- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-05
- Bylos Nr.
- e2-9891-1032/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01179-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Zubrickaitė
- Atsakovas
- I. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui I. P. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „NEO Finance“ (toliau – ieškovė) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo I. P. 9759,87 Eur negrąžinto kredito, 860,55 Eur mokėjimo palūkanas, 22 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4040,32 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 22 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 5719,55 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 1345,15 Eur tarpininkavimo mokestį, 3120 Eur administravimo mokestį, 8,52 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 340 Eur žyminį mokestį bei 246,01 Eur už teisines paslaugas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2017 m. birželio 8 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K253492158, kuria atsakovui buvo suteiktas 4382 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 2879,80 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 22,00 proc.), 646,29 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1710,00 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. birželio 13 d. Taip pat 2017 m. gegužės 19 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K503365263, kuria atsakovui buvo suteiktas 6285 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 4129,80 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 22,00 proc.), 926,91 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1740,00 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. birželio 2 d. Atsakovui suteikti vartojimo kreditai, palūkanos, tarpininkavimo mokestis ir administravimo mokestis turėjo būti grąžinti ieškovui per nurodytus terminus, tačiau atsakovas sutartyse numatytų įsipareigojimų tinkamai nevykdė.
Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą informuotas tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti ieškovės atstovui nedalyvaujant, todėl byla nagrinėtina ieškovės atstovui nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 246 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškove sutartį sudarė prisijungimo būdu ir neturėjo jokios galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų, užduoti klausimus, todėl jam nėra aišku, iš kur atsirado sutarties sąlygos, numatančios administravimo ir tarpininkavimo mokesčius. Teigia, kad yra vartotojas ir sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis. Atsakovo nuomone, su vartojimo kreditu susiję mokesčiai yra nepagrįstai dideli ir ekonomiškai jam nenaudingi. Be to, ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma, palyginti su paskola, yra neproporcingai didelė, mano, kad tokie mokesčiai turi būti paskaičiuoti protingai, sąžiningai ir neapsunkinti kliento – silpnesnės šalies turtinės padėties. Kadangi šalys sutartyje numatė 22,00 procentų procesinių palūkanų dydį, todėl antrą kartą mokėti 5 procentų dydžio procesines palūkanas (numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje, 6.210 straipsnio 1 dalyje) papildomai už tą patį pinigų naudojimąsi yra neteisėta ir ekonomiškai nepagrįsta. Be to, kai skolininkas praleidžia iš vartojimo kredito sutarties kylančios piniginės prievolės įvykdymo terminą, gali būti skaičiuojamos tik netesybos.
Atsakovas papildomai teismo posėdžio metu paaiškino, kad kredito sutartis su ieškove sudarė nuotoliniu būdu, neturėdamas galimybės įsigilinti su kokiomis sutarčių sąlygomis sutiko. Jam užpildžius internetinės paskolos paraiškos duomenis vėliau telefonu susisiekė uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ atstovė ir paaiškino kokius veiksmus toliau reikia atlikti. Neatsimena ar pats perskaitė vartojimo sutarčių sąlygas. Paaiškino, kad 1 kartą matė mokėjimų grafiką ir įsidėmėjo kokias sumą turi mokėti, o vėliau mokėjimus atlikdavo pagal susikurtus ruošinius internetinėje bankininkystėje.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus ir papildomai pažymėjo, kad ieškovė yra verslo subjektas teikiantis paskolų suteikimo paslaugas, todėl jos kaip ieškovės pareiga yra pateikti į bylą visus būtinus rašytinius dokumentus. Šiuo atveju ieškovė nėra pateikusi tinkamų įrodymų, kad su atsakovu buvo sudarytos būtent ieškovės nurodyto turinio paskolų sutartys, nes į bylą yra pateikti tik išrašai iš elektroninės duomenų bazės, o ne atsakovo ginčijamos vartojimo kredito sutartys popierine forma. Taip pat mano, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra laikytinas silpnesniąja šalimi bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais ieškinys turėtų būti tenkinamas iš dalies, iš atsakovo turėtų būti priteista tik pagrindinė 9759,87 Eur skola, 860,55 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos, 8,52 Eur sutartinės palūkanos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nustatytos aplinkybės
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2017 m. gegužės 19 d. ieškovė su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K503365263, dėl 6285 Eur vartojimo kredito suteikimo atsakovui 60 mėnesių terminui pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 4129,80 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 22,00 proc.), 926,91 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1740,00 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. birželio 2 d. (e. b. l. 54-55).
