- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- eA-539-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00350-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Atsakovas
- Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų, Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos
- Pareiškėjas
- G. K.
- Kategorijos
- 20.2.1.1Neteisėtas veikimas
- 20.2.2Priežastinis ryšys
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamai Zarasų rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą (patikslintą skundą), kuriuo prašė: 1) priteisti pareiškėjui solidariai iš Zarasų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija), 25 031,64 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti solidariai iš Savivaldybės, atstovaujamo Administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Direkcijos, pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Administracijos vyriausioji architektė 2003 m. gegužės 8 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 (toliau – ir Sąvadas) statytojoms J. P. ir D. M. gyvenamojo namo ir pirties atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo (duomenys neskelbtini); pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio) projektui parengti. J. P. ir D. M. nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) perleido pareiškėjui. Administracijos direktorius 2006 m. lapkričio 17 d. pareiškėjui išdavė statybos leidimą Nr. 87 gyvenamojo namo, ūkio pastato ir pirties statybai (toliau – ir Statybos leidimas). Pareiškėjas gavęs Statybos leidimą pradėjo statybos darbus. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1311-815/2009 panaikino Sąvadą ir Statybos leidimą. Minėtas teismo sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-734/2010. Administracinių teismų buvo konstatuota, kad Administracija, 2003 m. gegužės 8 d. patvirtindama Sąvadą, o 2006 m. lapkričio 17 d. išduodama Statybos leidimą, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatas. Administraciniai teismai, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, nurodė, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti tik tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai). Gyvenamųjų namų, svirnų, klojimų, pirčių ar kitokių teisės aktuose nenumatytų pastatų statyba miško ūkio pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties sklype negalima. Teismai pažymėjo, kad nors Sąvadas išduotas 2003 m. gegužės 8 d., tačiau iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 16 d. nutarimo statybos leidimas nebuvo išduotas, jokių statybos veiksmų neatlikta, todėl nuo 2006 m. kovo 16 d. Sąvadas, kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas, o Statybos leidimas pripažintinas išduotu neteisėtai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013 įpareigojo pareiškėją savo ir atsakovų Administracijos ir Direkcijos lėšomis nugriauti Žemės sklype pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus bei sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. išimtinai savo lėšomis užbaigė griovimo darbus.
2.2. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad patyręs išlaidas, o vėliau įrodęs, kad dėl neteisėtos statybos dokumentų išdavimo yra ne tik jo, bet ir kitų asmenų kaltė, užsakovas (statytojas) turi teisę išlaidų dalį išsireikalauti iš kalto asmens. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 26 dalį už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti ar tikrinę statinio projektą ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Ši teisės norma taip pat nustato, kad žala, atsiradusi dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento, atlyginama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Faktas, kad Statybos leidimas buvo išduotas neteisėtai, yra neginčijamas ir patvirtintas įsiteisėjusiu VAAT 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1311-815/2009 panaikinus Sąvadą ir Statybos leidimą. Savivaldybė nagrinėjamu atveju buvo įgaliota išduoti Statybos leidimą, o Savivaldybės Administracijos direktorius pareiškėjui minėtą leidimą ir išdavė. Administracijos direktoriui neteisėtai išdavus Statybos leidimą, buvo padaryti neteisėti veiksmai pareiškėjui.
