Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui S. U. dėl skolos priteisimo ir atsakovo S. U. priešieškinį ieškovui A. B. dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo niekine.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašo priteisti iš atsakovo S. U. 37 650,60 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodo, kad šalis siejo ilgalaikiai, pasitikėjimu grindžiami sutartiniai santykiai. Ieškovas ilgą laiką veikė atsakovo vardu kaip jo įgaliotas asmuo tvarkant įvairius klausimus, susijusius su atsakovo žemėmis, mišku. Atsakovas užsiėmė nekilnojamojo turto (žemė sklypų) supirkimu, todėl skolindavosi iš trečiųjų asmenų, įskaitant ieškovą, įvairias pinigų sumas. Šalys 2010 m. sausio 26 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 27 803,52 Eur (96 000 Lt). Atsakovas sutartyje patvirtino pasirašydamas, jog pinigus gavo. Atsakovas įsipareigojo grąžinti pinigus iki 2010 m. gegužės 26 d., bet to nepadarė. Sutartyje nustatytas 5 proc. metinių palūkanų dydis, todėl už 7 metus ir 1 mėn. ieškovas paskaičiavo 9 847,08 Eur palūkanų.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovas jam pats yra skolingas. Skola susidarė, kuomet už parduodamą sklypą Terešiškėse į ieškovo sąskaitą atsakovas 2006 m. spalio 23 d. pervedė 2 896 Eur (10 000 Lt). Ieškovas sklypo nepardavė ir negrąžino pinigų, todėl liko skolingas atsakovui 2 809 Eur (9 700 Lt). Atsakovas nurodė, kad ieškovas jam siūlė sudaryti fiktyvią paskolos sutartį dėl mokesčių, tačiau atsakovas jos nesudarė.

Pažymėjo, kad atsakovas 2001 m. liepos 11 d. ieškovui buvo išdavęs įgaliojimą atkurti nuosavybės teises. Ieškovas nepranešė atsakovui, kad iškirto mišką, dėl ko atsakovas buvo nubaustas. Be to, 2005 m. rugpjūčio 25 d. atsakovas ieškovui buvo išdavęs įgaliojimą parduoti atkurtą mišką. Ieškovas sklypą pardavė, o pinigus pasiliko sau. Mano, jog jis ieškovui neskolingas.

Taip pat atsakovas S. U. pareiškė priešieškinį, kuriuo reikalauja priteisti iš ieškovo 4 257,42 Eur skolos, 1 065,52 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, pripažinti 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, niekine ir negaliojančia bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas tvirtina, kad pinigų iš ieškovo nesiskolino ir jokios paskolos sutarties nesudarinėjo. Nurodo, kad ieškovas 2010 metų sausio mėnesį pats grąžino atsakovui dalį skolos 86,88 Eur (300,00 Lt) ir paprašė atsakovą pasirašyti apie gavimą. Atsakovas įtaria, kad vėliau ant šio atsakovo įrašo apie dalį skolos grąžinimo, ieškovas užspausdino ant viršaus paskolos tekstą, t. y. suklastojo 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas. Priešieškinis atmetamas.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų – 2001 m. liepos 11 d. įgaliojimo, notarinio registro Nr. TZB-6129 (b. l. 31, t. 1), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos 2002 m. liepos 2 d. atsakovui išduoto leidimo kirsti mišką, už kurį pagal įgaliojimą, notarinio registro Nr. 6130, veikė ieškovas (b. l. 32, t. 1), 2005 m. rugpjūčio 5 d. įgaliojimo, notarinio registro Nr. TZB-6518 (b. l. 101, t. 1), šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovą ir atsakovą 2001-2006 metais saistė tarpusavio bendradarbiavimo santykiai, kurių metu ieškovas atsakovo prašymu ir pavedimu atlikdavo tam tikrus teisinius veiksmus, susijusius su žemės sklypų valdymu, nuosavybės teisių į juos įgijimu. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų teismui konstatuoti, kad šie santykiai tarp šalių tęsėsi ir po 2006 m.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2005 m. spalio 5 d. privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas, veikdamas atsakovo vardu pagal jam 2005 m. rugpjūčio 25 d. išduotą įgaliojimą, notarinio registro Nr. TZB-6518, A. J. pardavė atsakovui nuosavybės teise priklausiusį 5,50 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 5 000 Lt (b. l. 99-101, t. 1). Atsakovas 2005 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojimu, notarinio reg. Nr. TZB-6518, suteikė ieškovui teisę parduoti minėtą žemės sklypą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, sudaryti sutartį su pirkėjais, pasirašyti perdavimo-priėmimo akte, gauti iš jų atsakovui priklausančius pinigus už parduotą turtą ir perduoti juos atsakovui, šiuo klausimu atstovauti atsakovui visose valstybinėse, savivaldos, teisinėse ir finansinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose, rinkti, gauti, pateikti visus reikalingus dokumentus, rašyti atsakovo vardu pareiškimus, prašymus, už atsakovą pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Šis įgaliojimas atsakovo ieškovui buvo išduotas šešiems mėnesiams, t. y. iki 2006 m. vaario 25 d. Byloje nėra įrodymų, kad šis įgaliojimas būtų buvęs pratęstas, kaip ir įrodymų, kad jam pasibaigus ieškovas atliko kokius nors veiksmus, susijusius su įgaliojimo pabaiga (pavyzdžiui, grąžino atsakovui dokumentus, vykdant pavedimą gautus pinigus). Priešingai, ieškovas bylos nagrinėjimo metu neneigė aplinkybės, kad 5 000 Lt už parduotą žemės sklypą pagal 2005 m. spalio 5 d. privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį buvo perduoti jam, tačiau teigė, kad atsakovu nurodymu jis juos grąžino A. J.. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu tokį nurodymą davęs ieškovui neigė. Jokių kitų įrodymų, liudijančių tokio nurodymo buvimą, byloje nėra.

