- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-12
- Bylos Nr.
- eI-119-279/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00350-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų, Gražutės regioninių parkų direkcijos
- Advokatai
- Edvardas Steckis
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,
atsakovo Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos,
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, atstovui S. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamai Zarasų rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, dėl turtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. K. (toliau - ir G. K., ir pareiškėjas) teismui pateiktu skundu ir patikslintu skundu prašo iš atsakovų Zarasų rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos (toliau - ir atsakovo atstovas, ir Savivaldybės administracija), ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, ( toliau- ir Parkų direkcija) solidariai priteisti pareiškėjo naudai 25 031,64 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžiuose paaiškino, kad reikalaujamą atlyginti turtinę žalą sudaro pareiškėjo panaudotos lėšos gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybai ir jų nugriovimui žemės sklype (duomenys neskelbtini) ( toliau- ir Žemės sklype ). Žemės sklypas buvo įsigytas iš J. P. ir D. M..
Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė 2003m. gegužės 8d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 ( toliau- ir Sąvadas ) statytojoms J. P. ir D. M. buvusios sodybos atstatymui žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje, kuriame dalyvavo Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė bei Gražutės regioninio parko direktorius, buvo pritarta statybos leidimo išdavimui. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. lapkričio 17 d. išdavė pareiškėjui statybos leidimą Nr. 87 ( toliau- ir Statybos leidimas) gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir pirties statybai Žemės sklype. Gavęs leidimą statyboms, jis gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybą pradėjo ir baigė 2007 metais. Pareiškėjas G. K. paaiškino, kad gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą statė jo samdyti pagal patentus dirbantys asmenys. Pamatų statybą sudarė pastato ašių žymėjo darbai ir pamatų betonavo darbai ,įrengiant klojinius be darbo užmokesčio kainos. Pamatų statybai išleido tiek lėšų, kiek paskaičiuota teismui pateiktoje lokalinėje sąmatoje, sudarytoje UAB“ Gedsta“, t.y. 45 057,62 Lt ( 13 049,58 Eur ). Pareiškėjas statybines medžiagas pirko ir už atliktus darbus atsiskaitė grynais pinigais. Pareiškėjas teismui paaiškino, kad neišsaugojo kitokių dokumentų turėtoms išlaidoms pagrįsti, nes nemanė, kad jie bus reikalingi. d. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2009 m. gegužės 29 sprendimu panaikino Sąvadą ir Statybos leidimą. Šis sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir 2010 m. gegužės 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi paliktas nepakeistas. 2013 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį , kuria įpareigojo pareiškėją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo bei kaltų asmenų, tai yra Zarasų rajono savivaldybės administracijos bei Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis nugriauti žemės sklype , esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus ir sutvarkyti statybvietę. Teismas taip pat leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti neteisėtai pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš pareiškėjo, tuo atveju jei pareiškėjas per nustatytą terminą neįvykdys jam nustatyto įpareigojimo. Pareiškėjas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų griovimo darbus išimtinai savo lėšomis baigė 2017 m. kovo 3 d. Pamatų griovimo darbus atliko V. V. įmonė pagal 2017 m. sausio 17 d. parengtą sąmatą. Pareiškėjui buvo pateikta 2017 m. kovo 3 d. PVM sąskaita faktūra už atliktus pamatų išardymo ir aplinkos sutvarkymo darbus 11 962,06 Eur sumai, kurią pareiškėjas sumokėjo pagal pateiktus dokumentus, tai yra mokėjimo nurodymą ir kasos pajamų orderį. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų pareiškėjas iš viso patyrė 25 031,64 Eur žalą, kurią prašo atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų savivaldybės administracijos, atsiliepimu, atstovė L. K. teismo posėdyje su pareiškėjo skundu dėl turtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo skundą kaip nepagrįstą atmesti. Nurodė, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, svarbu įvertinti ne tik valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą, bet ir paties pareiškėjo G. K. veiksmus ir jo sąžiningumą vykdant statybos darbus. Pareiškėjo žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis yra miškų ūkio, todėl pareiškėjui turėjo būti žinomi žemės sklypui taikomi apribojimai. Pareiškėjas kreipėsi į Savivaldybės administraciją 2006 m. lapkričio 10 d. su prašymu dėl statybos leidimo išdavimo gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui ir pirčiai statyti, jau įsiteisėjus Lietuvos Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, draudžiančiam statybas miškų ūkio paskirties žemėje, išskyrus statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes, t.y medienos sandėlius ir kitus su mišku susijusius įrenginius. Mano, kad pareiškėjas turėjo ir privalėjo žinoti, kad Žemės ir Miškų įstatymų nuostatos draudžia statyti statinius, nesusijusius su miškų ūkio veikla, todėl negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo kaip statytojo teises ir statybos nevykdyti. Todėl G. K. neįgijo teisės į žalos atlyginimą. Be to nurodo, kad gali būti atlyginta tiktai realiai patirta žala, tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių realiai patirtas išlaidas, vykdant statybos ,o vėliau griovimo darbus. Pareiškėjas į bylą pateikė sąmatas, tačiau nėra neaišku kuo vadovaujantis jos parengtos, nustatytos tokios kainos, pagal kurių metų įkainius jos buvo paskaičiuotos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013 įpareigojo pareiškėją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis nugriauti žemės sklype pastatyto gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus. Taigi pareiškėjas pamatų griovimo darbus turėjo atlikti 2013 metais, tačiau juos atliko 2017 metais. Atsakovas mano, kad yra praleistas trijų metų ieškinio senaties terminas skundui paduoti, skundas galėjo būti paduotas iki 2016 m. gruodžio 29 d.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija atsiliepimu, atstovas S. M. teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti. Nurodė, kad G.K., galiojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, negalėjo vykdyti žemės sklype , (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos. Atsakovas mano, kad prie skundo pridėti dokumentai ( lokalinė sąmata ir kt.) nėra pakankami priteisti patirtas išlaidas už statinių griovimo ir sutvarkymo darbus. Patirtos išlaidos turi būti detalizuotos ir pagrįstos įrodančiais dokumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nustatyta, kad Zarasų rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-439-01/2002 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki nacionalizacijos žemės sklype (duomenys neskelbtini), buvo sodyba; gyvenamasis namas, ūkininis pastatas ir pirtis. Žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), yra Sartų ir Gražutės regioninių parkų teritorijoje Švento kraštovaizdžio draustinyje, jo pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Zarasų rajono savivaldybės valdyba 2002 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 355 nusprendė patvirtinti detalųjį planą J. P. ir D. M. sodybvietės atstatymui (duomenys neskelbtini) ( Zarasų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-177-477-2012 ( toliau- civ. byla ) 1t b.l. 170). Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė 2003m. gegužės 8d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 namo ir pirties atstatymui buvusioje sodyboje statytojoms J. P. ir D. M. (civ.byla Nr. 2-177-477-2012, 1t., b.l. 9-10 ) . Pareiškėjas G. K. 2002 m. gruodžio 10 d. pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) ( civ. byla 1t, b.l. 21-22) . Pareiškėjas 2006 m. lapkričio 10 d. prašymu kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo išdavimo ( civ. byla, 1t., b.l. 11) . 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje Zarasų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija, kurios sudėtyje, be kitų narių, dalyvavo Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė bei Gražutės regioninio parko direktorius, buvo pritarta gyvenamojo namo, ūkio pastato ir pirties statybos leidimo išdavimui ( civ. byla 1t. b.l. 13-15 ) . Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. lapkričio 17 d. išdavė pareiškėjui statybos leidimą Nr. 87 gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir pirties statybai Žemės sklype ( civ. byla,1t. b.l. 16-17 ). Minėtų statybą leidžiančių dokumentų pagrindu pareiškėjas G. K. 2007 metais pradėjo ir baigė gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-1311-815/2009 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovei – Zarasų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – P. K., V. K., G. K., J. P., D. M. ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi, buvo panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2003m. gegužės 8d. patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 22, išduotas J. P. ir D. M. ir 2006 m. lapkričio 17 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotas statybos leidimas Nr. 87. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, teismas konstatavo, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti tik tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai); gyvenamųjų namų, svirnų, klojimų, pirčių ar kitokių teisės aktuose nenumatytų pastatų statyba miško ūkio pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties sklype negalima. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas įsigaliojo 2006 m. kovo 16 d., kai buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir pabrėžė, jog nuo 2006 m. kovo 16 d. pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose suformuluota konstitucinė doktrina turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos galią (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas)) miškų ūkio paskirties žemėje statyti statinius, išskyrus tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai), yra draudžiama. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas nustatė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė parengė ir 2003 m. gegužės 8 d. patvirtino Sąvadą, kuriuo, be kita ko, leido statyti gyvenamąjį namą bei pirtį žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau iki 2006 m. kovo 16 d., kai įsigaliojo draudimas statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, nebuvo išduotas statybos leidimas tokiems pastatams statyti, t. y. jokių realių statybos veiksmų apskritai nebuvo atlikta. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 3 ir 4 dalis, padarė išvadą, jog 2003 m. gegužės 8 d. patvirtintas Sąvadas, kaip nuo 2006 m. kovo 16 d. prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas, nes iki 2006 m. kovo 16 d., kai įsigaliojo draudimas statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, nebuvo išduotas statybos leidimas Sąvade nurodytiems pastatams statyti, t. y. jokių realių statybos veiksmų apskritai nebuvo atlikta. Nustatė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. lapkričio 17 d. išdavė statybos leidimą G. K. statyti gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, pritaikytą kaimo turizmui, ir pirtį (duomenys neskelbtini), kai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją jo išduoti nebebuvo galima. Sprendime pažymėjo , kad , nors Sąvadas ir buvo išduotas 2003 m. gegužės 8 d. , tačiau iki 2006 kovo 16 d. LR Konstitucinio teismo nutarimo nebuvo išduotas statybos leidimas pastatams statyti, jokių statybos veiksmų atlikta nebuvo. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straispnio 3 ir 4 dalyse įtvirtinta, kad visos institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Teismas padarė išvadą kad nuo 2006 m. kovo 16 d. sąvadas, kaip prieštaraujantis Konstitucijai , turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2003 m. gegužės 8 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22, 2006 m. lapkričio 17 d. išduodama statybos leidimą Nr. 87, pažeidė LR miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, LR žemės įstatymo 21 straipsnio 1,2 punktus, 26 straipsnio 1 dalį.
Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr.2A-721-544/2012 dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-177-477/2012 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį G. K., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Gražutės regioninio parko direkcijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų I. K., V. K., P. K., Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dėl statybos padarinių pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus pašalinimo bei statybvietės sutvarkymo, 2012 m. lapkričio 15 d. sprendime konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdžio metu galiojusios Statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) redakcijos 23 str. 9 d. buvo reglamentuota, kad savivaldybės administracijos direktorius ar įgaliotas tarnautojas, gavęs statytojo (užsakovo) prašymą išduoti statybos leidimą ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Galiojusių Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004-12-28 įsakymu Nr. Dl-696, 5 p. buvo nustatyta, kad į nuolatinę statybos komisiją turi būti įtraukti įgaliotas (-i) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas (-ai), atsakingas (-i) už teritorijų planavimo reikalavimų, statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinių reikalavimų nustatymą, <...> statinio projektavimo sąlygas nustatančių institucijų (subjektų), tarp jų valstybinių parkų direkcijų atstovai. Šių nuostatų 13 punkte buvo nurodyta, kad Nuolatinės komisijos narių - savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir institucijos (subjekto), nustatančio (dalyvaujančio nustatant) projektavimo sąlygas, įrašytas į statinio projektavimo sąlygų sąvadą, įgaliotųjų atstovų dalyvavimas komisijos posėdžiuose privalomas. Nagrinėjamu atveju Gražutės regioninio parko direkcija buvo išdavusi 2002-08-28 statinio projektavimo sąlygas, kurios buvo įrašytos į Sąlygų sąvadą. Remiantis Komisijos 2006-11-10 posėdžio metu galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 8 d. ir Gražutės regioninio parko nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1999-04-29 nutarimu Nr. 490, 15 punktu, direkcija buvo atsakinga už fizinių ir juridinių asmenų veiklos parko teritorijoje kontrolę, kad ši atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2006-03-16 pagal LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarime suformuluotą konstitucinę doktriną, miško ūkio paskirties žemėje draudžiama statyti statinius, nesusijusius miškų ūkio veiklos vykdymu, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius ar įgaliotas tarnautojas ir Gražutės regioninio parko direkcija Komisijos 2006-11-10 posėdžio metu turėjo nepritarti Statybos leidimo išdavimui. Teismas taip pat pažymėjo, kad G. K. po 2006-03-14 nutarimo įsigaliojimo privalėjo suprasti, kad jo siekiamas tikslas prieštarauja Konstitucijai, Miškų įstatymui ir Žemės įstatymui, todėl jis negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių dėl norimos vykdyti statybos. Civilinio kodekso 1.6 straipsnyje įtvirtintas principas, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas, neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir G. K. