Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-01-10 · Civilinė byla Nr. e2-190-407/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-01-10Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-03-28Lietuvos apeliacinis teismas
  3. eB2-2814-794/2021Nutartis · 2021-12-28Vilniaus apygardos teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2022-02-17Lietuvos apeliacinis teismas
  5. eB2-62-794/2023Sprendimas · 2023-09-13Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-10
Bylos Nr.
e2-190-407/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01870-2018-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vigintas Višinskis
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Šilavoto B&B“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-190-407/2019Proceso Nr. 2-55-3-01870-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilavoto B&B“ bankroto bylą pagal pareiškėjos J. S. pareiškimą dėl bankroto bylos minėtai atsakovei iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja J. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti atsakovės UAB „Šilavoto B&B“ bankroto bylą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal su atsakove sudarytą 2016-06-16 paslaugų teikimo sutartį pareiškėja įsipareigojo teikti atsakovei pardavimo skatinimo paslaugas. Už suteiktas paslaugas pareiškėja atsakovei išrašė 2018-01-18, 2018-02-19, 2018-04-03 ir 2018-05-03 PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovė apmokėjo nepilnai; likusi nesumokėta suma, pareiškėjos teigimu, sudaro 4 605,98 Eur. Pareiškėjos nuomone, atsakovė galbūt yra nemoki įmonė (ĮBĮ 9 str. 7 d. 2 p.), tačiau bet kokiu atveju egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtintas bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonė negali ir negalės vykdyti įsipareigojimų. Atsakovė ilgą laiką neatsiskaito su pareiškėja, net gavusi pretenziją dėl bankroto bylos iškėlimo į ją nereagavo, o atsakovės atstovas dar 2018-05-13 el. laiške pareiškėjai nurodė, jog neturi galimybių padengti įsiskolinimo. Be to, iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, įskaitant 2 383,07 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą iškelti atsakovės bankroto bylą.

Atsiliepimas

2. 2018-11-09 atsakovė UAB „Šilavoto B&B“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pagal aktualų 2018-09-30 balansą įmonė turi 250 091 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 108 188 Eur, t. y. ši suma (net jei visi mokėjimai būtų pradelsti) neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovė neatitinka nemokios įmonės kriterijaus. Taip pat atsakovė nėra viešai skelbusi ar pranešusi kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, priešingai, atsakovė vykdo veiklą, atsiskaito su kreditoriais, su pareiškėja taip pat atsiskaitys. Įmonėje dirba 6 darbuotojai, jiems įsiskolinimų atsakovė neturi, iškėlus bankroto bylą jie netektų darbo vietų. Pažymėjo, jog pareiškėja reikalavimą kildina iš sąskaitų-faktūrų, kurios yra be parašų, t. y. pareiškėjos reikalavimas gali būti nepagrįstas. Pareiškėja piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra paslėptas skolos išieškojimo būdas. Gavęs pretenziją dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovės vadovas bendravo telefonu su pareiškėja ir ją informavo, kad skola vėliausiai bus padengta 2018 m. gruodžio mėnesį. Pažymėjo, kad atsakovės apyvarta priklausoma nuo sezoniškumo – gaminamų šokolado gaminių geriausi pardavimai yra didžiųjų metų švenčių laikotarpiu, 70-80 proc. metinės apyvartos sudaro IV ketvirtis, ir pareiškėja šį faktą žino.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjos pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovei iš pareiškėjos priteisė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Iš įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2017 m. teismas nustatė, kad 2017-12-31 atsakovė turėjo 438 029 Eur turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė – 324 090 Eur (iš jų 113 456 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai). 2017 m. įmonė dirbo pelningai, t. y. gavo 16 697 Eur grynojo pelno.

5. Pagal 2018-09-30 duomenimis parengtą preliminarų balansą teismas nustatė, kad įmonė turi turto už 250 091 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 318 822 Eur (iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 108 188 Eur). Ataskaitiniu laikotarpiu įmonė patyrė 164 060 Eur nuostolių. Teismo vertinimu, net ataskaitiniu laikotarpiu įmonės veiklai esant nuostolingai, per vienerius metus mokėtina skolų suma (net jei visos skolos būtų pradelstos) neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, o tai reiškia, kad įmonė neatitinka ĮBĮ apibrėžtų nemokumo kriterijų.