Taip pat iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2006 m. spalio 23 d. atsakovas į ieškovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur), paskirtyje nurodydamas, kad pervedamas avansas už A. U. perkantį sode Vilniaus rajone žemės sklypą. Iš atsakovo paaiškinimų teismo posėdžio metu, liudytoju byloje apklausto A. U. parodymų nustatyta, kad 2006 m. ieškovas pasiūlė atsakovui pirkti žemės sklypą Vilniaus rajone, Terešiškėse, iš trečiojo asmens. Atsakovas ketinimo pirkti žemės sklypą pats iš pradžių neišreiškė, tačiau nurodė, kad žemės sklypu susidomėjo jo brolis A. U.. Sutartu laiku apžiūrėję žemės sklypą, kuris A. U. patiko, šalys preliminariai sulygo dėl jo įsigijimo, dėl ko atsakovas ieškovo nurodymu už A. U. pervedė ieškovui 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumą. Iš atsakovo, liudytojo A. U. parodymų nustatyta, kad ketintas įsigyti žemės sklypas A. U. taip ir nebuvo perleistas, – iš pradžių ieškovas teigė, kad yra tvarkomi žemės sklypo formalumai, dėl ko A. U. interesą jį įsigyti prarado, o jį pirkti tuomet ketino pats atsakovas, vėliau ieškovas 2007 m. viduryje atsakovui nurodė, kad žemės sklypo nėra galimybės apskritai įsigyti. Byloje nėra rašytinių įrodymų, liudijančių 10 000 Lt (2 896,20 Eur) grąžinimą atsakovui, tačiau atsakovas teigia, kad iš šių ieškovui pervestų pinigų atsakovui jis 2010 m. sausio mėn. grąžino 300 Lt (86,89 Eur). Šių aplinkybių ieškovas bylos nagrinėjimo metu nei patvirtino, nei paneigė, nurodydamas, kad apie ketinimą perleisti žemės sklypą Vilniaus rajone, Terešiškėse, kaip ir 10 000 Lt sumos pervedimą į jo sąskaitą jis nieko nepamena. Byloje nėra pateikta įrodymų apie konkrečius šio žemės sklypo duomenis.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad 2010 m. sausio 26 d. ieškovas ir atsakovas sudarė rašytinę paskolos sutartį, kuria ieškovas paskolino atsakovui 96 000 Lt (27 803,52 Eur) iki 2010 m. gegužės 26 d. (b. l. 3, t. 1). Paskolos sutartyje šalys nurodė, kad atsakovas skolinasi pinigus asmeniniams poreikiams (2 punktas), ieškovas perduoda atsakovui jo gaunamą pinigų sumą šios sutarties sudarymo metu, o atsakovas ją priima ir tai patvirtina sutarties sudarymo faktu (3 punktas), atsakovas, praleidęs terminą prievolei įvykdyti ir skolai grąžinti, įsipareigoja ieškovui mokėti 5 procentų dydžio kasmetines palūkanas (4 punktas). 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje šalys taip pat nurodė, kad sutartis sudaroma vienu egzemplioriu, kuris atiduodamas ieškovui (5 punktas). 2010 m. gegužės 26 d. paskolos sutartyje ties grafa „aš, skolininkas S. U., paskolintus pinigus – 96 000 (devyniasdešimt šešių tūkstančių litų) Lt gavau (rašoma skolininko ranka ir žodžiais)“ yra rankraštinis įrašas „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“, o ties toliau sekančiu įrašu „Aš, kreditorius A. B., pinigus S. U. paskolinau ir perdaviau“ – „A. B. (parašas) 2010.01.26“. Byloje nėra įrodymų, liudijančių, kad po 2010 m. gegužės 26 d. šalys būtų vykdę šią paskolos sutartį kaip sudarytą: atsakovas ieškovui grąžinęs paskolą ar jos dalį, mokėjęs palūkanas, o ieškovas būtų reikalavęs tą daryti. Tokį reikalavimą ieškovas atsakovui pareikšė tik 2017 m. gegužės 3 d., pateikdamas teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (b. l. 1, t. 1).

