Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-391-175/2015;

Teisėja Indrė Petrokienė Teisminio proceso Nr. 1-80-1-00061-2014-4;

2015 m. gegužės 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam J. M., nuteistojo gynėjui advokatui Alfredui Besuspariui, nukentėjusiajai O. R., jos atstovei advokatei Rasai Malinauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. ir nukentėjusiosios O. R. skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas:

pagal BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir J. M. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 1 d., J. M. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Civilinės ieškovės O. R. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir O. R. iš J. M. priteista 1448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad jis, 2014 m. rugsėjo mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) -o buto kambaryje, konflikto su sugyventine O. R. metu, ranka smogė vieną kartą sugyventinei O. R. į veido sritį, taip mušdamas šeimos narei O. R. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, J. M. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. spalio 16 d., apie pietus, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), lauke, grasino sugyventinei O. R. sakydamas „aš tave padarysiu invalide, džiaukis gyvenimu iki Naujų Metų“, tęsdamas nusikalstamą veiką tuos pačius grasinimus išreiškė telefonu, paskambindamas nukentėjusiajai laikotarpyje nuo 2014-10-16 iki 2014-10-29 (tikslesnis įvykio laikas nenustatytas) užtikrindamas, kad grasinimus įvykdys grasino žodžiais „džiaukis gyvenimu, tau liko iki Naujų Metų, aš tave padarysiu invalide, kad tu būtum niekam tinkama“, po to, tęsdamas tuos pačius grasinimus 2014 m. spalio 29 d., apie 18.30 val., dviejų telefoninių pokalbių metu grasino sakydamas „aš tave neužmušiu, aš tave verslu sunaikinsiu pirmiausiai verslu, o paskui invalidumą tau padarysiu“, „kad niekam netinkama būtum, aš tau sakiau iki Naujų Metų tau būt, girdėjai?“, tokiais tęstiniais veiksmais grasino nužudyti ir sunkiai sutrikdyti sveikatą, kadangi grasinimus išreiškė agresyviai, griežtai, įtikinamai pakartodamas keletą kartų, tiksliai nurodydamas likusį laiką, dėl to nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Be to, J. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 4 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) (netoli (duomenys neskelbtini) g. sankryžos), pasivijęs nuo jo bėgančią sugyventinę O. R., tyčia pakišo koją, taip pargriaudamas nukentėjusiąją, po to jai ištrūkus ir nubėgus prie (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) -o namo vartelių, pasivijo ir peiliu dūrė nemažiau penkių kartų O. R. į kaklą, raktikaulį, kairės akies viršutinį voką, dešinį riešą, tokiu būdu smurtaudamas šeimos narei O. R. padarė durtinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, kraujosruvą apatinės lūpos kairėje, nubrozdinimą smakro kairėje, durtinę žaizdą kaklo priekyje dešinėje, durtinę žaizdą kairio raktikaulio srityje, durtinę žaizdą dešinio riešo srityje, du nubrozdinimus kairio kelio srityje bei durtinę žaizdą kaklo priekyje kairėje su kairiojo kaklo sukamojo raumens pažeidimu, dėl kurio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

J. M. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpyje iki 2014 m. rugsėjo 29 d., tikslesniu tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), garaže, sugadino O. R. automobilį Opel Movano, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripildamas į automobilio kuro baką vandens, po to tęsdamas nusikalstamą sumanymą, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 13 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), garaže, į minėto automobilio kuro baką pripylė druskos, taip sugadindamas bendros 2000 Lt vertes keturis kuro padavimo purkštukus, dėl ko nukentėjusiajai O. R. padaryta 2000 Lt turtinė žala, tačiau dėl šio nusikaltimo išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmetamas. Nukentėjusiosios O. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo J. M. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. M. nesutinka su nuteisimu pagal BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., taip pat mano, kad nepagrįstai jo veika buvo kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 3 p., kadangi jokie šeiminiai ryšiai jo su O. R. nesieja.

Skundžiamu Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu J. M. buvo pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo O. R., taip pat dėl grasinimų nužudyti O. R. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir dėl nesunkaus O. R. sveikatos sutrikdymo. J. M. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 3 p. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl J. M. kaltės padarius minėtas nusikalstamas veikas.

