Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,

2019 m. gruodžio 12 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. T. patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (minėta, toliau – ir NŽT, atsakovė) Kretingos skyriaus 2019-04-16 sprendimo „Dėl atsakymo į prašymą” (b. l. 17 – 18), bei NŽT 2019-08-20 sprendimo „Dėl skundo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo” (b. l. 20 – 21), teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus, pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę pradėti administracinę procedūrą pareiškėjos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimu pagal 2011-10-15 ir 2010-11-15 Kretingos rajono, Kartenos kadastro vietovės projekto autoriaus techniko sudarytus sklypų, į kuriuos atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus.

Kaip ir bet kuris individualus administracinis aktas, ginčijami sprendimai administracinio teismo gali būti panaikinti, pripažinus juos neteisėtais iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtais dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar (ir) neteisėtais dėl to, kad priimant juos buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis).

Sprendžiant pareiškėjos argumentų pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad atsakovė, įgyvendindama įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus uždavinius, savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog ši institucija privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs” (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012 ir kt.).

Sprendžiant, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. T. valdytas žemes Minijuvkos k., Kartenos vals., Kretingos aps., teisėjų kolegija privalo įvertinti ginčijamuose sprendimuose išdėstytų faktinių bei teisinių argumentų pagrįstumą.

Iš ginčijamo 2019-04-16 sprendimo turinio matyti, kad NŽT Kretingos skyrius nustatė, jog nėra duomenų apie tai, kad K. T. nacionalizacijos metu Kartenos valsčiuje, Minijuvkos km., nuosavybės teise valdė 4,37 ha žemės. 2019-04-16 sprendime nurodyta, kad Kretingos skyriuje turimi archyviniai duomenys patvirtina, jog K. T. turėjo 0,75 ha žemės, 3 trobesius ir, kaip mažažemis, gavo 3,62 ha žemės Minijuvkos km. Aptariamame sprendime padaryta išvada, kad K. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise nevaldė 3,62 ha ploto žemės sklypo, o naudojimo teisę įgijo po 1940-07-22 nacionalizacijos. Pažymėta, jog pareiškėja NŽT Kretingos skyriui nepateikė duomenų apie K. T. nacionalizacijos metu valdytą žemę. Ginčijamame NŽT 2019-08-20 sprendimu, išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl NŽT Kretingos skriaus 2019-04-16 sprendimo, konstatuota išvada, jog nėra duomenų apie tai, kad K. T. iki žemės nacionalizacijos, t. y. iki 1940-07-22, Katenos valsčiuje, Minijuvkos km. nuosavybės teise valdė 4,37 ha žemės. Ginčijamame NŽT 2019-08-20 sprendime pažymėta, kad Plungės rajono apylinkės teismas 2018-01-25 sprendimu civ. byloje Nr. 2YT-367-474/2018 atmetė pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Pareiškėja su aptartais ginčijamais atsakovės sprendimais nesutinka ir teigia, kad jos tėvas K. T. iki nacionalizacijos Kartenos valsčiuje, Minijuvkos km. turėjo du 4,37 ha bendro ploto žemės sklypus. Mano, kad nurodytą aplinkybę patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-09-20 pažyma Nr. R4-4077 apie nuosavybę. Pažymi, jog nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-394-666/2006, Kretingos rajono apylinkės teismui atsakovė pateikė 2005-06-15 pažymą apie tai, kad ginčo žemės plotas yra laisvas, niekam į jį neatkurtos nuosavybės teisės; o teismas konstatavo, jog „iš žemės sklypo plano (b. 1. 30) matyti, kad projekte pažymėtas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (ne Nr. (duomenys neskelbtini)), suformuotas pretendentui J. V., ir kad pastarasis 0,63 ha žemės sklypą, esantį Kartenos miestelyje, Kartenos seniūnijoje, Kretingos rajone, 1936 metais pirko iš brolių P. ir L. U.”. Teigia, kad galiojantį teisinį reguliavimą atitinkantis nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas yra sutartis tarp B. T. ir jos sūnaus K. T. Mano, kad kiti pateikiami rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina pareiškėjos teiginių pagrįstumą.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad įstatymas pirmiausiai gina teises to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista. Teisėjų kolegija vertina, jog savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas.

