- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- e2A-555-856/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26587-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- A. S.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1449-854/2020 pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui A. S. dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. S. 1 058,60 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovė patikėjimo teise valdo visas Vilniaus miesto savivaldybei priklausančias patalpas. 1998 m. spalio 13 d. viešoji įstaiga Geležinkelininkų ligoninė ir J. Š. sudarė nuomos sutartį, pagal kurią J. Š. buvo išnuomota gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje. J. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties minėtą gyvenamąją patalpą savavališkai užėmė A. S. ir V. G. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1626-852/2011 nuspręsta A. S. ir V. G. iškeldinti iš buto. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimą dėl iškeldinimo, konstatavo, jog butus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) skirianti siena yra išgriauta, įėjimai į šiuos butus iš laiptinės pusės yra užmūryti, todėl teismo sprendimas negali būti įvykdytas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-35821-808/2013 įpareigojo A. S. savo lėšomis per 30 dienų po sprendimo įsiteisėjimo atlikti nurodytus buto atstatymo darbus, kad būtų įmanoma įvykdyti iškeldinimą ir priimti Vilniaus miesto savivaldybės žinion butą. 2015 m. rugpjūčio 11 d. antstolė konstatavo, kad darbai bute neatlikti. 2017 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-35821-808/2013 išdavė vykdomąjį raštą. 2019 m. gegužės 31 d. įvyko pasitarimas, kuriame konstatuota, jog patalpos negrąžintos į projektinę padėtį. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dėl atsakovo iškeldinimo vykdymas vis dar tęsiamas.
3. Atsakovas, neteisėtai naudodamasis gyvenamąja patalpa bei nemokėdamas mokesčių, padarė žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnis). Pagal teismų praktiką, net jeigu asmenys nėra teisėtais buto nuomininkais, tai neatleidžia jų nuo pareigos mokėti nuomos mokesčius ir mokesčius už suteiktas paslaugas, kadangi jie faktiškai turtu ir paslaugomis naudojosi. Atsižvelgiant į tai, atsakovui kyla pareiga mokėti nuomos mokestį. Vilniaus miesto savivaldybė, teisės aktų nustatyta tvarka nuomodama jai nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, gauna pajamas – nuomos mokestį, kurio dydis nustatomas ir apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, išnuomojusi minėtas gyvenamąsias patalpas, būtų gavusi 1 058,60 Eur dydžio pajamas už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d., tarp jų – 35,61 Eur delspinigių. Nuomos mokestis paskaičiuotas vadovaujantis 2012 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. 2015 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-130 patvirtintas naujas Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašas, kuris pradėtas taikyti nuo 2015 m. spalio 1 d. Delspinigiai paskaičiuoti vadovaujantis 1995 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismui reikalavimą dėl žalos atlyginimo pripažinus pagrįstu, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir žalą priteisti tik už paskutinius tris metus, reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmesti. Nurodė, kad tarp šalių nėra ir niekada nebuvo susiklostę jokie sutartiniai nuomos santykiai. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo žalą, privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų (pvz. preliminarių nuomos sutarčių, ketinimų protokolų, kitokių susitarimų dėl nuomos teisinių santykių ar ketinimo tokius santykius sudaryti ir kt.), išskyrus ieškovės skaičiavimus, patvirtinančius, jog ieškovė realiai turėjo galimybę gauti nurodyto dydžio pajamas iš buto nuomos. Iš antstolės D. M. 2015 m. rugpjūčio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo turinio matyti, jog ginčo butas nėra pritaikytas gyvenimui. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, konkrečių skaičiavimų, iš kur susidarė reikalaujama atlyginti žalos suma. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtinto aprašo dėl savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo 22 punktą, tais atvejais, kai būstas savavališkai užimtas, apskaičiuojant žalos dydį yra taikoma formulė, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 III skyriuje. Ieškovė į bylą nėra pateikusi duomenų, kaip ji apskaičiavo reikalaujamos atlyginti žalos dydį. Ieškovė taip pat nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo delspinigius, nes tarp šalių nebuvo susiklostę sutartiniai santykiai, tarp jų nebuvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl netesybų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ iš atsakovo A. S. 461,70 Eur negautų pajamų (nuostolių), 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 461,70 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas sprendė, jog ieškovė įrodė nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį (1022,99 Eur) ir priežastinį ryšį su neteisėtais atsakovo veiksmais, patirti netiesioginiai nuostoliai pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (negautas nuomos mokestis).
7. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Teismas konstatavo, jog CK 6.72 straipsnis nustato, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis, tačiau aptariamu atveju ieškovės ir atsakovo nesaistė sutartiniai santykiai, be to, pareigos mokėti delspinigius atsakovui nenumatė ir įstatymai. Teismas sprendė, jog ieškovės nurodyto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims nuostatos atsakovui nėra taikomos, nes jos skirtos reguliuoti fizinių asmenų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėjusių gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, pareigas, o ne nuostolių atlyginimo, pasireiškusių negautomis pajamomis, santykius. Atsižvelgdamas į tai teismas ieškovės reikalavimo dėl 35,61 Eur priteisimo netenkino.
8. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas ginčo patalpomis savavališkai naudojosi per visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Tokiu atveju, esant atsakovo prašymui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, ieškovei gali būti priteisti tie nuostoliai (negautos pajamos), kuriuos pastaroji patyrė per trejų metų laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Vadovaudamasis byloje esančiu mokesčio už buto nuomą apskaičiavimu teismas sprendė, jog nurodytu laikotarpiu ieškovės negautos pajamos sudarė 461,70 Eur sumą, kurią ieškovei ir priteisė iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, sprendime išdėstytų teiginių pagrindu išvados padarytos netinkamai išsiaiškinus ir įvertinus faktines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus bei neteisingai pritaikius materialinės teisės normas, teismų praktiką, pažeidžiant bendruosius civilinio proceso principus: šalių rungimosi principą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis).
9.2. Ieškovės reikalavimui dėl 1 058,60 Eur susidariusios skolos laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.
9.3. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, atsakovo nuomos mokesčio nemokėjimas yra tęstinis pažeidimas. Šiuo atveju privalomas mokėti nuomos mokestis, tačiau jis tęstinai, piktybiškai nemokamas. Atsakovas patvirtino, kad neteisėtai naudojasi patalpomis tęstinį laiką ir dėl atsakovo kaltės yra pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai bei interesai. Skundžiamu sprendimu teismas pripažino atsakovo neteisėtus veiksmus.
9.4. Pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, netyrė visų įrodymų ir nevertino ieškovės nurodytų argumentų, kurie buvo ypač svarbūs tinkamam įstatymų dėl atsakovo atsakomybės taikymo šioje byloje. Teismas netinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas.
9.5. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškovės teisė reikšti ieškinį dėl skolos atsirado nuo 2013 m. kovo 1 d., nes ankstesnė skola nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. priteista 2014 m. vasario 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3860-808/2014. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiuo atveju byloje nustačius aplinkybę, lėmusią ieškinio senaties termino praleidimą, bylą nagrinėjęs teismas turėjo šią aplinkybę įvertinti kitų kriterijų, reikšmingų, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kontekste.
9.6. Nors su atsakovu nebuvo sudaryta nuomos sutartis, tačiau tai nepaneigia prievolinių santykių, todėl atsakovas privalėjo laiku sumokėti nuomos mokestį, o jam to nepadarius, ieškovė, vadovaudamasi 1995-01-26 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ (toliau – ir Įstatymas), kuris reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius, paskaičiavo delspinigius. Ieškovė yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius.
9.7. Nagrinėjamas ginčas dėl atsiskaitymo už naudojimąsi nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis yra susijęs su viešosios nuosavybės objekto disponavimu bei viešojo intereso apsauga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2007 pasisakė, kad teisėtumo viešojo administravimo srityje užtikrinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis. Nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, sprendžiant bylą, susijusią su teisėtumo viešojo administravimo srityje klausimais, suponuoja viešo intereso pažeidimą bei teisinės valstybės principo nesilaikymą.