Nesutinkama su apelianto J. M. skundo teiginiu, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 145 str. 1 d. traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šia tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Pats nuteistasis J. M. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir savo apeliaciniame skunde neneigė, kad tarp jo ir O. R. buvo konfliktiški santykiai, dėl to jis, supykęs, kad nukentėjusioji iš jo reikalavo pinigų, pasakė, kad jai liko gyventi iki Naujų Metų, kad sužlugdys jos verslą, tačiau nemano, kad tokie jo veiksmai turi būti vertinami, kaip nusikalstami.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010, 2K-347/2014 ir kt.). Taigi, nustatant grasinimo realumą būtina nustatyti, kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį, tačiau nebūtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad J. M. grasinimus nukentėjusiajai O. R. išsakė ne vieną kartą, grasinimai buvo išsakyti tiek tiesiogiai žodžiu, tiek kalbant telefonu. Kaip savo paaiškinimuose nurodė O. R., ji ne kartą buvo prašiusi J. M. išsikraustyti iš jos namų, po smurtavimo prieš ją atvejų ji pradėjo J. M. bijoti. J. M. jai ne kartą grasino, kad kažką padarys, kad ji liks invalidė, sakė, kad jeigu nukentėjusioji neatsiims pareiškimo, jis sužlugdys verslą, iki Naujų Metų suluošins. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl J. M. išsakytų grasinimų patvirtina ir O. R. pateiktas telefoninio pokalbio su J. M. įrašas. Atsižvelgiant į tai, kad grasinimai suluošinti buvo išsakyti ne vieną kartą, į tai, kad J. M. jau buvo panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, taip pat įvertinant ir tai, kad O. R. buvo žinoma, kad J. M. buvo nuteistas už nusikaltimą, susijusį su žmogaus gyvybės atėmimu, teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad O. R. J. M. ne vieną kartą išsakytus grasinimus suprato ir vertino kaip realius, turėdama pakankamą pagrindą manyti, kad tokie grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Tai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Įvertinus grasinimų pakartotinumą, jų pobūdį, grasinimų konkretumą aiškiai nurodant, kas nukentėjusiajai bus padaryta ir kada grasinimai bus įvykdyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. M. suprato, kad tokiais savo pasisakymais, taip pat ir elgesiu, kelia nukentėjusiajai baimę, nesaugumo jausmą, nerimą ir tokių pasekmių norėjo. Kaip jau minėta, veikos kvalifikavimui pagal BK 145 str. 1 d. nėra būtina nustatyti, kad kaltinamasis iš tikrųjų ketino grasinimus įvykdyti, pakanka nustatyti, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai bus įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad nukentėjusioji O. R. iš tikrųjų bijojo grasinimų įgyvendinimo, šioje byloje nustatyta neginčijamai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl J. M. kaltės padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pasisakyta išsamiai ir argumentuotai, atsižvelgiant tiek į byloje nustatytas faktines aplinkybes, tiek į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje padarytomis išvadomis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis, pripažindamas kaltę dėl O. R. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nesutinka su tuo, kad veika buvo kvalifikuota kaip padaryta prieš šeimos narį, t. y. ginčija kvalifikaciją pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. Savo nesutikimą su nusikalstamų veikos kvalifikavimu pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. J. M. grindžia tuo, kad jokie santykiai su O. R. nusikalstamos veikos padarymo metu jo nesiejo, su O. R. negyveno nuo 2014 m. rugsėjo mėn. Šie nuteistojo skundo argumentai nėra nauji, ši faktinė aplinkybė, kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų ir skundžiamo nuosprendžio turinio, buvo vertinama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs nukentėjusiosios, liudytojų, parties J. M. parodymus teisingai nustatė, kad J. M. su O. R. kartu gyveno nuo 2008 m., vedė bendrą ūkį, juos siejo bendra buitis. Remiantis tuo teismas padarė pagrįstą išvadą, kad O. R. ir J. M. gyveno bendrai neįregistravę santuokos, t. y. jie buvo sugyventiniai. Aplinkybė, kad J. M. nusikalstamos veikos padarymo metu faktiškai