Panevėžio apygardos teismo sprendimas, 2A-721-544/2012

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-11-15
Bylos Nr.: 2A-721-544/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-54-3-00117-2012-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolė Danguolė Smetonienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Zina Mickevičiūtė
Ieškovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: LR Vyriausybės

Kategorijos

44.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-721-544/2012

Teisėja Rimvydas Žukauskas Proceso Nr. 2-54-3-00117-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.8;92;114.11; 121.18; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Danguolės Smetonienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, rašytinio proceso išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens LR Vyriausybės apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-177-477/2012 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį G. K., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Gražutės regioninio parko direkcijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų I. K., V. K., P. K., Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dėl statybos padarinių pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus pašalinimo bei statybvietės sutvarkymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovė patikslinusi ieškinį prašė įpareigoti atsakovą G. K. Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Gražutės regioninio parko ir savo lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę; teismo sprendime nurodyti, kad G. K. per nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus pamatus, leisti neteisėtos statybos padarinius pašalinti ieškovui, reikiamas lėšas išieškant iš G. K.. Nurodė, kad 2009-05-29 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1311-815/2009 buvo panaikinti: 2003-05-08 Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 22, išduotas J. P. ir D. M., bei 2006-11-17 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotas statybos leidimas Nr.87. Šis įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galą (CPK 182 str. 2 p.). Administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo statomas namas, ūkinis pastatas ir pirtis, teismo sprendimu pripažinti neteisėtais, todėl ir patys statiniai (15×7 m. gyvenamojo amo pamatai ir 15,6×7 m. ūkinio pastato pamatai) pastatyti neteisėtai. Nauji statybą leidžiantys dokumentai G. K. neišduoti. Kadangi šiuo atveju gyvenamojo namo ir ūkio pastato statyba žemės sklype negalima, prieštarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams, prašo taikyti Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p. numatytą statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdą – pradėtų statyti statinių nugriovimą ir statybvietės sutvarkymą kaltų asmenų: Zarasų rajono savivaldybės, Gražutės regioninio parko direkcijos ir statytojo G. K. – lėšomis (1 t., b. l. 99-105).

Žemesnės instancijos teismas

Zarasų rajono apylinkės teismas 2012-07-05 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nusprendė, kad pagal savo prasmę ir turinį ieškinio reikalavimas reiškia žalingų pasekmių šalinimą, todėl taikytini įstatymai reglamentuojantys deliktinės civilinės atsakomybės santykius, o byla spręstina nustatant asmenis, sudariusius sąlygas pradėti ir vykdyti neteisėtą namo ir ūkinio pastato statybą. Teismas nustatė, kad sąlygas neteisėtai statybai bei teisinį pagrindą Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiajai architektei patvirtinti 2003-05-08 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22, Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinei statybos komisijai 2006-11-10 duoti pritarimą statybos leidimo G. K. išdavimui, 2006-11-17 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui išduoti statybos leidimą Nr. 87/b.l.9-17 sudarė LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybos privačioje žemėje reglamentas. 2006-03-14 LR Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą byloje Nr.17/02-24/02-06/03-22/04, kuriame nustatė, kad bet kokios gyvenamųjų pastatų statybos miško žemėje, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, kurios buvo vykdomos pagal LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtintą Statybų privačioje žemėje reglamentą, yra neteisėtos, nes minėtas nutarimas iškreipė teisės aktų hierarchiją, Vyriausybė viršijo savo kompetenciją ir priėmė sprendimus, kuriuos priimti turėjo teisę LR Seimas. Po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo (LR KT) nutarimo paskelbimo LR Vyriausybė daugiau kaip 10 mėnesių, t. y. iki kol 2007-01-31 nutarimu Nr. 106 panaikino Statybų privačioje žemėje reglamentą, nesiėmė jokių veiksmų dėl pagal 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtinto minėto reglamento pagrindu vykdomų statybų stabdymo, statybų leidimų panaikinimo. Teismas padarė išvadą, kad neteisėto minėto nutarimo priėmimas bei tolesnis LR Vyriausybės neveikimas tiesiogiai sudarė sąlygas G. K. pradėti neteisėtą namo ir ūkinio pastato statybą, kitų jai pavaldžių institucijų, šios bylos atsakovų, netinkamam veikimui ir neveikimui. 2007-01-31 nutarimu Nr. 106 panaikinusi Statybų privačioje žemėje reglamentą, LR Vyriausybė jokių sprendimų dėl jau išduotų statybų leidimų miško žemėje nepriėmė. Toks neveikimas sudarė pagrindą šios bylos atsakovėms, tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldžioms LR Vyriausybei, laikytis jų nurodytos nuostatos, kad iki 2006-03-14 Konstitucinio teismo nutarimo parengti namų statybas buvusiose sodybvietėse, kurios yra miško žemėje, leidžiantys dokumentai, tame tarpe - ir atsakovui 2003-05-08 sudarytas projektavimo sąlygų sąvadas, yra teisėti ir galiojantys. Teismas padarė išvadą, kad LR Vyriausybė yra kalta dėl sukurtų ydingų teisinių santykių ir atsakinga už pasekmes, bet ieškovė jai reikalavimų nepateikė. Gražutės regioninio parko direkcija yra pavaldi LR Aplinkos ministerijai, kurios veiklą kontroliuoja ir koordinuoja LR Vyriausybė. LR Vyriausybė kontroliuoja savivaldybes per savo atstovus apskrityse, kurie, vykdydami administracinę savivaldybių priežiūrą, prižiūri, ar savivaldybės laikosi įstatymų. Teismas pažymėjo, jog Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Gražutės regioninio parko direkcijos atstovai nurodė, kad iki šiol nei LR Vyriausybė, nei LR Aplinkos ministerija nėra pateikusios kokių nors rekomendacijų ar pasiūlymų, kaip turi būti pasielgta su jau išduotais statybų leidimais, kuriais buvo leista statyti gyvenamuosius namus buvusiose sodybvietėse miško žemėje. Techninis projektas patikrintas ir Statybos leidimas, teismo nuomone, atsakovui G. K. kitų atsakovų buvo išduotas laikantis tuo metu galiojusios procedūrinės tvarkos ir tam įgaliotų pareigūnų nepažeidžiant jų kompetencijos. Atsakovas G. K. neatliko neteisėtų veiksmų siekdamas gauti statybos leidimą namo ir ūkinio pastato statybai buvusioje sodybvietėje. Byloje esančių faktinių duomenų pagrindu teismas sprendė, jog atsakovas statybas pradėjo 2007 m. pradžioje, tačiau po to darbų nebetęsė, kas vertintina kaip šio atsakovo atsargumas ir sąžiningumas, susijęs su žalingų pasekmių sumažinimu. 2009-05-29 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, 2010-05-25 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi statomas namas ir ūkio pastatas yra neteisėta statyba, todėl jos padarinių šalinimas yra neišvengiamas. Kadangi ieškinio reikalavimai atsakingam asmeniui LR Vyriausybei nepareikšti, teismas ieškinį atmetė. Dėl ieškovės Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sąžiningumo, teismas pažymėjo, jog pagal Statybų įstatymo 27 str., ji buvo ir yra pagrindinis subjektas, kuris pagal savo paskirtį privalėjo ir privalo kontroliuoti vykdomas statybas, užtikrinti statybų teisėtumą. Statybos inspektorius, R. P. G. Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose dalyvaudavo labai retai arba dalyvaudavo pasyviai. Todėl ieškovė nusišalino nuo savo pareigų, nustatytų Statybos įstatymo 27 str., vykdymo priimant sprendimus dėl gyvenamųjų namų statybos. LR Konstituciniam teismui priėmus 2006-03-14 nutarimą, ieškovė operatyviai nesiėmė jokių veiksmų dėl statybos dokumentų, išduotų atsakovui, išdavimo sustabdymo ar pradėtų statybų sustabdymo. Sprendžiant pagal 2008-12-22 ieškovės inspektoriaus R.P. G. rašto ir 2009-03-30 Utenos AVA rašto turinį, ieškovei pavaldūs pareigūnai suprato, jog atsakovo G. K. vykdoma gyvenamojo namo ir ūkio pastatų statyba yra galimai neteisėta, tačiau operatyviai jokių veiksmų dėl šios statybos teisėtumo patikrinimo nesiėmė iki 2012-02-14, kol buvo pateiktas ieškinys teismui. G. K. prašymas išduoti statybos leidimą pateiktas 2006-11-10, leidimas išduotas 2006-11-17, statybos darbai pradėti 2007 m. pradžioje, todėl visi šie veiksmai buvo atlikti praėjus ilgam laiko tarpui po 2006-03-14 LR Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo. Teismas laikė, kad dėl ieškovės neatlikimo jai Statybos įstatyme priskirtų pareigų susidarė sąlygos G. K. pradėti neteisėtą namo ir ūkinio pastato statybą miško žemėje, todėl ji taip pat atsakinga už žalingų pasekmių šalinimą. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms, teismas laikė, kad, pareikšdama ieškinį, ieškovė siekia išvengti atsakomybės šioje byloje, ją perkelti kitiems asmenims, todėl toks ieškinys yra nesąžiningas ir atmestinas (2 t., b. l. 22-27).