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti skolą pagal paskolos sutartį ir atsakovo priešinio reikalavimo dėl paskolos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Nesudaryta sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-215-823/2020). Atsižvelgiant į tai, atsakovo priešinis reikalavimas dėl 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia vertintinas tik įvertinus atsakovo teikiamų kitų argumentų, be kita ko, dėl pinigų, nurodytų šioje sutartyje, jam neperdavimo, pagrįstumą.

CK 6.871 straipsnio 1 dalyje, galiojusioje 2010 m. sausio 26 d., buvo nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Pagal teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką, kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai, atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Atsakovas bylos nagrinėjimo metu iš esmės neneigė aplinkybės, kad 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje įrašas „aš S. U. pinigaus gavau (parašas) 2010.01.26“ yra padaryti jo paties. Tą patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. kovo 4 d. ekspertizės aktas Nr. 11-337(19) (b. l. 199-201, t. 1), kuria abejoti teismas neturi jokio pagrindo. Atsakovas teigė, kad tokį įrašą jis galėjo padaryti vieną vientinelį kartą, kuomet ieškovas 2010 m. sausio pradžioje jam grąžino dalį savo skolos – 300 Lt. Taigi, atsakovas iš esmės byloje ginčijo tiek buvus jo valią sudaryti 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, tiek būtent 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties, joje įtvirtintų sąlygų patvirtinimą savo parašu, tiek 96 000 Lt pinigų sumos, nurodytos 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje, gavimo iš ieškovo faktą.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad bet kokios įrodomosios priemonės įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis nėra pats ginčytinų santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, labiau tikėtina tokį faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3260/2001, 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002). CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys numato, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jų nėra. Tie duomenys gali būti nustatinėjami šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūros protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį tik aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teismas, vertindamas šias atsakovo nurodytas aplinkybes byloje surinktų įrodymų kontekse, vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo taisyklėmis, konstatuoja esant tikėtina, kad atsakovas darydamas įrašą „aš S. U. pinigaus gavau (parašas) 2010.01.26“ neturėjo valios pasiskolinti iš ieškovo 96 000 Lt, šiuo įrašu jis neketino patvirtinti ir nepatvirtino 96 000 Lt perdavimo jam fakto.

Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad į bylą pateiktoje 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje, pasirašytoje tarp ieškovo ir atsakovo, atsakovo rankraštinis įrašas „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“ yra ties popieriaus lapo perlenkimu. Sulenkus popierių per lenkimo žymę paskolos sutarties tekstas nėra matomas. Prieš lenkimo žymą yra taip pat įrašas „aš, skolininkas S. U., pasiskolintus pinigus – 96 000 Lt „devyniasdešimt šešis tūkstančius litų) Lt gavau (rašoma skolininko ranka ir žodžiais)“. Atsakovo ranka jo gaunama pinigų suma nėra nurodyta, jo įraše nėra vartojamas taip pat žodis „paskola“. Atsakovas, duodamas parodymus teisme, nurodė, kad tokį įrašą jis padarė ieškovo prašymu, jam paprašius raštu patvirtinti, jog ieškovas atsakovui grąžina 300 Lt, tokį įrašą jis padarė ant ieškovo jam pateikto lapo, kurį jam pasirašyti ieškovas padavė kartu su kitais dokumentas, lapas buvo aplamdytas, aprašinėtas. Atsakovas teigia, kad jokio paskolos teksto ant jam pateikto lapo nebuvo, jam pasirašius ieškovas įdavė jam ne 96 000 Lt, o 300 Lt. Nors tokie argumentai pirmiausia yra grindžiami atsakovo paaiškinimais, teismas, juos vertindamas, tikrina jų patikimumą kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kartu patikrindamas ir ieškovo nurodomas visai kitokias aplinkybes apie tokio įrašo 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje padarymo aplinkybes, to patikimumą.