2.3. Dėl minėtų neteisėtų veiksmų (išduoto Sąvado ir Statybos leidimo) pareiškėjas iš viso patyrė 45 057,62 Lt (13 049,58 Eur) turtinės žalos pastačius gyvenamojo namo pamatus ir 11 982,06 Eur turtinės žalos atlikus griovimo darbus. Taigi pareiškėjo patirta turtinė žala iš viso sudaro 25 031,64 Eur. Pamatų įrengimo išlaidas sudarė pastato ašių nužymėjimo darbai ir pamatų betonavimo darbai įrengiant klojinius (šių darbų kaina yra apskaičiuota be darbo užmokesčio kainos). Minėtų darbų vertė yra apskaičiuota ir nurodyta 2017 m. lokalinėje sąmatoje, sudarytoje UAB „Gedsta“ statybos vadovo. Statinių griovimo darbų išlaidas sudarė grunto atkasimo ekskavatoriumi darbai aplink pamatus, grunto atkasimo rankiniu būdu darbai, atkasto grunto susandėliavimo darbai, abiejų pastatų pamatų išardymo darbai, betoninių pamatų sudaužymo pniaumo plaktukais darbai, visų statybinių medžiagų išvežimo darbai, grunto atvežimo darbai, tranšėjų užpylimo gruntu ir išlyginimo sutankinant darbai, viso Žemės sklypo išlyginimo technika darbai, Žemės sklypo paviršiaus išlyginimo darbai rankiniu būdu, papildomos nenumatytos išlaidos, papildomų mechanizmų vertė, darbus atlikusio subjekto pelnas. Šios pareiškėjo išlaidos yra nurodytos 2017 m. sausio 17 d. V. V. įmonės sąmatoje statybos darbams. Pareiškėjui 2017 m. kovo 3 d. buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 1312, pagal kurią pareiškėjas ir apmokėjo už minėtus griovimo darbus. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) taip pat buvo parengusi lokalinę sąmatą, kurioje nurodytos išlaidos griovimo darbams buvo netgi didesnės (13 215,87 Eur) už pareiškėjo apmokėtus griovimo darbus, o tai patvirtina, jog pareiškėjo apmokėta griovimo darbų kaina buvo pagrįsta ir racionali.
2.4. Pareiškėjas nebūtų patyręs minėtų finansinių nuostolių, jei Administracija (jos direktorius) būtų tinkamai laikiusi teisės aktų reikalavimų ir neišdavusi neteisėto Statybos leidimo. Akivaizdu, kad negavęs Statybos leidimo pareiškėjas apskritai negalėtų pradėti darbų, dėl to minėta žala nebūtų galėjusi kilti. Nagrinėjamu atveju neabejotinai nurodyta žala kilo būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir būtent dėl to atsakovas turėtų atlyginti pareiškėjui visus dėl to atsiradusius nuostolius.
Atsiliepimas
2. Atsakovo Savivaldybės atstovas Administracija atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
3. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad:
4.1. Vertinant atsakovo Administracijos veiksmus neturtinės žalos atlyginimo kontekste, būtina įvertinti ir statytojo (pareiškėjo) veiksmus ir jo sąžiningumą vykdytų statybų metu. Svarbu atsižvelgti į tai, kad Nekilnojamojo turto registro išraše aiškiai buvo ir yra nurodyta Žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis – miškų ūkio, taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl vertintina, kad pareiškėjas žinojo apie Žemės sklypui dėl jo paskirties taikomus apribojimus. Be to, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatyta žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį ir laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. LAT 2013 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013 nurodyta, kad pareiškėjas į Savivaldybę kreipėsi 2006 m. lapkričio 10 d., t. y jau įsiteisėjus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimui, draudžiančiam statybas miškų ūkio paskirties žemėje. Taigi pareiškėjas prašė išduoti statybos leidimą ir pradėjo statybą, nors privalėjo žinoti, kad tokia statyba yra neteisėta. Todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo, kaip statytojo, teises. Pareiškėjas turėjo ir privalėjo žinoti, kad Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatos draudžia statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje.
4.2. LVAT 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1048/2010 yra pažymėjęs, kad akivaizdu, jog įstatymų leidėjas imperatyviai draudė miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitokius statinius nei medienos sandėliai ar kitokie su mišku susiję įrenginiai, todėl tretieji suinteresuoti asmenys jokio teisėto lūkesčio į gyvenamosios paskirties pastatų statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo turėti. Iš šio LVAT išaiškinimo yra aišku, kad statytojo statyba miško ūkio paskirties žemėje visais atvejais, išskyrus įstatymuose numatytas išimtis, yra neteisėta ir statytojas neįgyja jokių teisėtų lūkesčių, kurie būtų ginami.