Šalies argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-07-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą patikslintą ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas dėl šių motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl LR Vyriausybės kaltės ir atsakomybės apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog sąlygas neteisėtai statybai ir neteisėtam statybos dokumentų išdavimui sudarė Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas. Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai, ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Sąlygų sąvadas ir Statybos leidimas buvo išduoti gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir pirties statybai, todėl šie pastatai negali būti laikomi pastatais, kurie reikalingi miškų ūkio veiklai, todėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktas nereguliavo šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių. Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas numatė, kad ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje jau esančiose sodybvietėse galima statyti gyvenamuosius namus (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus namus ir statyti ūkinius pastatus. Žemės sklypas Sąlygų sąvado ir Statybos leidimo išdavimo neatitiko sodybvietės (sodybos) sąvokos, Sąlygų sąvadas ir Statybos leidimas buvo išduoti ne sodybinių pastatų statymui jau esančioje sodybvietėje, bet visiškai naujos sodybos statybai. Todėl nebuvo pagrindo remtis ir Statybos privačioje žemėje reglamento 3 p. Taigi, tvirtinant, svarstant ir išduodant minėtus statybos dokumentus iš viso nebuvo pagrindo vadovautis minėtu reglamentu, ir tai paneigia Vyriausybės kaltę dėl statybos padarinių atsiradimo.

Atsižvelgiant į Konstitucinio teismo 2006-06-06 nutarimo byloje Nr. 12/06 išaiškinimus, Vyriausybei iš karto nepanaikinus Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p. nuostatų, jos vis tiek neteko galios nuo minėto 2006-03-14 sprendimo paskelbimo dienos (Konstitucijos 107 str. 1 d., KT įstatymo 72 str. 1, 2 d.). Vilniaus apygardos administracinio teismas 2009-05-29 sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1311-815/2009 nustatė, kad, nors Sąvadas ir buvo išduotas, tačiau iki 2006-03-16 statybos veiksmų nebuvo atlikta. Teismas padarė išvadą, jog 2003-05-08 patvirtintas Sąvadas, kaip nuo 2006-03-16 prieštaraujantis LR Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas, nes iki 2006-03-16 nebuvo išduotas statybos leidimas Sąvade nurodytiems pastatams statyti ir realių statybos veiksmų nebuvo atlikta. Todėl Zarasų rajono savivaldybės administracijai ir Gražutės regioninio parko direkcijai tenka atsakomybė už neteisėtą pritarimą Statybos leidimo išdavimui ir jo išdavimą, o G. K. - už kreipimąsi jį gauti ir statybos pagal jį vykdymą. Teismas, teigdamas, kad Vyriausybė tik po 10 mėnesių panaikino Konstitucijai prieštaraujantį aktą, netyrė, ar buvo pažeisti teisėkūros procesą reglamentuojantys teisės aktai ir juose nustatyti terminai bei procedūros, nedetalizavo, kokius teisės aktus privalėjo priimti Vyriausybė, kuo remiantis privalėjo teikti rekomendacijas ar siūlymus, kaip turi būti pasielgta su išduotais statybos leidimais. Konstatuodamas Vyriausybės neteisėtą neveikimą, teismas netinkamai taikė teisės aktus. Vyriausybei šitokios pareigos veikti nenustatė jos veiklą reglamentuojantys teisės aktai, todėl, atsižvelgiant į CK 6.271 str. 4 d., jai negali kilti civilinė atsakomybė. Teismas nenustatė priežastinio ryšio buvimo tarp tariamai neteisėtų Vyriausybės veiksmų ir neteisėtos statybos padarinių atsiradimo.

Nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisėtai veikusiai Zarasų rajono savivaldybės administracijai ir Gražutės regioninio parko direkcijai nekyla atsakomybė dėl neteisėtų veiksmų atsiradusių neigiamų pasekmių, nors tarp neteisėtų veiksmų ir neigiamų pasekmių yra priežastinis ryšys, o tai prieštarauja CK 6.271 str. 4 d. Šių atsakovių teises ir pareigas statybos leidimo išdavimo procese teisės aktai reguliavo tiesiogiai. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais dėl šio atvejo konstatuota, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija tinkamai neatliko savo pareigų ir, įsigaliojus LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimui, nesiėmė veiksmų panaikinti Sąvado, vėliau pritarė ir neteisėtai išdavė statybos leidimą. Liudytoja A. Ž., buvusi Zarasų savivaldybės administracijos vyriausioji architektė ir Komisijos, rekomendavusios išduoti statybos leidimą, pirmininkė, nurodė, kad išduodant statybos leidimą nesivadovavo Miškų įstatymu, o vadovavosi Statybų privačioje žemėje reglamentu. Statybų privačioje žemėje reglamentas negalėjo būti taikomas kaip kitus teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas, o LR KT 2006-03-14 nutarime buvo nurodyta, kad Miškų įstatymo imperatyvūs draudimai ir ribojimai privalo būti taikomi statybai visoje miško žemėje. Gražutės regioninio parko direkcija Komisijos 2006-11-10 protokolu Nr. 81 pritardama Statybos leidimo išdavimui taip pat veikė neteisėtai. Gražutės regioninio parko direkcija buvo išdavusi 2002-08-28 statinio projektavimo sąlygas, kurios buvo įrašytos į Sąlygų sąvadą. Remiantis Komisijos 2006-11-10 posėdžio metu galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos 27 str. 8 d. ir Gražutės regioninio parko nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1999-04-29 nutarimo Nr. 490, 15 punktu, direkcija buvo atsakinga už fizinių ir juridinių asmenų veiklos parko teritorijoje kontrolę, kad ši atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2006-03-16 pagal LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarime suformuluotą doktriną, miško ūkio paskirties žemėje draudžiama statyti statinius, nesusijusius miškų ūkio veiklos vykdymu, Gražutės regioninio parko direkcija Komisijos 2006-11-10 posėdžio metu turėjo nepritarti statybos leidimo išdavimui. Liudytojas R. Č., buvęs Gražutės nacionalinio parko direktorius, Komisijos posėdžio metu pritaręs leidimo išdavimui, nurodė, kad ir jis vadovavosi Statybų privačioje žemėje reglamentu, o ne Miškų įstatymu ir nekreipė dėmesio į tai, kokios paskirties žemėje numatoma atkurti sodybą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo, kad statybos leidimo išdavimui buvo pritarta ir jis buvo išduotas pasibaigus Sąvado galiojimo terminui, tuo pažeidžiant Statybos įstatymo 20 str. 10 d., kurioje nustatyta, kad, jei per 3 metus nuo statinio projektavimo sąlygų sąvado gavimo statybos leidimas nebuvo išduotas, projektavimo sąlygų sąvadas tvirtinamas iš naujo, ir tai būtų savarankiškas pagrindas Statybos leidimą pripažinti neteisėtu, o už tai atsakingos atsakovės. Teismas, akcentuodamas, kad Vyriausybė, Aplinkos ministerija ir Inspekcija nepateikė išaiškinimų ir rekomendacijų atsakovėms, neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje neteikta įrodymų, kad jos pačios kreipėsi dėl išaiškinimų ar rekomendacijų. Mano, kad teismas buvo neobjektyvus ir pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, nes atsakovių kaltė pagal Statybos įstatymo 28/1 str. buvo įrodyta.

Nepagrįsta teismo išvada, kad dėl neteisėtos statybos padarinių atsiradimo atsakovas G. K. yra nekaltas ir neatsakingas. Vadovaujantis CK 1.6 straipsniu, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo. LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimas buvo paskelbtas viešai. G. K. atsakingas už tai, kad jis 2006-11-10, t. y. po minėto nutarimo, kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl Statybos leidimo išdavimo, vėliau vykdė statybos darbus pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą. Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis. Galiojant draudimui statyti su miško ūkiu nesusijusius statinius miško ūkio paskirties žemėje, G. K. turėjo būti rūpestingas ir atidus ir tai įvertinti.

