- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-1547-657/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00347-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- A. D., J. V., V. K., E. J. D., K. D., K. S.
- Trečiasis asmuo
- Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Evaldo Burzdiko ir Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovams A. D., J. V., V. K., E. J. D., K. D., K. S. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalies pripažinimo negaliojančia, dovanojimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė Rasytė Gudienė, Kauno m. 2-ojo notarų biuro notarė Zita Kasperovičienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. R. kreipėsi į teismą, prašydama:
1) pripažinti negaliojančiu Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės Rasytės Gudienės 2001 m. spalio 4 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą paveldėjimo byloje Nr. 44/2001 (registro Nr. 5608) dalyje, kuria tvirtinama, kad J. D., mirusios (duomenys neskelbtini) d., turtą paveldi S. D., V. K. (tuometinė pavardė V.), E. J. D. ir A. D.;
2) pripažinti, kad J. D., mirusios (duomenys neskelbtini) d., visą mirties dienai turėtą turtą, išskyrus J. D. 1987 m. birželio 30 d. surašytame testamente (registro Nr. 15), t. y. gyvenamąjį namą ir visus ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), paveldėjo jos dukra A. R.;
3) panaikinti 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. 12400), sudarytą tarp V. K. ir K. S., patvirtintą Kauno m. 2-ojo notarų biuro notarės Zitos Kasperovičienės, nuo sudarymo momento;
4) taikyti restituciją ir priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise iš atsakovų S. D., V. K., E. J. D., K. S. 27/108 dalis žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 1,08 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 312/1175 dalis žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 11,75 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 335/1318 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,08 ha, esančio (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypą, kurio bendras plotas 2,06 ha, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypą, kurio bendras plotas 9,10 ha, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu padalintas į du žemės sklypus: 6,2849 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2,7626 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei priteisti iš S. D. ir V. K. po 1 271,53 Eur, iš atsakovo E. J. D. 1 313,25 Eur.
2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) d. mirė ieškovės mama J. D.. 1987 m. birželio 30 d. testamentu J. D. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), paliko sūnui S. D.. Visą likusį turtą, nenurodytą 1987 m. birželio 30 d. testamente, lygiomis dalimis paveldėjo penki jos vaikai – A. R., S. D., V. K., E. J. D., A. D. pagal 2001 m. spalio 4 d. Lazdijų r. 2-ojo notarų biuro notarės Rasytės Gudienės išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą.
3. Brolis E. J. D. 2019 m. rugpjūčio mėnesį ieškovei užsiminė, kad tėvas J. D. visą turtą testamentu buvo palikęs jai, tačiau archyve ieškovė rado mamos J. D. 1977 m. sausio 14 d. sudarytą testamentą, kuriame nurodyta, kad J. D. visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, tame tarpe gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), palieka dukrai A. D.. Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės Rasytės Gudienės 2001 m. spalio 4 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą pripažintinas negaliojančiu, nes jis prieštarauja CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Nei mama, nei broliai, nei sesuo apie šį testamentą jai nesakė, šią aplinkybę nuslėpė nuo jos ir notarės, forminusios paveldėjimą, buvo nesąžiningi., Kiti įpėdiniai pagal įstatymą atsisakė jai perleisti pagal 2001 m. spalio 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėtą turtą, todėl paveldėjimo liudijimas naikintinas ir šioje dalyje taikytina restitucija, nes turtas paveldėtas ir padovanotas neteisėtai. Apie 1977 m. sausio 14 d. testamentą ieškovė sužinojo tik broliui E. J. D. apie tai prasitarus 2019 m. rugpjūčio mėnesį, testamentą gavo tik 2019 m. rugsėjo 5 d., todėl ieškinio senaties termino, kuris jai, kaip bendraturtei, yra dešimt metų, nepraleido.
4. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms, A. D. įpėdinė 2019 m. lapkričio 27 d. dovanojimo sutartimi ieškovei padovanojo po 1/5 dalį trijų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), todėl šioje dalyje reikalavimas dėl restitucijos nereiškiamas.
5. Atsakovė K. D. su ieškiniu sutiko.
Atsiliepimas
6. Atsakovai V. K., K. S., E. J. D., A. D. su ieškiniu nesutiko, pašė jį atmesti.
7. Nurodė, kad 2007 m., kai ieškovė buvo sugrįžusi iš (duomenys neskelbtini), ji užsiminė, kad gali atsiimti žemes, nes dėl jų yra testamentas. Apie žemių atsiėmimą A. R. yra sakiusi ir 2003 m. sausio mėnesį, tarsi juokaudama. Apie 2017 m. A. R. rodė kažkokį dokumentą, sakydama, kad tai yra tas pirmasis testamentas, pagal kurį žemės priklauso jai. Brolis A. D. yra V. K. sakęs, kad testamentą suplėšė, pats apie tai pasakė A. R. ir jos sutuoktiniui. A. D. testamentą suplėšė apie 1978 m. Po tėvo mirties mama paveldėjo pastatus ir žemes, ji ne kartą kalbėjo, kad pastatus paliks S. D., o žemes pasidalins visi vaikai.