Į bylą pateikta 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartis, pasirašyta ieškovo ir atsakovo, yra ant nestandartinio lapo, joje ties rankraštiniu įrašu „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“ yra skersinė lapo lenkimo žymė, ties kuria yra matomas popieriaus paviršiaus mechaninis pažeidimas per visą lapo plotį. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertė J. V., tirdama šio mechaninio pažeidimo pobūdį, tikslu atsakyti į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartyje nurodytus klausimus, 2019 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-399(19) (b. l. 208-212, t. 1) nurodė, kad šis mechaninis pažeidimas išsidėstęs tiek virš, tiek ir žemiau skersinės popieriaus lenkimo žymės, pažeidimo kontūras nelygus, plotis svyruoja nuo 2 mm iki 10 mm, pažeidimo gylis taip pat nevienodas – kai kur yra tik nežymiai pašiaušti paviršiniai pluoštai, kitose vietose pažeidimai gilūs, popierius smarkiai suplonėjęs, peršviečiamas, pažeidimo srityje, mažai pažeistose keliose vietose yra pašalinių, lipnių, šviesiai rudos spalvos klijų primenančių dalelių, kas būdinga popieriaus pažeidimui nuplėšiant jo paviršių (pavyzdžiui, atplėšiant prie lapo prilipusį lipnų paviršių). Teismo vertinimu, ši ekspertės pateikta išvada leidžia kaip tikėtinus vertinti atsakovo duotus paaiškinimus, jog rankraštinio įrašo 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje padarymo metu šis dokumentas jam buvo paduotas tokiu būdu (su kitais dokumentais, kuriais jo dalis vienu ar kitu būdu, sąmoningai ar nesąmoningai, buvo uždengta), jog jis pilna apimtimi atsakovo nebuvo matomas. Tokią tikimybę patvirtino ir ekspertė, apklausta teismo posėdžio metu.

Ieškovas, aiškindamas šio pažeidimo 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje atsiradimo aplinkybes, kuris pagal joje nurodytas sąlygas kaip vienintelis ją patvirtinantis dokumentas buvo saugomas pas ieškovą, nurodė, kad šis dokumentas nuo jo sudarymo buvo saugomas voke, kuris maždaug 7 metų laikotarpį buvo ant ieškovo darbo stalo. Prireikius sutarties originalo, vokas buvo atplėštas ir tuo pačiu buvo atplėšti prie sutarties lapo prisitvirtinę voko klijai (b. l. 159, t. 1).

Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertė J. V. tirdama šio popieriaus mechaninio pažeidimo pobūdį ir tyrimo metu nustačiusi prieštaringus požymius – teksto štrichai pažeidimų vietose yra mažiau uždažyti, bet užteršimas tonerio dalelėmis pažeistose popieriaus vietose yra gausus ir visai nesumažėjęs, atliko eksperimentą, kurį ir jo rezultatus aprašė 2019 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-399(19) (b. l. 208-212, t. 1). Būtent ekspertė nurodė, kad prie sulankstyto ir prie lygaus lapo buvo priklijuojami ir nuplėšiami kiti lapai; taip pat sulenkus į 3 dalis užspausdintas lapas buvo užklijuotas voke bei ant sulenkto ir sulenkimo vietoje pažeisto nuplėšiant lapo lazeriniu spausdintuvu buvo išspausdintas tekstas. Tiriant eksperimentinių pavyzdžių požymius buvo nustatyta, kad atplėšiant voką eksperimetinis lapas pažeidžiamas tik iš vienos lenkimo žymės pusės, o ne iš abiejų, kaip yra tiriamajame dokumente.

Ieškovas, siekdamas paaiškinti šį neatitikimą, pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 48, t. 2), kuriuose, be jau minėtų, nurodė, kad išėmus 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį iš voko, iš sutarties originalo buvo padaryta kopija, kuri buvo pateikta su ieškiniu į teismą, o sutarties originalas ir vėl buvo sulankstytas ir įdėtas į voką, kuris vėl buvo užlenktas juostele su likusiais klijų likučiais. Vėliau pirmosios instancijos teismui paprašius sutarties originalo, vokas ir vėl buvo atidarytas, sutarties originalas išimtas, atlankstytas ir pateiktas į teismą. Pažymėtina, kad šie ieškovo rašytiniai paaiškinimai yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teismui, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlius pateikti voką, voko ieškovas nepateikė, nurodydamas, kad jo jis neturi. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia ieškovo versiją apie 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties išėmimo iš voko aplinkybes, nes 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties originalas ir kopija buvo pateikti teismui iš karto su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (b.l. 1, 3, t. 1).

Nurodytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad ieškovo byloje įrodinėta versija apie pažeidimų ant 2010 m. spalio 26 d. paskolos sutarties atsiradimo aplinkybes yra paneigta. Tuo tarpu atsakovo versija, kad jam darant įrašą „aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“ ir dedant parašą ant popieriaus jis galėjo objektyviai nematyti viso popieriaus lapo dėl jo uždengimo, yra tikėtina. Tokias aplinkybes esant tikėtinas patvirtina ir Lietuvos teismo eskpertizės centro ekspertės J. V. 2019 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-399(19) pateikti atsakymai į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartyje pateiktą ketvirtąjį klausimą, ar dokumente yra matomi įspaustiniai įrašai, jei buvo rašoma ant lapo, padėto ant tiriamojo dokumento, jei taip, ar galima nustatyti įspaustinių įrašų turinį. Šioms aplinkybėms paneigti, savo versijai patvirtinti teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, siūlė teikti ieškovui voką, tačiau jis teismui pateiktas nebuvo.

Minėtos išvados tikėtinumą pagrindžia ir kitos Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės J. V. 2019 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-399(19) (b. l. 208-212, t. 1) padarytos išvados, kurios nepaneigia atsakovo versijos dėl paskolos sutarties teksto nebuvimo (galėjimo nematyti) ant popieriaus lapo, jam darant rankraštinį įrašą ir dedant parašą, tikimybės. Būtent, atsakydama į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartyje pateiktą klausimą, ar tiriamajame dokumente pirmiau padarytas rankraštinis įrašas „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“ ar spausdintuvu išspausdintas tekstas, nurodė, kad yra tikimybės, kad 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje pirmiau padarytas rankraštinis įrašas „Aš S. U. pinigus gavau 2010.01.26“, o po to spausdintuvu išspausdintas tekstas, nors kategoriškai ar didesnės tikimybės išvadai šiuo atveju nustatytų požymių nepakanka. Tokią išvadą ekspertė grindė tuo, kad nors pateiktoje sutartyje rankraštinis įrašas ir spausdintinis tekstas tarpusavyje nesikerta, tačiau kai dokumento tekstas yra išspausdintas lazerinio spausdinimo būdu, net ir nesikertant spausdintiniams ženklams su parašo štrichais galimas minėtų rekvizitų eiliškumo nustatymas tiriant tonerio daleles, esančias rankraštinio įrašo štrichų plote. Tirdama paskolos sutartyje tonerio daleles, esančias dokumento popieriaus paviršiuje ir tiriamojo įrašo (parašo) štrichų srityje, ekspertė nustatė, kad įrašo (parašo) štrichų srityje rastos tonerio dalelės yra skirtingos formos ir dydžio, visos sferinės ir įprastinis jų blizgesys yra nepakitęs, tačiau šių dalelių nėra daug, blizgančių ir suplotų bei sutraiškytų dalelių, tai yra, paveiktų šratuku dažomąja medžiaga (pasta), įrašo (parašo) štrichų srityje nėra; iš ekspertinės praktikoje ir ekspertinių tyrimų žinoma, kad sferinės ir neblizgios tonerio dalelės – tai rašymo mazgu nepaveiktos ir neuždažytos rašiklio dažomąja medžiaga tonerio dalelės, tai įrašo ir parašo atlikimo pirmumo požymiai.

Kita vertus, kaip minėta, sprendžiant dėl atsakovo valios pasirašyti 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį svarbi ne tik pačios rašytinės paskolos sutarties, kuri turi akivaizdžių trūkumų, liudijančių ieškovo nenaudai, analizė, bet ir kitos aplinkybės, kurios leidžia vertinti buvus ar nebuvus šalių valią sudaryti tokią sutartį. Jos gali būti susiję tiek su derybomis dėl sutarties sudarymo, ikisutariniais santykiais, sandorio sudarymo metu buvusiomis aplinkybėmis – pinigų perdavimo faktu, tiek su sutarties vykdymu.

