Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-313-1042/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-14
Bylos Nr.: e2A-313-1042/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-10654-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irena Stasiūnienė, Aleksandras Rusakas, Rasa Bartašienė
Ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Atsakovas: V. J., valstybės įmonei Registrų centrui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.4.2.12.2Negatorinis ieškinys (actio negatoria)
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Civilinė byla Nr. e2A-313-1042/2025 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10654-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.12.2; 3.1.7.6.; 3.3.1.14; 3.3.1.19.4. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-553-1099/2025 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams V. J., valstybės įmonei Registrų centrui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei dėl pažeistų savininkų teisių gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, A. B., O. Ž., E. K., I. J., A. J., L. P., Z. K., B. S., D. J., V. J., V. Z., A. V., G. B., uždaroji akcinė bendrovė „Seva deva“, Ž. D., U. D.-D., D. R. B., L. J. H., J. Š., V. L., M. S., V. D., J. R. L., A. P., R. S., R. A., V. T., A. M., L. T., V. M., R. K., J. T., A. O. P., M. D., R. D., V. C., L. L., V. V., V. V., G. B., R. D. B., J. B., E. B., P. Ž., L. M., J. M., Z. M., A. B., V. P., L. S., K. L., A. S., J. S., B. C., R. Š., D. Š., S. V. Š., E. Z. L., J. A., B. L. J., R. A. P., E. R., K. L., L. J., A. G., A. V., V. P., V. P., J. R., A. V., E. K., A. K., uždaroji akcinė bendrovė „Thomas Philipps Baltex“, N. J., A. J., A. M. S., J. R., V. B., E. V., B. J., R. S., A. S., V. Ž., A. Ž., A. P., J. J., M. N., L. B., V. B., uždaroji akcinė bendrovė „A. G. Invest“, L. R., D. R., V. B., G. V. B., E. G., E. Š., T. S., G. B., R. M. V., O. L., D. K., J. A., L. Š., J. Š., C. M., R. J., A. R., D. R., D. R., L. B., R. Č., S. D., uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Tours Nt“, M. K., L. K., A. B., G. B., V. J., A. B., R. M., R. M., T. K., T. P., A. C., S. B., M. C., T. B., D. B., N. G.-G., S. G., V. K., D. Ž., M. B., M. P.-T., M. T., M. M., uždaroji akcinė bendrovė „Vento Nuovo“, mažoji bendrija „Bovile“, D. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė, ir bendrija, ir daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija) patikslintu ieškiniu prašė panaikinti Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras atliktą teisinę registraciją į V. J. vardu įregistruotą nuosavybę – pastato adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7-ojo aukšto patalpą, pažymėtą 7-ojo aukšto plane – 2020 m. balandžio 10 d. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priede Nr. 20, ir į laiptus į 8-ąjį aukštą, laiptus į 9-ąjį aukštą, patalpą 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)) aštuntojo aukšto plane pažymėtą 22-8, 10,12 kv. m, terasą ant stogo 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)) aštuntojo aukšto plane pažymėtą “T“, patalpą 9-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)) devintojo aukšto plane pažymėtą 22-9, 10,71 kv. m; panaikinti VĮ Registrų centre atliktą teisinę registraciją į V. J. vardu įregistruotą nuosavybę – V. J. nuosavybės teise priklausantį 127,07 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su terasa ant stogo, plane pažymėta T; panaikinti VĮ Registrų centre atliktos teisinės registracijos į V. J. vardu įregistruotą nuosavybę: buto Nr. (duomenys neskelbtini) su terasa ant stogo, plane pažymėta T, paprastojo remonto pradžia - 1995 m. / pabaiga - 2002 m. įregistravimo pagrindą: 2018 m. sausio 5 d. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylą ir 2018m. sausio 15 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1, 1994 m. rugsėjo 14 d. seniūnijos potvarkį Nr. 140 (toliau – Potvarkis), 1995 m. kovo 23d. statinio priėmimo naudoti aktą (toliau – Aktas); įpareigoti atsakovę VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje prie duomenų apie atsakovui V. J. nuosavybės teise priklausantį butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti 1996 m. balandžio 25 d. V. miesto valdybos sprendimą Nr. 655V; įpareigoti atsakovę VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje įregistruoti duomenis apie V. J. nuosavybės teise 1992 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-195 pagrindu priklausantį 4 (keturių) kambarių butą, plane pažymėtą indeksu 1A5/p, turintį 98,96 kv. m. naudingo ploto, esantį (duomenys neskelbtini), buto Nr. 22; pripažinti negaliojančiu 1994 m. rugpjūčio 27 d. leidimą vykdyti istorijos ir kultūros paminklo remonto restauravimo darbus Nr. 516 (toliau – Leidimas); pripažinti negaliojančia 1994 m. gruodžio 21 d. V. miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus Statybos ir architektūros valstybinės priežiūros inspekcijos statybos įregistravimo pažymą Nr. R-94-299 (toliau - Pažyma); pripažinti negaliojančiu 1995 m. kovo 23 d. statinio priėmimo naudoti aktą; pripažinti negaliojančia 2018 m. sausio 5 d. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylą ir 2018 m. sausio 15 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1; įpareigoti atsakovą V. J. per 7 (septynias) dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ir netrukdyti savininkams valdyti, naudoti ir disponuoti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7-ojo aukšto patalpa, laiptais į 8-ąjį aukštą, laiptais į 9-ąjį aukštą, patalpa 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta 22-8, 10,12 kv. m., ir terasa ant stogo 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta “T“, patalpa 9-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje devintojo aukšto plane pažymėta 22-9, 10,71 kv.m; atsakovui V. J. neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, suteikti ieškovei teisę priverstinai iškeldinti atsakovą iš nurodytų patalpų, naudojantis tokius darbus atliekančių trečiųjų asmenų pagalba, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo V. J..

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas savininkams neleidžia naudotis bendromis ginčo patalpomis – pastato 7-ojo aukšto patalpomis, laiptais į 8-ąjį aukštą, laiptais į 9-ąjį aukštą, patalpa 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta 22-8, 10, 12 kv. m, ir terasa ant stogo 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta “T“, patalpa 9-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje devintojo aukšto plane pažymėta 22-9, 10,71 kv. m (toliau – ir ginčo patalpos), t. y. atsakovas užėmė tą laiptinės dalį (laiptų į 8-ąjį aukštą, laiptų į 9-ąjį aukštą), kuria yra patenkama į ginčo pastato bokštą.

3. Pažymėjo, kad teisinė registracija į pastato bokšte esančias pagalbines patalpas atlikta pažeidus tiek Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek iki tol galiojusio įstatymo (1964 m. CK 122 straipsnio) nuostatas, numačiusias, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Teigė, kad pastato savininkai nesutinka su ginčo patalpų registracija atsakovo vardu nesant pastato savininkų sutikimo ir ginčija atsakovo nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Mano, kad VĮ Registrų centras neteisėtai įregistravo V. J. nuosavybės teisę į ginčo patalpas, dėl ko atsakovas neteisėtai padidino buto plotą bendro naudojimo patalpų sąskaita nuo 98,96 kv. m iki mažiausiai 227,07 kv. m (127,07 kv. m + 100 kv. m). Atsakovas faktiškai neatliko jokių rekonstrukcijos darbų, tik neteisėtai užėmė visų butų ir kitų patalpų savininkams priklausančias ginčo patalpas.

4. Teigė, kad reikalavimas panaikinti atsakovo nuosavybės teisę į ginčo pastato bokšte esančią terasą grindžiamas tuo, kad terasa savininkams priklauso bendrąja daline nuosavybės teise, o visų namo (duomenys neskelbtini), gyventojų sutikimo terasos registravimui V. J. nuosavybe nėra ir niekada nebuvo.