8. K. S. teisėtai pagal 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartį priklauso po 1/5 dalį dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriuos jai padovanojo mama V. K.. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad ji tik 2019 m. vasarą sužinojo apie pirmąjį testamentą. Apie 1977 m. J. D. testamentą žinojo visa šeima, taip pat ir ieškovė.
9. J. D. mirė (duomenys neskelbtini)d., t. y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, todėl turi būti taikomos šio kodekso normos. 1987 m. birželio 30 d. J. D. testamentą iš esmės pakeitė – pastatus (duomenys neskelbtini), paliko S. D., o dėl kito turto nepasisakė, todėl likęs turtas turėjo būti paveldimas visų įpėdinių pagal įstatymą. 1977 m. sausio 14 d. testamentas ieškovei negali sukurti teisinių pasekmių. Tai, kad ji priėmė palikimą pagal įstatymą ir nesidomėjo apie testamento buvimą, reiškia, kad arba ji nelaikė, kad 1977 m. testamentas jai sukuria teisines pasekmes arba šių savo paveldėjimo teisių atsisakė.
10. Ieškovė turėjo teisę per vienerius metus nuo 2001 m. spalio 4 d., kai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau to nepadarė. Nuo minėto liudijimo išdavimo praėjo beveik dvigubai daugiau laiko, nei bendrasis dešimties metų senaties terminas, todėl tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, nes atsakovės prašo taikyti ieškinio senatį.
11. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas pripažinti ieškovę paveldėjusia visą J. D. turtą neatitinka materialiosios teisės normų ir negali būti tenkintas. Ieškovė yra priėmusi turtą pagal įstatymą ir tai eliminuoja galimybę ieškovei turtą paveldėti pagal testamentą. Be to, ieškovė yra praleidusi terminą palikimui pagal testamentą priimti ir neprašė jį atnaujinti. Nėra jokių objektyvių pagrindų šiam terminui atnaujinti. Ieškovės paveldėjimo teisių realizavimu, taikant restituciją, būtų pažeisti kitų paveldėtojų interesai ir paneigtas teisinių santykių stabilumo principas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Alytaus apylinkės teismas 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas atsakovams E. J. D., K. S. ir valstybei.
13. Teismas nurodė, J. D. mirė (duomenys neskelbtini) d., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl kilusiam ginčui taikytinos paveldėjimo teisinius santykius reguliavusios 1964 m. CK normos, galiojusios palikimo atsiradimo momentu.
14. Testatorės J. D. 1977 m. sausio 14 d. sudaryto testamento 1 punkte nurodyta, kad visą turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, tame tarpe gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), palieka savo dukrai A. D. (po santuokos – R.). Šis testamentas yra galiojantis, sudarytas 1964 m. CK 581 straipsnyje nustatyta tvarka, jo teisėtumas neginčijamas. 1987 m. birželio 30 d. testamente testatorė J. D. nurodė, kad gyvenamąjį namą ir visus ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), palieka sūnui S. D.. Testamentuose testatorės valia išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai – 1977 m. testamentu jos patvarkymas visą turtą, tame tarpe ir gyvenamojo namo dalį, palikti dukrai, 1987 m. testamente ji valią dėl gyvenamojo namo pakeitė, nurodė, kad visą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais palieka sūnui. Taigi, 1987 m. testamentas panaikino tik tą pirmesnio testamento dalį, kuria buvo nuspręsta dėl gyvenamojo namo, tačiau likusioje dalyje 1977 m. testamentas liko galioti, todėl S. D., kaip įpėdinis pagal 1987 m. testamentą įgijo teisę paveldėti gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), o A. R., kaip įpėdinė pagal 1977 m. testamentą, įgijo teisę paveldėti visą likusį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų.