Nagrinėjamos administracinės bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai 1999-07-26 Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu Nr.6055 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. T. nuosavybės teise valdytą 0,57 ha ploto žemės sklypą Kartenos kaime, Kretingos r., Klaipėdos apskrityje (b. l. 27). Lietuvos archyvų departamento Klaipėdos apskrities archyvo 1999-07-15 pažymėjimas (b . l. 26) patvirtina, jog Kretingos apskrities DŽDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose 1945 metų vardiniuose naujakurių sąrašuose įrašyta, kad K. T. Kartenos apyl., Minijuvkos k. turėjo 0,75 ha žemės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-09-20 pažymoje „Apie nuosavybę” (b. l. 32) nurodyta, kad Kretingos apskrities žemės tvarkytojo archyviniame fonde, Kretingos valsčiaus Minijuvkos pal. (buv. A. T. nuosavybė) parceliacijos byloje, Žemės tvarkymo departamento matininko 1929-09-09 rašte Nr. 44 Kretingos aps. žemės tvarkytojui apie Kartenos miestelio mažažemių turėtą žemės kiekį, įrašytas mažažemis „T. K. įpėd.” (įpėdiniai (-is) neįvardinti), turėjęs 0,56 ha žemės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-09-20 pažymoje taip pat nurodyta, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, 1944 – 1948 m. byloje, Kartenos valsčiaus vardiniame naujakurių sąraše įrašytas K. T., gyvenęs Minijuvkos kaime, turėjęs 0,75 ha žemės ir, kaip mažažemis, gavęs 3,62 žemės; skiltyje „Iš viso turi žemės ha” įrašyta: „4,37”. Aptariamoje pažymoje nurodyta pastaba, jog daugiau dokumentų apie K. T. Minijuvkos km. turėtą žemę, dokumentų apie žemės pirkimą iš P. ir L. U., pirkimo – pardavimo akto, žemės paskyrimo akto Nr. 923 archyve saugomuose fonduose nerasta. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus Kartenos 2006-08-23 pažymoje (b. l. 36) pažymėta, kad K. T. pagal archyvo pažymėjimą Nr. 49-J 1945 metų vardiniuose naujakurių sąrašuose įrašyta, kad Kartenos apyl., Minijovkos k., turėjo žemės 0,75 ha.

Nuosavybės teisių į žemę atkūrimą reglamentuojančioje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-05-20 nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą”, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-06-10 nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų”; įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įsigaliojimo dienos (1991-08-01); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-06-10 nutarime Nr. 407, juos nagrinėja NŽT teritoriniai skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo (Taisyklių 12 ir 13 punktai).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-03-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-109-609/2009 atmestas pareiškėjos prašymas suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo (administracinė byla Nr. I-109-609/2009 2019-11-05 nutartimi (b. l. 85) prijungta prie nagrinėjamos administracinės bylos). Pareiškėja minėtoje administracinėje byloje prašė atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą nuosavybės teises į mirusio tėvo Minijuvkos kaime, Kartenos valsčiuje valdytą žemę, patvirtinantiems dokumentams pateikti. Šiame sprendime teisėjų kolegija konstatavo, kad nors pareiškėja prašo atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau dokumento, patvirtinančio, jog K. T. iki 1940-07-19 Minijuvkos kaime, Kartenos valsčiuje, turėjo žemės, nepateikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-02-08 nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-03-06 sprendimą paliko nepakeistą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie jos tėvo valdytą žemę iki nacionalizacijos, išskyrus 0,57 ha žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės jau yra atkurtos.

Be kita ko, nustatyta, jog pareiškėja 2018-11-13 pateikė Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmams pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas K. T. Minijuvkos kaime, Kartenos valsčiuje iki žemės nacionalizacijos turėjo du – 0,75 ha ploto ir 3,62 ha ploto – žemės sklypus, į kuriuos atstatytinos nuosavybės teisės. Plungės apylinkės teismas 2018-01-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018 (b. l. 48 – 50) pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Klaipėdos apygardos teismas 2018-09-11 nutartimi (b. l. 51 – 56) Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018-01-25 sprendimą paliko nepakeistą. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs, nenuginčytas ir galiojantis.

Šiame kontekste pažymėtina, jog ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas (ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis). Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje. Pagal aptariamą nuostatą sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-10-23 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2792-629/2019 ir kt.).

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, LVAT praktikoje formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-10-23 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2792-629/2019 ir kt.).

Plungės apylinkės teismas 2018-01-25 sprendime civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018 nurodė, kad:

„Pareiškėja savo pareiškime ir teismo posėdžio metu nurodo, kad jos tėvas K. T. turėjo du 0,75 ha ploto ir 3,62 ha ploto žemės sklypus iki žemės nacionalizacijos. <...> Pareiškėja teismui pateikė archyvinius dokumentus apie jos tėvo turėtą žemę po nekilnojamojo turto nacionalizacijos ir šiais dokumentais pareiškėja įrodinėja žemės valdymo faktą. Nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kuriais remiantis atkuriamos nuosavybės teisės, nustato aukščiau minėto įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimas Nr. 1057, 1993-05-20 Nutarimas Nr. 349 ir 1993-06-10 nutarimas Nr. 407. Šiuose teisės aktuose nustatytų dokumentų pareiškėja teismui nepateikė ir teismas tokių dokumentų nenustatė.