5. Ieškovė nurodė, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepraleido, nes apie tai, kad 1996 m. balandžio 25 d. sprendimas nėra įvykdytas, sužinojo tik 2019 m. gruodžio 21 d. atsakovui neleidus apžiūrėti 2016 metais ir 2019 metais namo bokšte atlikto remonto, nurodžius, kad tai jo privati valda. Nurodytas pažeidimas tęsiasi, todėl ieškinio senaties termino ieškiniui pateikti nei vienam ieškinio reikalavimui nepraleido, nes apie pastato savininkų pažeistas teises ir ginčijamus dokumentus sužinojo tik gavę dokumentus iš VĮ Registrų centras. Teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių, nes atsakovas, būdamas bendrijos primininku, sąmoningai klaidino bendrijos narius ir butų ir kitų patalpų savininkus, nesuteikė reikalingos informacijos, todėl savininkams negali tekti neigiamų padarinių rizika dėl atsakovo neteisėtai atliktų veiksmų.

6. Atsakovas V. J. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

7. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovo nuosavybės teisių įregistravimui buvo būtinas bendraturčių sutikimas, nes statybų leidimų išdavimo tvarką reglamentuoja ne CK nuostatos, o statybas reglamentuojantys teisės aktai. Ginčijamas leidimas išduotas Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo pagrindu. Pažymėjo, jog šiuose aktuose nebuvo įtvirtintas reikalavimas gauti kitų pastato savininkų sutikimus idant būtų išduotas minėtas leidimas, be to, leidimas yra teisėtas ir nėra jokių teisinių pagrindų šio leidimo panaikinimui praėjus daugiau nei 27 metams nuo jo išdavimo. Atsižvelgus į tai, kad leidimas buvo išduotas teisėtai, atlikti darbai taip pat teisėti, pasak atsakovo, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ir pažymą, patvirtinančią statybos įregistravimą.

8. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiomis Kadastro bylą ir Deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 grindžiamas vien tuo, kad terasa niekada nepriklausė ir nepriklauso atsakovui. Nurodė, kad ginčo terasa yra atsakovo buto priklausinys, t. y. ji skirta tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijusi su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Atsakovas akcentavo, kad ginčo terasa daugybę metų iš eilės galėjo naudotis tik atsakovas, kadangi galimybė patekti į terasą yra tik iš atsakovui priklausančio buto.

9. Nurodė, kad negali būti tenkinamas reikalavimas panaikinti VĮ Registrų centre atliktą teisinę registraciją į atsakovo vardu įregistruotą nuosavybę – atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą su terasa, kadangi tenkinus tokį reikalavimą, būtų panaikinta ir teisinė registracija į atsakovui priklausantį butą, nors neginčijama 1992 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-195.

10. Pažymėjo, kad reiškiant negatorinį ieškinį, būtina įrodyti du dalykus: kad ieškovė yra turto savininkė ir kad jos teisės yra pažeistos. Mano, kad ieškiniu neįrodyta pirmoji būtina sąlyga, t. y. kad ieškovė yra terasos, pastato bokšte esančių patalpų ir laiptų savininkė. Ginčo terasa laikytina atsakovo buto priklausiniu, visi paminėti objektai yra įregistruoti viešajame registre kaip atsakovo nuosavybė.

11. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – Savivaldybė) prašė taikyti ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą skundui dėl pažymos paduoti ir reikalavimui dėl pažymos pripažinimo negaliojančia taikyti ieškinio senatį ir reikalavimą atmesti šiuo pagrindu, o reikalavimą įpareigoti atsakovę pateikti VĮ Registrų centras Valdybos sprendimo kopiją atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti V. miesto savivaldybę pateikti Valdybos sprendimą VĮ Registrų centras tam, kad šis Valdybos sprendimas būtų įregistruotas yra perteklinis ir beprasmis. Be to, Savivaldybė šiuo metu nėra subjektas, galintis pateikti VĮ Registrų centras Valdybos sprendimą, nes Savivaldybė savo žinioje nesaugo Valdybos sprendimo originalo (dokumentas, kaip ieškovei yra žinoma, saugomas V. regioniniame valstybės archyve).

12. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) su ieškiniu nesutiko, reikalavimams dėl 1995 m. kovo 23 d. statinio priėmimo naudoti akto ir V. miesto valdybos urbanistikos ir architektūros skyriaus Statybos ir architektūros valstybinės priežiūros inspekcijos 1994 m. gruodžio 21 d. Statybos įregistravimo pažymos Nr. R-94-299 pripažinimo negaliojančiais prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą civilinę bylą nutraukti; netenkinus tokio atsakovės prašymo, ieškovės patikslintą ieškinį Inspekcijos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Dėl akto pripažinimo negaliojančiu pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų ar nurodyta faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad akte nurodyta priėmimo komisija, išduodama aktą, netinkamai atliko jai teisės aktų nurodytus veiksmus. Byloje nėra įrodinėjama aplinkybė, kad šio ginčijamo akto priėmimo metu buvo pateikti dokumentai neabejotinai patvirtinantys imperatyvių teisės normų pažeidimą. Inspekcija laikėsi pozicijos, kad akto išdavimas yra sąlygojamas pateiktų dokumentų, kuriuos patikrinus ir nenustačius esminių nukrypimų nuo statinio projekto ir kitų Taisyklėse nurodytų priežasčių, nėra pagrindo šio administracinio akto neišduoti. Pažymėjo, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas panaikinti leidimą yra pagrindinis, o reikalavimai panaikinti pažymą ir aktą yra išvestiniai ir dėl šių reikalavimų tenkinimo galėtų būti sprendžiama tik tenkinus pagrindinį ieškovės reikalavimą ir panaikinus leidimą.

13. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) prašė reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1994 m. rugpjūčio 27 d. leidimą vykdyti istorijos ir kultūros paminklo remonto restauravimo darbus Nr. 516 taikyti ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus ieškinio senaties terminus; teismui netenkinus tokio atsakovo prašymo, nurodytą reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą; dėl kitų patikslinto ieškinio reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovui V. J. išduotą leidimą yra nepagrįstas. Remiantis buto, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro duomenimis, butas nuosavybės teise priklauso atsakovui V. J., o nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 1992 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-195. Leidimas buvo išduotas asmeniui, kuris nuosavybės teise valdė butą, (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

14. Atsakovė VĮ Registrų centras su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė civilinę bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimų, pareikštų VĮ Registrų centro atžvilgiu, t. y. tiek dėl teisinės registracijos panaikinimo, tiek dėl įpareigojimų atlikti veiksmus, nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą; netenkinus atsakovės šio prašymo, patikslintą ieškinį VĮ Registrų centras atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinys šioje byloje yra negatorinis, bendrija nėra šių patalpų savininkė, todėl atitinkamai ir neturi teisės reikšti negatorinį ieškinį. Pažymėjo, kad 1995 m. teisinė registracija (viešojo administravimo subjekto sprendimas) yra atlikta teisėtai ir pagrįstai, neperžengiant VĮ Registrų centras kompetencijos ribų, t. y. vykdant teisės aktuose priskirtas funkcijas ir nevertinant kitų subjektų priimtų sprendimų dėl statybos darbų teisėtumo. Pažymėjo, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo, todėl prašė civilinę bylą nutraukti dalyje dėl ieškovės reikalavimų panaikinti teisinę registraciją, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas daugiau nei prieš dešimt metų.