15. Atsakovų argumentai, kad testamentai ir juose išreikšta testatorės valia turi būti vertinami tuometiniame nuosavybės teisinių santykių kontekste, atmestini kaip nepagrįsti. Testatorius laisva valia sprendžia dėl testamento turinio ir turi teisę savo nuožiūra visą turtą ar jo dalį palikti bet kuriam asmeniui. Būtent dėl viso turto, kuris jai priklausys ateityje, tai yra ir dėl turto, kurį įgis po testamento surašymo iki savo mirties, 1977 m. sausio 14 d. testamente patvarkymą padarė testatorė J. D., testamente nurodydama, kad dukrai A. R. palieka visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų. Tokiu būdu, esant pareikštai testatorės valiai dėl viso turto palikimo vienam įpėdiniui, šios valios negali paneigti tai, kad 1977 m. testamento surašymo metu J. D. neturėjo jokio turto, nes pastatai priklausė jos sutuoktiniui J. D., o nuosavybės teisės į žemę įgijimo net nebuvo galima numatyti, nes jos buvo atkurtos tik 1996–1997 m. Šalys patvirtino, kad J. D. iki pat mirties buvo šviesaus proto. Faktas, kad po nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo iki savo mirties dėl žemės sklypų paveldėjimo testatorė nesurašė kito testamento, rodo, jog testatorė ir toliau laikėsi nuostatos dėl viso turto, išskyrus gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, palikimo įpėdinės A. R. naudai, kurią ir buvo pareiškusi 1977 m. sausio 14 d. testamente.
16. Nors atsakovai nurodė, kad J. D., po nuosavybės teisių į žemę atkūrimo yra ne kartą sakiusi, kad pastatus palieka S. D., o žemes visi vaikai pasidalins po lygiai, tačiau vien šis faktas nėra pakankamas pripažinti, kad J. D., sudarydama 1977 m. ir 1987 m. testamentus, išreiškė valią tik dėl turimo turto, kad jos patvarkymas – visas turtas – nereiškia ir žemių, į kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir kad 1987 m. testamentas panaikino 1977 m. testamentą. Pagal pateiktus įrodymus, neįmanoma nustatyti, ką konkrečiai turėjo omenyje J. D., nurodydama, kad žemės atiteks visiems vaikams. Ūkinėse knygose nurodoma, kad J. D. turėjo pradinį išsilavinimą, visi apklausti vaikai ir vaikaičiai patvirtino, kad iki mirties ji buvo šviesaus proto. Tai, kad ji sudarė du testamentus, leidžia spręsti, kad siekė, kad turtas būtų paveldimas pagal jos patvarkymą. Palyginus 1977 m. ir 1987 m. testamentus matyti, kad pirmajame testamente ji davė patvarkymus dėl viso savo turto, o antrajame tik dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, vadinasi, suprato šių sąvokų prasmę ir skirtumą.
Šalies argumentai
17. Ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2001 m. spalio 4 d. 2001 m. rugsėjo 7 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Tuo metu kiti įpėdiniai – S. D., E. J. D., A. D., V. V. jau buvo pateikę pareiškimus apie palikimo priėmimą, jie kaip įpėdiniai nurodyti ieškovės pateiktame pareiškime dėl palikimo priėmimo. Nuo 2001 m. rugsėjo 7 d. ieškovė žinojo, kad ji kartu su kitais broliais ir seserimi lygiomis dalimis paveldi J. D. turto dalį, kuri nepalikta testamentu. Todėl spręstina, kad anksčiausiai senaties terminas galėjo prasidėti nuo 2001 m. rugsėjo 7 d., jau gailojant 2000 m. CK, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties taikytinos 2000 m. CK normos.
Žemesnės instancijos teismas
18. Atsižvelgus, kad ginčas kilo tarp įpėdinių, priėmusių palikimą ir tapusių bendraturčiais, ieškovės teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti ir ginčyti 2001 m. spalio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Šalies argumentai
19. Ieškovės paaiškinimas apie termino sužinojimą grindžiamas 2019 m. rugsėjo 5 d. raštu, prie kurio pateiktas archyve rastas testamentas. Šis raštas inicijuotas pačios ieškovės, todėl ieškovė, net ir žinodama apie testamentą nuo jo sudarymo momento, bet kuriuo ieškinio senaties eigos momentu turėjo galimybę kreiptis į archyvą ir šį testamentą gauti. Nors V. K. nurodė, kad A. R. jau 2017 m. nurodžiusi turinti ginčo testamentą, tačiau šios aplinkybės dėl riboto asmenų pareiškimų saugojimo laikotarpio bylos nagrinėjimo metu nebuvo įmanoma patikrinti. Šis raštas patvirtina, kad testamentą ieškovė gavo 2019 m. rugsėjo 5 d., tačiau jis nepatvirtina, kad apie testamentą ji sužinojo tik šiuo momentu.