Dėl teismo sprendimų argumentų apie ieškovės kaltę ir atsakomybę, nurodė, jog Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas, savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas", patvirtinto aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-827 2010, Nr. 116-5946; 2011, Nr. 83-4059, Nr. 165-7876), 41(1) punkte nustatyta pareiga inspekcijai, kai statybą leidžiantis dokumentas (statybos leidimas, išduotas iki 2010-10-01) teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ir teismas nepriėmė sprendimo dėl statybos padarinių šalinimo, statyba yra pradėta ar pabaigta, jei Inspekcija arba prokuratūra buvo pareiškėja bylose dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, nustačius, kad naujas statybą leidžiantis dokumentas išduotas, kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybos padarinių šalinimo, prašant teismo priimti vieną iš sprendimų, nurodytų Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. Tačiau teismas padarė išvadą, kad inspekcija, vykdydama teisės aktuose nustatytą įpareigojimą pateikti ieškinį su prašymu šalinti neteisėtos statybos padarinius, elgėsi nesąžiningai, nors pats sprendime pripažino, kad teisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas yra neišvengiamas. Nei Inspekcija, nei apskrities viršininko administracija neturėjo teisės tiesiogiai dalyvauti sprendimų dėl statybos leidimų išdavimo priėmime. Statybos įstatymas nenumatė, kad Inspekcijos ar apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojai galėtų ar privalėtų dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose stebėtojo teisėmis. Utenos apskrities viršininko administracijos pareigūnai nebuvo pavaldūs Inspekcijai. Inspekcija ir Utenos AVA veikė nepažeisdamos teisės aktų reikalavimų. Todėl Inspekcijai, remiantis CK 6.271 str. 4 d., nekyla civilinė atsakomybė. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų Inspekcijos ar Utenos AVA veiksmų (neveikimo) ir kilusių neigiamų pasekmių (2 t., b. l. 29-38).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo LR Vyriausybė prašo 2012-07-05 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.103 str. nuostatas. Lietuvos vyriausias administraciis teismas 2010-05-25 nutartimi panaikino ginčijamus administracinius aktus ir pripažino, kad statybos buvo vykdomos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo statybos padarinių šalinimo klausimą išspręsti vienu iš Statybos įstatymo28¹ str. 2 d. nurodytų būdų, kurie nesuteikia teisės atmesti ieškinį. Atsižvelgiant į teismų praktiką, teismas, spręsdamas klausimą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, turėjo vadovautis Statybos įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, o ne CK 6 knygos nuostatomis, reglamentuojančiomis deliktinės atsakomybės taikymą. Įvertinus Konstitucinio teismo išaiškinimus, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie priimti dalyvaujant toms pačioms šalims, dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo teisėtumo yra konstatuota, kad šiuo atveju statyba miškų ūkio žemėje draudžiama, bet jų teismas nevertino. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-05-29 sprendime ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2010-05-25 nutartyje konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2003-05-08 patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą, 2006-11-17 išduodama statybos leidimą pažeidė Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 21 str. 1, 2 p., 26 str. 1 d., kad 2003-05-08 projektavimo sąlygų sąvadas, kaip nuo 2006-03-16 prieštaraujantis Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas. Teismas padarė priešingą išvadą, kad ne savivaldybė privalėjo imtis aktyvių veiksmų ir panaikinti savo sprendimus, prieštaraujančius Konstitucijai, bet kiti teismo sprendime nurodyti subjektai. Minėtuose teismų sprendimuose taip pat konstatuota, kad atsakovas statytojas G. K., kaip ir kiekvienas LR pilietis, po 2006-03-14 privalėjo suprasti, kad jo siekiamas tikslas prieštarauja Konstitucijai, Miškų įstatymui, Žemės įstatymui, todėl negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių dėl sodybos atstatymo. Nesutinka su teismo išvada, kad LR Vyriausybė yra atsakinga dėl neteisėtos statybos padarinių, nes neteisėtai ir nepateisinamai ilgą laiką nepriėmė nagrinėjamu klausimu jokių sprendimų. Vyriausybės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios įpareigotų Vyriausybę po LR Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo apie jį informuoti visas valdžios ir vietos savivaldos institucijas. Panaikinus administracinius aktus, turi būti panaikinamos ir atsiradusios pasekmės – gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatai turi būti nugriauti. Tais atvejais, kai pagal teisinį reglamentavimą atitinkamų statinių statyba iš viso negalima, valstybės kišimasis į nuosavybės teisę paprastai pasireiškia neteisėto statinio nugriovimu ar įpareigojimu jį nugriauti. Nepagrįsti teismo argumentai dėl LR Vyriausybės neveikimo. Esant teisės aktų rengimo tvarkai, numatytai teisės aktuose, Vyriausybė nedelsiant, 2006-03-22 davė pavedimą, atsižvelgiant į LR Konstitucinio teismo nutarime išdėstytas nuostatas, parengti Vyriausybės nutarimo projektą, kuris ir buvo parengtas ir patvirtintas 2007-01-31. Pats LR Konstitucinis teismas turi įgaliojimus panaikinti atitinkamus teisės aktus (jo dalis), kurie visam laikui pašalinami iš Lietuvos teisės sistemos. Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. reglamentavo tik statybas esamoje sodybvietėje, todėl šiuo atveju, kai statybos leidimas buvo išduotas naujo statinio statybai ir nėra juridiškai įforminto sodybinio žemės sklypo, minėtas teisės aktas negalėjo būti taikomas. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Zarasų rajono savivaldybės administracija privalėjo užtikrinti, kad administraciniai aktai būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje buvo įvardyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – miško. Žemės savininkai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, naudojimo būdą, laikytis sklypui nustatytų specialiųjų naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Visi atsakovai turėjo žinoti, kad Žemės ir Miškų įstatymo nuostatos draudžia statyti ūkinius statinius miškų paskirties žemėje, todėl jie pripažintini nesąžiningais. Statybos įstatymo 28¹ str. prasme statytojas šiuo atveju laikytinas vienu iš kaltų asmenų, nes statybos leidimo išdavimo metu buvo padaryti ne procedūriniai, o materialinės teisės normų pažeidimai. Mano, kad Vyriausybė neturėjo būti įtraukta į bylą, nes pati savivaldybė turėjo panaikinti jos išduotus dokumentus (2 t., b. l. 50-60).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens LR Vyriausybės apeliacinį skundą atsakovas G. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, o 2012-07-05 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad savavališkų statybų padarinių šalinimas yra specifinė civilinės atsakomybės forma, todėl LR statybos įstatyme numatyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdai negali būti taikomi atskirai nuo bendrųjų civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų. Vien savavališkos statybos faktas, net jei toks yra nustatytas, nesant galimybės konstatuoti visų civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų, savaime nereiškia, kad statytojas privalo būti įpareigotas šalinti savavališkos statybos padarinius, ypač tuo atveju, jei sąlygas savavališkos statybos atsiradimui sudarė trečiųjų asmenų veiksmai. Toks savavališkos statybos padarinių šalinimo aiškinimas nepaneigia LR CK 4.103 str. 3 d. nuostatų. Remiantis LR CK XXII skyriaus nuostatomis ir LAT praktika, civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius bei įrodžius visas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos, esančios pagrindu taikyti jam civilinę atsakomybę ir įpareigoti nugriauti ieškinyje nurodomus statinius. Sąlygas savavališkos statybos padarinių atsiradimui sudarė pati apeliantė, todėl ji ir turėtų būti atsakinga už jų šalinimą. Šioje byloje iš esmės nagrinėjama teisinė situacija, kuri iki šiol dar nebuvo nagrinėta kasacinės instancijos teisme, todėl nuosekli teisės taikymo praktika šiuo atveju dar nėra suformuota. Šioje byloje keliamas klausimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, kuomet statytojas atliko visus statybų procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytus veiksmus ir gavo visus statybą leidžiančius dokumentus, kurie vėliau buvo panaikinti tik dėl pakitusio teisinio reguliavimo. Vien pasikeitusi įstatymų leidėjo pozicija negali būti pakankamu pagrindu pripažinti jį nesilaikius statybų procesą reglamentavusiuose teisės aktuose numatytos tvarkos ir įpareigoti nugriauti nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus. Negalėjo numatyti, kad įstatymų leidėjo pozicija gali pasikeisti ar kad bus panaikinti atitinkami viešojo administravimo subjektų priimti norminiai aktai, kurie buvo išduoti teisėtai, todėl negali būti laikomas atsakingu už tokių aplinkybių atsiradimą. Priešingu atveju būtų pažeidžiami konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo principai ir iškreipiama civilinės atsakomybės samprata. Zarasų rajono apylinkės teismas kaip tik atsižvelgė į visas administraciniame teisme bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Skundžiamame sprendime pažymėta, jog statybą atsakovui G. K. leidžiantys dokumentai buvo panaikinti, tačiau vien tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis yra atsakingas už savavališkos statybos padarinių šalinimą, nustačius, kad sąlygas šių dokumentų išdavimui ir panaikinimui, sudarė ne atsakovo, o trečiųjų asmenų veiksmai. Apeliantas neatsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu atveju jis nėra atsakingas už tai, kad jo vykdyti statybos darbai vėliau pripažinti savavališkomis statybomis, o ieškovė nėra pateikusi jokių duomenų apie tai, kad jis būtų padaręs kokių nors statybų procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatyta, jog Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 patvirtino 2003-05-08, t. y. dar iki LR Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo. Tuo atveju, jei LR Vyriausybės apeliacinis skundas būtų patenkintas, teismas sudarytų prielaidas pažeisti teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo, pagarbos įgytoms teisėms principus, būtų nepagrįstai ribojama atsakovo teisė į nuosavybę. Apeliantė skunde aptarinėja tik jai naudingus nutarimus ir juose pateiktus išaiškinimus. Aiškindamas LR Konstitucijos 109 str. 1 d., LR Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Jei trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas bus patenkintas, teisingumas bus įvykdytas vien formaliai (2 t., b. l. 73-77).