15. Ieškovės atstovai teismo posėdžių metu prašė patikslintą ieškinį (pateiktą 2022 m. kovo 28 d.) tenkinti. Pakartotinai paaiškino, kad ginčo patalpos, t. y. bokšte esančios patalpos ir patalpos, pro kurias patenkama į nurodytą bokštą, yra bendro naudojimo (anksčiau buvo skirtos/naudotos kaip techninės patalpos), todėl atsakovas negalėjo jų privatizuoti/užimti, tuo labiau negavęs visų ar bent jau daugumos ginčo pastato patalpų savininkų sutikimo (tokie atsakovo prašymai buvo netenkinti dar 1993 m. ir 1994 m.); bokštas ir jo patalpos yra viso ginčo namo simbolis, todėl turėtų būti prieinami visiems. Nurodė, kad 1996 m. balandžio 25 d. panaikinus 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį, jokie darbai ar dokumentai negalėjo būti atliekami/išduodami, todėl visi atsakovo atlikti veiksmai ir priimti ginčijami dokumentai yra neteisėti. Atsakovas V. J. neįrodė kokiu teisiniu pagrindu įgijo/įregistravo ginčo patalpas, nepagrįstai padidinęs įsigyto buto plotą ir dar prijungęs terasą. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo terasa faktiškai tarnauja kaip ginčo pastato stogas, todėl pagal teisės aktų nuostatas laikytina bendro naudojimo objektu (kaip stogas). Teigė, kad ginčo patalpos jau egzistavo nuo ginčo pastato pastatymo, todėl nesutiko su atsakovo pozicija, jog jis jas sukūrė. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip bendrija, atstovauja visus ginčo namo patalpų savininkus, kurie faktiškai neteko bendro naudojimo patalpų, todėl turėjo/turi teisę kreiptis į teismą dėl jų pažeistų teisių gynimo. Nesutiko, kad šiuo atveju buvo praleisti ieškinio senaties terminai, nes apie atsakovo užimtas ginčo patalpas buvo sužinota tik 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje. Be to, ginčijama deklaracija nėra individualus administracinis aktas, o vienašalis sandoris, kurios ginčijimo ieškinio senaties terminas yra 10 metų; kita vertus, nurodyti pažeidimai, susiję su nuosavybės netekimu, laikytini tęstiniais. Jeigu teismas nuspręstų, jog ieškinio senaties terminai praleisti, prašė juos atnaujinti, remiantis viešojo intereso gynimu.

16. Atsakovas ir jo atstovas teismo posėdžių metu su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pakartotinai paaiškino, kad patekimas į ginčo patalpas, įskaitant ir terasą, yra tik iš atsakovui priklausančio buto (iš patalpos 22-1, kuri buvo priskirta prie buto dar privatizuojant butą pirmai savininkei (N. N.)), todėl jos laikytinos atsakovo buto priklausiniu. Pažymėjo, kad anksčiau ginčo patalpų bokšte iš viso nebuvo – buvo tik erdvė, be perdangų, jas sukūrė bei įregistravo (22-8 ir 22-9) atsakovas, gavęs atitinkamus leidimus ir įrengęs perdangas. Teigė, kad atsakovas, įsigijęs butą, atitinkamai įgijo ir teisę įsirengti papildomas patalpas, nes tokia galimybė egzistavo. Pripažino, kad atsakovas buvo kreipęsis į bendriją dėl ginčo patalpų remonto, tačiau tuo metu bendrija nebuvo perėmusi namo, jis surinko ginčo pastato laiptinės patalpų savininkų rašytinius sutikimus (rinko nuo 1993 m. sausio iki rugpjūčio mėn., o vėliau seniūnijos darbuotojas tik juos patvirtino) ir padarė rekonstrukciją; nesutiko su potvarkio panaikinimu, nes tuo metu nereikėjo viso namo patalpų savininkų sutikimų, užteko ir laiptinės patalpų savininkų sutikimų. Pažymėjo, kad potvarkis panaikintas buvo tik po visų darbų atlikimo, dėl pasekmių tuo metu nespręsta, atitinkamai jis galiojo tik į ateitį ir nesukėlė pasekmių į praeitį. Aiškino, kad jo buto plotas padidėjo dėl papildomai įrengtų patalpų bokšte, dalies sienų išgriovimo ir įsivėlusios klaidos dėl virtuvės ploto. Aiškino, kad už savo lėšas ginčo patalpas faktiškai remontavo tris kartus – 1993 m., 2004 m. ir 2006 m. Nesutiko su ieškovės teiktu ginčo pastato 7-ojo aukšto patalpų planu, nes jis yra neaiškus, klaidingas, neatitinka tikrovės. Nurodė, kad ieškovė, 2003 m. perimdama bendro naudojimo patalpas, ginčo patalpų neperėmė, todėl jau nuo tada turėjo žinoti/žinojo, jog ginčo patalpos priklauso atsakovui; be to, jų plotas buvo įtrauktas į atsakovo buto plotą ir už jį atsakovui skaičiuoti mokesčiai, tačiau nei ieškovė, nei kiti namo patalpų savininkai beveik 30 metų jokių reikalavimų atsakovui nereiškė, nors žinojo, jog būtent atsakovas jomis naudojasi; ginčo namo patalpų savininkai (bent jau ginčo laiptinės) apie ginčo patalpų priklausymą atsakovui žinojo, tą pripažindami dar 1993 m. raštu; Kultūros paveldo departamentas 2016 m. nurodė, jog ginčo patalpos privatizuotos. Atsakovo vertinimu, ieškovė praleido ieškinio senaties ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatytus naikinamuosius terminus. Teigė, kad ieškovė neturi teisės ginčyti deklaracijos, nes ieškovas turi teisę remontuoti jam priklausantį butą; deklaracija nėra niekaip susijusi su 1993-1995 m. atliktais darbais; laikėsi pozicijos, jog ieškovė iš vis neturi teisės reikšti ieškinyje nurodytų reikalavimų, nes ginčo patalpos niekada nebuvo ir nėra bendro naudojimo patalpos, atitinkamai ieškovė neįrodė pirmosios negatorinio ieškinio sąlygos.

17. Atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovė teismo posėdžių metu prašė ieškinio dalį dėl akto ir pažymos nutraukti, pritaikius ieškinio senatį; netenkinus nurodyto prašymo, patikslintą ieškinį atmesti. Palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė/neįrodė jokių akto ir pažymos trūkumų, tuo labiau, jog pažyma buvo/yra išvestinis/tarpinis dokumentas (šiuo atveju pagrindinis dokumentas leidimas); ieškovė praleido visus terminus juos skųsti; nėra jokių išimtinių aplinkybių tokių terminų atnaujinimui. Pažymėjo, kad vien potvarkio panaikinimas savaime nepanaikina vėliau priimtų dokumentų.

18. Atsakovės VĮ Registrų centro atstovas teismo posėdžių metu prašė civilinę bylą dalyje dėl reikalavimų atsakovei nutraukti arba atmesti; palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad šiuo atveju ieškovė praleido naikinamąjį 10 metų terminą; išimtinių aplinkybių dėl tokio termino atnaujinimo nėra (ne valstybės nuosavybė). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo santykiai turėtų būti vertinami pagal ginčui aktualiu metu galiojusius teisės aktus; teigė, jog pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nereikėjo viso namo patalpų savininkų sutikimo, užteko ir laiptinės patalpų savininkų sutikimo, kurie nagrinėjamu atveju ir buvo gauti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovės (duomenys neskelbtini) atsakovui V. J. 2662 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20. Teismas nustatė, kad ieškovė siekia įrodyti, kad atsakovas V. J. neteisėtai užvaldė ir įregistravo viešajame registre savo asmenine nuosavybe ginčo pastato bendrojo naudojimo bendras pagalbines patalpas bokšte, taip pat laiptines ir terasą, dėl ko kiti ginčo pastato savininkai – namo bendrų patalpų bendraturčiai, negali naudotis namo bendromis patalpomis, atitinkamai ginčydama procesinius dokumentus, kurių pagrindu šios ginčo patalpos įregistruotos atsakovo vardu, jų teisinę registraciją ir reikalaudama jas atlaisvinti.