Nagrinėjamu atveju ieškovas byloje aiškindamas sutarties sudarymo aplinkybes, nurodė, kad iniciatyva sudaryti tokią sutartį kilo iš atsakovo, ne iš ieškovo, sutarties tekstą parengė ir ją pateikė šalims ne ieškovas, o atsakovas, tai nebuvo pirmas kartas, kai ieškovas skolino pinigus atsakovui, be kita ko, pagal rašytinę sutartį. Teismas, vertindamas šiuos ieškovo paaiškinimus byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuoja, jog jų, juos atsakovui neigiant, nesant jokių kitų įrodymų jiems patvirtinti, nepakanka nustatyti buvus atsakovo valią dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo su ieškovu iki 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties pasirašymo. Nors 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola yra suteikiama atsakovo asmeniniams poreikiams, byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, liudijančių tokį skubų atsakovo poreikį pinigams. Ieškovo paaiškinimai, kad atsakovui pinigai buvo reikalingi dėl jo superkamų ir vėliau parduodamų sklypų, kurie nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, susijusiais su 96 000 Lt sumos poreikiu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2010 m. gegužės 26 d., nepakankami konstatuoti tokį poreikį buvus. Abejones tokios atsakovo valios buvimu kelia ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė skolindamas didelę pinigų sumą atsakovui iš esmės net nesidomėjęs kam atsakovui ji yra reikalinga, kaip jis ją ieškovui ketina grąžinti, be kita ko, įvertinus tai, kad ji turėjo būti grąžinta per gan trumpą 4 mėnesių terminą. Tokios aplinkybės bet kuriam paskolos davėjui, jo elgesį vertinant per protingo ir atidaus žmogaus prizmę, turėjo rūpėti. Tuo tarpu jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad ieškovas atsakovui pinigus, be kita jo pagal rašytines sutartis, skolino ne pirmą kartą, atsakovas juos jam grąžino, ieškovas į bylą nepateikė, po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo paneigė teismo posėdyje pateiktą paaiškinimą, kad buvo sudaręs ir kitą rašytinę paskolos sutartį su atsakovu. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad paskolos sutarties sudarymo metu 2010 m. sausio 26 d. ieškovą ir atsakovą dar saistė iki tol buvę bendradarbiavimo santykiai, kurių metu ieškovas atsakovo prašymu ir pavedimu atlikdavo tam tikrus teisinius veiksmus, susijusius su žemės sklypų valdymu, nuosavybės teisių į juos įgijimu, kuriuos atsakovas nurodo nutrūkus nuo 2006 m., po to kaip nei jo broliui, nei jam taip ir nebuvo parduotas žemės sklypas Vilniaus rajone Terešiškėse, pinigus už kurį atsakovas pervedė ieškovui. Abejones ieškovo nenaudai kelia ir tai, kad ieškovas ilgą laiką po paskolos sutarties sudarymo taip ir nesikreipė į atsakovą reikalaudamas jam suteiktą paskolą grąžinti. Tuo labiau, kad byloje grįsdamas tokios sumos turėjimą paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas nurodė, kad jos dalis buvo ieškovo iš trečiųjų asmenų skolintos lėšos. Šiuo gi atveju, toks elgesys taip pat neatitinka protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartų.

Pasisakydamas dėl ieškovo itin akcentuotos aplinkybės, kad 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties sudarymo metu jis turėjo 96 000 Lt sumą, kuri nurodomas kaip paskolos objektas, teismas pažymi, kad pinigų turėjimo faktas pats savaime nesukelia paskolos teisinių santykių.

Paskolos teisiniams santykiams susiformuoti kaip ir bet kuriems dvišaliams sutartiniams santykiams susiformuoti būtina dviejų asmenų suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 6 dalis), nes sutartis galioja tik tuo atveju, kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). CK 6.870 straipsnis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos gavėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007, 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Nagrinėjamu atveju pinigų perdavimo atsakovui faktą, kaip ir atsakovo įsipareigojimą ją grąžinti, ieškovas grindžia išimtinai šalių parašais patvirtinta 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartimi, kurioje įrašyta sąlyga, kad ieškovas perduoda atsakovui jo gaunamą sumą šios sutarties sudarymo metu, o atsakovas ją priima ir tai patvirtina sutarties sudarymo faktu. Jokių kitų įrodymų, apart priešingų šalių paaiškinimų, liudijančių 96 000 Lt perdavimo atsakovui faktą, aplinkybes byloje nėra. Atsakovas neigia tokios pinigų sumos gavimo faktą, teigdamas, jam darant rankraštinį įrašą „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“ jam buvo perduoti ne 96 000 Lt, o 300 Lt, juos jis priėmė ne kaip paskolą, suvokdamas įsipareigojimą grąžinti, bet kaip ieškovo skolos grąžinimą jam.