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį G. K., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Gražutės regioninio parko direkcijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų I. K., V. K., P. K., Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dėl statybos padarinių pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus pašalinimo bei statybvietės sutvarkymo, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje pasisakydamas dėl asmenų, kaltų dėl neteisėtos statybos, nustatymo konstatavo, kad atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos kalti veiksmai konstatuoti administracinių teismų sprendimais, priimtais administracinėje byloje dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, o Gražutės regioninio parko direkcijos kaltę patvirtina įstatymuose nustatytos pareigos užtikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklos parko teritorijoje teisėtumą nevykdymas ir neteisėtas pritarimas statybos leidimo išdavimui. Nurodė, jog G. K. ginčija savo kaltės buvimą, teigdamas, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o statybos leidimo išdavimo procedūra buvo pradėta iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teismas konstatavo, kad tokie teiginiai yra klaidingi, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad G. K. į savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo kreipėsi 2006 m. lapkričio 10 d., taigi jau esant priimtam ir įsiteisėjusiam Konstitucinio Teismo nutarimui, draudžiančiam statybas miškų ūkio paskirties žemėje. Nepaisant to, jis prašė išduoti statybos leidimą ir pradėjo statybą, nors privalėjo žinoti, kad tokia statyba yra neteisėta. Pradėjęs vykdyti neteisėtą statybą tuo metu, kai ji įstatymais buvo draudžiama, G. K. yra už tai atsakingas ir negali tikėtis jos įteisinimo.
Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyti dėl neteisėtos statybos kalti asmenys, tai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarties rezoliucinėje dalyje, įpareigojo G. K. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos bei Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytus gyvenamojo namo (išmatavimai 15×7 m) ir ūkinio pastato (išmatavimai 15,6×7 m) pamatus ir sutvarkyti statybvietę. G. K. per nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš atsakovo G. K. .
Bylos duomenimis nustatyta, kad vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį , iki 2017 m. kovo 3 d. pareiškėjo G. K. lėšomis buvo nugriauti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatai ir sutvarkyta statybvietė .
Byloje sprendžiamas ginčas dėl turtinės žalos, pareiškėjui G. K. padarytos viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (aktais), atlyginimo.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalis) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalis) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Įstatymų leidėjas taip pat nustatė, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-183/2012).
Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau- ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 98 straipsnio 4 dalis draudžia šalims, proceso dalyviams kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2636/2012). Pažymėtina, kad teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą.
Atsižvelgiant į tai, kad tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1311-815-2009, ), tiek Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-177-477-2012), tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys ir buvo įrodinėjamas viešojo administravimo subjektų priimtų aktų neteisėtumas, teismas daro išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti minėtoje administracinėje byloje ir civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Administracinėje byloje buvo pripažinta, jog Zarasų rajono savivaldybės administracija netinkamai taikė teisės normas, pažeidė įstatymų reikalavimus ir nepagrįstai priėmė sprendimus išduoti statybą leidžiančius dokumentus, kurių pagrindu buvo neteisėtai pradėtas statyti gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas pareiškėjo G. K. miškų ūkio paskirties Žemės sklype. Administracinėje byloje neteisėtais buvo pripažinti viešojo administravimo subjekto – Zarasų rajono savivaldybės administracijos vykdžiusios statybą leidžiančių dokumentų išdavimo srityje aktai ir veiksmai: Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė 2003m. gegužės 8d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 namo, ūkinio pastato ir pirties atstatymui buvusioje sodyboje statytojoms J. P. ir D. M. .2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijoje, kurios sudėtyje, be kitų narių, dalyvavo Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė ,buvo pritarta gyvenamojo namo, ūkio pastato ir pirties statybos leidimo išdavimui. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. lapkričio 17 d. išdavė pareiškėjui G. K. statybos leidimą Nr. 87 gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir pirties statybai Žemės sklype.
Civilinėje byloje Nr. 2-177-477-2012 teismai ( Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) konstatavo Gražutės regioninio parko direkcijos ir pareiškėjo G. K. neteisėtus veiksmus. Gražutės regioninio parko direkcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Gražutės regioninio parko direkcijos atstovas, dalyvaudamas Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje, neteisėtai pritarė statybos leidimo išdavimui ir nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos užtikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklos parko teritorijoje teisėtumą , o G. K. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis į savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo kreipėsi 2006 m. lapkričio 10 d., jau esant priimtam ir įsiteisėjusiam Konstitucinio Teismo nutarimui, draudžiančiam statybas miškų ūkio paskirties žemėje. G. K. prašė išduoti statybos leidimą ir pradėjo statybą, nors privalėjo žinoti, kad tokia statyba yra neteisėta. Pradėjęs vykdyti neteisėtą statybą tuo metu, kai ji įstatymais buvo draudžiama, G. K. yra už tai atsakingas.