O. R. namuose negyveno, nagrinėjamu atveju juridinės reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. neturi. Kaip jau minėta, byloje yra nustatyta, kad O. R. ir J. M. kartu gyveno nuo 2008 m., vedė bendrą ūkį, nekonfliktavo, kaip nurodė pati O. R., jų santykiai pašlijo tik tada, kai J. M. pradėjo ją kaltinti neištikimybe, pradėjo prieš ją smurtauti, dėl ko ji pareikalavo, kad J. M. išsikraustytų iš jos namų. Pats J. M., apklausiamas teisme, patvirtino, kad nusikaltimo padarymo metu su O. R. kartu negyveno todėl, kad buvo susipykę. Visa tai patvirtina, kad O. R. ir J. M. nusikalstamų veikų padarymo metu siejo šeiminiai santykiai, todėl J. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į BK 248 str. 2 d. apibrėžtą šeimos nario sampratą, LR Smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 str. nuostatą, pagal kurią artima aplinka, tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį, taip pat į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas byloje Nr. 21/2008), J. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. nėra juridinio pagrindo.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 64¹ str. nuostatas ir paskirtą bausmę mažinti. BK 64¹ str. 1 d. nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka arba atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš tikrųjų baudžiamoji byla apylinkės teismui buvo perduota prokuroro pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, 2014-11-13 posėdyje su tokia bylos nagrinėjimo tvarka kaltinamasis J. M. sutiko. Tačiau kaltinamajam J. M. teismo posėdyje savo kaltę pripažįstant tik iš dalies (pagal BK 64¹ str. 2 d. prisipažinimas yra būtina sąlyga minėto straipsnio nuostatų taikymui), buvo nutarta byla nagrinėti iš esmės apklausiant nukentėjusiąją ir liudytojus, t. y. byla buvo išnagrinėta bendra tvarka. Šiuo atveju, nesant būtinųjų sąlygų, nurodytų BK 64¹ str. 1 d., nėra teisinio pagrindo J. M. prašymą tenkinti ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės J. M. skyrimo klausimą, nuosprendyje neteisingai nurodo, kad ši byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bausmės J. M. skyrimo klausimas išspręstas tinkamai, bausmė tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrinta bausmė paskirta laikantis bendrųjų bausmių skyrimą reglamentuojančių normų, šio netikslumo aukštesnysis teismas nelaiko esminiu, turinčių įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl nukentėjusiosios O. R. apeliacinio skundo.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nesutinka dėl J. M. išteisinimo pagal BK 187 str. 1 d. Nukentėjusiosios įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl J. M. kaltės padarius minėtą nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma, konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad J. M. sugadino O. R. priklausantį automobilį pripildamas į automobilio kuro baką vandens ir druskos, ir dėl BK 187 str. 1 d. numatyto nusikaltimo J. M. išteisino neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą. Iš tikrųjų, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad J. M. yra kaltas dėl O. R. priklausančio automobilio sugadinimo, byloje nėra surinkta. J. M. savo kaltės dėl šio nusikaltimo nepripažino viso proceso metu, kategoriškai nurodė, kad nei vandens, nei druskos į O. R. priklausančio automobilio baką nepylė, to padaryti negalėjo, nes garažo raktus tuo metu jau buvo grąžinęs nukentėjusiajai. Nors aplinkybės dėl raktų grąžinimo nukentėjusiajai dar iki automobilio sugadinimo kiti byloje įrodymai nepatvirtina, jokiais objektyviais įrodymais nėra patvirtina ir priešinga nukentėjusiosios versija, kad garažo raktus ji pareikalavo atiduoti 2014-10-15, t. y. jau po to, kai buvo sugadintas jos automobilis. O. R., nors ir tvirtindama, kad automobilį sugadino J. M., jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė, tokių įrodymų nepavyko surinkti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Nagrinėjamu atveju esant skirtingoms nukentėjusiosios O. R. ir nuteistojo J. M. versijoms, ir byloje nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie šias versijas patvirtintų ar paneigtų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. M. dėl šios veikos išteisino.

