- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-111-492/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Tatjana Žukauskienė, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- S. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos)Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7586-534/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, trečiasis asmuo S. P.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3 315,32 Lt skolos, 5 proc. dydžio palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 694,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam „(duomenys neskelbtini)“. Už šilumos energiją, tiektą nuo 1999-10-01 iki 2008-12-31, susidarė 3 315,32 Lt įsiskolinimas, kurį prašė priteisti. Butas, esantis, „(duomenys neskelbtini)“, priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal LR Šilumos ūkio įstatymą, šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas patalpų savininkas. Pareigą skolą sumokėti atsakovui patvirtina ir 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 2003-06-30 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 p. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuojantis praktiką, kai nepasirašyta rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis, pagal galiojančius teisės aktus šilumos vartotoju yra laikyti daugiabučių gyvenamųjų namų patalpų savininkas. Nuomininkas neišreiškė valios, kad nuo tam tikro momento šilumos vartotoju reikia laikyti ne patalpų savininką, o jį patį, sandorio nesudarė, todėl skolą turi sumokėti patalpų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad butas, esantis „(duomenys neskelbtini)“, išnuomotas S. P. Jis laikytinas faktiniu ieškovo tiektos šilumos energijos gyvenamajai patalpai, esančiai, „(duomenys neskelbtini)“ vartotoju. Atsakovas rėmėsi LR CK 6.584 str. 1 d., pagal kurią mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių, LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876, kuriuo patvirtinta mokesčio už šilumos energiją mokėjimo tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Atsakovas nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ niekada neteikė Vilniaus miesto savivaldybei sąskaitų už šilumos energiją, ieškovė skaičiavimą už šilumos energiją pateikdavo vienam gyventojui, UAB „Vilniaus energija“ apie susidariusį įsiskolinimą neinformavo Vilniaus miesto savivaldybės, nors reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė nuo 1999 m. spalio mėn. Tai rodo, kad pats ieškovas šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalimi laikė ne Vilniaus miesto savivaldybę, bet nuomininką, būtent tarp UAB „Vilniaus energija“ ir buto nuomininkų konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“. Remdamasis LR CK 6.384 str., 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-289, atsakovas teigė, kad abonentu pagal šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir sutartis yra laikoma sudaryta nuo jo naudojamų įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3 315,32 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 694 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, išanalizavęs CK 6.383 str., Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartines sąlygas, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, nurodė, kad dėl šilumos energijos tiekimo butui nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl laikytina, kad energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu. Pažymėjo, kad tokio teisės aiškinimo laikosi ir formuojama teismų praktika. Aplinkybė, jog buvo išduota mokesčių knygelė, o tretieji asmenys nė karto nesumokėjo mokesčių, rodo, kad atsakovas nevykdė nuomojamų patalpų priežiūros. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai ginče vadovaujasi CK 6.584 straipsnio 1 dalimi bei Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876, nes šių teisės aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisinius santykius, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Atsakovo argumentus dėl to, kad jis, nuomodamas būstą, veikia nekomerciniais tikslais, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes civiliniuose teisiniuose santykiuose savivaldybė dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnis).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo - pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją, todėl ir nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009 pažymėjo, kad tokie veiksmai, kaip šilumos energijos tiekimas, faktiniai nuomos santykiai tik patvirtina, kad šilumos energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp nuomininko – trečiojo asmens ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovas UAB „Vilniaus energija“ yra pastarosios teisių perėmėjas. Apeliantas pažymėjo, kad nors su buto nuomininkais nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkai ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už suteiktą šilumos energiją mokėti per nustatytus terminus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Apeliantas pažymėjo, kad tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V, kurio 2 punktas numatė ieškovo pareigą sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsakovas laiko, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Apeliantas nurodė, kad nuomodama socialinį būstą Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikia kaip verslo subjektas, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl verslininkams taikomų ypatingų rūpestingumo ir atidumo standartų. Tokie standartai taikytini ieškovui UAB „Vilniaus energija“, kuris turėjo galimybę sudaryti sutartį su buto nuomininku sutartį ne tik konkliudentiniais veiksmais, bet ir rašytinę šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį. Apeliantas nesutiko su ieškovo reikalavimu priteisti 595 Lt už procesinių dokumentų parengimą, nes, atsakovo manymu, dokumentų parengimas nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Vilniaus energija“ prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo netenkinti; papildomai priteisti 1 190,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs išvadą, kad 2001-07-11 Vyriausybės nutarimas Nr. 876 nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektų prasme, šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties. Atsakovo nurodyti precedentai bylose Nr. 3K-3-211/2007 ir 3K-3-269/2005 nėra taikytini šio ginčo atveju, nes šiose bylose nagrinėjami ginčai dėl atsiskaitymo už elektros energijos, o ne šilumos ir karšto vandens paslaugas, ginčas kilęs tarp kitų subjektų – elektros energijos tiekėjo, gyvenamųjų namų savininkų bendrijų ir patalpų savininkų, kurių teisinius santykius reglamentuoja kitos teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nesant individualių rašytinių sutarčių su paslaugų tiekėjais už šilumos energiją ir elektros energiją privalo atsiskaityti patalpų savininkas. Reikalingas trišalis rašytinis susitarimas tarp šilumos tiekėjo, nuomininko ir savininko, jog šilumos vartotoju nuo tam tikro momento būtų laikomas pats nuomininkas. Nesutikdamas su apelianto nuorodomis į Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą, ieškovas teigė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nelaikytinas precedentu analogiškose bylose. Aplinkybė, jog socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. 