Atsiliepime į apeliacinius skundus Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, pagal LR statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p., teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, privalo nustatyti kaltus asmenis ir tik tada spręsti klausimą dėl statinių griovimo. Kadangi teismas atsakingu šioje byloje laikė ieškovę, todėl ieškinį atmetė. Teisinius santykius susijusius su statyba reglamentavo ne vien LR žemės ir LR miškų įstatymas, tačiau ir LR saugomų teritorijų įstatymas, Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas, patvirtintas Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 415. Zarasų rajono savivaldybės administracija, rengdama dokumentus bei išduodama statybos leidimą, vadovavosi minėtais teisės aktais. Parengiamieji veiksmai statybos leidimo išdavimui 2003-07-16 komisijos posėdyje, 2003-05-08 sprendžiant dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo buvo atliekami dar iki LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimo priėmimo. Išduodant projektavimo sąlygų sąvadą, leidimą buvo vadovautasi LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. Kaip vienas iš pagrindinių teisės aktų, leidžiančių vykdyti statybas miško paskirties žemėje, paminėtinas ir 1995-12-22 LR Vyriausybės patvirtintas nutarimas Nr. 1608, kuriuo buvo patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas. Statybą miškų ūkio paskirties žemėje taip pat leido ir Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 415, 26 punktas. Atsižvelgiant į tai, kad galiojo visi nurodyti teisės aktai, kurie leido atstatyti buvusias sodybas, taip pat, jog statinių (buvusios sodybos) buvimo faktas buvo nustatytas Zarasų rajono apylinkės teismo 2002-07-22 sprendimu c.b. Nr.2-439-01/2002, statytojui buvo išduotas 2006-11-17 statybos leidimas Nr. 87, ir tam pritarė visi Nuolatinės statybos komisijos nariai, kurie jokių prieštaravimų ar neatitikimų teisės aktams neįžvelgė. Todėl mano, kad statybų privačioje žemėje neteisėtumui pagrindą sukūrė LR Vyriausybės nutarimas. LR Vyriausybė, viršydama savo kompetenciją, perėmė teisinį statybų reglamentavimą ir reguliavimą miško žemėje. 2006-03-14 LR Konstitucinis teismas nurodė, kad LR Vyriausybė privalo pakeisti bei papildyti savo priimtus aktus, kad jie atitiktų priimtą įstatymą arba panaikinti savo ankščiau priimtus aktus, jeigu juose nustatytos teisės normos prieštarauja įstatymo normoms. Nors nutarimas priimtas 2006-03-14, tačiau Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatos, suteikusios teisę atstatyti buvusias sodybas, galiojo iki 2007-02-04. Statybos leidimas Nr. 87 statytojui buvo išduotas dar galiojant Statybų privačioje žemėje reglamentui. Atsižvelgiant į minėtus argumentus, bei į tai, kad joks teisės aktas nenumato galimybės naikinti projektavimo sąlygų sąvadą, nesutinka su LR Vyriausybės apeliaciniame skunde išdėstyta nuomone, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija privalėjo imtis aktyvių veiksmų ir panaikinti projektavimo sąlygų sąvadą. Pati ieškovė turėjo plačius įgaliojimus ir įpareigojimus, todėl turėjo užtikrinti statybų teisėtumą. Pagal LR Statybos įstatymo reikalavimus ieškovės inspektoriui R.P. G. buvo pateiktos išduoto statybos leidimo bei kitų papildomų dokumentų kopijos. Vadinasi apie galimai neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo faktą ieškovė žinojo jau 2006-11-17, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, nors yra specialus statybų kontrolę vykdantis subjektas, kurio pareiga - užtikrinti vykdomų statybų teisėtumą (2 t., b. l. 79-82).