6. Iš viešų registrų teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis Vilniuje, Juliškių g. 46 (šiam turtui 2017-05-23 įregistruotas Vilniaus miesto apylinkės teismo taikytas areštas); taip pat įmonės vardu registruotos dvi transporto priemonės, kurioms taip pat pritaikyti apribojimai – areštas.

7. Teismas nustatė, kad atsakovės skola VSDF biudžetui sudaro 2 946,37 Eur, VMI – 3 490,46 Eur, pareiškėjai – 4 605,98 Eur. Atsiskaitymas su pareiškėja ėmė vėluoti 2018 m. sausio mėn. pabaigoje, 2018-05-13 el. laiške atsakovės direktorius M. E. pareiškėjai pripažino, jog įsiskolinimo padengti šiuo metu neturi galimybių. Iš šalių susirašinėjimo el. laiškais teismas sprendė, jog atsakovė siekė spręsti atsiskaitymo klausimus, 2018 m. balandžio mėnesį padengė dalį įsiskolinimo. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendė, jog nors faktas, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, yra akivaizdus, tačiau šie sunkumai nelaikytini ilgalaikiais. Paminėtame 2018-05-13 el. laiške atsakovės vadovas nurodė apie naujos investicijos derinimo klausimus, VSDFV duomenimis iki šiol įmonėje dirba 5 darbuotojai, o tai, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad įmonė siekia toliau vykdyti veiklą. Pažymėjo, kad šią aplinkybę atsakovė patvirtino ir atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

8. Teismas taip pat įvertino, kad šiuo metu atsakovės atžvilgiu vykdoma tik viena vykdomoji byla dėl 200,26 Eur išieškojimo (vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti 2018-10-10), kiti vykdomieji dokumentai užbaigti visiškai juos įvykdžius. Pažymėjo, jog be kreipimosi į atsakovę dėl įsiskolinimo padengimo, kitų priemonių siekiant atgauti įsiskolinimą pareiškėja nesiėmė, o kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal teismų praktiką laikytinas ultima ratio gynybos priemone. Pasak teismo, bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir kai išanalizavus visus įrodymus, teismui nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Šiuo atveju, teismo vertinimu, nepakanka įrodymų konstatuoti įmonės nemokumą. Kitų ĮBĮ numatytų bankroto bylos iškėlimo pagrindų teismas taip pat nenustatė, todėl pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atskirajame skunde pareiškėja J. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį, išreikalauti iš atsakovės papildomus įrodymus ir iškelti atsakovės bankroto bylą bei priteisti iš atsakovės pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

9.1. Atsakovei teismo nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2018-11-02 pateikti atsiliepimą ir dokumentus, tačiau atsakovė tik paskutinę darbo dieną prieš paskirtą teismo posėdį, t. y. 2018-11-09, pateikė atsiliepimą ir dokumentus, kuriuos pareiškėja elektroninėje sistemoje pamatė 2018-11-12. Teismas šiuos dokumentus priėmė, nepaisant to, kad atsakovė net neprašė termino pratęsti ar jį atnaujinti. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, sudarytos nelygios sąlygos byloje bei pažeisti šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir teisės į tinkamą teismo procesą principai.

9.2. Teismas atsisakė iškelti atsakovės bankroto bylą iš esmės vien formaliais pagrindais, t. y. kad pagal įmonės balanso duomenis per vienerius metus mokėtina skolų suma neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau teismas neištyrė, koks įmonės turtas yra realus. Teismas laikė, kad atsakovės turto vertė sudaro 250 091 Eur, tačiau neatsižvelgė į tai, jog materialusis turtas sudaro tik 122 883 Eur. Nors atsakovei priklausančiam žemės sklypui ir transporto priemonėms taikomas areštas, tačiau į šiuos apribojimus teismas neatsižvelgė, neįvertino realaus įmonės turto, iš kurio gali būti dengiami įmonės finansiniai įsiskolinimai. Be kita ko, teismas neįvertino, kokia yra šio turto vertė pagal turto arešto aktus lyginant su balansine verte. Atsakovė pagal balansinius duomenis turi piniginių lėšų vos 2 174 Eur; tai rodo akivaizdų atsakovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, tačiau teismas šio fakto neįvertino. Byloje buvo būtina iš atsakovės išreikalauti įrodymus apie balanse nurodyto turto sudėtį, šio turto vertę, jiems taikytinus suvaržymus (areštus), įkeitimus (hipoteką), pažymint, kokia teise (nuosavybės, lizingo ar pan.) atsakovė šį turtą valdo ir juo naudojasi. Tik tinkamai nustačius realią atsakovės turto sudėtį, būtų galima spręsti apie atsakovės mokumą ir galimybes dengti finansinius įsipareigojimus. Todėl pareiškėja prašo išreikalauti šiuos duomenis iš atsakovės.