4.3. Gali būti atlyginama tik realiai patirta žala, tačiau pareiškėjo nurodomos ne realiai patirtos išlaidos vykdant statybą ir griovimo darbus, o pateikiamos tik sąmatos, iš kurių nėra aišku, kuo vadovaujantis jos sudarytos, t. y. pareiškėjas nepagrindė pamatų statybos ir griovimo darbų išlaidų. Nors pareiškėjas nurodė ir patirtas išlaidas statybinių medžiagų išvežimui, tačiau dokumentų, kad statybinės medžiagos yra priduotos į specialią aikštelę, nėra. Pinigų sumos, nurodytos sąskaitoje ir mokėjimo pavedime, nesutampa. 2017 m. kovo 3 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1312 išrašyta 11 962,06 Eur sumai, o pagal šią sąskaitą atliktas tik 8 962,06 Eur sumos mokėjimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė patirtos turtinės žalos dydžio, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą.
4.4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. LAT dar 2013 m. birželio 29 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013, kuria buvo patenkintas Inspekcijos ieškinys ir pareiškėjas buvo įpareigotas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo, Administracijos ir Direkcijos lėšomis nugriauti Žemės sklype pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus bei sutvarkyti statybvietę. Todėl pareiškėjas pastatų griovimo darbus turėjo atlikti dar 2013 m., tačiau jie buvo atlikti 2017 m. Taigi pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą skundui šioje byloje paduoti (jis turėjo būti paduotas iki 2016 m gruodžio 29 d.). Todėl atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti minėtą 3 metų ieškinio senaties terminą.
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Direkcija atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas negalėjo vykdyti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybų Žemės sklype. Direkcija nesutiko, kad pareiškėjas patyrė būtent 25 031,64 Eur turtinę žalą, statydamas ir griaudamas neteisėtai pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus Žemės sklype. Pareiškėjo pateikti dokumentai (lokalinė sąmata ir kt.) nėra pakankamas pagrindas priteisti prašomas už statinių griovimo ir sutvarkymo darbus patirtas išlaidas. Patirtos išlaidos turi būti detalizuotos ir pagrįstos tai įrodančiais dokumentais.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) priteisė pareiškėjui iš atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 12 515,82 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Direkcijos, 7 509,49 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusią skundo dalį atmetė.
7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tiek administracinėje byloje Nr. I-1311-815-2009 (apeliacinėje instancijoje administracinės bylos Nr. A525-734/2010) (toliau – ir Administracinė byla), tiek Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-177-477-2012 (apeliacinėje instancijoje civilinės bylos Nr. 2A-721-544/2012 ir kasacinėje instancijoje civilinės bylos Nr. 3K-3-354/2013) (toliau – ir Civilinė byla), tiek šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys ir buvo įrodinėjamas viešojo administravimo subjektų priimtų aktų neteisėtumas, padarė išvadą, kad yra visos sąlygos pripažinti Administracinėje byloje ir Civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 16 str. 1 d., 57 str. 2 d.).
8. Teismas pabrėžė, kad Administracinėje byloje neteisėtais buvo pripažinti Administracijos veiksmai ir aktai: Sąvadas; Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos (toliau – ir Komisija) 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje, kurios sudėtyje, be kita ko, dalyvavo Administracijos vyriausioji architektė, pritarimas gyvenamojo namo, ūkio pastato ir pirties statybos Žemės sklype leidimo išdavimui; Statybos leidimas. Civilinėje byloje buvo konstatuoti Direkcijos ir pareiškėjo neteisėti veiksmai. Direkcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jos atstovas, dalyvaudamas Komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje, neteisėtai pritarė statybos leidimo išdavimui ir nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos užtikrinti fizinių ir juridinių asmenų veiklos Sartų ir Gražutės regioninio parko (toliau – ir Regioninis parkas) teritorijoje teisėtumą, o pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis į Savivaldybę dėl statybos leidimo išdavimo kreipėsi 2006 m. lapkričio 10 d., jau esant priimtam ir įsiteisėjusiam Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarimui, draudžiančiam statybas miškų ūkio paskirties žemėje. Pareiškėjas prašė išduoti statybos leidimą ir pradėjo statybą, nors privalėjo žinoti, kad tokia statyba yra neteisėta. Pradėjęs vykdyti neteisėtą statybą tuo metu, kai ji įstatymais buvo draudžiama, pareiškėjas yra už tai atsakingas.
9. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nebereikia iš naujo nustatinėti Administracijos ir Direkcijos priimtų aktų neteisėtumo t. y. šių subjektų kaltės. Neteisėtai išduoti statybos dokumentai tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo pareigą nugriauti jam priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus. Todėl teismas konstatavo, kad dėl gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybos, o vėliau nugriovimo pareiškėjo patirtos išlaidos, t. y. turtinė žala, yra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su Administracijos ir Direkcijos neteisėtais aktais.
10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neteko jam priklausančio turto, todėl turtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas nekelia abejonių. Pareiškėjas turėtas išlaidas įrodinėja UAB „Gedsta“ parengta lokaline sąmata, kuria apskaičiuotos gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybos išlaidos, ir V. V. įmonės, kuri atliko griovimo darbus, parengta sąmata. V. V. įmonės 2017 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 1312 už atliktus pamatų išardymo ir aplinkos sutvarkymo darbus išrašytą 11 962,06 Eur sumai, kurią pareiškėjas sumokėjo pagal pateiktus dokumentus, t. y. mokėjimo nurodymą ir kasos pajamų orderį. Byloje taip pat pateikta Inspekcijos sudaryta gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų griovimo išlaidų lokalinė sąmata pagal 2016 m. kovo mėn. kainas, iš kurios matyti, kad išlaidos už tuos pačius darbus, kurie nurodyti pareiškėjo pateiktoje sąmatoje, sudaro 13 215,85 Eur, t. y. netgi didesnės negu pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos. Atsižvelgęs į minėtus duomenis ir į tai, kad atsakovų atstovai minėtų duomenų pagrįstumo nepaneigė, teismas sprendė, kad abejoti pareiškėjo į bylą pateiktais dokumentais, įrodančiais jo patirtas išlaidas, nėra pagrindo. Teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais ir 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, pripažino kad pareiškėjas patyrė 25 031,64 Eur išlaidų ir jos yra realios.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti solidariosios atsakomybės, kadangi kiekvieno atsakovo atstovo neteisėti veiksmai yra teismų sprendimais nustatyti, konkretizuoti ir nėra kitų sąlygų solidariajai atsakomybei atsirasti. Teismas, atsižvelgęs į nustatytus tiek Administracijos, tiek Direkcijos, tiek pareiškėjo neteisėtus veiksmus, sprendė, kad atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, turi atlyginti 50 proc., atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Direkcijos, – 30 proc. pareiškėjo patirtos turtinės žalos. Atsakomybė už likusią 20 proc. turtinės žalos dalį tenka pačiam pareiškėjui ir ji nėra atlyginama. Taigi pareiškėjui iš Savivaldybės priteistina 12 515,82, Eur suma, o iš Lietuvos valstybės – 7 509,49 Eur suma. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, taip pat tenkino pareiškėjo reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
III.
12. Atsakovo Savivaldybės atstovas Administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
13. Atsakovo atstovas, apeliaciniame skunde iš esmės nurodydamas tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai pažymi, kad:
14.1. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti pamatų statybos išlaidas, pateikė 2005 m. sausio mėn. lokalinę sąmatą, kurioje nurodyta „pastato ašių nužymėjimas“ ir „pamatų betonavimas įrengiant klojimus be darbo užmokesčio kainos“. Nesuprantama, kodėl yra pateikiama 2005 m. sąmata, kai statybos darbai vykdyti 2007 m. Pareiškėjas šios aplinkybės nepaaiškino ir teismo posėdžio metu. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme taip pat nepavyko išsiaiškinti, kokios išlaidos sudaro sąmatos eilutę „pamatų betonavimas įrengiant klojimus be darbo užmokesčio“. Nėra aišku, ar į minėtą eilutę yra įtraukta darbų kaina ar ne, ar sąmatoje yra tik medžiagų kaina. Šios aplinkybės pareiškėjas (taip pat ir jo atstovas) paaiškinti nesugebėjo ir tikslaus atsakymo nepateikė. Teismui pasiteiravus pareiškėjo, ar jis galėtų kitais dokumentais pagrįsti pamatų įrengimo kaštus (ar neturi kitų įrodymų dėl išlaidų dydžio), pareiškėjas teismui nurodė, kad namuose dalis dokumentų yra išlikę ir teismui galėtų būti pateikti, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, papildomų dokumentų pateikti neprašė. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė pamatų statybos išlaidų. Nors pareiškėjas pateikė ir 2017 m. sausio 17 d. sąmatą dėl pamatų griovimo, tačiau nėra aišku, kuo vadovaujantis sudaryta minėta sąmata.