2017 m. birželio 8 d. ieškovė su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K253492158, dėl 4382,00 Eur vartojimo kredito 60 mėn. terminui atsakovui suteikimo. Nurodyta sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 2879,80 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 22,00 proc.), 646,29 Eur tarpininkavimo mokestį ir 1710,00 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. birželio 13 d. (e. b. l. 29-30).
Atsakovas laiku mėnesinių įmokų nemokėjo, į ieškovės siųstus raginimus nereagavo (e. b. l. 31, 43, 57). Atsakovui nesilaikant vienos iš esminių sutarties sąlygų ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito 19 straipsniu bei tarp šalių sudarytų vartojimo kredito sutarčių 8.4. punktu, ieškovė atsakovui siųstu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytas vartojimo kredito sutartis (e. b. l. 56, 58).
Dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo bei atsakovo pripažįstamų reikalavimų
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovę ir atsakovą sieja teisiniai santykiai, atsiradę iš 2017 m. gegužės 19 d. ir 2017 m. birželio 8 d. ieškovės su atsakovu sudarytų vartojimo kredito sutarčių Nr. K253492158 ir Nr. K503365263.
Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalies nuostatas vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Kaip nustatyta iš šalių sudarytų vartojimo kredito sutarčių, tarp šalių susiklostė sutartiniai vartojimo kredito teisiniai santykiai paskolos forma. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas draudžiama (CK 6.59 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas gavo kreditus, kuriuos privalėjo grąžinti sutartyse nustatytu laiku ir tvarka bei sumokėti sutartyse numatytas palūkanas ir kitus mokesčius (Vartojimo kredito sutarčių Nr. K253492158 ir Nr. K503365263 bendrųjų sąlygų 3.1., 5.1., 5.2. punktai). Atsakovas neginčijo fakto, kad kredito ieškovei negrąžino, teismo posėdžio metu nurodė, jog skolą pripažįsta ir su šiuo ieškovės reikalavimu sutinka, todėl konstatuotina, kad tarp šalių ginčo dėl prašomo priteisti kredito ir jo sumos tarp šalių nėra (CPK 268 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovei priteistina 9759,87 Eur negrąžinto kredito dalis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, jog mokėjimo palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Nutraukus sutartį, pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas išlieka. Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jeigu paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Pažymėtina, jog kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y., sumokėti sutartyje numatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nutraukė vartojimo kredito sutartis su atsakovu, ji įgijo teisę reikalauti visų mokėtinų sumų pagal vartojimo kredito sutartį. Atsakovas neginčija ieškovės reikalavimo priteisti 860,55 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, todėl konstatuotina, kad tarp šalių ginčo dėl prašomų priteisti mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos nėra, teismo posėdžio metu nurodė, jog su šiuo ieškovės reikalavimu sutinka. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovei priteistina 860,55 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (Lietuvos Respublikos CK 6.2 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.251 straipsnis, 6.260 straipsnis, 6.870 straipsnis, 6.873 straipsnis, 6.886 straipsnis, CPK 268 straipsnio 5 dalis).
Dėl šalis siejančių vartojimo kredito sutarties santykių specifikos ir atsakovo atsakomybės sudarant vartojimo sutartis
Kaip konstatuota aukščiau ieškovę su atsakovu sudarytų vartojimo kredito sutarčių Nr. K253492158 ir Nr. K503365263 pagrindu siejo vartojimo sutarties teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.39 straipsnis nustato, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi, vadovaujantis minėta įstatymine nuostata, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės- komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniu, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Civilinio kodekso 6.228 straipsnio 1 dalis numato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.228 straipsnio 2 dalis). Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ir Europos Sąjungos, ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (LAT nutartis civilinėse bylose Nr.3K-3-536/2008; Nr.3K-3-502/2009; Nr.3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokią teisminę procedūrą taikant priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Atsakovas atsiliepime ir duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, kad vartojimo kredito sutartis Nr. K253492158 ir Nr. K503365263 sudarė nuotoliniu prisijungimo būdu, neturėdamas galimybės derėtis dėl sutarčių sąlygų, jam žodžiu nebuvo paaiškintos sutarties sąlygos bei nevykdymo pasekmės, jis neturėjo galimybės paklausti jam kilusių klausimų. Atsakovas taip pat negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl palūkanų dydžio (22 procentų dydžio palūkanų). Teigia, kad nurodytų sutarčių sąlygos buvo pasirašytos visiškai jam kaip vartotojui jų neišnagrinėjus, jis atsidūrė silpnesnėje padėtyje ir neturėjo galimybės išsamiai išanalizuoti sutarties sąlygų ir visų jam tenkančių mokėti mokesčių dydžio pagrįstumo.
