 130 straipsnio 1 dalį.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudikui padidinto pavojaus šaltinio valdytojo – draudėjo – yra civilinės teisės institutas ir tai lemia, kad, sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Civilinę bylą dėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nagrinėjantis teismas vertina atsakingo už žalą asmens veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šiuo atveju aplinkybė, ar atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles. Pažymėjo, jog vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai.Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, darė išvadą, kad įrodymų visetas patvirtina, kad atsakovės vairuojamas automobilis SKODA OCTAVIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo 2015-09-06 eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadintas automobilis MITSUBISHI CARISMA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos, o teiginius, kad atsakovė išvažiavo iš įvykio vietos, nes smūgio nepajuto, garso negirdėjo, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad įvertinus analizuojamo eismo įvykio automobilių kontakto pobūdį, nustatytas įvykio aplinkybes, liudytojų paliktus raštelius, atsakovės vairavimo patirtį (13 m.), akivaizdu, kad protingas, atidus ir rūpestingas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas tokio pobūdžio automobilių kontaktą galėjo ir turėjo suvokti, taigi privalėjo suvokti, kad jo veiksmai galėjo sukelti eismo įvykį, tačiau atsakovė tiesiog pasikliaudama vien savo subjektyvia nuomone, išvažiavo iš įvykio vietos, tokiu būdu prisiimdama riziką sau dėl neigiamų pasekmių atsiradimo. Pabrėžė, jog atsakovės teiginiai, kad ji neturėjo tikslo pasišalinti iš įvykio vietos, nes turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, gatvėse buvo daug žmonių, buvo apdraudusi automobilį, nepaneigia bylos įrodymų viseto, kad atsakovės vairuojamas automobilis dalyvavo 2015-09-06 eismo įvykyje, o atsakovė išvažiavo iš eismo įvykio vietos, nepranešusi apie įvykį policijai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta nenustačius atsakovės tyčios, nepašalina atsakovės civilinės atsakomybės, nes civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui, kadangi pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Teismo vertinimu, atsakovės neatsargumas pasireiškė tuo, kad ji galėdama ir turėdama suvokti, jog galimai kliudė šalia stovintį automobilį, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nedėjo pastangų realiai įvertinti situacijos, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad įsitikintų, jog neapgadino šalia stovinčio automobilio, pasikliaudama vien savo subjektyvia nuomone, pasišalino iš eismo įvykio vietos, tokiu būdu atsakovė savo veiksmais prisiėmė tokių savo veiksmų neigiamų pasekmių atsiradimo riziką.Teismas sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina visas įstatyme numatytas sąlygas civilinės atsakomybės taikymui (CK 6.245 straipsnio 1 dalis): nustatyta, kad A. C. atliko neteisėtus veiksmus (pažeidė Kelių eismo taisykles, sukeldama eismo įvykį), pasišalino iš įvykio vietos, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes ji nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, o dėl neteisėtų veiksmų buvo apgadintas automobilis MITSUBISHI CARISMA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo valdytojas patyrė žalą, tarp žalos ir neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti ir ji yra atsakinga už savo veiksmais padarytos žalos atlyginimą, ieškovės pateikti įrodymai ir administracinio teisės pažeidimo byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina žalą, jos dydį ir priežastinį ryšį tarp žalos ir A. C. vairuojant automobilį SKODA OCTAVIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtų veiksmų, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo įrodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės atgręžtinis reikalavimas priteisti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovės yra pagrįstas, nes ieškovė įrodė, kad atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte prasme (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovė atsižvelgė į tai, kad atsakovės pasišalinimas iš įvykio vietos nebuvo tyčinis, o pasišalinimas dėl neatsargumo negali sukelti tokių pasekmių, kaip tyčinis pasišalinimas, todėl sumažino pretenzijos sumą iki 50 %, t. y. 118,36 Eur, kuri turi būti priteista.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė A. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Esminiai atsakovės teiginiai buvo tie, kad ji eismo įvykio nepastebėjo, t. y. negirdėjo ir nematė, todėl nežinojo, kad pasišalina iš įvykio vietos, jei tik būtų apie tai žinojusi, remdamasi savo ilga vairavimo patirtimi, turimomis teisinėmis žiniomis, aukštu teisingumo ir sąžiningumo suvokimu, būtų iškvietusi policiją. Pagrindiniai teismo argumentai dėl kritiško šio ieškovės teiginio vertinimo buvo tie, kad du žmonės matė įvykį ir apie tai rašteliais informavo nukentėjusio automobilio savininką, ir kad atsakovė padarė žalą priekine automobilio dalimi (bamperiu) iš vairuotojo pusės, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į eismo įvykio vietą ir manevro momentą. Teismas nevertino eismo įvykio vietos ypatumų, taip paneigdamas sprendimo priėmimo remiantis įrodymų ir savo vidinio žinojimo ir įsitikinimo viseto principą. Apeliantė pažymi, jog Barboros Radvilaitės gatvė yra trumpa, prideda momentines ekrano nuotraukas iš Barboros Radvilaitės gatvės, padarytas naudojantis Google Gatvės Vaizdo (angliškai Google Street View) programa. Papildomai apeliantė prideda 2015-09-06 14:20 visiškai netoli eismo įvykio vietos, Katedros aikštėje, darytas nuotraukas, siekdama pagrįsti teiginį apie žmonių gausą tą sekmadienio popietę ir autobusus, stovėjusius Katedros aikštės teritorijoje.