14.2. Teismo sprendime nėra pagrįsta, kuo vadovaujantis buvo padaryta išvada, kad Administracija atlygina 50 proc., Direkcija – 30 proc. pareiškėjo patirtos turtinės žalos, o pačiam pareiškėjui tenka atsakomybė dėl 20 proc. jo patirto turtinės žalos. Toks diferencijavimas yra nepagrįstas. Sprendime nurodoma, kad Administracija turi atlyginti 50 proc. turtinės žalos, nes ji patvirtino Sąvadą ir išdavė Statybos leidimą, o Direkcija (jos atstovas) Komisijos posėdyje tik pritarė statybos leidimo išdavimui, todėl atlyginti turi 30 proc. turtinės žalos. Tačiau toks vertinimas yra visiškai nepagrįstas, nes Statybos leidimas išduodamas tik įvykdžius tam tikras procedūras, t. y. tik tada, kai jo išdavimui pritaria visi Komisijos nariai (jei bent vienas iš Komisijos narių prieštarauja, statybos leidimas nėra išduodamas). Minimu atveju Komisijos posėdyje dalyvavo ir statybos leidimo išdavimui pritarė ir Direkcija (jos atstovas). Taip pat kaip ir visos institucijos, dalyvaujančios Komisijoje, Direkcija yra išdavusi ir Sąvadą. Taigi skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, byloje neišsiaiškintos visos sprendimui priimti reikalingos aplinkybės, nevertinti įrodymai.
14. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo Savivaldybės atstovo Administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti 707,85 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
15. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:
16.1. Teismo posėdžio metu nebuvo ginčijama aplinkybė, kad pareiškėjas patyrė išlaidų statydamas Žemės sklype pamatus. Administracija, ginčydama pareiškėjo patirtų išlaidų dydį pamatų statybai, nepateikė nė vieno įrodymo, kuris paneigtų pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Pareiškėjas nurodė turtinės žalos dydį, dėl kurio atlyginimo kreipėsi į teismą, o konstatavus aplinkybę, jog į pamatų betonavimo išlaidas neįtrauktas darbo užmokestis pamatus betonuojantiems darbininkams, turtinės žalos dydis galėtų tik padidėti, tačiau pareiškėjas nereikalavo didesnio turtinės žalos atlyginimo. Inspekcija taip pat parengė gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų griovimo išlaidų lokalinę sąmatą 2016 m. kovo mėn. kainomis, iš kurios matyti, kad išlaidos už tuos pačius darbus, kurie nurodyti ir pareiškėjo pateiktoje sąmatoje, sudaro 13 215,85 Eur, t. y. netgi didesnės negu pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos. Griovimo darbai Žemės sklype yra visiškai pagrįsti įrodymais (Inspekcijos sudaryta gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų griovimo išlaidų lokalinė sąmata, antstolio 2017 m. rugsėjo 28 d. patvarkymu Nr. S-17-53-13497, 2013 m. rugpjūčio 13 d. vykdomuoju raštu Nr. 2-177-477/2012).
16.2. Teismas detaliai išaiškino, kodėl ir kaip paskirstė turtinės žalos atlyginimo prievolę atsakovams. Būtent Administracija buvo atsakinga tiek už Komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje priimtą sprendimą pritarti statybos leidimo išdavimui, tiek už nepanaikintą Sąvadą ir išduotą Statybos leidimą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pats pareiškėjas detaliai nurodė, kad, nesant valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, jis nebūtų atlikęs jokių pamatų statybos darbų Žemės sklype. Atsakovų atstovai priešingas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikė, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas iš esmės atsižvelgiant tik į šio apeliacinio skundo ribas.
17. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas Zarasų rajono savivaldybė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija dviem aspektais: 1) pareiškėjas G. K. prašomos atlyginti turtinės žalos nepagrindė tinkamais įrodymais; 2) teismas nepagrįstai diferencijavo atsakomybę, iš savivaldybės priteisdamas didesnę turtinę žalą nei iš kito atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos bei paties pareiškėjo.
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas G. K., kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą su prašymu priteisti iš Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, turtinę žalą, nurodė, kad ją patyrė dėl, kaip paaiškėjo, neteisėtai išduoto Sąvado ir Statybos leidimo. Pareiškėjas nurodo patyręs 45 057,62 Lt (13 049,58 Eur) turtinę žalą dėl gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų statybos ir 11 982,06 Eur turtinę žalą atlikus pamatų griovimo darbus. Taigi pareiškėjo patirta turtinė žala iš viso sudaro 25 031,64 Eur.
19. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašymą atlyginti turtinę žalą grindė šiais įrodymais: 1) patirtomis išlaidomis pamatų statybai pagal UAB ,,Gedsta“ 2017 m. gegužės 30 d. lokalinę sąmatą (sudaryta pagal 2005 m. sausio mėn. kainas), kurioje nurodyti darbų pavadinimai ir vertė, t. y. pastato ašių nužymėjimas – 400 Lt, pamatų betonavimas įrengiant klojinius be darbo užmokesčio kainos – 37 784,42 Lt, iš viso su PVM 45 057,62 Lt (13 049,58 Eur); 2) patirtomis išlaidomis pagal V. V. įmonės 2017 m. sausio 17 d. sąmatą statybos darbams, kurioje nurodyti darbų pavadinimai (grunto atkasimas ekskavatoriumi aplink pamatus, grunto atkasimas rankiniu būdu, atkasto grunto susandėliavimas, abiejų pastatų išardymas ir kt. bei šių darbų kainos), 2017 m. kovo 3 d. PVM sąskaita faktūra serija VVV Nr. 1312, išrašyta už pamatų išardymą ir aplinkos sutvarkymą, 2017 m. kovo 3 d. mokėjimo nurodymu (į V. V. įmonę pervesta 8 962,06 Eur) ir V. V. įmonės kasos pajamų orderio kvitu serija SAE Nr. 363, patvirtinančiu, kad G. K. pervedė 3 000, 00 Eur, galutinai apmokėdamas pagal sąskaitą faktūrą serija VVV Nr. 1312.
20. Taigi, pareiškėjas neabejotinais įrodymais patvirtino išlaidas, patirtas pamatų griovimo darbams atlikti. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjas pamatų statybos išlaidas grindė tik lokaline sąmata, t. y. nepateikdamas jokių kitų dokumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog pats atsakovas Zarasų rajono savivaldybė neginčijo šioje lokalinėje sąmatoje atliktų darbų apimties ir/ar joje nurodytos kainos, neginčijo ir aplinkybės, kad namo ir ūkinio pastato pamatų įrengimo darbai buvo atlikti. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuos darbus atliko jo samdyti fiziniai asmenys 2007 metais, kuriems jis mokėjo grynaisiais pinigais, dokumentų, pagrindžiančių statybinių medžiagų įgijimą neišsaugojo. UAB ,,Gedsta“ lokalinė sąmata, sudaryta pagal 2005 m. sausio mėn. kainas, nesant byloje kitokių įrodymų, nepaneigia, kad 2007 metais atlikti pamatų betonavimo darbai buvo mažesnės vertės nei 2005 metais. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos, nesutikdamas su pareiškėjo pateiktais dokumentais ir siekdamas nuginčyti pareiškėjo išdėstytą poziciją, turėjo galimybę pateikti teismui kitokius įrodymus, prašyti kviesti atitinkamą specialistą ir pan., tačiau to nepadarė. Todėl teisėjų kolegija neturi priežasčių netikėti ir vertinti kaip nepagrįstus pareiškėjo pateiktus UAB ,,Gedsta“ surašytoje lokalinėje sąmatoje duomenis dėl išlaidų, patirtų pamatų betonavimo darbams, ir nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei teisiniam vertinimui šiuo klausimu.