21. Teismas sprendė, kad ieškovė pareiškė ne negatorinį, o vindikacinį ieškinį, nes ginčo patalpos, dėl kurių kilo ginčas, šiuo metu įregistruotos atsakovo V. J. vardu, o ne ieškovės, t. y. anot ieškovės, ginčo namo patalpų savininkai, kuriuos ji atstovaujanti, šiuo metu yra praradę ginčo patalpų valdymą, todėl taikytinos CK 4.95, o ne 4.98 straipsnio nuostatos.

22. Teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovų teiginius, kad ieškovė, kaip bendrija, neturėjo teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio. Ieškovė pareiškė ieškinį siekdama apginti gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčių teises šiuos objektus naudoti ir prižiūrėti, t. y. įgyvendindama jai įstatymo, įstatų ir, butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo suteiktą kompetenciją. Ginčo namo patalpų savininkai susirinkimo metu įpareigojo ieškovę juos atstovauti sprendžiant klausimus dėl ginčo patalpų.

23. Teismas, iš nurodytų rašytinių įrodymų ir namo gyventojų paaiškinimų, teiktų išvažiuojamojo teismo posėdžio metu darė išvadą, kad po ginčo namo pastatymo ginčo patalpos buvo/galėjo būti laisvai lankomos, naudojamos, nebuvo priskirtos prie jokio buto ar kitų patalpų; tikėtina, kad visos 7 aukšte esančios patalpos galėjo būti suplanuotos/priskirtos prie techninių/pagalbinių namo patalpų, o ne kažkokio buto (patekimui į bokštą, lifto aptarnavimui ir pan.); šią aplinkybę patvirtino itin mažas langų skaičius ir patalpų išsidėstymas, nebūdingas butui.

24. Teismas konstatavo, jog laikotarpiu tarp 1952 m. ir 1981 m. įvyko 7 aukšto patalpų perplanavimas. Pažymėjo, kad nors tiesioginių tai patvirtinančių įrodymų ir nepateikta byloje, tačiau šią aplinkybę, nors ir netiesiogiai, patvirtina į bylą pateiktas N. seniūnijos 1992 m. liepos 24 d. raštas, kuriame nurodyta, jog patikrinus nurodytą butą nustatyta, jog perplanavimas atliktas pagal projektą.

25. Teismas darė išvadą, kad pradinė ginčo buto savininkė N. N. įgijo/privatizavo ginčo butą, į kurio sudėtį įėjo ir patalpa 22-1 (pažymėta kaip koridorius), iš kurios buvo/yra patenkama į bokšto patalpas ir terasą. Teismas nustatė, kad patekimas į bokšto patalpas ir terasą yra tik vienas – būtent iš minėtos 22-1 patalpos (pagal aktualų planą – 22-1 ir 22-2 patalpų).

26. Teismas sprendė, kad vėliausiai nuo 1981 m. ginčo patalpa (22-1), esanti 7 aukšte, iš kurios patenkama į bokšto patalpas ir terasą, faktiškai buvo priskirta konkrečiam butui – esančiam 7 aukšte (t. y. ginčo butui), kaip jo sudėtinė dalis (o ne kaip prieš tai buvo bendras namo objektas patekimui į bokšto patalpas), todėl nurodytas patalpas, t. y. bokšto patalpas 8 ir 9 aukštuose, taip pat terasą, pripažino 7 aukšto buto priklausiniais, kurias įsigijo/privatizavo pradinė savininkė N. N., o vėliau iš jos įsigijo atsakovas V. J..

27. Teismas konstatavo, kad Lietuvoje atsiradus privačiai nuosavybei ir privatizavus ginčo daugiabučio pastato patalpas, ginčo patalpos (bokšto patalpos ir terasa) tuo metu jau nebuvo bendrojo naudojimo patalpos-objektai, todėl ieškovė neįrodė vienos iš pagrindinių vindikacinio ieškinio sąlygų, t. y. kad ginčo patalpos priklausė/priklauso ginčo namo patalpų savininkams kaip bendrojo naudojimo objektai, atitinkamai nepaneigė ir atsakovo – kaip teisėto ginčo patalpų valdytojo, prezumpcijos (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad netenkinus bent vienos iš nustatytų sąlygų, tenkinti vindikacinį ieškinį nėra pagrindo.

28. Teismas papildomai pažymėjo, kad neįrodytos ir kitos vindikacinio ieškinio sąlygos – nustačius, jog ginčo pastato patalpų savininkai niekada ir nevaldė ginčo patalpų, jie negalėjo prarasti jų valdymo teisės be savo valios; ieškovė taip pat neįrodė, kad ginčo patalpas atsakovas V. J. valdo neteisėtai. Ginčo patalpas įgijo/privatizavo pradinė savininkė N. N. 1992 m. rugpjūčio 18 d., sutartis nebuvo/nėra nuginčyta ar ginčijama, vėliau jas įsigijo atsakovas, kuris, teisės aktų nustatyta tvarka atlikęs rekonstrukcijos/remonto darbus – gavęs atitinkamus institucijų leidimus/aktus/pažymas ir pan., įregistravo jas kaip savo asmeninę nuosavybę, nors jos ir anksčiau priklausė atsakovui, tik nebuvo atskirai įregistruotos registre.

29. Teismas, siekdamas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, glaustai pasisakė ir dėl kitų bylai svarbių aplinkybių. Pažymėjo, kad nors 1996 m. balandžio 25 d. V. miesto valdyba Sprendimu Nr. 655V nusprendė pripažinti negaliojančiu N. seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį Nr. 140, kuriuo leista atsakovui remontuoti butą ir įsirengti pagalbines patalpas ir kuris iki šiol faktiškai yra ieškovo buto vienas iš įregistravimo pagrindų, atsižvelgęs į sprendime nurodytas aplinkybes, nelaikė turinčia esminę teisinę reikšmę šioje byloje, nes šioje byloje nėra ginčijamas minėtas 1996 m. balandžio 25 d. V. miesto valdybos Sprendimas Nr. 655V ir teismas negali spręsti dėl jo galiojimo/negaliojimo. Teismas nustatė, kad jis faktiškai buvo priimtas reaguojant į Seimo kontrolieriaus raštą, kuriame konstatuota, jog minėtu atveju atsakovas turėjo gauti visų ginčo namo patalpų savininkų sutikimus, tačiau teismui sprendime konstatavus, jog ginčo patalpos priklausė atsakovui kaip buto priklausiniai, todėl dėl savo buto (jo dalies) remonto/rekonstrukcijos jis neturėjo gauti nei laiptinės (iki 1993 m. birželio 10 d.), nei po nurodytos datos visų ginčo pastato savininkų leidimų/sutikimų. Teismas pažymėjo, kad net ir įregistravus minėtą 1996 m. balandžio 25 d. V. miesto valdybos Sprendimą Nr. 655V registre bei atitinkamai tokiu atveju išregistravus vieną iš ginčo buto įregistravimo pagrindų – N. seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį Nr. 140, tai nesukeltų ieškovei jos norimų teisinių pasekmių, t. y. ginčo patalpos nebūtų jai ir/ar ginčo pastato patalpų savininkams grąžintos, nes jos niekada nepriklausė ginčo pastato patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.

30. Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, kad 1996 m. balandžio 25 d. panaikinus 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį, jokie darbai ar dokumentai negalėjo būti atliekami/išduodami, todėl visi atsakovo atlikti veiksmai ir priimti ginčijami dokumentai yra neteisėti, kadangi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindinis (ar bent jau vienas iš pagrindinių) dokumentų, kurių pagrindu atsakovas vykdė jam priklausančių patalpų pertvarkymo/rekonstrukcijos/remonto darbus, buvo 1994 m. rugpjūčio 27 d. leidimas vykdyti istorijos ir kultūros paminklo remonto restauravimo darbus Nr. 516, kuris nebuvo nuginčytas (ieškovė jį ginčijo vieninteliu argumentu, kuris buvo atmestas šiuo sprendimu, kad buvo reikalingas visų ginčo pastato savininkų sutikimas/leidimas). Ginčijamas leidimas buvo išduotas Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo pagrindu, kuriuose nebuvo įtvirtintas reikalavimas gauti kitų pastato savininkų sutikimus, norint, kad būtų išduotas minėtas leidimas (dėl atskiro buto remonto darbų atlikimo).

31. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ginčijamas statinio priėmimo aktas surašytas netinkamos komisijos, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ 9.4 punktas. Teismas pritarė atsakovės inspekcijos pozicijai, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 184 „Dėl įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklių (RSN 124-94) patvirtinimo“ patvirtintos Respublikinės statybos normų įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklės (RSN 124-94) (redakcija, galiojusi nuo 1994 m. lapkričio 24 d. iki 1995 m. gegužės 10 d.) reglamentavo Lietuvos Respublikoje pastatytų, rekonstruotų, renovuotų, restauruotų, techniškai pertvarkytų, išplėstų, atkurtų, konservuotų ir kapitališkai suremontuotų įmonių, jų padalinių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti tvarką, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, priklausomybės ir statybos darbų vykdymo būdo. Priimamų naudoti statinių rūšys, juos priimančios komisijos ir jų paskyrimo tvarka reglamentuota Taisyklių 5 punkte. Pagal Taisyklių 5 punktą gyvenamuosius namus, visuomeninius ir komunalinius (infrastruktūros) statinius (jų tarpe kvartalinius inžinerinius tinklus, bendrijų garažus, ūkininkų sodybas), patalpas ir statinius, kuriuose rekonstrukcijos metu įrengiamos visuomeninės paskirties patalpos priima naudoti komisijos, kurias skiria savivaldybė. Teismas nustatė, kad priėmimo komisija buvo paskirta V. miesto mero 1993 m. spalio 26 d. potvarkiu Nr. 588, t. y. atitiko minėto Taisyklių 5 punkto nuostatą.

32. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė pirmosios ir pagrindinės vindikacinio ieškinio sąlygos, t. y. kad ginčo patalpos priklausė/priklauso ginčo namo patalpų savininkams kaip bendrojo naudojimo objektai, nepaneigė ir atsakovo – kaip teisėto ginčo patalpų valdytojo, prezumpcijos, todėl šiuo pagrindu visų ieškinio reikalavimų (tiek pagrindinių dėl ginčijamų dokumentų (leidimo, pažymos, akto, kadastro bylos, deklaracijos) pripažinimo negaliojančiais, tiek išvestinių dėl teisinės registracijos, atliktos nurodytų dokumentų pagrindu, panaikinimo ir atitinkamai ginčo patalpų atlaisvinimo) netenkino. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė nurodytų ginčijamų dokumentų neteisėtumo/nepagrįstumo.

33. Teismas vertino, kad ieškovės ginčijami dokumentai (leidimas, pažyma, aktas) yra individualūs administraciniai aktai, todėl jų ginčijimui teisme taikytini būtent ABTĮ įtvirtinti terminai.

34. Teismas nustatė, kad ieškovė ginčija 1994-1995 m. priimtus dokumentus (leidimą, pažymą, aktą). Pradinis ieškinys teisme gautas 2020 m. balandžio 14 d., todėl aplinkybė, kada ieškovė (ar jos atstovaujami ginčo pastato patalpų savininkai) faktiškai susipažino su nurodytais ginčijamais dokumentais nėra svarbi ir teismo dėl to šioje dalyje nebuvo nustatinėjama, nes ieškovė praleido naikinamąjį 10 metų terminą, kurio atnaujinimas imperatyviai negalimas, todėl ieškovės reikalavimus, susijusius su minėtų dokumentų (leidimo, pažymos, akto) ginčijimu ir atitinkamai reikalavimus, tiesiogiai su jais susijusius (išvestinius) – dėl teisinių registracijų, atliktų remiantis minėtais ginčijamais dokumentais, panaikinimo atmetė ir šiuo pagrindu, t. y. praleidus skundo (šiuo atveju ieškinio) padavimo teismui terminą, nustatytą ABTĮ 29 ir 30 straipsniuose.

35. Teismas vertino, kad naikinamojo termino taikymo išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies) nustatytą naikinamąjį terminą, nenustatyta. Teismas nenustatė, kad ginčo turtas, dėl kurio kilo ginčas, priklausytų valstybei ir/ar egzistuotų kitos svarbios priežastys šio termino netaikymui. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su minėtų ginčijamų dokumentų priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis). Teismas akcentavo, kad nurodytas terminas yra naikinamasis, todėl ieškovės prašymo dėl jo atnaujinimo netenkino.

36. Teismas sprendė, kad ieškovė praleido ir bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams (išskyrus dėl kadastro duomenų bylos ir deklaracijos pripažinimo negaliojančiomis). Teismo vertinimu, ieškovė ir/ar ginčo pastato patalpų savininkai apie jų galimą teisių pažeidimą, t. y. apie užimtas ginčo patalpas, sužinojo/turėjo sužinoti vėliausiai 1996 m., kai dalis ginčo pastato patalpų savininkų (kurie dalyvauja ir šioje byloje) kreipėsi į Seimo kontrolierių dėl nepagrįstai užimtų ginčo patalpų ir atitinkamo potvarkio ginčijimo. Teismas pažymėjo, kad iki 2000 m. galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taip pat praleistas. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškovei nurodyto ieškinio senaties termino, kurį ieškovė praleido daugiau nei dvigubai (praleisdama jį daugiau nei 14 metų). Teismas pažymėjo, kad sprendime konstatavus, jog ginčo pastato patalpų savininkams niekada ir nepriklausė/nepriklauso ginčo patalpos, nėra pagrindo spręsti dėl jų galimo tęstinio pažeidimo ir atitinkamo termino skaičiavimo kiekvieną pažeidimo dieną ir/ar spręsti dėl jo atnaujinimo, kadangi jų teisės į bendrąją nuosavybę nebuvo pažeistos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

37. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

37.1. Teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, nes netinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodymų tyrimą ir vertinimą, bei netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių gynimą, nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir šie pažeidimai turėjo įtakos priimant nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą sprendimą.

37.2. Teismas prielaidomis grindė išvadą dėl ginčo objektų - terasos ir bokštelio patalpų įsigijimo V. J. asmeninės nuosavybės teise teisėtumo. Teismas padarė išvadą dėl terasos ir bokštelio patalpų, kaip buto Nr. 22 priklausinio, neišnagrinėjęs visų reikšmingų aplinkybių. Teismas neįsigilino į esmines nagrinėjamo ginčo aplinkybes, neatliko tinkamo teisinio situacijos vertinimo.