Atsižvelgiant į pasakytą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nebereikia iš naujo nustatinėti viešojo administravimo subjekto Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir viešojo administravimo funkcijas statybą leidžiančių dokumentų išdavimo srityje vykdžiusios Gražutės regioninio parko direkcijos priimtų aktų neteisėtumo t.y. šių subjektų kaltės. Administracinėje byloje nustatyti neteisėtai išduoti statybos dokumentai tiesiogiai sąlygojo pareiškėjui priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų nugriovimą. Todėl konstatuotina, kad gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybos , o vėliau nugriovimu pareiškėjui padaryta turtinė žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Gražutės regioninio parko direkcijos neteisėtais aktais.
Sprendžiama dėl turtinės žalos padarymo pareiškėjui fakto, turtinės žalos dydžio ir atsakovų Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, pareigos atlyginti visą turtinę žalą.
Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį, pareiškėjas G. K. savo lėšomis 2017 m. kovo 3 d. nugriovė gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus.
Pareiškėjas neteko jam priklausančio turto, todėl turtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas nekelia abejonių. Atsakovai neneigia, kad buvo pastatyti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatai, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ir kad pareiškėjas turėjo tiek pamatų statybos, tiek ir jų griovimo išlaidų, tačiau nesutinka su žalos atlyginimu, teigia, kad gali būti atlyginta tiktai realiai patirta žala, tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių realiai patirtų išlaidų, vykdant statybos ,o vėliau griovimo darbus.
Pareiškėjas teismui pateiktu skundu prašo atlyginti jo patirtus nuostolius, pasireiškusius pareiškėjo turėtomis išlaidomis nugriautiems gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatams statyti bei atliekant šių statinių griovimo darbus. Pareiškėjas G. K. teismo posėdyje paaiškino, kad gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybos darbus jis vykdė 2007 metais. Iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą statė pareiškėjo samdyti pagal patentus dirbantys asmenys. Pareiškėjas statybines medžiagas pirko ir už atliktus darbus atsiskaitė grynais pinigais. Pareiškėjas paaiškino, kad neišsaugojo visų dokumentų turėtoms išlaidoms pagrįsti, nes nemanė, kad jie bus reikalingi, todėl turėtas išlaidas įrodinėja UAB“ Gedsta“ parengta lokaline sąmata, kuria apskaičiuotos gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybos išlaidos : pastato ašių žymėjimas 400 Lt , pamatų betonavimas įrengiant klojinius be darbo užmokesčio kainos 37784,42 Lt, PVM 18 proc. ir viso 45057,62 Lt ( 13049,58 Eur). Pareiškėjas paaiškino, kad pamatų griovimo darbus atliko V. V. įmonė pagal 2017 m. sausio 17 d. parengtą sąmatą. Statinių griovimo darbus sudarė: 1) grunto atkasimo ekskavatoriumi darbai aplink pamatus 330 Eur, grunto atkasimo rankiniu būdu darbai 36 Eur, atkasto grunto sandėliavimo darbai 170 Eur, abiejų pastatų pamatų išardymo darbai 620 Eur, betoninių pamatų sudaužymo darbai pniaumo plaktukais 330 Eur, visų statybinių medžiagų išvežimo darbai 4800 Eur, grunto atvežimo darbai 180 Eur, tranšėjų užpylimo gruntu ir išlyginimo sutankinant darbai 1700Eur, viso sklypo išlyginimo technika darbai 460 Eur, sklypo paviršiaus išlyginimo darbai rankiniu būdu 140 Eur, papildomos nenumatytos išlaidos 120 Eur, papildomų mechanizmų vertė 320 Eur, pelnas 480 Eur, PVM 21 proc. 2076,06 Eur, viso 11962,06 Eur.
V. V. įmonė pareiškėjui pateikė 2017 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą- faktūrą už atliktus pamatų išardymo ir aplinkos sutvarkymo darbus 11 962,06 Eur sumai, kurią pareiškėjas sumokėjo pagal pateiktus dokumentus, tai yra mokėjimo nurodymą ir kasos pajamų orderį.
Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-06-28 nutarties rezoliucinėje dalyje, nutarė, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos , jei G. K. per nustatytą terminą neįvykdys įpareigojimo, nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš atsakovo G. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos paskaičiavusi sudarė gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų griovimo išlaidų lokalinę sąmatą 2016 m. kovo mėn. kainomis, iš kurios matyti , kad išlaidos už tuos pačius darbus , kaip ir pareiškėjo pateiktoje sąmatoje , sudaro 13215,85 Eur. t.y. didesnės išlaidos, negu pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos.
Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1dalis numato teismui pareigą nustatyti nuostolių dydį, todėl teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad abejoti pareiškėjo į bylą pateiktais dokumentais, įrodančiais jo patirtas išlaidas, kai atsakovai nesutikdami su pareiškėjo teismui pateiktų sąmatų sumomis, darbais, su pareiškėjui atsiradusios žalos dydžiu , patys neteikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo prašomas atlyginti turėtas išlaidas, neteikė dėl jų konkrečių argumentų, nėra pagrindo. Teismas vykdydamas Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas ir vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.5straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, pripažįsta kad pareiškėjas patyrė 25 031,64 Eur išlaidų, ir jos yra realios.
Pažymėtina, kad 2013-06-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad užsakovas( statytojas) , patyręs išlaidas, o vėliau įrodęs, kad dėl neteisėtos statybos dokumentų išdavimo yra ne tik jo, bet ir kitų asmenų kaltė , turi teisę išlaidų dalį išreikalauti iš kalto asmens.
Pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų solidariai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama , jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje taikoma analogija, solidarioji atsakomybė netaikytina, nes nėra numatyta įstatyme, kiekvieno atsakovo neteisėti veiksmai yra teismų sprendimais nustatyti, konkretizuoti, nėra kitų sąlygų solidariajai atsakomybei atsirasti.
Sprendžiant dėl atsakovų kaltės ir pareiškėjui iš atsakovų priteistino turtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1311-815-2009 ir Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-177-477-2012), nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos neteisėtumą nulėmė dviejų viešojo administravimo subjektų: Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Gražutės regioninio parko direkcijos neteisėti aktai. Teismas atsižvelgia į tai, kad Gražutės regioninio parko direkcija tiktai Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje pritarė statybos leidimo išdavimui. Tuo tarpu visus kitus neteisėtus sprendimus ( patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą, išdavė statybos leidimą) priėmė Zarasų rajono savivaldybės administracija ar jos pareigūnai. Būtent ši institucija, priimdama minėtus sprendimus, turėjo užtikrinti jos ( institucijos) ar jos pareigūnų priimamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau kaip jau buvo konstatuota, priimdama minėtus sprendimus Zarasų rajono savivaldybės administracija pažeidė LR miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, LR žemės įstatymo 21 straipsnio 1,2 punktų , 26 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas atsižvelgia ir į paties pareiškėjo neteisėtus veiksmus, kurie sąlygojo patirtų nuostolių atsiradimą, t.y. pareiškėjas į savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo kreipėsi 2006 m. lapkričio 10 d., jau esant priimtam ir įsiteisėjusiam Konstitucinio Teismo nutarimui, draudžiančiam statybas miškų ūkio paskirties žemėje. G. K. prašė išduoti statybos leidimą ir pradėjo statybą, nors privalėjo žinoti, kad tokia statyba yra neteisėta.
Dėl nurodyto teismas sprendžia, kad Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, turi atlyginti 50 proc., Lietuvos valstybė, atstovaujama Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, 30 proc. pareiškėjo patirtos turtinės žalos. Likusi 20 proc. žalos dalis tenka pačiam pareiškėjui G. K. ir ji nėra atlyginama. Taigi pareiškėjui iš Zarasų rajono savivaldybės priteistinas 12515,82, Eur ( dvylikos tūkstančių penkių šimtų penkiolikos eurų, 82 euro centų ), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, 7509,49 Eur ( septynių tūkstančių penkių šimtų devynių eurų , 49 euro centų) žalos atlyginimas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos ( 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-662-1673/2012, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-438-2757/2012, 2013m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1401/2013,2017m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556-2017 ir kt.). Teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos yra pagrįstas ir tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti G. K. iš Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 12 515,82 Eur ( dvylikos tūkstančių penkių šimtų penkiolikos eurų, 82 euro centų ), žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, 7 509,49 Eur ( septynių tūkstančių penkių šimtų devynių eurų , 49 euro centų) žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.