Dėl šios veikos priėmęs išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios O. R. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. Pagal BPK 115 str. nuostatas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad J. M. pagal BK 187 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Priėmus išteisinamąjį nuosprendį minėtu pagrindu, byloje pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti turi būti atmestas, o ne paliktas nenagrinėtas, kaip tai imperatyviai nurodyta BPK 115 str. 3 d. 1 p. Atsižvelgiant į paminėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Apygardos teismo teisėjų kolegija nepagrįstu laiko nukentėjusiosios O. R. prašymą griežtinti J. M. paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tuo pačiu ir galutinę subendrintą bausmę.

Pažymima, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas J. M. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, šias anksčiau paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę J. M., atsižvelgė į tai, kad anksčiau teistas net keturis kartus už tyčinių nusikalstamų veikų, tame tarpe ir labai sunkaus nusikaltimo, padarymą, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, padaryti nusikaltimai taip pat tyčiniai, du iš jų nesunkūs, vienas apysunkis. J. M. taip pat baustas administracine tvarka. Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad šių aplinkybių visuma rodo, kad J. M. nedaro išvadų dėl savo elgesio ir toliau elgiasi neteisėtai, anksčiau taikytos poveikio priemonės, tame tarpe ir itin griežtos (ilgalaikio laisvės atėmimo bausmė), poveikio J. M. elgesiui neturėjo, nuteitasis yra linkęs pažeidinėti įstatymų reikalavimus ir juos pažeidinėja sąmoningai. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta nei J. M. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti J. M. nuo nusikalstamų veikų darymo ir užtikrinti teisingumo principą. Kolegijos nuomone, paskirta bausmė nelaikytina per švelni ar neadekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, kaip savo skunde nurodo nukentėjusioji. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d. sankcijose yra numatytos alternatyvios bausmės, iš kurių laisvės atėmimo bausmė yra griežčiausia. BK 138 str. 2 d. 3 p. įstatymų leidėjas išimtinai numatė tik laisvės atėmimo bausmę. Priešingai, negu tvirtina nukentėjusioji savo skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai skyrė griežčiausios rūšies terminuoto laisvės atėmimo bausmę jos dydį nustatydamas artimą straipsnių sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės savo dydžiu yra adekvačios padarytiems nusikaltimams ir nėra jokio pagrindo bausmę griežtinti, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Aukščiau paminėtų aplinkybių pagrindu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį kaltinamąjį J. M., nukentėjusiąją O. R., liudytojus R. T., BPK 276 str. tvarka pagarsino ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų D. P., M. T. parodymus, ištyrė rašytinius įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas J. M. kaltei dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., 138 str. 2 d. 3 p. pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 str. nustatytų nuostatų. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nesant byloje objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d., dėl šio nusikaltimo J. M. išteisino. Apygardos teismo teisėjų kolegija nenustatė esminių proceso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo.

Skunde nukentėjusioji taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisakė dėl jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo. Pritartina nukentėjusiosios skundo argumentui, kad teismas, pripažinęs J. M. kaltu, turėjo išspręsti ir atstovavimo išlaidų, kurias patyrė nukentėjusioji, atlyginimo klausimą ir bylinėjimosi išlaidas priteisti iš kaltu pripažinto asmens. BPK 105 str. 1 d. teigiama, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti <...> nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų teikiant J. M. teisinę pagalbą atlyginimo klausimą, nors byloje buvo pateiktas nukentėjusiosios turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantis pinigų priėmimo kvitas (t. 2, b. l. 6), o baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiosios atstovė advokatė R. Malinauskienė šias išlaidas prašė priteisti iš kaltinamojo. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji turi teisę gauti dėl neteisėtų J. M. veiksmų patirtų proceso išlaidų atlyginimą, taip pat įvertinus tai, kad O. R. turėtos išlaidos advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti yra pagrįstos objektyviais duomenimis-pinigų priėmimo kvitu, nukentėjusiosios O. R. turėtos proceso išlaidos pirmosios instancijos teisme priteistinos iš J. M..

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 300 Eur (200 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir 100 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme).

Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008).

Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo J. M. ir nukentėjusiosios O. R. apeliacinius skundus. Kadangi šioje byloje nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, o nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusios turėtos advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme turi būti atlygintos, tačiau jos turi būti proporcingos suteiktai pagalbai. Byloje pateiktas kvitas patvirtina, kad už apeliacinio skundo surašymą nukentėjusioji advokatei R. Malinauskienei sumokėjo 200 Eur (t. 2, b. l. 48), už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – 100 Eur (t. 2, b. l. 66). Iš viso nukentėjusioji turėjo 300 Eur proceso išlaidų, susijusių su jai suteikta teisine pagalba. Kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, į tai, kad nukentėjusiosios atstovė advokatė R. Malinauskienė dalyvavo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dėl to jai nebuvo reikalinga iš naujo susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga, į apeliacinio skundo apimtį, taip pat į tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendžia, kad nukentėjusiojo patirtos 300 Eur išlaidos nėra proporcingos suteiktai pagalbai ir prašoma priteisti suma yra per didelė, todėl nukentėjusiosios prašymas dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo tenkinamas iš dalies.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. M., išlaidas iki 2015-04-22 sudaro 34,39 Eur dydžio advokato darbo užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios O. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Iš J. M. priteisti nukentėjusiajai O. R. 144,81 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme ir 100 Eur advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 34,39 Eur, iš nuteistojo J. M. nepriteisti.