Tokią atsakovo valią esant tikėtiną, be jau minėtų teismo sprendime nustatytų ir įvertintų aplinkybių, susijusiu su pačios 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties kaip dokumento trūkumais, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie atsakovo 2010 m. sausio 26 d. turėtą 10 000 Lt reikalavimo teisę į ieškovą, atsakovo nuosekli, griežta pozicija nuo pat sužinojimo apie bylos iškėlimą, kad jokių paskolos sutarčių su ieškovu atsakovas nesudarinėjo, pinigų ir daiktų nesiskolino (b. l. 18, t. 1). Be abejo, šiuo aspektu itin reikšminga ir tai, kad rankraštiniu įrašu atsakovas nepatvirtino gavęs iš ieškovo nei paskolą, nei 96 000 Lt.

Tiesa, ieškovas jo faktinę galimybę disponuoti 96 000 Lt dydžio pinigų suma grindžia į bylą pateikta 2008 m. rugsėjo 23 d. kreditavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), jo sudaryta su Nordea Bank Finland Plc, kuria atsakovui buvo suteikta 188 253 Eur paskola vartojimo poreikiams tenkinti iki 2018 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 3436, t. 1), jo banko sąskaitos išrašais už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. spalio 1 d. ki 2010 m. gruodžio 31 d. (b. l. 37-78, t. 1), nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (b. l. 53-68, t. 1). Iš ieškovo banko sąskaitos išrašų matyti, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. sausio 26 d. ieškovas išsigrynino ne mažesnę nei 95 445 Lt sumą (2008 m. spalio 14 d. – 75 600 Lt, 6 440 Lt, 2009 m. sausio 27 d. – 5 000 Lt, 2009 m. kovo 2 d. 2 920 Lt, 2009 m. kovo 1 d. – 1 890 Lt, 2009 m. gegužės 21 d. – 470 Lt, 2009 m. liepos 20 d. – 425 Lt, 2009 m. rugsėjo 7 d. – 200 Lt, 2009 m. gruodžio 30 d. – 2 000 Lt, 2010 m. sausio 11 d. – 500 Lt), tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad būtent šiuos išgrynintus pinigus jis panaudojo paskolai atsakovui suteikti. Byloje, kaip minėta, nėra jokių konkrečių patikimų duomenų apie šalis saisčiusius ikisutartinius paskolos teisinius santykius, kurie leistų teigti, kad pinigus iš jo vardu atidarytų sąskaitų banke ieškovas grynino tikslu suteikti ateityje paskolą atsakovui, o taip pat juos tam ir panaudojo, juos vis dar turėjo rašytinės paskolos sutarties sudarymo metu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, grįsdamas aplinkybę, kad paskolai suteikti jis naudojo 2008 m. rugsėjo 23 d. kreditavimo sutartimi Nr. KK08/09/29GO jam suteiktą kreditą, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų (iš banko sąskaitų išrašų matyti, kad tikėtina pagal šią sutartį ieškovui pervedamos lėšos buvo nedelsiant skiriamos kitiems ieškovo turimiems įsipareigojimams dengti, byloje nėra jokių duomenų, kad pagal šią sutartį ieškovui banko paskolintas sumas ieškovas turėjo teisę naudoti jas skolindamas kitiems asmenims be banko sutikimo, teismui pasiūlius tokių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė).

CK 6.875 straipsnis numato, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų negavo (1 dalis). Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, mano esant pagrindą konstatuoti, jog atsakovas pakankamais įrodymais pagrindė faktą, jog pagal 2010 m. sausio 26 d. rašytinę paskolos sutartį jam joje nurodyti 96 000 Lt (27 803,52 Eur) faktiškai nebuvo perduoti, valios juos skolinti iš ieškovo atsakovas neturėjo, todėl 96 000 Lt (27 803,52 Eur) paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo nesusiformavo (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovui įrodžius šią aplinkybę, teismas atmeta kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą dėl 37 650,60 Eur skolos priteisimo, taip pat atsakovo priešinį reikalavimą dėl 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Dėl atsakovo kitų priešieškiniu reiškiamų reikalavimų