Pareiškėjos pateikti archyviniai dokumentai įrodo, kad jos tėvui, kaip mažažemiui, buvo suteikta neatlygintinai naudotis žemė ir šis žemės paskyrimo aktas nėra nuosavybės teisę įrodantis ar papildantis dokumentas. Nuosavybės teisė atkuriama į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas arba kitaip neteisėtai nusavintas. Pareiškėja prašo atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri negali būti nuosavybės teisių atkūrimo objektu, nes ta žemė buvo nacionalizuota ir paimta iš savininko, žemė pareiškėjos tėvui buvo paskirta kaip mažažemiui. Nacionalinė žemės tarnyba pateikė įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjos nurodytą 0,75 ha žemės sklypą nuosavybės teise valdė kitas asmuo. Pareiškėjos aiškinimas, kad jos tėvas nuosavybės teise valdė žemės sklypus yra paneigtas byloje surinktais rašytiniais įrodymais”.

Klaipėdos apygardos teismo 2018-09-11 nutartyje taip pat nurodyta, kad: „<...> Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantė nepateikė įrodymų, kad 0,75 ha ir 3,62 ha ploto žemės sklypai Minijuvkos kaime, Kartenos valsčiuje iki nacionalizavimo nuosavybės teise priklausė apeliantės tėvui K. T. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, nurodyti nutarties 23.1, 23.2 punktuose, duoda pagrindą konstatuoti, jog apeliantės tėvas K. T. minėtus žemės sklypus valdė po 1940 m. liepos 22 d., t. y. po žemės nacionalizavimo”.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje Nr. I-109-609/2009 priimtų sprendimų, Plungės apylinkės teismo 2018-01-25 sprendimo bei Klaipėdos apygardos teismo 2018-09-11 nutarties turinį, sprendžia, kad šiuose sprendimuose nustatytos anksčiau nurodytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi atitinka visas tam keliamas sąlygas, t. y. šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais; bylose dalyvauja tie patys asmenys, šios aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje Nr. I-109-609/2009, civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018 bei yra reikšmingos nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nei atsakovei, teikdama 2019-03-21 prašymą, nei šioje administracinėje byloje neteikia naujų aplinkybių bei įrodymų, kurie nenuginčijamai patvirtintų, jog pareiškėjos tėvas iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 0,75 ha ir 3,62 ha ploto žemės sklypus Minijuvkos kaime, Kartenos valsčiuje. Pažymėtina, jog iš esmės tokios aplinkybės buvo paneigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018. Nors pareiškėja skunde šioje administracinėje byloje teigia, kad aplinkybę, jog jos tėvas K. T. iki nacionalizacijos Kartenos valsčiuje, Minijuvkos km. turėjo du 4,37 ha bendro ploto žemės sklypus, patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-09-20 pažyma apie nuosavybę, tačiau civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018 dėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės konstatuota, jog šis dokumentas įrodo, kad pareiškėjos tėvas minėtus žemės sklypus valdė po 1940-07-22, t. y. po žemės nacionalizavimo. Aptariamoje civilinėje byloje padaryta išvada, kad pareiškėjos pateikti archyviniai dokumentai įrodo, kad jos tėvui, kaip mažažemiui, buvo suteikta neatlygintinai naudotis žemė ir šis žemės paskyrimo aktas nėra nuosavybės teisę įrodantis ar papildantis dokumentas.

Pažymėtina ir tai, kad tiek pareiškėjos nurodyti Kretingos raj., Kartenos km. valsčiaus projekto autoriaus A.M. surašyti K. T. iki nacionalizacijos priklausiusių sklypų, į kuriuos atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2011-10-15 bei 2010-11-15 aktai (b. l. 39 – 42), tiek sutartis (b. l. 46) neatitinka Taisyklių 12 ir 13 punktuose nurodytų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų sampratos bei jiems keliamų reikalavimų, todėl negali būti laikomi tokiais dokumentais. Dėl pareiškėjos nurodytų teiginių, susijusių su civilinėje byloje Nr. 2-394-666/2006 priimtu 2006-03-31 sprendimu, pažymėtina, jog jame nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi pareiškėja minėtoje civilinėje byloje nebuvo ginčo šalis – juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti dėl A. V. pareiškimo.

Anksčiau buvo minėta, jog Atkūrimo įstatymas pirmiausiai gina teises to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista; savininko nuosavybės teisė laikoma pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos (1940-07-22) nuosavybės teise valdė 0,75 ha ir 3,62 ha ploto žemės sklypus Minijuvkos kaime, Kartenos valsčiuje, t. y. pareiškėja nepagrindė savo pozicijos, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus. Nurodytos aplinkybės laikytinos esminėmis, galėjusiomis lemti kitokių sprendimų, nei ginčijami sprendimai, priėmimą. Kiti pareiškėjos patikslinto skundo argumentai, šio ginčo plotmėje, pripažinti teisiškai nereikšmingais ir dėl jų plačiau nepasisakytina.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą ir įvertinusi ginčijamų sprendimų turinį, konstatuoja, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nenustatyta, kad šiais sprendimais būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, priimtais sprendimais institucijų kompetencija neviršyta. Jie yra pakankamai motyvuoti, pagrįsti faktinėmis ginčo aplinkybėmis, teisės aktų normomis.

Nagrinėjamoje byloje nenustačius aplinkybių, jog atsakovė neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, bei pripažinus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Z. V.T. patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.