21. Apeliantas teigia, kad sprendime nemotyvuota, kuo vadovaujantis paskirstyta civilinės atsakomybės dydžio našta, nurodant, kad 50 procentų nuo bendros sumos turi atlyginti Zarasų rajono savivaldybė. Šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas sprendime ne tik nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo argumentus, kuriais buvo konstatuoti tiek viešojo administravimo subjektų (t. y. šios bylos atsakovų) veiksmai priimant neteisėtus administracinius aktus, tiek ir paties pareiškėjo neteisėti veiksmai, 2006 m. lapkričio 10 d. (jau po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, draudžiančio statybas miškų ūkio paskirties žemėje) kreipiantis į savivaldybę su prašymu išduoti statybos leidimą, bet ir pagrįstai rėmėsi jais. Teismas aiškiai argumentavo, kad atsižvelgia į tai, jog Gražutės regioninio parko direkcijos tarnautoja tiktai Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 10 d. posėdyje pritarė statybos leidimo išdavimui. Visus kitus neteisėtus sprendimus: projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimą, statybos leidimo išdavimą priėmė Zarasų rajono savivaldybės administracija ar jos pareigūnai, pažeisdami Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktų 26 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjui priteistinos žalos diferencijavimu, apeliaciniame skunde nenurodo kokių bylos aplinkybių neišsiaiškino ir kokių įrodymų nevertino pirmosios instancijos teismas. Nepateikia ir savo pozicijos kaip ir kokiu pagrindu pareiškėjo patirtos išlaidos turėtų būti paskirstytos.
22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, be to, atkreipia dėmesį, kad pačios institucijos nepagrįstai delsė ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. Priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracija, Gražutės regioninio parko direkcija – ne tik kad dalyvavo statybos leidimo išdavimo procese, bet ir neinicijavo pareiškėjui G. K. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo.
23. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, kuriame konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, pateikti išaiškinimai: šioje byloje, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą), nusprendęs, kad įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų ir juo buvo siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų, EŽTT vis dėlto pripažino proporcingumo principo pažeidimą. Teismas priminė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.
24. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinis skundas atmetamas.
25. Pareiškėjas pateikė prašymą jo naudai iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovo paduotas apeliacinis skundas šioje byloje atmetamas kaip nepagrįstas, konstatuotina, kad ši nutartis priimta pareiškėjo naudai, dėl to pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).
26. Minėtame pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai ir su šiuo prašymu pateikti duomenys (2018 m. spalio 31 d. sąskaita faktūra ALAW 12988, 2018 m. spalio 31 d. ataskaita dėl suteiktų paslaugų, 2019 m. sausio 16 d. mokėjimo nurodymas Nr. 684, 2019 m. spalio 24 d. aktas dėl skolų suderinimo) patvirtina, kad pareiškėjas realiai patyrė išlaidas už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, 707,85 Eur suma advokato pagalbai už parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėti yra adekvataus dydžio, tinkamai atlyginanti advokato darbą. Šį vertinimą patvirtina ir tai, kad aptariama suma neviršija nagrinėjamu atveju taikytinų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatyto dydžio, priteistino už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjui priteistina iš atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 707,85 Eur suma jo patirtoms bylinėjimosi išlaidoms už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą atlyginti.
27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 2018 m. gruodžio 20 d. Nr. XIII-1833 16 straipsnio ir ABTĮ 41 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.) nuostatas bylos nagrinėjimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, klausimą turi spręsti pirmosios instancijos teismas, kuriam prašymą pareiškėjas dar gali pateikti per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti pareiškėjui G. K. iš atsakovo Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 707,85 Eur (septynis šimtus septynis eurus ir aštuoniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.