9.3. Atsakovė buvo įpareigota iki 2018-11-02 pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, tačiau pateikė juos nepilnus ir neišsamius, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė. Atsakovė nepateikė finansinių ataskaitų rinkinio už praėjusius metus (už 2017 m.), pinigų srautų ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos ir aiškinamojo rašto; atsakovės debitorių ir kreditorių sąrašai nėra aiškūs, nepateiktos galutinės kreditorių/debitorių įsipareigojimų ir skolų sumos, nenurodomi ir atsiskaitymo terminai; pateikta turto vertinimo ataskaita, tačiau ji datuota 2017-06-12, joje nurodoma, kad turto vertinimas atliktas įkeitimo tikslais, todėl nėra suprantama, ar šis turtas vis dar priklauso atsakovei ir kas apskritai sudaro dabartinę atsakovės turto sudėtį; nepateikti (nutylėti) duomenys apie įkeistą atsakovės turtą, o tai svarbu vertinant realią atsakovės turtinę padėtį ir galimybes dengti įsipareigojimus. Tik išreikalavus visus tinkamus dokumentus ir įrodymus būtų galima spręsti apie atsakovės mokumą ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

9.4. Teismas neįvertino, kad egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtinta bankroto bylos iškėlimo sąlyga – įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Dar 2018-05-13 atsakovės direktorius el. laišku nurodė pareiškėjai, jog įsiskolinimas jau užstrigo kelis mėnesius ir kad šiuo metu atsiskaityti tikrai neturi galimybės. Praėjus jau pusei metų situacija visiškai nepakito ir įsiskolinimas pareiškėjai nebuvo padengtas. Atsakovė teigia turinti turto už 250 091 Eur, tačiau neturi galimybių padengti 4 411 Eur įsiskolinimo pareiškėjai, 1 145,91 Eur skolos UAB „G4S Lietuva“, sumokėti privalomų įmokų valstybės biudžetui (atsakovės skola VSDF biudžetui sudaro 2 946,37 Eur, VMI – 3 490,46 Eur), atsakovės įsiskolinimas VSDF biudžetui sistemingai didėja nuo 2018 m. birželio mėn. Teismas netinkamai vertino faktą, jog įmonė patyrė 164 060 Eur nuostolių – tai yra dideli nuostoliai, parodantys itin blogą įmonės būklę ir negalėjimą vykdyti įsipareigojimų.

9.5. Pareiškėja su atskiruoju skundu pateikia papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovė ėmėsi veiksmų, siekdama perkelti savo veiklą į kitą įmonę. 2018-03-08 įsteigta nauja įmonė – UAB La Naya, kurios direktoriumi nuo jos įsteigimo tapo M. E., kuris yra ir atsakovės direktorius. Be to, atsakovė naudoja La Naya Chocolate neoficialų pavadinimą. UAB La Naya veikla yra identiška atsakovės veiklai (šokolado gamyba, prekyba ir kt.); tas pats buveinės adresas, naudojama identiška interneto svetainė. 2018-03-13 atsakovės atstovas parašė el. laišką pareiškėjai, kuriuo taip pat informavo, jog buvo įsteigta nauja įmonė bei prašė, kad užsienio partneriams būtų išrašytos sąskaitos nuo šios įmonės. Tai akivaizdžiai patvirtina atsakovės siekį vengti atsiskaitymo su kreditoriais, jos nesąžiningumą ir negalėjimą su jais atsiskaityti.

10. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Šilavoto B&B“ prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas, gavęs atsakovės dokumentus, negalėjo jų nepriimti, kadangi šių įrodymų vertinimas labai svarbus siekiant nustatyti atsakovės mokumą. Tarpinių ataskaitų parengimas užėmė tam tikrą laiko tarpą (įmonės apskaitą tvarko buhalterinių paslaugų įmonė), todėl ataskaitos negalėjo būti pateiktos nedelsiant. Nepaisant to, proceso dalyvių lygiateisiškumas nebuvo pažeistas – pareiškėja padavė pareiškimą, nurodydama savo argumentais, atsakovė teikė atsikirtimus su įrodymais, o teismas rašytinio proceso tvarka įvertino visą bylos medžiagą ir nusprendė, jog įmonė yra moki.