Atsakovė Gražutės regioninio parko direkcija atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas buvo išduoti buvusios sodybos atstatymui, buvimo faktą patvirtina archyviniai dokumentai, o ne naujos sodybos kūrimui. Išduodant projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą atstatomai sodybai atstatyti vadovautasi tuo metu galiojusiais Saugomų teritorijų įstatymu, Statybų įstatymu, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygomis, Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu, Statybų privačioje žemėje reglamentu, Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentu. Vienu iš teisės aktų, leidžiančių vykdyti statybas miško paskirties žemėje, buvo 1995-12-22 LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1608, kuriuo buvo patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas. Šio reglamento 3 p. nustatė, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Atsakovai vadovavosi LR Vyriausybės 1995-12-22 patvirtintu reglamentu. Jo 3 punktas neteko galios po LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimo, kuriame konstatuota, kad LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimo Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p. nuostata ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja LR Konstitucijos 94 str. 2, 7 p., konstituciniam teisinės valstybės principui, LR miškų įstatymo 2 str. 3 d., LR žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.. Teismas teisingai konstatavo, kad LR Vyriausybė, priėmusi neteisėtą 1995-12-22 nutarimą Nr. 1608, sudarė pagrindą ir sukūrė sąlygas gyvenamųjų namų ir kitų sodybos priklausinių statyboms miško žemėje, todėl už pasekmes turėtų atsakyti LR Vyriausybė ir ieškovė, kurios tiesiogiai kontroliavo statybos procesą (2 t., b. l. 87-88).

LR Vyriausybė atsiliepime į ieškovė apeliacinį skundą prašo jį tenkinti jame išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad sutinka su apelianto nuomone, jog sąlygų sąvadas ir statybos leidimas buvo išduoti ne sodybinių pastatų statymui jau esančioje sodybvietėje, bet visiškai naujos sodybos statybai (atkūrimui). Apeliantas teisingai nurodo, kad įsiteisėjusiu 2009-05-29 teismo sprendimu konstatuota, kad šiuo atveju miškų ūkio paskirties žemėje statyti atsakovo norimus statyti yra draudžiama, kad 2003-05-08 patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas, kaip nuo 2006-03-16 prieštaraujantis Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas, kad 2006-11-17 išduotas statybos leidimas buvo išduotas, kai pagal Konstituciją jo išduoti nebebuvo galima. Pagrįstas apelianto teiginys, kad valstybės ir savivaldybės institucijos turi pareigą užtikrinti, kad jų priimami administraciniai aktai nepažeistų aukštesnės galios norminių. Statybos leidimas buvo išduotas tuomet, kai jo išdavimui nebuvo teisinio pagrindo. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl to, kad buvo pažeistos ir statybos leidimo išdavimo procedūros - statybos leidimas, remiantis pasibaigusiu sąlygų sąvadu, negalėjo būti išduotas. Tai galėjo būti savarankiškas (papildomas) statybos leidimo panaikinimo pagrindas. Sutinka su apelianto argumentais, kad ieškovės elgesys pareiškiant ieškinį negali būti vertinamas kaip nesąžiningas, nes jis atliktas vykdant teisės aktų nustatytų reikalavimus. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes ir pateiktus išaiškinimus bei nesivadovavo minėtų teismų padarytomis išvadomis dėl neteisėtų administracinių aktų ir statytojo sąžiningumo ir nevertino teismo išvados, kad G. K., kaip ir kiekvienas LR pilietis, po Konstitucinio teismo 2006-03-14 sprendimo privalėjo suprasti, kad tikslas statyti sodybą miškų ūkio paskirties žemėje prieštarauja Konstitucijai, Miškų įstatymui ir Žemės įstatymui. Todėl teismas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad statytojas G. K. yra nekaltas ir neatsakingas dėl neteisėtų statytų vykdymo (2 t., b. l. 91-93).

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į LR Vyriausybės apeliacinį skundą prašo Vyriausybės apeliacinį skundą tenkinti (2 t., b. l. 98-99).

Apeliaciniai skundai tenkintini. Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-07-05 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl ko byla buvo išspręsta neteisingai, o teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Apeliančių ieškovės Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir trečiojo asmens LR Vyriausybės apeliacinių skundų motyvai vertintini teisėtais ir pagrįstais, sudarančiais pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad sąlygas ir teisinį pagrindą neteisėtai statybai savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu sudarė LR Vyriausybė ir pati ieškovė, todėl jos ir yra atsakingos už savavališkos statybos padarinius, prieštarauja byloje esančių įrodymų visuma nustatytoms bylos aplinkybėms ir šiuos klausimus reglamentuojantiems teisės aktams.

Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta ir šalys neginčija, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė 2003-05-08 patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 22 statytojoms J. P. ir D. M. gyvenamojo namo ir pirties atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini) (un. Nr. 4354-0003-0058; pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis miškų ūkio) projektui parengti (1 t., b. l. 9-10). Į Sąvadą buvo įtrauktos statinio projektavimo sąlygos. Minėtos statytojos nuosavybės teisę į žemės sklypą perleido G. K. (1 t., b. l. 19-24). Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006-11-17 G. K. išdavė statybos leidimą Nr. 87 gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir pirties statybai (1 t., b. l. 16-17). Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006-11-10 posėdyje, kurio metu buvo pritarta statybos leidimo išdavimui, dalyvavo ir Zarasų rajono savivaldybės vyr. architektė A. Ž., ir Gražutės regioninio parko direkcijos direktorius R. Č. (1 t., b. l. 13-15).