Žemesnės instancijos teismas
20. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad J. D. iki pat mirties buvo šviesaus proto, su visais artimai bendravo, ne kartą bendravo ir apie paveldėjimą. Ieškovė taip pat pripažino, kad jos santykiai su mama buvo puikūs. Tiek apie 1977 m., tiek vėliau, iki jos mirties, ji dažnai pas ją lankėsi, artimai bendravo tiek su ja, tiek su seserimi ir broliais. Atsakovės V. K. paaiškinimais nustatyta, kad brolis A. D. (miręs iki civilinės bylos iškėlimo) jai patvirtino, kad po to, kai 1978 m. jis suplėšė 1977 m. testamentą, pats apie tai pasakė tiek A. R., tiek jos sutuoktiniui. V. K. ir E. J. D. patvirtino, kad iki šios bylos iškėlimo A. R. ne kartą užsimindavo, kad atims iš jų žemes. Iš E. J. D. paaiškinimų matyti, kad 1977 m. testamentas nebuvo paslaptis, apie jį žinojo visi vaikai ir vaikaičiai, todėl 2018 m. kilus nesutarimams dėl žemės, jis 2019 m. rugpjūtį, pajuokaudamas, priminė A. R. apie tą testamentą. Iš A. D. parodymų matyti, kad jis maždaug prieš 4–6 metus girdėjo kaip S. D. kalbėjo su A. R. apie 1977 m. testamentą. Tai, kad net vaikaičiams buvo žinoma apie 1977 m. testamentą patvirtino ir K. S.. Visi atsakovai patvirtino aplinkybę, kad 1977 m. J. D. sudarytas testamentas sukėlė šeimoje nepasitenkinimo ir daug diskusijų dėl jos patvarkymo turtą palikti tik A. R., kai visu ūkiu rūpinosi tėvas bei broliai, būtent dėl to jį ir suplėšė A. D.. V. K. patvirtino, kad A. R. nebuvo suinteresuota priimti viso palikimo 2001 m., nes turėjo įsiskolinimų, jos paveldėta žemės sklypų dalis buvo areštuota antstolio. Tai, kad jų šeima turėjo finansinių rūpesčių pripažino ir ieškovė. Visos šios aplinkybės suformuoja didesnę tikimybę, kad ieškovė vėliausiai nuo 1978 m., kai 1977 m. testamentą suplėšė brolis A. D. ir jai apie tai pasakė, net jei ir nebuvo mačiusi testamento, turėjo būti girdėjusi apie jį ir dėl jo kilusį nepasitenkinimą.
21. Taigi, 2001 m. rugsėjo 7 d., pateikdama pareiškimą apie palikimo priėmimą po mamos J. D. mirties, siekdama paveldėti pagal testamentą ir žinodama, kad į palikimą pretenduoja broliai ir sesuo, turėdama gyvenimiškos patirties, būdama rūpestinga ir apdairi, galėjo ir turėjo dėti pastangas ieškoti ir gauti ginčijamą testamentą ir siekti paveldėjimo pagal jį, tačiau to nepadarė, priėmė palikimą pagal įstatymą, o beveik po 20 metų kreipėsi dėl 2001 m. spalio 4 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ir restitucijos taikymo. Ieškovės tvirtinimas, kad kiti įpėdiniai, neinformavę jos ir notarės apie 1977 m. testamentą, buvo nesąžiningi, užkirto jai kelią priimti palikimą pagal testamentą, nepagrįstas, nes tokios pareigos įpėdiniams įstatymas nenustato. Teismas sprendė, kad ieškovė apie 1997 m. sausio 14 d. testamentą žinodama nuo 1978 m., 2001 m. rugsėjo 7 d. pareiškusi apie palikimo priėmimą ir žinodama, kad į šį turtą pretenduoja įpėdiniai pagal įstatymą, 2001 m. spalio 4 d. gavusi paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir nuo šio momento žinodama apie pažeidžiamas jos teises, jų negynė, neatliko jokių veiksmų savo teisei paveldėti pagal testamentą realizuoti, neieškojo testamento, dalyvavo paveldėto turto perleidimo sandoriuose, o ieškinį dėl to pareiškė tik 2020 m. birželio 23 d. Toks jos elgesys neatitiko protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standarto, nes laikydamasi šio standarto ji apie 1977 m. testamentą turėjo ir galėjo sužinoti anksčiau. Visos šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad ieškovė praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.
22. Ieškovė praleido bendrąjį ieškinio senaties terminą beveik du kartus, per visą šį laikotarpį nedėjo jokių pastangų savo pažeistoms teisėms apginti, todėl savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas, atsižvelgiant išimtinai tik į jos interesus. Po to, kai 2001 m. spalio 4 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, žemės sklypai buvo perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, atlikti jų kadastriniai matavimai, jie atidalinti, investuota į jų priežiūrą ir naudojimą, žemės sklypuose pastatyti gyvenamojo tipo vagonėliai, sunaudotos gautos piniginės lėšos, nėra pagrindo atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą. Jo atnaujinimas atsakovų atžvilgiu būtų nesąžiningas ir neteisingas, tokios apimties termino atnaujinimas pažeistų protingą pusiausvyrą tarp ieškovės pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo garantijų.