10.2. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė yra moki įmonė. Atsakovės mokumas vertintas vadovaujantis jos finansinės atskaitomybės dokumentais. Aktualiame 2018-09-30 įmonės balanse yra nurodoma, jog įmonė turi 250 091 Eur turto, o per vienerius metus kreditoriams mokėtinos sumos sudaro 108 188 Eur. Net jei visi tie mokėjimai ir būtų pradelsti, ši suma neviršija pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės.

10.3. Įsiskolinimų esamiems darbuotojams atsakovė neturi, su pareiškėja taip pat atsiskaitys. Vien ta aplinkybė, kad su pareiškėja neatsiskaityta, nereiškia, jog atsakovė negalės vykdyti savo įsipareigojimų. Bankroto procedūros turi būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

Šalies argumentai

10.4. Kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikomas ultima ratio gynybos priemone. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja išnaudojo visus pažeistų teisių gynybos būdus. Tik po skundžiamos nutarties priėmimo pareiškėja kreipėsi į teismą su 2018-12-03 prašymu išduoti teismo įsakymą dėl atsakovės skolos, o iki tol jokių veiksmų dėl skolos priteisimo bei jos priverstinio išieškojimo nesiėmė.

10.5. Atskirajame skunde nurodoma, jog teismas nevertino į balansą įrašyto turto tikrosios vertės, neatsižvelgė į esamus areštus, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovės pateikti dokumentai, juose užfiksuotos turto vertės būtų netikslios, neteisingos. Todėl atskirasis skundas šioje dalyje yra grindžiamas prielaida, kad galbūt kažkas netinkamai apskaityta ar įrašyta; tokie pareiškėjos argumentai neturi būti vertinami. Areštų buvimas (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitose bylose) nereiškia, jog įmonė yra nemoki. Sumos, dėl kurių vyksta bylos kituose teismuose, nėra didelės. Priešingai nei teigia pareiškėja, atsakovė būtų pajėgi jas sumokėti, tačiau bylos tęsiamos ir minėtos sumos nemokamos, kadangi, atsakovės nuomone, jų reikalaujama nepagrįstai. Šių civilinių bylų buvimas nepatvirtina atsakovės nemokumo. Nemokumo nepatvirtina ir nedidelis finansinėse ataskaitose užfiksuotas pinigų likutis, kuris nuolat kinta. ĮBĮ nemokumą sieja su viso turto ir pradelstų įsipareigojimų santykiu, o ne su konkrečios turto rūšies turėjimu.

10.6. Atsakovės mokumui pagrįsti pakanka duomenų, jau esančių byloje, todėl atsakovė nemato pagrindo teikti papildomus dokumentus. Kita vertus, duomenys apie 2017 m. matomi pateiktuose dokumentuose grafoje „Praėję finansiniai metai“, o pinigų srautų ataskaita bei nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita nerodo nemokumo (nefiksuoja būtent pradelstų įsipareigojimų), todėl jų pateikimas neturėtų jokios įtakos mokumo vertinimui. Finansiniuose dokumentuose užfiksuotas nuostolis nereiškia, kad įmonė nemoki – nuostolis susidarė dėl investicijų, turto nusidėvėjimo ir kt. Buhalteriškai nuostolinga įmonė savaime nereiškia, kad ji nemoki.

10.7. Visiškai nesusiję su byla ir su atsakovės nemokumo vertinimu yra pareiškėjos argumentai, neva nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais rodo kito juridinio asmens UAB La Naya įsteigimas/egzistavimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019-01-10 gauti apeliantės papildomi paaiškinimai ir įrodymai, kuriais apeliantė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į atsakovės realią finansinę padėtį ir veiksmus bei neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą ir į tai, kad apeliantės pateikiami įrodymai pagal jų atsiradimo laiką negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, naujai pateiktus įrodymus ir paaiškinimus priima (CPK 314 str.).

12. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės UAB „Šilavoto B&B“ bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320, 338 str.).