Įsiteisėjusiu 2009-05-29 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo panaikinti: 2003-05-08 projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 22, išduotas J. P. ir D. M., 2006-11-17 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotas statybos leidimas Nr. 87 (1 t., b. l. 33-39). Sprendime konstatuota, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2003-05-08 patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą, 2006-11-17 išduodama statybos leidimą pažeidė Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 21 str. 1, 2 punktus, 26 str. 1 d. Teismas, remdamasis LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimu, konstatavo, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti tik tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai); gyvenamųjų namų, svirnų, klojimų, pirčių ar kitokių teisės aktuose nenumatytų pastatų statyba miško ūkio pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties sklype negalima. Teismas atsižvelgė į LR Konstitucijos 107 str. 1 d. ir pabrėžė, jog nuo 2006-03-16 pagal LR Konstituciją miškų ūkio paskirties žemėje statyti statinius, išskyrus tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes, yra draudžiama. Sprendime pažymėta, kad, nors sąvadas ir buvo išduotas 2003-05-08, tačiau iki 2006-03-16 LR Konstitucinio teismo nutarimo nebuvo išduotas statybos leidimas pastatams statyti, jokių statybos veiksmų atlikta nebuvo. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 3 ir 4 dalyse įtvirtinta, kad visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Teismas padarė išvadą, kad nuo 2006-03-16 sąvadas, kaip prieštaraujantis Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010-05-25 nutartimi palikdamas minėtą sprendimą nepakeistą, išaiškino, jog 2003-05-08 patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 22 nuo 2006-03-16, kaip prieštaraujantis Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas (1 t., b. l. 40-44). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-05-29 administracinėje byloje Nr. 1-1331-815/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-25 administracinėje byloje Nr. A525-734/2010, kurioje buvo išspręstas 2003-05-08 projektavimo sąlygų sąvado Nr. 22 ir 2006-11-17 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduoto statybos leidimo Nr. 87 teisėtumo klausimas, šioje byloje turi prejudicinę galią CPK 182 str. 2 p. pagrindu ir virš minėtų aplinkybių įrodinėti nebereikia.

LR CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 107 str. 1 d. aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia Konstitucijai), yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jis, spręsdamas konstitucinės justicijos bylas, turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti teisės aktų (jų dalių) galią, jei jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003-05-30, 2006-03-28, 2006-06-06 nutarimai). LR Konstitucinis Teismas 2006-03-14 nutarime pripažino, jog LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje reglamento nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja LR Konstitucijos 94 str. 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, LR Miškų įstatymo 2 str. 3 d., LR žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p. Konstitucinio teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams, piliečiams. LR Vyriausybei nepanaikinus Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostatų, kaip prieštaraujančių Konstitucijai, jos vis tiek neteko galios nuo minėto 2006-03-16 paskelbimo dienos. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė ir nedetalizavo, kokius sprendimus ir kokių teisės aktų pagrindu privalėjo priimti Vyriausybė ar šios bylos ieškovė ir jei turėjo, tai per kiek laiko tai turėjo padaryti atsižvelgiant į teisėkūros procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir tvarką. 2006-11-10 statybos valstybinės priežiūros tvarką reglamentavo Statybos įstatymas, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatai, patvirtinti LR Vyriausybės 1997-04-16 nutarimu Nr. 370 ir Statinių projektavimo valstybinės priežiūros valdymo metodika, patvirtinta VTPSI viršininko įsakymu Nr. 4. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatų 26 punkte nustatyta, kad neypatingų statinių valstybinė priežiūra vykdytina pasirinktinai. Ginčo statybos leidime nurodyti statiniai nebuvo priskirti ypatingiems. 2007-12-29 – 2011-08-05 galiojusiame Statinių projektavimo sąlygų rengimo, jų sąvadų išdavimo, statinių projektų rengimo ir statybos leidimų išdavimo procedūrų atitikties teisės aktų reikalavimams tikrinimo tvarkos apraše, patvirtintame Inspekcijos įsakymu Nr. 235 (Žin., 2007, Nr. 137-5630) taip pat nebuvo nustatyta, kad apskričių viršininkų administracijos privalo tikrinti visų savivaldybės administracijos išduotų statybos leidimų teisėtumą. Darytina išvada, kad nei ieškovė, nei Utenos AVA neturėjo pareigos tikrinti visų išduodamų statybos leidimų teisėtumą savivaldybių lygmeniu.