9.8. Bylai svarbių aplinkybių netinkamas ištyrimas, įrodymų netinkamas vertinimas, taip pat materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai yra viešo intereso pažeidimas, kai nepagrįstu sprendimu nustatoma nauja tiek materialinės, tiek procesinės teisės normų taikymo tvarka, patvirtinanti atsakovo galimybę neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto savivaldybės turtu nepaisant jokių įstatymu nustatytų ribojimų, sąlygų, procedūrų, savivaldybės institucijų kompetencijos, pažeidžiant teisinio apibrėžtumo principą.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog ieškinyje nurodyta žala savo esme yra skola, dėl ko tokiam reikalavimui turėjo būti taikomas bendrasis dešimties metų, o ne sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pati ieškovė tiek teismui pateiktame ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, o taip pat ir apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčo atvejui taikytinos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose, kadangi ieškovės prašytą atlyginti žalą sudaro negautos pajamos, t. y. netiesioginiai nuostoliai.
10.2. Sutiktina, jog konkrečiu atveju atsakovo ieškovės atžvilgiu atlikti veiksmai yra tęstinio pobūdžio, tačiau nėra pagrindo sutikti, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis nemokėjo nuomos mokesčio, kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aptariamu atveju ieškovės ir atsakovo nesaistė sutartiniai nuomos santykiai.
10.3. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Kita vertus, CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas turi pareigą taikyti ieškinio senatį, kai ginčo šalis to reikalauja.
10.4. Nagrinėjamu atveju apeliantė teismo neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino dėl turtinės žalos atlyginimo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Savo ruožtu, atsakovas teismo prašė byloje taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
10.5. Sutiktina su teismo padaryta išvada, jog atsakovui netaikytinos Įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims nuostatos, kadangi aptariamu atveju ieškovės ir atsakovo nesaistė sutartiniai santykiai, be to, pareigos mokėti delspinigius atsakovui nenumatė ir įstatymai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies civilinės atsakomybės santykių (sutartinių ar deliktinių) toks reikalavimas kyla (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).
13. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
14. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
15. Kaip nustatyta iš ieškinio turininio, ieškovė savo reikalavimus dėl patirtų nuostolių kildino iš delikto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant atsakovo prašymui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, ieškovei gali būti priteisti tie nuostoliai, kuriuos ji patyrė per trejų metų laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2019 m. birželio 30 d.
16. Apeliantės teigimu, net ir pripažinus ieškinio senaties termino praleidimą, yra pagrindas jo atnaujinimui, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jį atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, o pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino dėl turtinės žalos atlyginimo, nenurodė jokių termino praleidimą pagrindžiančių priežasčių, todėl teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva nustatyti aplinkybes, lėmusias ieškinio senaties termino praleidimą, įvertinti, ar šios aplinkybės yra reikšmingos, bei spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, o atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį byloje ir šiuo pagrindu atmesti dalį ieškinio reikalavimų, teismas neturėjo pagrindo spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo ir pagrįstai nagrinėjamu atveju daliai ieškinio reikalavimų taikė ieškinio senatį.
17. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2002).
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog ginčo santykiams taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kaip tai numato CK 1.125 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo, teisiškai nepagrįsti. Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo pažeidimo tęstinumo bei viešojo intereso pažeidimo taip pat nepaneigia CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto imperatyvo.
19. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl delspinigių pritesimo, pagrįstai sprendė, kad ieškovės ir atsakovo nesaistė sutartiniai santykiai, pareigos mokėti delspinigius atsakovui nenumatė ir įstatymai, o Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims nuostatos atsakovui nėra taikomos, nes jos skirtos reguliuoti fizinių asmenų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėjusių gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, pareigas, o ne nuostolių atlyginimo, pasireiškusių negautomis pajamomis, santykius.
20. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai ištyrė ir vertino įrodymus. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniais dokumentais, teiktais paaiškinimais, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
21. Pirmosios instancijos teisme ieškovei ir atsakovui buvo užtikrinta teisė teikti rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jų įrodinėjamas aplinkybes, teismo posėdžiuose duoti paaiškinimus. Taigi, šalims buvo sudarytos lygios galimybės. Vien apeliantės deklaratyvus teiginys, jog teismas pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus, kuris yra neparemtas jokiais argumentais, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog teismas pažeidė minėtus principus.
22. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.