2008-09-30 Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateikta pretenzija „Dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas“, kuria Vilniaus miesto savivaldybė buvo informuota apie įsiskolinimą už šilumos energiją, tiektą adresu„(duomenys neskelbtini)“, tačiau apeliantas už suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Ruošiant procesinius dokumentus bei ruošiantis teismo procesams reikia įvertinti susijusių galiojančių teisės aktų reguliavimą, teisės praktiką, todėl prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pagrįstos.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Remiantis byloje pateiktais VĮ „Registrų centras“ duomenimis (Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašu, (b.l. 17-18), atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis, „(duomenys neskelbtini)“. Bute įrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Remiantis 1997-07-17 Vilniaus miesto valdybos sprendimu, butas, esantis „(duomenys neskelbtini)“ (Vilniaus miesto tarybos 1998-12-18 sprendimu Kalvarijų g. dalis nuo Ateities g. iki Molėtų pl. pavadinta Jeruzalės g.) išnuomotas S. P. (b.l. 34, 35). Faktą, kad bute, esančiame, „(duomenys neskelbtini)“ gyvena S. P. patvirtina 2009-03-27 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pažyma (b.l. 33). Už ieškovo tiekiamą šilumos energiją per laikotarpį nuo 1999-10-01 iki 2008-12-31 susidarė 3 315,32 Lt skola (b.l. 12-14).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009 m. liepos 9 d, nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (CPK 4 straipsnis).
Kaip minėta aukščiau, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, esantis, „(duomenys neskelbtini)“ išnuomotas S. P., bei pateikė tai patvirtinantį 1997-07-17 Vilniaus miesto valdybos sprendimą. Pagal jį butas, esantis, „(duomenys neskelbtini)“ išnuomotas S. P. ir UAB „Verkių ūkis“ įpareigota su juo sudaryti bendrabučio nuomos sutartį, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kas viešame registre nėra duomenų apie nuomą, todėl ja remtis prieš trečiuosius asmenis negalima (CK 6.478 straipsnio 2 dalis).
Šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininkų susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkai taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėjais). Kadangi byloje nenustatyta, kad tokio susitarimo būta, tai už butui tiektą šilumą privalo mokėti jo savininkas (atsakovas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismo praktikos.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto nuomininkais rašytinė šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, nuomininkas ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją. Tokie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, nes, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko - šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko - buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo - pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkas būtų siekęs sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, sudarydama buto nuomos sutartį būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją (susitarta dėl nuomos mokesčio ir atsiskaitymo už komunalines paslaugas). Mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimas, bendro naudojimo patalpų ir teritorijų valymas, liftų priežiūra ir kt.) yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl negali būti pripažįstama pagrįsta apelianto pozicija, jog tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas, kadangi pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios sudaryti rašytinę šilumos energijos tiekimo sutartį, o konkliudentiniais veiksmais, atsižvelgiant į išdėstytą teisės normų aiškinimą, šilumos energijos tiekimo sutartis gali būti laikoma sudaryta tik tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko, t. y. tarp ieškovo ir atsakovo, o ne trečiojo asmens.
Šalies argumentai
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė be pagrindo teigia, kad atsakovui negali būti taikomi ypatingi rūpestingumo ir atidumo standartai, nes nuomodamas socialinį būstą atsakovas veikia ne kaip verslo subjektas, bet realizuoja jam pavestą socialinės paramos funkciją. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės paramos teikimą (tarp jų –ir socialinio būsto suteikimą) kokiu nors būdu apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos energijos pirkėjo pakeitimo; byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų siūlyti ieškovui ir trečiajam asmeniui atlikti tokius veiksmus arba bent pradėti derybas su tikslu įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t.y. atsakovas elgėsi nerūpestingai net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkai sudarytų pirkimo - pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t.y. ar nuomininkai atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl priteistų per didelių bylinėjimosi išlaidų. LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama, priteisiant atstovavimo išlaidas, atsižvelgti į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į bylos apimtį, surinktų įrodymų visumą, parengtus procesinius dokumentus, dalyvavimo posėdžiuose laiką, pirmos instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma nepagrįsta. Vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str., netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto ieškovui priteitinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir ieškovo atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, ieškovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 1190 Lt iki 500 Lt. Remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo priteistina 8,50 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Priteisti į valstybės pajamas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 8,50 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.