Vertinant atsakovo argumentus pažymėtina, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam buvo žinomas ieškovės teikiamų finansinių paslaugų pobūdis, jis turėjo susikūręs paskyrą internetinėje paskolų teikimo platformoje. Atsakovas patvirtino, kad dėl paskolos pats kreipėsi internetu užpildydamas paraišką nuotoliniu būdu, vėliau su juo susisiekė atsakinga darbuotoja. Kaip nustatyta iš šalių sudarytų kredito sutarčių, tam, kad klientas (atsakovas) galėtų prisijunti prie vartotojo zonos, turi būti patvirtinta jo tapatybė. Pagal vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.25 punktą tapatybės patvirtinimo priemonės – kliento (atsakovo) susikurtas slaptažodis, kliento el. pašto adresas bei kitos priemonės, kuriomis pasinaudojant kliento vardu prisijungiama prie skolinimosi platformos www.paskoluklubas.lt. Kaip nustatyta iš ieškovės teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų vartojimo kredito bendrosios ir specialiosios sąlygos yra pateikiamos elektroninio ryšio priemonėmis dar prieš sutarties pasirašymo momentą. Vartojimo kredito gavėjas, registruodamasis ieškovės valdomoje skolinimosi platformoje, pateikia savo kontaktinius duomenis, taip sudarydamas galimybę susisiekti su vartojimo kredito davėju (galimybę bendrauti su vartojimo kredito davėju tiesiogiai prisijungus interneto tinklalapyje, telefonu bei elektroniniu paštu) ir užduoti klausimus, prašyti informacijos bei paaiškinimų (e. b. l. 97-104). Be to, atsakovo teisme duoti paaiškinimai apie tai, kad sudarant vartojimo kredito sutartį jis telefonu konsultavosi su įmonės darbuotoja, kuri padėjo užpildyti paraiškas vartojimo kreditui gauti paneigia atsakovo išsakytus argumentus apie tai, kad jis negalėjo pareikšti nuomonės ar užduoti kylančių klausimų dėl vartojimo kredito sutarčių sąlygų.
Teismas šiuo atveju sutinka su ieškovės pozicija, kad atsakovas veikdamas kaip vartojimo kredito gavėjas privalo pats įvertinti jam pateiktą pasiūlymą ir nuspręsti, ar toks pasiūlymas jam yra tinkamas. Jei pasiūlymas netenkina jis turi teisę sutarties nepasirašyti ir kreiptis į ieškovės darbuotojus dėl derybų. Pažymėtina, jog kiekvienas asmuo įgyvendindamas savo teises ir pareigas turi elgtis kaip bonus pater familias, t.y. pagal tam tikrą atidumo, apdairumo ir rūpestingumo laipsnį, ir įvertinti savo atliekamo veiksmo teisines pasekmes. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus atitinkamo veiksmo teisinius padarinius. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra įgijęs aukštąjį verslo administravimo vadybos išsilavinimą, tai tik patvirtina, kad sudarydamas paskolos sandorius jis turėjo galimybę tinkamai įvertinti jam siūlomų paskolų sandorių sąlygas bei privalėjo skolintis atsakingai. Atsakydamas į teismo posėdžio metu teismo užduotą klausimą atsakovas paaiškino, jog neprisimena ar prisijungęs prie internetinės paskolų teikimo platformos neprisimena ar perskaitė sutartį. Nurodė, jog tuo metu neprašė ieškovės pateikti jam popierinės sutarties formos, prisimena, kad buvo nurodytas paskolos grąžinimo grafikas. Teismo vertinimu, atsakovas siekdamas gauti vartojimo kreditą tinkamiausiomis jam sąlygomis, turėjo galimybes ne tik susipažinti su visa ieškovo pateikta informacija, susijusia su vartojimo kredito sutartimis, bet ir turėdamas aukštąjį išsilavinimą, privalėjo tinkamai įvertinti vartojimo kredito sutarčių sąlygas. Teismo nuomone, atsakovas prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį elgdamasis kaip apdairus ir rūpestingas asmuo (būsimas sutarties kontrahentas) turėjo pareigą perskaityti vartojimo kredito sutartis, susipažinti su visomis prisiimamos prievolėmis, nustatomais mokėjimais bei jų dydžiu ir įvertinti savo finansines galimybes įvykdyti sutartimis prisiimamus finansinius įsipareigojimus (CPK 178, 185 straipsniai).