23. Ieškovei nerealizavus savo teisės priimti palikimą pagal 1977 m. sausio 14 d. testatorės J. D. sudarytą testamentą, visi įpėdiniai priėmė palikimą lygiomis dalimis pagal įstatymą, jų nesąžiningumas nenustatytas. Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės Rasytės Gudienės 2001 m. spalio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą išduotas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl nėra jokio teisėto pagrindo jį pripažinti negaliojančiu. A. R. priėmė palikimą pagal įstatymą, ilgą laiką neatliko jokių veiksmų ir nedėjo pastangų tam, kad priimtų palikimą pagal testamentą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. R. paveldėjo J. D. visą mirties dienai turėtą turtą, išskyrus J. D. 1987 m. birželio 30 d. surašytame testamente. 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. 12400) tarp V. K. ir K. S. sudaryta jų valiniu sprendimu, ji atitinka tokiems sandoriams įstatymo keliamus reikalavimus, patvirtinta notaro. Ieškovės reikalavimą dėl paveldėjimo pagal įstatymą nuginčijimo pripažinus nepagrįstu, šis sandoris neturi jokių trūkumų, todėl negali būti panaikintas nuo jo sudarymo momento. Ieškovė neįrodė, kad atsakovai J. D. turtą paveldėjo nepagrįstai, žemės sklypų realizavimo ir šiuo metu jie buvo ir yra teisėti jų savininkai, sudaryti sandoriai atitinka jiems įstatymo keliamus reikalavimus, jų naikinti nėra pagrindo, todėl restitucijos taikymas, ieškovei nuosavybėn grąžinant žemės sklypus ir priteisiant pinigines kompensacijas, negalimas.
24. Tai, kad K. D. po sutuoktinio A. D. mirties paveldėtus žemės sklypus savo valia perleido ieškovei, taip grąžindama A. R. jos šeimai priklausiusį turtą, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ar tolesnių sandorių teisėtumo.
25. Ieškinį atmetus, atsakovų ir valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
26. Apeliaciniu skundu ieškovė A. R. prašė panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Testamento egzistavimas iki 2019 metų rugpjūčio mėnesio ieškovei nebuvo žinomas ir, negalint apie jį sužinoti, ieškinio senaties terminas negalėjo prasidėti anksčiau. Teismas nepagrįstai ir nesant jokių įrodymų sprendė, kad ieškovė apie 1977 metų testamentą sužinojo dar 1978 metais, kai testamentas buvo suplėšytas atsakovo A. D.. Ieškovės broliai, būdami nepatenkinti mamos J. D. surašytu testamentu, jį sunaikino ir daug metų slėpė nuo ieškovės. Atsakovas E. J. D. patvirtino faktą, kad ji apie 1977 metų testamentą sužinojo tik 2019 metų rugpjūčio mėnesį pokalbio metu iš atsakovo E. J. D.. Atsakovai byloje nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie leistų teigti, kad ieškovė apie ginčo testamentą žinojo anksčiau, nei 2019 rugpjūčio mėnesį. Teismo išreikalauti duomenys iš archyvo patvirtina, kad ankstesniu metu ieškovė neteikė jokių prašymų dėl ginčo testamento archyvui, o pradėjo ieškoti tik tuomet, kai apie testamentą sužinojo iš atsakovo E. J. D. 2019 metų rugpjūčio mėnesį. Trečiasis asmuo notarė Rasytė Gudienė, tiek ir atsakovės V. K. atstovė byloje patvirtino, kad apie 1977 metų testamentą nebuvo jokių galimybių sužinoti, jei apie šį faktą nepraneša pats testatorius, nes testamentai buvo pradėti registruoti tik nuo 1979 metų. J. D., bijodama savo sūnų, galėjo bijoti viešinti testamentą ieškovei. Tačiau šios aplinkybės teismo liko neįvertinti. Atsakovė V. K. savo dukrai K. S. ginčo turtą padovanojo tik 2019 metais, t. y. kai ieškovė sužinojo apie ginčo testamentą. Teismas, atmesdamas ieškinį, apgynė nesąžiningų asmenų neteisėtai įgytas teises. Atsakovai buvo nesąžiningi, jų procesiniuose dokumentuose, atsakovų ir jų atstovų paaiškinimuose buvo prieštaravimų, tačiau teismui, tai nekėlė jokių abejonių. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus arba jų visai nevertino, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
26.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovai J. D. turtą paveldėjo nepagrįstai, žemės sklypų realizavimo ir šiuo metu jie buvo ir yra teisėti jų savininkai, sudaryti sandoriai atitinka jiems įstatymo keliamus reikalavimus, jų naikinti nėra pagrindo. Teismo išvados yra formalios, kadangi teismas manė, jog ieškovė nerealizavo savo teisės priimti palikimą pagal 1977 m. sausio 14 d. testatorės J. D. sudarytą testamentą.