Atsakovių Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Gražutės regioninio parko direkcijos teises ir pareigas Statybos leidimo išdavimo procese teisės aktai reguliavo tiesiogiai. Valstybės ir savivaldybių institucijos turi pareigą užtikrinti, kad jų priimami administraciniai aktai nepažeistų aukštesnės galios teisės aktų. Minėtuose teismų sprendimuose, kurie turi prejudicinę galią, konstatuota, jog Zarasų rajono savivaldybės administracija tinkamai neatliko savo pareigų ir, įsigaliojus LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimui, nesiėmė veiksmų panaikinti savo pačios išduoto Sąvado bei pažeisdama Konstituciją, Konstitucinio teismo įstatymo 72 str., Komisijos 2006-11-10 protokolu Nr. 81 pritarė Statybos išdavimui ir vėliau neteisėtai išdavė Statybos leidimą. Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu buvusi Zarasų savivaldybės administracijos vyriausioji architektė A. Ž. patvirtino, kad išduodant Statybos leidimą vadovavosi LR Vyriausybės nutarimu, pagal kurį buvo leidžiama statyti miško žemėje, o Miškų įstatymu nesivadovavo. Gražutės regioninio parko direktorius parodė, kad pritarė statybos leidimo išdavimui ir kad jį išduodant nesivadovavo Miškų įstatymu, bet vadovavosi Statybų privačioje žemėje reglamentu (2 t., b. l. 16-21). LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarime buvo nurodyta, kad Miškų įstatymo imperatyvūs draudimai ir ribojimai privalo būti taikomi statybai visoje miško žemėje. 2006-11-10 Komisijos posėdžio metu galiojusios Statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) redakcijos 23 str. 9 d. buvo reglamentuota, kad savivaldybės administracijos direktorius ar įgaliotas tarnautojas, gavęs statytojo (užsakovo) prašymą išduoti statybos leidimą ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Galiojusių Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004-12-28 įsakymu Nr. Dl-696, 5 p. buvo nustatyta, kad į nuolatinę statybos komisiją turi būti įtraukti įgaliotas (-i) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas (-ai), atsakingas (-i) už teritorijų planavimo reikalavimų, statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinių reikalavimų nustatymą, <...> statinio projektavimo sąlygas nustatančių institucijų (subjektų), tarp jų valstybinių parkų direkcijų atstovai. Šių nuostatų 13 punkte buvo nurodyta, kad Nuolatinės komisijos narių - savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir institucijos (subjekto), nustatančio (dalyvaujančio nustatant) projektavimo sąlygas, įrašytas į statinio projektavimo sąlygų sąvadą, įgaliotųjų atstovų dalyvavimas komisijos posėdžiuose privalomas. Nagrinėjamu atveju Gražutės regioninio parko direkcija buvo išdavusi 2002-08-28 statinio projektavimo sąlygas, kurios buvo įrašytos į Sąlygų sąvadą. Remiantis Komisijos 2006-11-10 posėdžio metu galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 8 d. ir Gražutės regioninio parko nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1999-04-29 nutarimu Nr. 490, 15 punktu, direkcija buvo atsakinga už fizinių ir juridinių asmenų veiklos parko teritorijoje kontrolę, kad ši atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2006-03-16 pagal LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarime suformuluotą konstitucinę doktriną, miško ūkio paskirties žemėje draudžiama statyti statinius, nesusijusius miškų ūkio veiklos vykdymu, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius ar įgaliotas tarnautojas ir Gražutės regioninio parko direkcija Komisijos 2006-11-10 posėdžio metu turėjo nepritarti Statybos leidimo išdavimui. Įsiteisėjusioje 2010-05-25 teismas nutartyje konstatavo, jog 2003-05-08 patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 22 po 2006-03-16 LR Konstitucinio teismo nutarimo, kaip prieštaraujantis Konstitucijai, turėjo būti nebetaikomas. Teismas taip pat pažymėjo, kad statybos leidimą išduodanti kompetentinga institucija privalo įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimams ir nustačius tokį prieštaravimą atsisakyti išduoti statybos leidimą, kad atsakovas G. K. po 2006-03-14 nutarimo įsigaliojimo privalėjo suprasti, kad jo siekiamas tikslas prieštarauja Konstitucijai, Miškų įstatymui ir Žemės įstatymui, todėl jis negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių dėl norimos vykdyti statybos (1 t., b. l. 40-44). Statybos įstatymo 12 str. 3 d. nustatyta, kad statytojas (užsakovas) turi ir kitų teisių ir pareigų, kurios nustatytos Civiliniame kodekse. Pagal šio įstatymo 15 str. 7 d. jei statytojas vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nustatyt statytojo pareiga šio įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą. CK 1.6 straipsnyje įtvirtintas principas, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas, neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

Be to, Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. reglamentavo tik statybas esamoje sodybvietėje, o šiuo atveju pagal bylos duomenis statybos leidimas buvo išduotas naujo statinio statybai, nėra juridiškai įforminto sodybinio žemės sklypo, todėl minėtas teisės aktas, teisėjų kolegijos nuomone, negalėjo būti taikomas. 2012-11-06 LR Miškų įstatymo 4, 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įsigaliojantis nuo 2012-12-31 (Nr. XI-2361), ateityje taip pat nesuteikia atsakovui G. K. miško žemėje vykdyti statybą, nes leidžiamas tik buvusios neišlikusios sodybos atstatymas buvusiems savininkams ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniams, paveldintiems pagal įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Zarasų rajono apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad, pripažinus statybą leidžiančius dokumentus neteisėtais, vadovaujantis LR statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p. atsirado civilinė atsakomybė kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, tačiau teismas neteisingai šioje byloje pritaikė materialines teisės normas ir neteisingai nustatė dėl neteisėtų dokumentų išdavimo ir pradėtų pastatų statybų atsakingus asmenis, o, kadangi jiems nebuvo pareikštas ieškinys, ieškinį atmetė. Kadangi dėl virš nurodytų motyvų ir argumentų daroma išvada, kad kalti dėl neteisėtų statybos padarinių atsiradimo yra atsakovai ir yra nustatytas teisinis ir faktinis pagrindas taikyti Statybos įstatymo 28¹ str. 1 d. 1 p., 2 d., 4 d., ieškinys tenkinamas visiškai.

Ieškovė ir atsakovės Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Gražutės regioninio parko direkcija nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistos pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 2 d., 92 str., 96 str. 4 d.). Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, tai iš atsakovo G. K., kuris neatleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas, priteisiama 1/3 dalis bylinėjimosi išlaidų (1 t., b. l. 1 - 41 Lt, CPK 80 str. 1 d. 5 p., CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d., 4 d.).

Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDŽIA:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Įpareigoti statytoją atsakovą G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. 4354-0003-0058, (duomenys neskelbtini), pastatytus gyvenamojo namo (išmatavimai 15×7 m) ir ūkinio pastato (išmatavimai 15,6×7 m) pamatus ir sutvarkyti statybvietę.

Atsakovui G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) per nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus, leisti šiuos pamatus žemės sklype, unikalus Nr. 4354-0003-0058, (duomenys neskelbtini) nugriauti ir sutvarkyti statybvietę ieškovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, šiems darbams reikiamas lėšas išieškant iš kaltų asmenų: atsakovų G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) Zarasų rajono savivaldybės administracijos (kodas 188753461), Gražutės regioninio parko direkcijos (kodas 188738025).

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 41 (keturiasdešimt vieną) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 95 (devyniasdešimt penkis) Lt žyminio mokesčio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjų kolegija: Nijolė Danguolė SmetonienėRamunė ČeknienėZina Mickevičiūtė