13. Pirmosios instancijos teismas pagal naujausią įmonės preliminarų 2018-09-30 balansą nustatęs, kad įmonės turimo turto balansinė vertė yra 250 091 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 108 188 Eur, sprendė, jog įmonės pradelsti įsiskolinimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. atsakovė neatitinka nemokios įmonės kriterijaus ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme.

14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovės finansinę padėtį vertino pernelyg formaliai – nevertino atsakovės galimybės vykdyti įsipareigojimus, neanalizavo įrodymų, susijusių su pradelstais atsakovės įsipareigojimais, nesiaiškino į balansą įrašyto turto sudėties ir realios jo vertės, nevertino, ar šis turtas iš tikrųjų egzistuoja, t. y. nenustatė realios atsakovės finansinės padėties ir jos mokumo.

15. Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-08-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017).

16. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-08-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).

17. Nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl įmonės pradelstų įsiskolinimų pirmosios instancijos teismas rėmėsi įmonės balanse nurodyta 108 188 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma, tačiau, kaip matyti iš pačios atsakovės pateikto jos kreditorinių ir debitorinių įsipareigojimų sąrašo, atsakovė turi 189 339,42 Eur skolų. Atsakovės vadovas pirmosios instancijos teismo 2018-10-08 nutartimi buvo įpareigotas pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir įmonės kreditorių ir debitorių sąrašus, nurodant įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, tačiau atsakovės pateiktame sąraše nenurodyti atsiskaitymo terminai, t. y. iš pateikto sąrašo nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio yra atsakovės pradelsti įsiskolinimai.

18. Nors atsakovės 2018-09-30 balanse nurodyta, kad ji turi 250 091 Eur vertės turto, tačiau nagrinėjamos bylos ir viešai prieinami duomenys patvirtina, kad atsakovės įsiskolinimai auga – atsakovės įsiskolinimas VSDF biudžetui 2018-10-31 duomenimis sudarė 2 946,37 Eur, o 2019-01-04 duomenimis – 4 501,21 Eur, 2018-11-05 atsakovė turėjo 3 490,46 Eur mokestinę nepriemoką, o 2019-01-08 duomenimis mokestinė nepriemoka išaugo iki 36 327,55 Eur. Iš 2018-09-30 pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovė ataskaitiniu laikotarpiu (2018-01-01 – 2018-09-30) patyrė 164 060 Eur nuostolių, atsakovės nuosavas kapitalas yra neigiamas (-68 731 Eur). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovė neturi galimybių padengti net sąlyginai itin nedidelių įsiskolinimų, pavyzdžiui, įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018-10-12 teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-28358-950/2018 kreditorei UAB ,,Manjana“ iš atsakovės priteista 134,61 Eur skola (CPK 179 str. 3 d.). Nurodyti duomenys leidžia spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis yra prastesnė, nei nurodo pati atsakovė.

19. Be to, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, bankroto byla įmonei gali būti iškelta ne tik dėl jos nemokumo (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), bet ir nustačius, kad įmonė negali ar negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 7 d. 2 p.). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas nevertino ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtinto bankroto bylos iškėlimo pagrindo (įmonė negali ar negalės vykdyti įsipareigojimų), nors šis pagrindas buvo nurodytas ir apeliantės pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybę, kad atsakovė apeliantei negali sumokėti įsiskolinimo, apeliantė grindė atsakovės vadovo 2018-05-13 el. laišku, kuriame atsakovės vadovas apeliantei nurodė, kad, nors įsiskolinimą turėjo padengti anksčiau, tačiau to padaryti šiuo metu tikrai neturi galimybės. Nors atsakovė nurodo, kad pagal jos veiklos pobūdį pelningiausias yra metų IV ketvirtis ir su apeliante atsiskaitys vėliausiai 2018 m. gruodžio mėn., tačiau įrodymų, kad suėjus šiam terminui atsakovė pradelstą įsiskolinimą apeliantei būtų padengusi, atsakovė nepateikė (CPK 178 str.).

20. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino esminių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, todėl klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei galėjo būti išspręstas neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 8 d.), todėl konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

21. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, turėtų pagal tokio pobūdžio bylose taikytiną įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę spręsti, ar egzistuoja bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų iškelti atsakovės bankroto bylą.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Šilavoto B&B“ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Vigintas Višinskis