Atsiliepimas
27. Atsakovai E. J. D., V. K. ir K. S. atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą prašė šį apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimais grindžiami argumentais:
27.1. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai prieštarauja tiek ieškinio motyvams, tiek rašytinių įrodymų turiniui, yra nenuoseklūs. Ieškovės 2020 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus paneigia apeliantės atstovo pateiktas jos 2019 m. rugpjūčio 29 d. prašymas Kauno regiono valstybės archyvo Alytaus filialui, kuriame apeliantė yra nurodžiusi, kad prašo pateikti tiek tėvo, tiek motinos surašytus testamentus už laikotarpį nuo 1974 iki 1979 metų. Apeliantė teismui paaiškino, kad 1997 metais su mama bendravo kiekvieną dieną, santykiai buvo labai artimi, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl mama tik apeliantei nepasakė apie jai surašytą testamentą, tačiau visiems pasakė, kad namą palieka broliui. Apeliacinio skundo motyvuose jau nenurodoma, kad E. J. D. apeliantei pasakė apie mamos surašytą testamentą. Apeliantė tariamai 2019 metais rugpjūčio mėnesį sužinojusi apie mamos 1977 metų testamentą į archyvą kreipėsi ne dėl mamos surašyto testamento, o dėl tėvo, mirusio (duomenys neskelbtini) metais, testamento. Ieškovė niekaip negalėjo paaiškinti teismui savo veiksmų logikos, nes 1979 metais jos tėvas neturėjo jokio turto, dėl kurio byloje vyksta ginčas. Nepriėmusi tėvo palikimo, apeliantė neturėjo logiškos priežasties ieškoti tėvo testamento ir jos kreipimasis į archyvą dėl tėvo testamento paieškos buvo tik imitacinis elgesys, kuriuo siekta imituoti atsitiktinį sužinojimą apie 1977 metais surašytą testamentą, siekiant paneigti ieškinio senaties praleidimą. Apeliantės teisė gauti duomenis iš archyvo apie tėvų surašytus testamentus niekaip nebuvo ribojama, šiuos duomenis ieškovė galėjo gauti ir anksčiau. Testamentai ir palikimo priėmimo faktai Testamentų registre registruojami nuo 2001 m. liepos 1 d., t. y., jau priimdama palikimą, 2001 metais apeliantė turėjo galimybę kreiptis į archyvą ir gauti testamentą, negalėjo nežinoti, kad tuo metu testamentai nebuvo vieši, nebuvo jų registro ir apie esamus testamentus galima sužinoti arba archyve, arba notaro biure. Tai reiškia, kad apie 1977 m. testamentą apeliantė galėjo sužinoti palikimo atsiradimo momentu. Apeliantės elgesys neatitiko protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standarto, nes laikydamasi šio standarto ji apie 1977 m. testamentą turėjo ir galėjo sužinoti anksčiau. Šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad ieškovė praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.
27.2. Teismo išvada, kad 1987 m. testamentu J. D. paliko patvarkymą dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, toje dalyje pakeisdama 1977 m. testamentą, bet 1987 m. testamentas nepanaikino 1977 m. testamento ir pagal jį ieškovė turėjo teisę paveldėti visą kitą turtą, nepaliktą 1987 m. testamentu, padaryta pažeidžiant 1964 m. CK 584 straipsnyje ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus kriterijus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad vėlesniu testamentu buvo pakeista tik ta ankstesnio testamento dalis, kuri buvo susijusi su statiniais (duomenys neskelbtini). 1977 metų testamentu buvo nuspręstas viso turto režimas - visą turtą palikėja buvo apsisprendusi palikti ieškovei. 1977 m. sausio 14 d. testamentas ieškovei negali sukurti teisinių pasekmių, nes patvirtinus 1987 m. birželio 30 d. testamentą, ankstesnis testamentas nustojo galios, todėl ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas ir šiuo pagrindu. Teismas tinkamai nustatė, kad faktas, kad 1977 metais mama J. D. buvo surašiusi testamentą, kuriuo savo turtą paliko ieškovei, buvo žinomas tiek atsakovams, tiek ir pačiai ieškovei. Teismo išvados dėl ieškinio senaties pilnai atitinka įprastinę teisminę praktiką ir kasacinio teismo suformuotas teisės aiškinimo taisykles.
27.3. Atsakovai šioje byloje įrodinėjo, kad ieškovės reikalavimai negali būti tenkinami ir dėl jų ydingumo. Ginčo paveldimo teisės liudijimu pagal įstatymą turtą paveldėjo ir pati ieškovė, tačiau ji šioje dalyje neprašo panaikinti paveldėjimo teisės liudijimo, tuo patvirtindama, kad pripažįsta savo paveldėjimo pagrindo pagrįstumą.
28. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat savo iniciatyva patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl pasisako tik apeliacinių skundų argumentų.
30. Byloje nustatyta, kad J. D. 1977 m. sausio 14 d. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą, kuris mirties dienai jai priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, tame tarpe gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini), paliko savo dukrai A. R. (tuometinė D.). J. D. 1987 m. birželio 30 d. sudarė kitą testamentą, kuriuo gyvenamąjį namą ir visus ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) paliko sūnui S. D.. J. D. mirė (duomenys neskelbtini) d.
31. Palikėjos J. D. 1987 m. birželio 30 d. testamentu paliktą turtą pagal testamentą paveldėjo S. D., o visą likusį J. D. turtą lygiomis dalimis pagal įstatymą paveldėjo jos vaikai: A. R. (ieškovė), E. J. D. (atsakovas), S. D. (miręs bylos nagrinėjimo metu), A. D. (miręs iki bylos iškėlimo), V. K. (atsakovė). Paveldimą turtą sudaro: sumos sąskaitoje AB ,,Lietuvos Žemės ūkio bankas“, 34,50 Eur neišmokėta pensija, 27/108 dalys žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 1,08 ha, (duomenys neskelbtini), 312/1175 dalys žemės (miško) sklypo, bendras plotas 11,75 ha, (duomenys neskelbtini), 335/1318 dalys žemės sklypo, bendras plotas 13,18 ha, (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypas, kurio plotas 2,06 ha, (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypas, kurio bendras plotas 9,10 ha, (duomenys neskelbtini).
32. Byloje nustatyta, jog paveldėtojai A. D., E. J. D., V. K., S. D., A. R. 2006 m. sausio 31 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 8 000 Lt 1,08 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pardavė R. A. ir G. A., o 2013 m. liepos 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 80 000 Lt 11,75 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pardavė UAB ,,Dzūkijos mediena“;
33. Paveldėtojai pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. spalio 13 d. įsakymą Nr. ž4-259 neteko nuosavybės teisių į 13,18 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini).
34. K. D. (A. D. įpėdinė) jai priklausančią 1/5 dalį, 2,0600 ha žemės (miško) sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) 2019 m. gruodžio 4 d. padovanojo A. R.. Taigi, sklypo bendraturčiai buvo S. D., E. J. D., V. K. ir A. R..
35. Paveldėjimo teisės liudijime nurodytas 9,10 ha žemės (miško) sklypas (duomenys neskelbtini), remiantis 2019 m. rugsėjo 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu, yra atidalintas į du atskirus daiktus: 6,2849 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (su pastatais) bei 2,7626 ha ploto (duomenys neskelbtini); jie priklauso E. J. D., A. R., S. D. ir K. S..
36. Visuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodyta, jog A. R. žemės sklypų daliai nuo 2005 m. sausio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. taikytas areštas, uždraudžiant turtu disponuoti.
Dėl senaties termino
37. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, sprendė, jog ieškovė apie išduotą paveldėjimo teisės liudijimą galėjo sužinoti 2001 m. rugsėjo 7 d., kai pateikė pareiškimą notarų biure dėl palikimo priėmimo, todėl yra praleidusi ieškinio senaties terminą ginčyti 2001 m. spalio 4 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir nėra pagrindo šio termino atnaujinti.
38. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, teigė, jog apie testamentą sužinojo tik 2019 m. rugsėjo 5 d. iš archyvo gavo 1977 m. sausio 14 d. sudarytą J. D. testamentą, todėl nėra praleidusi ieškinio senaties termino.
39. Vienas iš paveldėjimo santykių teisinio reglamentavimo ypatumų yra tas, kad palikimo priėmimas veikia retroaktyviai - palikimą priėmęs įpėdinis laikomas jo savininku nuo palikimo atsiradimo (palikėjo mirties) dienos; palikimas laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo iki jo priėmimo nėra bešeimininkis turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo - formalizuoti savo turimas teises, kad galėtų jomis disponuoti (CK 5.66 str.). Vis dėlto pažymėtina, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 str. 2 p.), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).
40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, turėdama teisę paveldėti palikimo dalį, faktiškai priėmė palikimą ir tapo atitinkamos turto dalies savininkė, todėl jos ir atsakovų ginčas kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą, kuriam taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal ieškovės ieškinį ginčas kilo tarp bendraturčių, todėl taikytinas dešimties metų senaties terminas.
41. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d. ). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).
42. Vidinis teisė pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti data, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą nustatoma pagal to asmens nurodymą, tačiau savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 str.). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra kitų įrodymų, kad buvo priešingai, ir jo nurodytas aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviaisiais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį.
43. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
44. Šiuo atveju ieškovė nurodo, jog apie egzistuojantį testamentą, kuriuo jai buvo paliktas visas šalių motinos turėtas turtas, ji sužinojo tik 2019 metais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei apie testamentą neginčijamai tapo žinoma 1998 metais, kai brolis A. D. 1977 m. testamentą suplėšė ir jai apie tai pasakė. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė yra priėmusi palikimą pagal įstatymą. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė iki 2020 metų nereiškė reikalavimo atsakovams dėl paveldėto turto. Priešingai, kartu su kitais įpėdiniai pardavė paveldėtą turtą, priėmė dovaną iš K. D., kurios sutuoktinis nuosavybės teises į jai padovanotą turtą įgijo paveldėjimo pagal įstatymą būdu. Todėl apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantė neabejotinai praleido įstatyme nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą.
45. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
46. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė nėra nurodžiusi, kodėl ji, nuo 2001 metų, kai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, delsė kreiptis į teismą iki pat 2020 metų birželio mėn. Šiuo atveju nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų ieškovės neveikimą. Vien aplinkybė, jog ieškovė tik 2019 m. gavo testamento kopiją, nelaikytina pakankama ieškinio senaties terminui atnaujinti.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas neturi pareigos pirmiausia nustatyti pažeidimą ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ir jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
48. Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (CK 5.50 str., 5.60 str.), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą.
49. Palikėjo mirties momentu atsiranda palikimas. Jo atsiradimo momentu susiformuoja paveldėjimo santykiai ir įpėdiniai per įstatyme nustatytą terminą gali priimti palikimą. Paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti arba pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
50. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad palikėja J. D. mirė (duomenys neskelbtini) d., todėl palikimo priėmimui taikytinos 1964 m. civilinio kodekso normos. CK 587 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įpėdiniui atlikus faktinius palikimo priėmimo veiksmus, kyla teisinė pasekmė – jam atsiranda nuosavybės teisė į palikimą (1964 m. CK 587 str. 5 d.), jis įgyja teisę įforminti nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka ir ginti ją nuo pažeidimų teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3586/2007).
51. Kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, kad apeliantė 2001 m. rugsėjo 7 d. pareiškimu Lazdijų rajono 2-ajam notarų biurui nurodė, kad ji priima palikimą po savo motinos J. D. mirties ir nurodė kitus įpėdinius: S. D., E. J. D., A. D. ir V. V. (K.) (notarinio registro Nr. 5225). Kiti įpėdiniai taip pat pateikė notarui pareiškimus apie palikimo priėmimą: S. D. – 2001 m. gegužės 15 d. ) (notarinio registro Nr. 2353), E. J. D. – 2001 m. kovo 30 d. ) (notarinio registro Nr. 1303), A. D. – 2001 m. kovo 30 d. ) (notarinio registro Nr. 1304) ir V. V. (K.) – 2001 m. balandžio 30 d. ) (notarinio registro Nr. 1734). Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą įpėdiniams buvo išduotas 2001 m. spalio 4 d. ) (notarinio registro Nr. 5608). S. D. 2013 m. rugsėjo 26 d. paprašė išduoti papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą) (notarinio registro Nr. 7885), kuris buvo išduotas 2013 m. rugsėjo 26 d. ) (notarinio registro Nr. 7889).
52. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Pastebėtina, kad šiuo atveju nuo palikimo atsiradimo praėjo itin daug laiko, J. D. turtą paveldėjo ne tik ieškovė, bet ir kiti įpėdiniai, kurių interesus paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą panaikinimas daugiau kaip po 20 metų paveiktų ypač neigiamai, atsakovų sąžiningumas byloje nepaneigtas (CPK 178 str.). Be to, ieškovė ginčydama tik dalį paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, neginčija to fakto, jog dalį turto ji yra paveldėjusi pagal įstatymą ar, kad dalį turto, kuri jai padovanota A. D. buvo įgijęs paveldėjimo pagal įstatymą būdu. Ištyrusi ir įvertinusi bylos duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti dalies paveldėjimo teisės liudijimo negaliojančiu CK 1.5 str.).
53. Todėl konstatavusi, jog nagrinėjamu atveju yra praleistas ieškinio senaties terminas, kuris remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, ir nenustačiusi pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.), kolegija dėl bylos esmės nepasisako, kadangi tai neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai.
Dėl įrodymų vertinimo
54. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino byloje surinktus ir teismui pateiktus įrodymus, gynė nesąžiningų atsakovų teises, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
55. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
56. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176 str., 178-179 str., 185 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta ir į ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
57. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš
antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).
59. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).
60. Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės A. R. atsakovui E. J. D. priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, o atsakovei K. S. – 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios yra protingos, pagrįstos rašytiniais įrodymais, pateiktais iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui E. J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.