37.3. Teismas ieškinį atmetė kitu faktiniu ir teisiniu pagrindu, nei atsikirtimuose į ieškinį nurodė atsakovas V. J..

37.4. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ne negatorinį, o vindikacinį ieškinį, peržengė ginčo ribas.

37.5. Teismo sprendimas siurprizinis, nors teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, turėjo teisę ir pareigą patikslinti įrodinėjimo dalyką ir nurodyti šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauti įrodymų, derinant šalių teisines pozicijas išspręsti procesinę dalyvaujančių asmenų padėtį. Teismas šios pareigos neįvykdė, todėl nebuvo atskleista bylos esmė.

37.6. Teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, t. y. nepatikslino ieškovės ir atsakovo V. J. pareigos įrodinėti ir nepasiūlė jiems pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms dėl pradinės buto Nr. 22 savininkės buto ir jo priklausinių įsigijimo/suteikimo pagrįsti, netinkamai paskirstė aplinkybių įrodinėjimo naštą, todėl teismo išvada dėl ginčo patalpų, t. y. bokšto patalpų 8 ir 9 aukštuose, taip pat terasos, kaip 7 aukšto buto Nr. 22 priklausinių, tinkamo/teisėto įsigijimo/suteikimo ir privatizavimo, negali būti laikoma pagrįsta.

37.7. Teismas neturėjo taikyti proceso normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje) nustatytą naikinamąjį 10 metų terminą. Ieškovės vertinimu ji nepraleido ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto dešimties metų ieškinio senaties termino, tačiau teismui manant, kad jis praleistas prašė jį atnaujinti, nes dėl konkrečios situacijos aplinkybių ieškinys negalėjo būti pareikštas anksčiau.

Atsiliepimas

38. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. J. prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apeliantės visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius duomenis bei priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą. Pažymėjo, kad apeliantė apskaičiuodama ir pateikdama atsakovui, kaip buto Nr. 22 savininkui, sąskaitas už mokesčius proporcingai buto Nr. 22 naudingajam plotui, de facto pripažino, kad tiek terasa, tiek bokštas, nuosavybės teise priklauso atsakovui.

39. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VĮ Registrų centras prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimo dalį, kurioje atmesti VĮ Registrų centrui pareikšti reikalavimai, palikti nepakeistą, o dėl kitos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimo dalies prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad teismas sprendime pagrįstai konstatavo (ko neginčija ir ieškovas), kad šioje civilinėje byloje tokios išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies) nustatytą naikinamąjį terminą, nenustatytos.

40. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą.

41. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė byloje visas reikšmingas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

42. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, A. J., L. P., G. V. B., L. R., E. K., A. K., J. R., B. S., L. J. H., V. T., E. K., T. K. nurodė, kad palaiko apeliantės apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui. Pažymėjo, jog teismas nesiaiškino kada ir kokiu teisiniu pagrindu ginčo patalpos tapo atsakovo nuosavybe, o sprendimas grindžiamas prielaidomis. Jei skundžiamas sprendimas nebus panaikintas, taps precedentu ir sudarys pagrindą kvestionuoti daugybės atitinkamų leidimų (ne)išdavimo tuo laikotarpiu praktikos teisėtumą.

Šalies argumentai

43. Tretieji asmenys, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, A. B. ir G. B. pareiškime dėl prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodė, kad palaiko apeliantės apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Pažymėjo, jog atsakovas V. J. neįrodinėjo aplinkybių, kurios teismo nurodytos skundžiamame sprendime. Teismas nesilaikė įstatymo ir 2021 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2574-340/2021 ir 2024 m. vasario 6 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-8-739/2024 išaiškinimų dėl senaties termino skaičiavimo (netaikymo), ieškinio pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas

44. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

45. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

46. Civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai (CPK 7 straipsnis) įpareigoja teismą siekti kuo greitesnio ir ekonomiškesnio bylos išnagrinėjimo bei teismo sprendimo įvykdymo, jeigu tai nekenkia bylai tinkamai išnagrinėti. Šie principai galioja visų instancijų teismuose ir proceso stadijose, be kita ko, procesinį sprendimą peržiūrint apeliacinės instancijos teisme.

47. Apeliacijos dalykas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimas, kuriuo buvo netenkintas ieškovės ieškinys dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, savininko teisių gynimo, praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą su ieškiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

48. Ieškovė, daugiabučio namo butų savininkų bendrija, gindama butų savininkų teises naudotis namo bendromis patalpomis, ieškinyje įrodinėjo, kad atsakovas V. J. neteisėtai užvaldė ir įregistravo viešajame registre savo nuosavybės teisę į bendras gyvenamojo namo patalpas, tai yra 22,5 kv. m ploto pagalbines patalpas bokštelyje (laiptines ir terasą), dėl ko namo bendrų patalpų bendraturčiai negali naudotis namo bendromis patalpomis, taip pat prašė įpareigoti atsakovą V. J. per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atlaisvinti namo bendras 22,5 kv. m ploto pagalbines patalpas (laiptines ir terasą).

49. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas civilinėje byloje, kuri apylinkės teisme buvo nagrinėjama pakartotinai, Panevėžio apygardos teismui 2024 m. vasario 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinus ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

50. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo nagrinėjamoje byloje priimta apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl tirtinų ir nustatytinų teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamą sprendimą priėmė neatskleidęs bylos esmės. Teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, netinkamai paskirstė aplinkybių įrodinėjimo naštą. Teismas nevertino atsakovo V. J. nuo 1993 metų atliktų veiksmų dėl ginčo objektų ir Valstybės institucijų priimtų sprendimų šiais klausimais, o išvados, jog ginčo patalpos, t. y. bokšto patalpos 8 ir 9 aukštuose, taip pat terasa, pripažintinos 7 aukšto buto priklausiniais, kurias įsigijo/privatizavo pradinė savininkė N. N., negrindė įrodymais.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų ir nurodyti savarankiškų apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų (CPK 309 straipsnis). Todėl kolegija vertina tik apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 309 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutarties 17 punktas civilinėje byloje Nr. e2-771-553/2023).

52. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo argumentus, iš esmės sutiktina su apeliaciniame skunde dėstomais motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų visumos, nenagrinėjo šalių reikalavimų ir atsikirtimų visais aspektais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priimant skundžiamą teismo sprendimą nebuvo atsižvelgta į Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 24 d. nutarties motyvuojamoje dalyje 43-44, 47 punktuose pateiktus išaiškinimus dėl šioje byloje nustatytinų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

53. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. vasario 24 d. nutartyje nurodė, kad byloje nėra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės - kokiu būdu atsakovas V. J. įgijo ginčo patalpas nuosavybėn, byloje nenustatyta ginčo pagalbinių patalpų pirminė paskirtis, kitos šių patalpų naudojimo, valdymo, jų pertvarkymo aplinkybės. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje buvo nustatyta, kad atsakovas savo nuosavybės teisę į ginčo patalpas sieja su statybomis (CK 4.47 straipsnio 4 dalis), ieškovė atsakovo veiksmus įregistruojant atsakovo nuosavybės teisę į ginčo patalpas siejo su imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, bendraturčių sutikimų nebuvimu, todėl šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė – ar atsakovas V. J. rekonstruodamas/remontuodamas butą teisėtai prijungė ginčo patalpas prie jam nuosavybės teise priklausančio turto, kokiu teisiniu pagrindu tai buvo padaryta, ar ginčo patalpos apskritai pagal savo paskirtį gali būti priskirtos konkrečiam buto savininkui kaip buto priklausiniai ar visgi turi būti traktuojamos kaip bendri namo objektai. Teismas nurodė, kad vertintina ir tai, ar ginčo patalpos apkritai kažkada priklausė (duomenys neskelbtini) būtų savininkams kaip bendri namo objektai, ar, kaip teigia atsakovas V. J., jos buvo sukurtos statybos būdu būtent atsakovo. Teismas pažymėjo, kad tik nustačius ar ginčo patalpos teisėtai priklauso atsakovui, nustačius kam iš tiesų turi priklausyti ginčo patalpos, bus galima spręsti dėl ieškovės negatorinio ieškinio reikalavimo – įpareigoti atsakovą V. J. per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ir netrukdyti savininkams valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo patalpomis, (ne)pagrįstumo.

54. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs teisiškai reikšmingų aplinkybių ir neatlikęs jų vertinimo bendrame kontekste rėmėsi prielaida ir nusprendė, kad labiausiai tikėtina išvada, kad pradinė ginčo buto savininkė N. N. įgijo/privatizavo ginčo butą, į kurio sudėtį įėjo ir patalpa 22-1 (pažymėta kaip koridorius), iš kurios buvo/yra patenkama į bokšto patalpas ir terasą, nes patekimas į bokšto patalpas ir terasą yra tik vienas – iš minėtos 22-1 patalpos (pagal aktualų planą – 22-1 ir 22-2 patalpų), vėliausiai nuo 1981 m. ginčo patalpa (22-1), esanti 7 aukšte, iš kurios patenkama į bokšto patalpas ir terasą, faktiškai buvo priskirta konkrečiam butui – esančiam 7 aukšte (t. y. ginčo butui), kaip jo sudėtinė dalis, o ne kaip prieš tai buvo bendras namo objektas patekimui į bokšto patalpas.

55. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

56. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, jog notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019, 25 punktas).

58. Bylos medžiaga nustatyta, kad 1992 m. rugpjūčio 18 d. sutartimi, tenkinus N. N. prašymą, V. miesto (N. seniūnijos) valdyba pardavė (leido privatizuoti) N. N. 4 kambarių 98,96 kv. m ploto butą Nr. 22, esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, nei minėtoje sutartyje, nei kituose prie jos pateiktuose dokumentuose nebuvo/nėra nurodyta, jog butas parduodamas su priklausiniais ir/ar kitomis patalpomis, tačiau šio įrodymo bendrame įrodymų kontekste pirmosios instancijos teismas nevertino, o rėmėsi labiau tikėtina išvada, kad pradinė ginčo buto savininkė N. N. įgijo/privatizavo ginčo butą, į kurio sudėtį įėjo ir patalpa 22-1 (pažymėta kaip koridorius), o vėliau 1992 m. gruodžio 30 d. sutartimi atsakovas V. J. nupirko iš N. N. nurodytą butą – (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais, kurie nebuvo atskirai įregistruoti registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas tokių aplinkybių neįrodinėjo, o priešingai, įrodinėjo, kad ginčo patalpos jam priklauso nuosavybės teise dėl rekonstrukcijos. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad ginčo patalpos, t. y. bokšto patalpos 8 ir 9 aukštuose, taip pat terasa, pripažintinos 7 aukšto buto priklausiniais, kurias įsigijo/privatizavo pradinė savininkė N. N., netyrė buto Nr. 22 su priklausiniais (ar be jų) suteikimo N. N. nuomai aplinkybių, nevertino privatizavimo dokumentų bei aplinkybių visumos (buto privatizavimo sutarties, pareiškimo dėl privatizacijos, gyvenamojo namo techninės apskaitos bylos, buto techninės apskaitos bylos ir kt.). Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pirkimo–pardavimo sandorių nuostatų (byloje nėra teismo analizuota nei atsakovo pirkimo–pardavimo sutartis su N. N., nei ankstesni sandoriai dėl tokio turto nuosavybės teisės perleidimo), be to, vertinant ieškinio faktinį pagrindą, neapklausė ankstesnės turto savininkės N. N., keliant klausimą dėl ginčo patalpų įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcijos, nesvarstė dėl jos įtraukimo į bylą kaip dalyvaujančio byloje asmens. Tai leidžia spręsti, kad išvada dėl antraeilio daikto likimo, perleidus pagrindinį daiktą, padaryta tinkamai neištyrus esminių bylos aplinkybių bei neįvertinus nei teisinio reguliavimo (CK 4.14 straipsnis), nei teismų praktikos šiuo klausimu (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino aplinkybių apie terasos ir bokštelio patalpų suteikimą nuomai N. N., bei kas 1991-1992 metais buvo bokštelio patalpų savininkas, ar aštunto ir devinto aukšto laiptų aikštelės ir terasa buvo susijusios su buto Nr. 22 gyvenamųjų patalpų naudojimu, ar buvo skirtos tarnauti pagrindiniam daiktui, jeigu buvo, tai kokiu būdu, kokia buvo pirminė šių pagalbinių patalpų paskirtis. Teisėjų kolegija vertina, kad tik išsamiai ištyrus nurodytų aplinkybių visumą teismas turi galimybę daryti išvadas.

59. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1993 m. gruodžio 14 d. V. J. (duomenys neskelbtini) pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad virš jo buto yra terasa su bokšteliu, į kuriuos patenkama tik per jo butą ir prašė valdybos leisti įsirengti bokštelyje papildomą gyvenamąjį plotą bei rekonstruoti butą ir terasą pagal pateiktą projektą, tačiau namo valdyba šio prašymo netenkino. Vėliau, 1994 m. gruodžio 9 d. atsakovas daugiabučio namo savininkų bendrijai pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog yra paruošęs savo buto remonto projektą, kuriame numatytas namo bei bokštelio remontas įrengiant jame papildomą gyvenamąjį plotą, tačiau bendrija netenkino atsakovo prašymo. Pirmosios instancijos teismas ir dėl šių teismų nustatytų aplinkybių nepasisakė, jų netyrė ir nevertino bendrame įrodymų vertinimo kontekste vertinant tai, ar atsakovas, būdamas/nebūdamas/laikydamas/nelaikydamas save ginčo patalpų savininku kokiu tikslu teikė prašymus dėl leidimų namo savininkų bendrijai.

60. Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad 1994 m. rugsėjo 14 d. V. miesto N. seniūnijos valdyba potvarkiu Nr. 140 „Dėl leidimo remontuoti butą ir įsirengti pagalbines patalpas“ nusprendė leisti V. J., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), suremontuoti jam nuosavybės teise priklausantį butą ir įrengti 22,5 kv. m. ploto pagalbines patalpas bokštelyje pagal suderintą projektą, taip pat, įpareigoti V. J. baigus statybos darbus įforminti įrengtas patalpas Vilniaus miesto valstybiniame teritoriniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“. 1994 m. rugsėjo 28 d. buvo suderintas buto pertvarkymo projektas (numatant bokštelio pritaikymą pagalbinėms patalpoms) – buvo numatyta namo 8 aukšto aikštelę izoliuoti ir ją pavadinti pagalbine patalpa 11 kv. m, sudėti keramikines plyteles lauko terasoje, bokštelio (namo 9 aukšto laiptų aikštelę) izoliuoti ir pavadinti pagalbine patalpa 11,5 kv. m. 1995 m. kovo 23 d. priėmimo komisija, paskirta V. miesto mero potvarkiu, surašė priėmimo naudoti aktą, kuriame nurodė, kad V. J. buto rekonstrukcija vyko pagal architekto A. N. projektą, papildomai įrengta bendrojo ploto 25,5 kv. m.