Byloje nustatyta, kad ieškovą ir atsakovą saistė pavedimo teisiniai santykiai 2005 m. rugpjūčio 25 d. atsakovo ieškovui išduoto įgaliojimo, notarinio registro Nr. TZB-6518, pagrindu, kurių metu ieškovas, veikdamas atsakovo vardu, įgijo 5 000 Lt (1 448,10 Eur) už atsakovui priklausiusio žemės sklypo pardavimą. Byloje taip pat nustatyta, kad šiems santykiams pasibaigus 2006 m. vasario 25 d. ieškovas atsakovui šių pinigų negrąžino. Nors ieškovas teigė, kad buvo gavęs atsakovo nurodymą juos perduoti A. J., šios aplinkybės ieškovas įrodymais nepagrindė (CPK 178 straipsnis). CK 2.150 straipsnis numato, kad atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Todėl konstatuotina, kad atsakovas įrodė turintis teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti jam 1 448,10 Eur (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, kad atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo 9 700 Lt (2 809,32 Eur), kuriuos jis ieškovui pervedė į jo sąskaitą 2006 m. saplio 23 d. žemei jo brolio A. U. vardu įgyti, iš kurių, atsakovo teigimu, ieškovas grąžino tik 300 Lt (86,88 Eur). CK 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Ši pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad šie pinigai ieškovui atsakovo buvo pervesti kaip avansas už ketinamą parduoti žemės sklypą. Byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo teiginius, kad joks žemės sklypas nei jam, nei jo broliui A. U. už šiuos pinigus nebuvo parduotas (CPK 178 straipsnis). Įrodyti tokių pinigų gavimo pagrindą pareiga teko ieškovui, kurios jis neįvykdė.

Nepaisant nustatytų kaip įrodytų atsakovo turimų reikalavimo teisių į ieškovą, teismas tenkinti priešinius atsakovo reikalavimus dėl šių sumų, taip pat palūkanų priteisimo iš ieškovo neturi pagrindo.

CK 1.125 straipsnis numato, kad bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (1 dalis), kuris pradideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad pavedimo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo 2005 m. rugpjūčio 25 d. atsakovo ieškovui išduoto įgaliojimo, notarinio registro Nr. TZB-6518, pagrindu pasibaigė 2006 m. vasario 25 d. Todėl ši data pripažintina teisės į ieškinį dėl 1 448,10 Eur atsiradimo diena. Tokį ieškinį ieškovas pareiškė teisme tik 2019 m. liepos 17 d. (b. l. 35, t. 2), akivaizdžiai praleisdamas dešimties metų ieškinio senaties terminą. Jokių aplinkybių apie ieškinio senaties termino nutrūkimą pastrajam reikalavimui pareikšti ar aplinkybių, liudijančių pagrindą jį atnaujinti, teismas nenustatė. Priešingai, pačio atsakovo paaiškinimai teismo posėdžio metu liudija, kad šios sumos negrąžinimo jis niekuomet nelaikė jo teisių pažeidimu, neketino iki 2019 m. liepos 17 d. jos reikalauti iš ieškovo.

Byloje atsakovo pateikti paaiškinimai apie tai, kad 2007 m. viduryje jam tapo žinoma, kad jo (iš pradžių brolio A. U.) ieškovo pagalba ketintas įsigyti žemės sklypas Vilniaus rajone, Terešiškėse, už kurį jis ieškovui sumokėjo 10 000 Lt, nebus jam parduotas, leidžia teismui konstatuoti, kad ir reikalavimą priteisti iš ieškovo 2 809,32 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą atsakovas ieškovui pareiškė praleidęs dešimties metų ieškinio senaties terminą 2019 m. liepos 17 d. Nors byloje yra duomenų, kad tokį reikalavimą teismine tvarka atsakovas ieškovui reiškė ir anksčiau, šioje byloje teikdamas atsiliepimą 2017 m. spalio 23 d. (b. l. 98, t. 1), kurio priėmimo kaip materialinio teisinio reikalavimo klausimas nebuvo išspręstas, ši aplinkybė nelaikytina reikšminga, nes ji įvyko ne ieškinio senaties termino eigos metu nuo 2007 m. vidurio iki 2017 m. vidurio. Lygiai taip pat ieškinio senaties termino taikymui nepripažintina reikšminga ir kita aplinkybė, įrodinėta atsakovo, kad ieškovas dalį skolos – 300 Lt, atsakovui grąžino. Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nagrinėjamu atveju vien atsakovo paaiškinimų apie nedidelės dalies skolos atgavimą ieškinio senaties termino nutrūkimo pagrindui 2010 m. sausio pradžioje (pačio ieškovo aiškiai išreikštai valiai pripažinti prievolę) konstatuoti, teismo vertinimu, nepakanka (CPK 185 straipsnis).

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Kadangi ieškovas ieškinio senatį šiems atsakovo reikalavimams, taip pat išvestiniam reikalavimui dėl palūkanų priteisimo taikyti prašo (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), likusioje dalyje atsakovo priešieškinis atmetamas CK 1.131 straipsnio pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo S. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priešieškinį dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo niekine atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.