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir pažymėjo, jog administracine tvarka asmuo baudžiamas už pasišalinimą tik tuo atveju, jei įrodoma pasišalinusio asmens tyčia, o civilinėje byloje kaltės forma reikšminga tik nustatant draudikui grąžintinos sumos dydį. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad reikia vadovautis teisingumo, protingumo, teisinio apibrėžtumo principais, tačiau jei apie eismo įvykį nebūtų pranešę liudytojai, dėl avarijos kaltininko nesąžiningo arba dėl neatsargaus elgesio nukentėjusiojo patirtų nuostolių niekas nebūtų atlyginęs, dėl to pasišalinimas iš avarijos vietos laikomas pavojinga veika, už kurią numatytos griežtos sankcijos. Ar atsakovė matė ar girdėjo automobilių susidūrimą, objektyvių įrodymų nėra. Beveik visais atvejais neįmanoma įrodyti, ar kaltininkas suprato, kad įvyko eismo įvykis. Padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, vairuodamas automobilį turi būti atsargus ir atidus – važiuoti taip, kad nebūtų daroma žala kitų asmenų turtui. Kelių eismo taisyklės (toliau – KET) neleidžia po eismo įvykio išvažiuoti iš avarijos vietos – neleistinas nei tyčinis nei neatsargus pasišalinimas iš eismo įvykio vietos. Už netyčinį pasišalinimą nenumatyta jokia administracinė sankcija, bet tai nesuponuoja išvados, kad toks elgesys pagal KET reikalavimus yra leistinas. Ieškovė pažymi, jog pagal nukentėjusiojo automobilio sugadinimo pobūdį galima spręsti, kad tarp automobilių buvo ne švelnus prisilietimas ir vairuotoja turėjo pajusti ir išgirsti, kad jos automobilis atsitrenkė į kitą automobilį. Nuostolio dydį apskaičiavo ekspertas, vadovaudamasis Audatex programa sudaryta automobilio remonto sąmata ir atsakovė nenurodė, kokios sąmatoje nurodytos pozicijos jai kelia abejones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad pagrindinės įrodymų vertinimo civiliniame procese taisyklės yra išdėstytos CPK 185 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, prisilaikydamas minėtų įstatymo reikalavimų, sprendime išsamiai ir visapusiškai aptarė bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, o atsakovė apeliaciniame skunde, nors ir nurodo, kad įrodymai buvo tiriamai ir vertinami netinkamai, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių minėtus apeliacinio skundo motyvus.Apeliantės nurodomi argumentai ir aplinkybės, kad sudėtingomis manevravimo sąlygomis, veikiant automobilio varikliui ir radijo imtuvui ji negirdėjo ir nejautė kontakto su kitu automobiliu, ne paneigia, bet kaip tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamo eismo įvykio atveju atsakovė, priešingai nei to reikalauja CK 6.248 straipsnio 3 dalies nuostatos, nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Darytina išvada, kad būtent atsakovės nepakankamai rūpestingas ir apdairus elgesys manevruojant automobiliu ir lėmė tai, kad ji sukėlė eismo įvykį, padarė žalą, nepastebėjo savo neteisėtų veiksmų ir galiausiai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ji yra sąžininga ir teisinga, bendradarbiavo su Kelių policija, atsiprašė nukentėjusiojo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovės nepakankamo rūpestingumo ir atidumo nagrinėjamo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos atveju.Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiai įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju apeliantės argumentai dėl žalos dydžio yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmetami kaip neįrodyti. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.