61. Vilniaus miesto valdyba 1996 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 655V „Dėl V. miesto N. seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkio Nr. 140 ir 1994 m. spalio 21 d. potvarkio Nr. 149 pripažinimo negaliojančias“, kuriuo nusprendė pripažinti negaliojančiu N. seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį Nr.140. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje konstatuota, kad tokiu būdu buvo panaikintas seniūnijos išduotas leidimas vykdyti pagalbinių patalpų rekonstravimo darbus, atsakovas nuo sprendimo priėmimo momento neteko teisės būti statytoju. Nors šis sprendimas nebuvo įregistruotas viešajame registre, bylos duomenys patvirtina, kad dėl dalies minėto sprendimo su kito buto savininku vyko teisminis ginčas (DOK-222535), tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs jo atžvilgiu priimto sprendimo dalį. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. vasario 24 d. nutartyje pažymėjo, kad šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ginčo patalpų rekonstrukcijos ir jos įteisinimo teisėtumo, nes į šią aplinkybę buvo atkreiptas dėmesys Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje, tačiau pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, į tai neatsižvelgė ir netyrė skundžiamame sprendime, tik sprendimo 126 punkte nurodė, kad „teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad 1996 m. balandžio 25 d. V. miesto valdyba Sprendimu Nr. 655V nusprendė, be kita ko, pripažinti negaliojančiu N. seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį Nr. 140, kuriuo, kaip minėta, atsakovui leista remontuoti butą ir įsirengti pagalbines patalpas ir kuris iki šiol faktiškai yra ieškovo buto vienas iš įregistravimo pagrindų, todėl nelaikė turinčia esminę teisinę reikšmę šioje byloje, nes šioje byloje ir nėra ginčijamas minėtas 1996 m. balandžio 25 d. V. miesto valdybos Sprendimas Nr. 655V ir teismas negali spręsti dėl jo galiojimo/negaliojimo, bei pažymėjo, kad jis faktiškai buvo priimtas reaguojant į Seimo kontrolieriaus raštą, kuriame iš esmės konstatuota, jog minėtu atveju atsakovas turėjo gauti visų ginčo namo patalpų savininkų sutikimus (ką šioje byloje įrodinėjo ir ieškovė), tačiau teismui sprendime konstatavus, jog ginčo patalpos priklausė atsakovui kaip buto priklausiniai, o dėl savo buto (jo dalies) remonto/rekonstrukcijos jis neturėjo gauti nei laiptinės (iki 1993 m. birželio 10 d.), nei po nurodytos datos visų ginčo pastato savininkų leidimų/sutikimų. O ir įregistravus minėtą 1996 m. balandžio 25 d. V. miesto valdybos Sprendimą Nr. 655V registre bei atitinkamai tokiu atveju išregistravus vieną iš ginčo buto įregistravimo pagrindų – N. seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį Nr. 140, tai nesukeltų ieškovei jos norimų teisinių pasekmių, nes jos niekada nepriklausė ginčo pastato patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė aplinkybių, dėl kurių V. miesto savivaldybės sprendimas nebuvo pateiktas viešajam registrui, nevertino, ar neįregistruotas V. miesto savivaldybės sprendimas sukelia teisinės pasekmes atsakovui, kaip jis vertinamas ieškovų teiginių kontekste apie tai, kad „atsakovo užvaldytos ir rekonstruotos patalpos yra namo bendros patalpos, užvaldytos be bendrasavininkių sutikimo“ ir pan.

62. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ginčija 1994-1995 m. priimtus dokumentus (leidimą, pažymą, aktą), pradinis ieškinys teisme gautas 2020 m. balandžio 14 d., todėl sprendė, kad aplinkybė, kada ieškovė (ar jos atstovaujami ginčo pastato patalpų savininkai) faktiškai susipažino su nurodytais ginčijamais dokumentais, iš esmės nėra svarbi ir teismas jų nenustatinėjo, nes teismo vertinimu akivaizdu, kad ieškovė praleido naikinamąjį 10 metų terminą, kurio atnaujinimas imperatyviai negalimas, todėl ieškovės reikalavimus, susijusius su minėtų dokumentų (leidimo, pažymos, akto) ginčijamu ir atitinkamai reikalavimus, tiesiogiai su jais susijusius (išvestinius) – dėl teisinių registracijų, atliktų remiantis minėtais ginčijamais dokumentais, panaikinimo atmetė ir šiuo pagrindu, t. y. praleidus skundo (šiuo atveju ieškinio) padavimo teismui terminą, nustatytą ABTĮ 29 ir 30 straipsniuose . Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog gali būti nustatomos šio naikinamojo termino taikymo išimtys (pavyzdžiui, ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė), tačiau nagrinėjamoje byloje tokios išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies) nustatytą naikinamąjį terminą, nenustatytos. Teismas nenustatė, kad ginčo turtas, dėl kurio kilo ginčas, priklausytų valstybei ir/ar egzistuotų kitos svarbios priežastys šio termino netaikymui, sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su minėtų ginčijamų dokumentų priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nurodytas terminas yra naikinamasis, todėl ieškovės prašymą dėl jo atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą.

63. CK 1.117 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas. ABTĮ 29–30 įtvirtinti terminai yra ne ieškinio senaties, o procesiniai teisės kreiptis į teismą terminai, kas reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Visgi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrose bylose (pvz., kai ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė) gali būti pripažįstama, jog administracinis sprendimas turėtų būti naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo, t. y. gali būti nustatomos šio naikinamojo termino taikymo išimtys (žr. pvz.,, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019).

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi naikinamuoju terminu, nesivadovaudamas apeliacinės instancijos teismo nutartimi ir nevertindamas, ar nėra svarbių (išimtinių) termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, kai byloje sprendžiamas nuosavybės teisės gynimo klausimas, kai turi būti nustatyta, ar skundžiamais administraciniais aktais nepaneigiami konstituciniai turto ir nuosavybės teisės apsaugos principai. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, kada ieškovė (ar jos atstovaujami ginčo pastato patalpų savininkai) faktiškai susipažino su nurodytais ginčijamais dokumentais, o spręsdamas ieškovės prašymo pagrįstumą nurodė, kad aplinkybė, kada ieškovė (ar jos atstovaujami ginčo pastato patalpų savininkai) faktiškai susipažino su nurodytais ginčijamais dokumentais, iš esmės nėra svarbi ir teismas jų nenustatinėjo. Vertinant ar ieškovė praleido ir bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams (išskyrus dėl kadastro duomenų bylos ir deklaracijos pripažinimo negaliojančiomis) teismas gali spręsti tik nustatęs esmines bylos aplinkybes dėl V. J. ginčo objektų įgijimo, atitinkamai vertinti, ar daliai pareikštų reikalavimų taikytinas tęstinio pobūdžio ieškinio senaties terminas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tik išnagrinėjus bylą iš esmės gali būti sprendžiama ar šioje konkrečioje byloje teisinių santykių stabilumas yra aukščiau kitų teisės principų. Tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti įvertintos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus šalių reikalavimus ir atsikirtimus visais nagrinėtinais aspektais.

65. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

66. CPK 263 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Šio reikalavimo turinys yra detalizuotas kitose CPK nuostatose. CPK 265 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Taigi, tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą.

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nenustatė visų bylai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių dėl ko neatskleista bylos esmė. Siekiant nustatyti šias aplinkybes turi būti išsamiai ištirtos ir išnagrinėtos visos šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės, gauti papildomi šalių paaiškinimai. Įrodymų rinkimas, tyrimas ir jų vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją.

68. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą patenkinti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijai nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa BartašienėAleksandras RusakasIrena Stasiūnienė