Be to, kaip nustatyta iš ieškovės teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų, po vartojimo kredito sutarties pasirašymo, bendrosios ir specialiosios vartojimo kredito sutarties sąlygos, yra pateikiamos interneto tinklalapyje konkretaus vartotojo zonoje. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.7 punktą, atsakovas kaip vartojimo kredito gavėjas turėjo teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 dienų terminą nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas turėjo tinkamas galimybes susipažinti su vartojimo kredito sutarčių sąlygomis, dėl jų derėtis, tačiau pats šiomis galimybėmis nepasinaudojo ir tokiu būdu prisiėmė iš šių veiksmų kilsiančias pasekmes.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (LR CK 6.38, 6.59 straipsniai), vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad, būdama stipresnioji vartojimo paskolos sutartinių santykių šalis, ieškovė piktnaudžiavo savo padėtimi.
Dėl ieškovės paskaičiuotų tarpininkavimo ir administravimo mokesčių bei mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą dydžio pagrįstumo
Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovės prašomais priteisti tarpininkavimo ir administravimo mokesčiais, teigdamas, kad esant tokioms ieškovo teikiamoms sąlygoms, jis kaip paprastas fizinis asmuo nebūtų ėmęs vartojimo kreditų, kadangi jie yra ekonomiškai neefektyvūs ir sudaro atsakovui daugiau finansinių nuostolių nei naudos, kadangi bendra atsakovo ieškovei mokėtina suma palyginti su vartojimo kredito sutartimis suteikta paskolos suma yra neprotingai didelė. Teigia, kad prašomos priteisti 22 procentų palūkanos yra aiškiai per didelės. Be to, mano, kad jam nėra pagrindo mokėti 5 procentų dydžio procesinių palūkanų, nes ieškovė jau už naudojimąsi pinigais sutartimi yra nustačiusi 22 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Pažymi, kad antrą kartą mokėti papildomai už tą patį pinigų naudojimąsi yra neteisėta.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog su atsakovu buvo sudarytos vartojimo kredito sutartys ieškovės nurodomomis sąlygomis. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė nei atsakovui, nei teismui pareikalavus sutarčių originalų. Atsakovo atstovo nuomone, ieškovė šias sutartis galėjo pakoreguoti, todėl jo nuomone, nėra išsklaidytos abejonės dėl ieškovės nurodomų atitinkamų sutarties sąlygų turinio. Atsakovo atstovo nuomone, ieškovė į bylą turėjo pateikti ir duomenis, patvirtinančius konkrečių sumų pervedimą atsakovui, tačiau nurodė, jog atsakovas sutinka su prašoma priteisti skolos suma pagal vartojimo kredito sutartis, jos neginčija, tačiau nesutinka su prašomu priteisti tarpininkavimo ir administravimo mokesčiu, 22 procesinėmis palūkanomis. Teigia, jog ieškovė turėjo pateikti į bylą duomenis, patvirtinančius, kad jos pateikiamos elektroninėje platformoje sudarytos sutartys, buvo sudarytos su konkrečiu vartotoju (šiuo atveju atsakovu).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
Pažymėtina, jog atsakovas teismo posėdžio metu atsakydamas į teismo užduotą klausimą nurodė, jog neprisimena ar skaitė planuojamų sudaryti sutarčių tekstus elektroninėje platformoje, teigė, kad buvo susipažinęs su mokėjimo grafiku. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog sutartys atsakovui buvo prieinamos jo susikurtoje elektroninėje platformoje. Nors atsakovas teismo posėdžio metu ir nurodė, jog prie platformos buvo prisijungęs tik porą kartų, yra pamiršęs prisijungimo duomenis, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog jam buvo sudarytos galimybės tiek prieš pasirašant sutartis, tiek jas pasirašius susipažinti su vartojimo kredito sutarčių tekstais elektroninėje skolinimosi platformoje. Įrodymų patvirtinančių, jog vartojimo kredito sutartys jam nebuvo prieinamos elektroninėje skolinimosi platformoje atsakovas į bylą nepateikė, todėl atsakovo argumentai, jog ieškovė neįrodė, kad su atsakovu buvo pasirašytos vartojimo kredito sutartys Nr. K253492158 ir Nr.503365263 į bylą pateiktomis sutarčių sąlygomis, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Pagal CK 6.205 straipsnį sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ar įvykdymo termino praleidimą. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
Pažymėtina, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.
Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.16 punktą, palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti ieškovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Iš šalių sudarytų vartojimo kredito sutarčių nustatyta, kad pagal kredito sutartį Nr. K253492158 visa paskaičiuota palūkanų suma yra 2879,80 Eur, o pagal vartojimo kredito sutartį Nr. K503365263 - 4129,80 Eur (specialiųjų sąlygų 3 grafa, e. b. l. 54, 29). Pažymėtina, kad palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas bendrovei. Šalys susitarė, kad metinė palūkanų norma yra 22 procentų (specialiųjų sąlygų 6 grafa). Atsakovas įsipareigojo visiškai atlyginti ieškovės patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį nevykdymo arba netinkamo vykdymo (bendrųjų sąlygų 3.5.8. punktas). Taip pat pagal bendrųjų sąlygų 6.1 punktą, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Taigi, teismas pažymi, kad aiškinant sutarties sąlygas, spręstina, jog šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartis Nr. K253492158 ir Nr. K503365263, susitarė dėl prievolės nevykdymo padarinių, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų institutą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą.
Spręsdamas dėl palūkanų dydžio - 22 procentų teisėtumo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kredito gavėjas (atsakovas), pasirašydamas kredito sutartis, susitarė ir dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino bei sudarydamas vartojimo kredito sutartis Nr. K253492158 ir Nr. K503365263 išreiškė savo sutikimą su nurodytu palūkanų dydžiu. Pažymėtina, kad smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
Nagrinėjamu atveju, vartojimo kredito sutartimis ieškovė atsakovui suteikė kreditus, o atsakovas įsipareigojo sutartyse nustatyta tvarka grąžinti kreditus bei mokėti palūkanas, kitas sutartyje numatytas sumas. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, mokėjimo palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas išreiškė sutikimą.
Pagal šalių sudarytas vartojimo kredito sutartis tarpininkavimo mokestis, tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei ir kuris apskaičiuojamas sutarties 5.3. punkte numatyta tvarka (sutarčių bendrųjų sąlygų 1.28. punktas). Tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra padengti ieškovės patiriamas išlaidas, susijusiais su ieškovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamuose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Jis yra apskaičiuojamas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę.
Sutarties administravimo mokestis, tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei ir kuris apskaičiuojamas sutarčių 5.4. ir 5.14. punktuose numatyta tvarka (sutarčių bendrųjų sąlygų 1.30. punktas). Šis mokestis yra skirtas padengti ieškovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė vartojimo kreditą suteikiančios bendrovės priežiūra.
Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad tiek tarpininkavimo mokestis, tiek ir administravimo mokestis yra numatyti vartojimo kredito sutarčių bendrosiose ir specialiosiose sąlygose, su kuriomis sudarydamas sutartis sutiko atsakovas. Nurodyti mokesčiai yra apskaičiuoti pagal vartojimo kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 5.4 ir 5.3 punktų nuostatas. Taip pat teismas šiuo atveju atsižvelgia ir ieškovės pateiktą rašytinį paaiškinimą (e. b. l. 97-104), kad sutarties sudarymo metu nėra galimybės įvardinti tikslų administravimo mokestį, kadangi tam, jog būtų galima apskaičiuoti tikslią administravimo mokesčio sumą, reikia žinoti, kokia bus konkrečios mėnesinės įmokos vėlavimo palūkanų suma. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad šalių sudarytų vartojimo kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 5.4 punktuose yra nurodyta, jog maksimali administravimo mokesčio suma vienai mėnesinei įmokai negali viršyti 30,00 Eur sumos, todėl atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kokio maksimalaus dydžio mokestis galėtų būti pritaikytas, jei atsakovas nevykdytų savo įsipareigojimų pagal minėtas sutartis. Ieškovė teikdama teismui rašytinius paaiškinimus į bylą taip pat nurodė, jog sudarant vartojimo kredito sutartis su atsakovu, administravimo mokesčiui buvo pritaikyta 100 dydžio nuolaida, todėl šio mokesčio skaitinė išraiška bendrojoje vartojimo kredito kainoje yra 0 Eur, nes sudarant vartojimo kredito sutartis ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas laiku ir tinkamai vykdys prievolę – mokės mėnesines įmokas, nepraleisdamas mokėjimo terminų, o atsakovas tokią pareigą patvirtino pasirašydamas minėtas sutartis (Bendrųjų vartojimo kredito sąlygų 3.5.2 punktai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini atsakovo argumentai, kad apie nurodytų mokesčių taikymą atsakovui nebuvo žinoma sudarant vartojimo kredito sutartis su ieškove.
Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad atsakovas, pažeisdamas savo sutartinius įsipareigojimus, nevykdė įsipareigojimų grąžinti kreditus, todėl ieškovės reikalavimas dėl 1345,15 Eur tarpininkavimo mokesčio bei 3120 Eur administravimo mokesčio taip pat 22,00 procentų dydžio mokėjimo palūkanos už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4040,32 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos bei 22,00 procentų dydžio mokėjimo palūkanos už negrąžintą vartojimo kredito sumą 5719,55 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos yra pagrįsti, todėl tenkintini visiškai.
Dėl ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias ir procesines palūkanas
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 8,52 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo iki kreipimosi į teismą dienos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Savo prašymą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo grindžia šalių sudarytų vartojimo sutarčių 6.1. punktu, numatančiu, numato, jog vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą.
Pažymėtina, kad palūkanos, viena vertus yra mokestis už pinigų skolinimą, kitą vertus – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kurių nereikia įrodyti, tai kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-411/2006; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis Nr. 3K-3-468/2006).
Tai reiškia, kad skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų dydžio įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo ar sutarties (CK 6.210 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iš esmės sutiko su šiuo ieškovės reikalavimu (teismo posėdžio metu nurodė, kad tai yra neesminė suma), nes ieškovės prašoma priteisti suma yra nežymi, iš atsakovo taip pat priteistinos 8,52 Eur sutartinės palūkanos paskaičiuotos nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo iki kreipimosi į teismą dienos.
Pateikdamas atsiliepimą į ieškinį atsakovas nesutiko su ieškovės prašomomis priteisti 5 procentų dydžio procesinėmis palūkanomis, teigdamas, kad šalys vartojimo kredito sutartyse buvo numačiusios procesinių palūkanų dydį (22 procentai), todėl antrą kartą mokėti procesines palūkanas už tą patį pinigų naudojimąsi yra neteisėta ir ekonomiškai nepagrįsta. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu atsakovas šio ieškovės reikalavimo nebeginčijo, sutiko, kad skolinantis atsakovui kyla pareiga mokėti procesines palūkanas.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl teismui tenkinus ieškovės ieškinį, iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 15094,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2018 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė kreipdamasi į teismą sumokėjo 340 Eur žyminį mokestį, bei patyrė 246,01 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų parengimu (e. b. l. 10, 11). Ieškinį tenkinus visiškai nurodytos bylinėjimosi išlaidos 586,01 Eur priteistinos ieškovei iš atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 269, 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo I. P. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „NEO Finance“ 9 759,87 Eur (devynis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 87 centus) negrąžintos kredito dalies, 860,55 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt eurų 55 ct) mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, 22,00 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 4040,32 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos - 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 22,00 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 5719,55 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos - 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 1345,15 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt penkis eurus 15 centų) tarpininkavimo mokesčio, 3120 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą dvidešimt eurų) administravimo mokesčio, 8,52 Eur (aštuonių eurų 52 centų) sutartines palūkanas,5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos – 15094,09 Eur (penkiolikos tūkstančių devyniasdešimt keturių eurų 09 centų) nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2018 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 586,01 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 01 centą) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.